Mintys po Lietuvos ekologinės gamybos ūkininkų susibūrimo

Lietuvos žemės ūkio universitete

2008 m. gruodžio 12 d.

Jau ne pirmi metai, kaip tik gruodžio 12 d. tokia sueiga, tiksliau konferencija Kaune įvyksta.

Ne pirmą kartą ją organizuoja akademikė, profesorė, habil. dr. Vanda Žekonienė.

Specialiai nepaminėjau, kad dar ir Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos pirmininkė... juk kai į svarbiausią šios organizacijos renginį (kai tokių per metus būna 1-2), - atvyksta ūkininkų iš kokių tai tik dvidešimties šeimų, kai Lietuvoje ekologinių ūkių yra vos ne trys tūkstančių – liežuvis nesiverčia vadinti asociaciją garbiu Lietuvos vardu... bet čia jokiu būdu nėra mesteltas akmenukas akademikės daržo pusėn – tiesiog pavyzdys, įvardijantis, kad gal per daug Lietuvoje yra verkiama, o per mažai yra stengiamasi, tiksliau, kai daryti stengiasi tik vienas kitas. Būtent šie žmonės, kurie ir atvyksta, nors tai labiausiai pasižymėję žmonės, t.y. labiausiai ir užimti darbais neatidėliotinais. Kuriems ir konferencijose pateikiamos naujienos jau dažnai ir ne naujienos...

Suėjime iškilo keletas klausimų, į kuriuos pranešėjai bandė atsakyti.

Gal būt, čia dar pabandysiu paryškinti tas vietas į iškeltus klausimus, kai atsakymams ir laiko pritrūko, o gal tam reikalinga ramesnė, labiau kamerinė aplinka.

Po šios konferencijos elektroniniu laiškeliu į mus kelis dar kreipėsi joje dalyvavusi p. Eglė Kučinskaitė (Jadvygos Balvočiūtės, viso vaistažolių ūkio ir jų tvarkymo, pavaduotoja).

Taigi žmonių, kurie yra neabejingi, kuriems ne tas pats kaip yra ir kaip gali būti, - turime, ačiū Dievui.

Vienas iš stambesnių klausimų, į kurį minėta konferencija ir negalėjo duoti atsakymo – buvo dėl to kompensacinių išmokų už ekologinio ūkio pasėlius taip vadinamo „stogo“ (maksimalios ribos ūkiui, kuri yra 150.0 tūkst. Lt) 2007-2013 m.

Pirmiausiai, kodėl jis (tas „stogas“ atsirado).

Ogi paprasčiausiai – sudarius labai palankias finansines sąlygas ekologinių ūkių plėtrai 2004-2006 m., ypač vidutiniams ūkiams (kas Lietuvos mastu ir stambiais galime vadinti), nes taip vadinamiems vidutiniams be minėtų kompensacinių išmokų buvo prieinama ir investicinė parama (skirtingai nei mažesniems ūkiams, dėl ko nuo pat SAPARDO laikų vedėme su ŽŪM įnirtingą kovą, kurią laimėjo stambusis Lietuvos taip vadinkime chemizuotas, pramoninis sektorius) – buvo išsigąsta, kad 2007-2013 m. periode tiesiog pritruks tų lėšų kompensacinėms išmokoms ekologiniams ūkiams ir tuomet susidarys tokia situacija, kad jas proporcingai reikės mažinti visiems. Kitaip sakant ŽŪM pamatė, kad kitu atveju (proporcingai jos nemažinant, kai suma skirta kompensacinėms išmokoms nepakankama bus) - ta išmoka gali paimti vos ne pusę ES paramos Lietuvai.

Kad tas mažinimas palies ir tikruosius ekologinius ūkius (tikrasis – šeimos ūkis, kuris gamybą, produkto tvarkymą ir realizavimą aprėpia savo šeimos jėgomis, pasitelkiant jei reikia ir talkininkus. Bet šeima dirba taip pat, o ne vien vadovauja pasamdytiems žmonėms, kaip yra dažname stambiame Lietuvos ūkyje).

O tas „stogas“ - 150.0 tūkst. Lt (dėl jo dydžio rengiantis 2007 – 2013 m. periodui buvo taip atskiros ir audringos diskusijos).

Mes tam tikrą stogą buvome pasiūlę dar rengiantis 2004-2006 m. periodui (kai mums pavyko 2003 m. rudenį (Rygoje) ir 2004 m. balandžio mėn. (Sofijoje) įtikinti Europos komisją (Sofijoje – galutinai jos komisarą) dėl kompensacinių išmokų dydžio ekologiniams pasėliams. Tarp kitko mes motyvuotą` spaudimą dėl kompensacinių išmokų ekologiniams pasėliams nuo pat 1997 m. vedėme su Žemės ūkio ministerija visuose lygiuose, kol nepasiekėme pergalę (žinoma esame labai dėkingi LAEI vadovams ir specialistams, kurie tas išmokas pagrindė. Juk buvo būtina ir esminė sąlyga – nepažeisti konkurencijos – kad negalėtų kiti (ne ekologiniai ūkiai) skūstis, kad parama ekologiniams ūkiams pažeidė konkurencijos galimybę). Tuomet mes tvirtai manėme, kad minėtomis kompensacinėmis išmokomis turėtų naudotis tikrieji ekologiniai ūkiai, t.y. minėti šeimos ūkiai. Ir iš viso manėme, kad ir investicinė ES Lietuvai skirta parama turi būti skiriama tik ekologinei gamybai (chemizuoto ūkio, ir net intensyvaus chemizuoto pramoninio – juk demokratinėse sąlygose neuždrausi, bet juk remti juos tai yra nusikaltimas prieš būsimas kartas).

