Apie nitratus

Šiandien yra nemažai pripainiota, kai kalbama apie nitratus.

Štai ekologiškose daržovėse kažkas rado nitratų ir per Lietuvą nuvilnijo, kad ir ekologiški maisto produktai mus neapsaugoja nuo nitratų. Iš kart pasakysiu, taip - neapsaugo. Tačiau tas kiekis nėra žmogui kenksmingas.

Bet kartu pasakysiu ir kitką. Kad, taip - nitratai žmogui yra pavojingi. Ypač, kai organizmas gauna jų daugiau nei yra leistina. O toks pavojus visiškai yra realus vartojant gėrimui ar maisto gamybai nesaugų vandenį (pvz. pasemtą iš šachtinių šulinių, kuriuose nitratų kiekis viršija normą. Pasitaiko, kai normą viršija 100 ir 200 kartų. Ir miršta kūdikiai, nuo deguonies organizme stygiaus).

Ekologinėje gamyboje visiškai yra uždrausta naudoti dirbtinų sintetinių pesticidų, dirbtinių sintetinių trąšų, genetiškai modifikuotus organizmus. Tad jų likučių ekologiškuose maisto produktuose ir nerasime.

Tačiau ekologinėje gamyboje yra leidžiama naudoti azotą. Juk dirvožemį yra būtina maitinti - kitaip gamyba nebus ekologinė, o natūrinė. Suprantama, ekologinėje gamyboje, kaip jau minėjau, nenaudojamos, yra uždrausta naudoti dirbtines sintetines mineralines trąšas, tame tarpe ir azotines. O siekiant praturtinti dirvožemį azotu ir juo pamaitinti augalus - naudojamas ekologiškas kompostas, sėjomainoje ankštinės kultūros.

Tad ir ekologinėje gamyboje nitratų niekaip neišvengsime. Nes azotas - nitratų tėvas.

Tad kai kalbame apei ekologiškus produktus, ypač ekologiškas daržoves, jokiu būdu negalvokime, kad juose nėra nitratų. Taip yra. Tik ekologinėje gamyboje jų nėra tiek, kad kenktų žmogui. Žmogui nitratai nekenkia, jei jų žmogui, jo svorio vienam kilogramui nepatenka daugiau nei 5 mg. Štai kur problema. Problema - kai ši norma yra viršijama. Atskira kalba yra apie kūdikius, juos maitinančias motinas, mažus vaikus, senelius ar ligonius.

Tad 80 kilogramų sveriančiam žmogui per dieną su maistu ir vandeniu galima gauti ne daugiau kaip 400 mg šių azoto junginių. Pavyzdžiui, 100 g pieniškų dešrelių gali būti apie 8 mg nitritų, rūkytos dešros -apie 5 mg, fermentinio sūrio – apie 4 mg. Didžiąją dalį nitratų gauname valgydami daržoves: 100 g burokėlių gali būti apie 100 mg nitratų, ridikėlių – apie 60 mg, salotų lapų – apie 50 mg, ankstyvųjų morkų – apie 40 mg.

Nitratai daugiausiai kaupiasi, kaip jau minėjau, vandenyje. Todėl, jei kalbame apie nitratų pavojų - jis labiausiai tikėtinas geriamajame vandenyje. Ypač iš sodybose esančių šachtinių šulinių. Vaikams vandenyje nitratų negali būti daugiau nei 10 mg/litre. Suaugusiems, išskyrus kūdikius maitinančias motinas - ne daugiau kaip 50 mg/litre. Tuomet nitratai yra labai pavojingi sveikatai, o kūdikiams - ir gyvybei.

Antroje vietoje, kur kaupiasi nitratai - daržovės. Bet ekologiškose daržovėse nitratų kiekis niekuomet jų valgytojui nesudarys problemų. Nes ekologinėje gamyboje yra griežtai ribojamas azoto kiekis. Manau, kad žmogus valgydamas ekologiškas daržoves niekuomet neviršys nitratų leistinos normos, kuri buvo paminėta anksčiau. Atvirkščiai, ekologiškų daržovių bei vaisių žmogui reikia valgyti bent 5 kartus per dieną. Iš kitos pusės, tam tikras nitratų kiekis žmogui yra ir naudingas. Juk nitratai organizme veikiami bakterijų, virsta nitritais.  O jų maži kiekiai net reikalingi žmogui. Jis žmogui padeda kovoti su ligomis, tame tarpe su gyvybei pavojingais vėžiniais, širdies susirgimais. Nustatyta, kad tie, kurie gausiai vartoja daržovių, mažiau serga minėtomis ligomis. Ekologinėje gamyboje yra uždrausta, bet tradicinėje gamyboje, pvz. tvarkant mėsos produktus nitritų naudojimas yra nuo seno labai paplitęs. Jei kalbame ne apie ekologiškus produktus, tai nitratai ir nitritai (E 250-255) yra naudojami ir kaip konservantai mėsos gaminiams. Šios medžiagos stabdo mikroorganizmų augimą, lėtina baltymų skilimą, padeda išlaikyti gražią rausvą mėsos spalvą. Daugiausia nitratų bei nitritų būna virtose bei rūkytose dešrose, pieniškose dešrelėse.

