Krizė ir mes (pamąstymai pietaujant)...

Gal tai bus pats neekonomistiškiausias pasisakymas šio tarpkontinentinio finansinio nuosmukio (žodį „krachas“ dar pataupykime) metu.

Mūsų „duona“ – Lietuvos ekologizavimas. Kad šis mažas kraštas būtent tuo iš kitų išsiskirtų. Kas didesniems kraštams ir neįmanoma, jau vien dėl to. Juk kažkuo mažesnės šalys yra pranašesnės už dideles – išnaudoti tai ir privalome. Tam ir kūrėme, tam ir veikiame pagal „Tatulos“ kryptį.

O tai sietina ir su išskirtinių maisto produktų gamyba.

Jei net anglai šiomis dienomis pradeda primiršti išskirtinės kokybės maisto produktus, kuriuos pavyzdžiu šiuo klausimu rodydavome, kurie nemanau, kad net krizės metu yra bėdžiai. Tad ir kyla retorinis klausimas – tad kas bus pas mus.

Na, vakariečiams vidurius paleidžia ir kokių kelių procentų smuktelėjimas. O tokie smuktelėjimai, kaip nutinka labai dažnai Lietuvoje – manau jų protams iš vis nėra įsivaizduojami. Kai tas smuktelėjimas, atsitinka, matuojamas ne procento dalimis, ne procentais, bet kartais...

Tad manau mūsų Lietuvėlėje vartojimo ypatumai nelabai ir keisis.

Juk dauguma ypač miestuose, kaip mito sintetiniu masteliu, taip ir toliau elgsis – jau geriau mašiną pirks, dar ką, bet maistui visuomet didesnio cento bus pagailima.

O tie, kurie nežino kiek ir už ką moka (tu jį nors prie sienos statyk) – ir toliau nežinos. Kitkas, kad pas jį karučiuose (na pastaruoju metu jau ir ne visai) – tas pats sintetinis mastelis, be jokių vitaminų... gal ir dar blogiau...

Ir visgi ne apie tai.

Reikalas iš tiesų labai yra rimtas.

Juk ne vienas iš mūsų pastebėjome, kad labai daug žmonių jokio naudingo darbo nedirba – o „tunka“ akyse. Juk Lietuvoje per 18 metų nepastatytas nei vienas vaikų darželis (buvo giriamasi vienu, bet po to lyg tai ir paneigta)... Bet ne tai nusako, ir ne tai, kad ir kitose srityse vos ne štilius -jog žmonės sukasi tuščia eiga, be naudos.

O pinigus – kaip skaitome, labai dažnas ne piniginėje skaičiuojasi...

Na tai pasipila naujutėlaičių prabangių automobilių gausa, pilaitės – lyg ir naudinga veikla pasimato statybų aikštelėse ar automobilių salonuose, o vėliau ir baldų salonuose.

Bet juk visa tai sukasi už pinigus, kurie gauti, neatlikus kokio tai naudingo darbo.

Na, kad ir nusileiskime ant žemės.

Kur palyginus tik centai...

Išrūpinome Lietuvai gana gausias ES išmokas už ekologinius pasėlius (paskutinis mūsų argumentas būdavo – tik negailėkime kaimui, ypač kuris juda, persitvarko). Bet jei tie pinigėliai nuėjo ne pagal paskirtį (žinome labai daug atvejų, kai jie nuėjo būtent pagal paskirtį), - ne brangių sėklų (atsparių veislių, sveikų) pirkimui, ne tam, kad dirva būtų sočiai pamaitinta (o per ją augalas), kad augalas būtų apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Vienu žodžiu, jei tie pinigai nuėjo ne „žemei“ perkeltine prasme pasakius. Ar tai nėra infliacinei pinigai.

Jei tie gausūs seminarai ir pan., kurių lektoriai gauna gerus europinius atlygius – žmogui tik dieną sutrukdė (jų reikia ir labai reikia, bet kartais atvykęs į juos žmogus apart gerai žinomų pasakėlių nieko kito ir nesužino). Ar tai ne infliacinei pinigai.

O jei iš kaimo skirtų pinigų pristatyta pakelės viešbučių puotų mėgėjams. Ar tai ne infliacinei pinigai.

O milžiniškos lėšos, skirtos intensyviam pramoniniam chemizuotam ūkiui vystyti. Ar tai ne infliacinei pinigai. Koks ryšys. Ogi, jo įtakoje kaimas ištuštėja, tiksliau persikelia į airijas iš kur vėliau „atvažiuoja“ piniginė parama pasilikusiems, bet jau visiškai iš kitos ekonominės dimensijos. O kas tai ne infliacija - gavęs piniginę paramą iš giminių airijose, čia darbo neatlikęs juk perka. Gerai, kad gali pirkti. Bet tai juk infliacija. 

Taigi, tik aisbergo viršūnę paminėjus, ir ten, kur jokių abejonių net nekyla, kur buvo darbas dirbamas, mes matėme infliacinius pinigus.

O problema, kuri atslinko - su infliacija nelabai ką ir bendro turi.

O ką atskleidžia garsūs ekspertai... kad išsivysčiusiuose kraštuose, garbingą praeitį turinčiuose kraštuose, pasirodo vartotojiškumas buvo pasiekęs tokias apimtis, kad nebesurandama galų tūkstančiams milijardų vertingos valiutos.

Tad viena bėda ne bėda, o kai kelios... kaip sakoma bėdos po vieną ir nevaikšto (viena kitą „gamina“).

Matome, kad turėjo išaušti diena „x“, kuomet visam tam švaistymui bus pateikta sąskaita. O gal ir pagalvota – sustokime.

Gal būt mes, dėl to šiame visame kontekste kaip ir nieko dėti,  taip pat nukentėsime kiek tai.

Bet šiandien mūsų apimtys planingai dar tokios yra menkos, kad kaip minėjau – mūsų „publikos“ mums visiškai pakaks ir blogesniu laikmečiu, jei toks ištiktų.

Bet posakis juk sako: nėra to blogo, kas neišeitų į gera..

Šis tarpkontinentinio masto atvejis su finansais gal kažkiek žmoniją ir supurtys. Nors nelengva yra pasiekti aptekusią taukais sielą, - visgi viltis miršta paskutinė.

Tad mūsų veiklai manau visa tai galop turėtų tik geram pasitarnaus.

Galėjo, žinoma, ta diena „x“ išaušti labiau laiku, žymiai anksčiau, - kai jau matėsi žmonijos degradacijos išsivysčiusiuose kraštuose pradmenys.

Bet kaip sakoma geriau vėliau nei niekada, jei jau tai neišvengiama buvo nutikti.

O mus visa ši Planetą ištikusi istorija pamoko - einame teisngu keliu. Ir drąsiau - pirmyn, galima vos ne pionieriškai užbaigti pietų meto pamąstymą (kai skrandis pilnas ir mintys geresnės gaunasi).

Almonas Gutkauskas