Deja, kaip minėjau pradedant SAPARDU – ji buvo skiriama visiškai priešingai nei mes ne tik siūlėme, bet ir reikalavome.

Štai dabar, kai nuo 2004 m. prie mūsų prisijungė ir ekologinius ūkius sukūrė ir stambūs ūkiai (kartuojuosi – Lietuvos mastu stambūs... kokiose tai pvz. Vokietijos Tiuringijos žemėse jie visiškai nebūtų laikomi stambiais), - reikia suprasti, kad tas atsiradęs „stogas“ juos piktina.

Šioje situacijoje aš matau tokią išeitį.

Tas vadinamas „stogas“ 2009-2013 m. nuimamas iš viso, bet po to, kai pritrūksta lėšų išmokėti visiems tą kompensacinę išmoką – ir kai ją jau reikia proporcingai mažinti, ji nėra mažinama ūkiams, kurie gauna tą išmoką iki 150.0 tūkst. Lt . O visas kompensacinių išmokų mažimo krūvis tenka ant kitų ūkių pečių (stambiųjų). Manau dar ten būtina taip pat savotiška diferenciacija (vienaip pieno ir mėsos specializuotiems ūkiams, t.y. pasėliams, iš kurių yra gaminamas pašaras to ūkio pieno, mėsinių galvijų fermai. Ir visiškai kitaip – grūdų gamybos ūkiuose).

Labai man įstrigo taip pat moters klausimas iš kooperatyvo „Eko Žemaitija“. Moteris teisėtai piktinosi, kad pasodinus sodą – jau antrais metais sumažinama ta kompensacinė išmoka už ekologinį sodą (jei kyla normalus klausimas – negi minsiterija nežino, kad ir žemaūgių sodas antrais metais dar nedera).

Čia būtų vienas tipiškas pavyzdys, kuomet ES paramos administravimo svarstymo metu pasiekti kompromisai vėliau (praėjus kiek laiko) niekaip negali būti paaišinami logiškai.

O reikalas buvo tas, kad svarstant komensacinių išmokų 2007-2013 metams klausimą, - vienas iš ministerijos vadovų manė, kad pirmuosius du metus tokios išmokos įveisiamam sodui iš viso neturi būti.

Mūsų pozicija buvo ta, kad kaip tik pirmuosius du metus, t.y. kol sodas įkuriamas ir neduoda dar derliaus - išmoka labiausiai ir yra reikalinga (kaip ir visumoje bet kokia išmoka – labiausiai reikalinga pradiniame, t.y. pereinamajame į ekologinę gamybą, periode). Taigi, tuomet ir buvo pasiektas kompromisas, – iš tų pirmųjų dvejų metų, kuriuos ministerija buvo nutarusi iš viso nemokėti išmokos, - mokėti bent pirmus metus. Tad visiškai ir yra suprantama, kad žmogui, kuris nežino visų tų derybinių peripetijų, - negalėjo ir negali visame tame įžvelgti logikos.

Lygiai tas pats dėl to, visus tuos metus, nuo 2004 metų, lydėjusio nesusipratimo, kai mažame, vidutiniame ar net dideliame ūkyje, sumažėjus ekologiniams pasėliams bent vienu aru – stabdoma visa ES parama ir dar daugiau... (o kad tik stebuklas galėjo gelbėti nuo to ūkius - nuo pat pradžių įspėjome ministeriją. Tokius atvejus, kaip vos ne kasdienius, ir ne dėl ūkininko kaltės prognozavome ir nuo pat pradžių siūlėme pakeitimus tai nuostatai).

Manau šios pamokos, o ir jau sukaupta solidi patirtis Žemės ūkio ministerijoje – leis ateityje išvengti tų klaidų, kurios bent mums buvo akivaizdžios dar tik paramos administravimo taisyklių projektus rašant. Tiesa, į didžiumą logiškai išdėstomų pasiūlymų buvo atsižvelgiama. To tikrai nepamirštame. Kalbame apie tas, kurios kankino vos ne iki šios dienos. Bet matomai ir posakis yra teisingas – jei visas klaidas paliekame už durų, tai ir tiesą... (nedaro klaidų tik tas, kuris nedirba – išversčiau tą posakį į Lietuvių kalbą).

Yra ir kita reikalo pusė – kai dažnas ūkininkas pasirodo taip pat velniukų prisiėdęs yra, jei tik daugiau laisvių su ta parama ar paslauga yra suteikiama. Galima sakyti, kad tos biurokratijos žmogus šaukte šaukiasi...

Tačiau kartu visiems turėtų būti žinotina, kad prisišaukus, ta mieloji biurokratija valdymui jau nepasiduoda.

Piktinausi, kai ES taip jau nepasitikėdama, -  tokią biurokratiją „ant“ Lietuvos užkrovė.

Galvodavau, va tokias pačias išmokas Tatulos programa savo dalininkams dalino, o taip pat investicinę paramą, subsidijas. Praktiškai visiškai be biurokratijos (na investicinei paramai buvo konkursai, sutartys ir pan. - bet be jokių trugdžių žmonėms).

Bet, kai dabar, kai daug ką pamatai Lietuvoje (ne tik užariamus ekologinius pasėlius... - gal taip ir buvo, bet tai vienetiniai atvejai...) - išties pagalvoji, Tatulos programos pasitikėjimas tuomet praktiškai pasiteisinęs tatuliečiams, - Lietuvos mastu būtų buvęs pražutingas.

Tad gyvenimas sudėtinga „štuka“, kaip sakoma – dažniausiai nebūna taip, kad kalta yra tik viena kuri nors pusė. Šiuo atveju, jei kalbame apie biurokratijos įsivyravimą Lietuvoje.

Almonas Gutkauskas