Ir visgi kodėl azoto junginiai - nitratai yra pavojingi žmogui. Ypač vartojant vandenį, kur susidaro reali grėsmė viršyti nitratų saugią žmogui normą. 

Žala akivaizdi ir įrodyta.
Nitratai ir nitritai kraujyje esantį hemoglobiną paverčia methemoglobinu, todėl organizmas gauna mažiau deguonies. Apsinuodijus nitratais ar nitritais, ima trūkti oro, pamėlynuoja oda, nuo didesnio jų kiekio vaikus ištinka mirtis. Be to, patekę į žarnyną, tulžies ir šlapimo pūslę, šie dariniai jungiasi su baltymų apykaitos produktais ir sudaro druskas (nitrozaminus), galinčias sukelti vėžį.

Štai ką apie nitratus rašė a.a. Kamelija Kadziauskienė. Cituoju:

„Kraujyje methemoglobino norma yra iki 1,5%. Kai jo koncentracija didesnė kaip 10%, žmogaus organizme vystosi klinikiniai apsinuodijimo požymiai; žmogų pykina, jis vemia, viduriuoja, silpna, skauda galvą, padidėja kepenys ir kt.

Bandymais įrodyta, kad patekęs į žmogaus organizmą didelis nitratų ir nitritų kiekis sutrikdo galvos smegenų biosroves, pažeidžia endokrininių organų veiklą, pakeičia daugelio fermentų aktyvumą, imunologinę bei generatyvinę funkcijas.

Kadangi organizme nitratai virsta nitritais dėl daugelio mikroorganizmų poveikio, svarbu, kad vaikai, ypač sergantys infekcinėmis ligomis, negautų su maistu didelio nitratų kiekio.

Senyvo amžiaus žmonių, ligonių, sergančių širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų ligomis, anemijomis, alkoholinių gėrimų vartotojų ir kt. atvejais, kai audiniams reikia didesnio deguonies kiekio, jautrumas nitratams, o tuo pačiu ir nitritams, padidėja.

Be to, įrodyta, kad nitratai organizme gali virsti nitritais ir jungtis su antriniais bei tretiniais aminais, esančiais maisto produktuose, sudarydami toksiškas organizmui medžiagas - kancerogeninius nitrozo aminus.“

Tačiau jokiu būdu negalime teigti, kad ekologiški produktai nėra sietini su nitratais, kaip sakykime, kad iš tikrųjų nėra sietini su dirbtiniais sintetiniais pesticidais ar dirbtinomis sintetinėmis trąšomis. Bent iki šiol ta painiava aiškiai matėsi. Lygiai taip pat, kaip labai klaidingas, bet populiarus yra kitas teiginys Kad ekologinėje gamyboje nėra tręšiama. Tręšiama, nes turi būti maitinamas augalas - bet tik ne taip, kaip chemizuotoje gamyboje.

Almonas Gutkauskas

Ir dar...

Nitratų klausimą sodybų šachtiniuose šuliniuose, kaip tik mes dar Agropramoniniame komitete pakėlėme 1987 m. Ten susibūrė ir darbo grupė, kurioje labai geranoriškai dalyvavo ir Sveikatos ministerijos atstovai. Buvo planuojama gyvenvietėse gyvenančius žmones aprūpinti vandeniu panaudojant centralizuotą vandentiekį. Kol tai nebus įgyvendinta, sodybas, kuriose šachtinių šulinių vanduo buvo labai užterštas, buvo siūloma aprūpinti atvežtiniu geriamu vandeniu. Buvo suaktyvintas šachtinių šulinių tiriamasis darbas. Tuo klausimu buvo parašyta nemažai mokslinių darbų.

Kartas nuo karto pastebime Lietuvoje vis sugrįžtama prie geriamo vandens iš šachtinių šulinių klausimo. Bet, deja, toje pat vis 1987 m. bazėje. Net ir su tais pačiais skaičiais. Gal tik pasikeitė žmonių esminis požiūris į šią geriamojo vandens problemą. Ją dabar bent visi žino. O tuomet vienoje Kėdainių rajono gyvenvietėje užsukę pas žmones, kurių, pagal duomenis, šachtinio šulinio vanduo buvo kelis kart viršijęs normą, išsiaiškinome, kad žmonės geria ir maistui naudoja būtent to šulinio vandenį, nes jis skaidrus (kaip žinia nitratų atpažinti negalima nei pagal spalvą nei pagal skonį), o ne iš centralizuoto vandentiekio (toje gyvenvietėje jis jau buvo), nes jis pajuodęs, geležingas - juo tie žmonės tik batus plaudavo ar panašiai.

Kaip sakoma nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti. Gal būt, kaip kažkada buvo, sugrįžta tas šulinio, iš kurio geriame vandenį, sureikšminimas... kaip kažkada iki kulto... bet nors kartą žmogui naudą duodančio...