Dar kartą dėl ekologiškų maišelių maisto produktams

Šis klausimas, prabėgom dar kartą iškilo „Vilniaus tatuliečių klubo“ susirinkime (apie jį bus parašyta atskirai, vėliau).

Vienas žmogus tiesiog suabejojo ar gali ekologiškas produktas vadintis ekologišku, jei yra patalpintas sintetiniame maišelyje.

Tad čia ir iškyla pirmas klausimas. Kas yra ekologiškas maišelis.

Tas kuris greitai suyra gamtoje. Tas rodiklis, savaime aišku, kad geras, bet tokį maišelį vadinti ekologišku – juk liežuvis neapsiverstų.

Pirmiausiai, ekologiškas maišelis turėtų būti pagamintas iš gamtoje atsinaujinančių medžiagų, kurių atsinaujinimui nereikia panaudoti neatsinaujinančių išteklių.

Kiek mums žinoma tokių kol kas nėra gaminama.

Man teko naudoti lėkštę bei šaukštą pagamintą iš krakmolo. Suvalgęs sriubą, po to gali suvalgyti ir šaukštą bei lėkštę o jei ir be to esi sotus nepergyventi – tie gaminiai greitai gamtoje suyra.

Bet dar reikėtų sertifikato, pagal kurį žinočiau, kaip pats krakmolas pagamintas – ar jo gamyboje nebuvo panaudoti neatsinaujinantys ištekliai.

Taigi, jei jau taip kalbame – arčiausiai viso to būtų krepšys iš vytelių.

Ir labai bent mane džiugina, kai į mūsų muges žmonės ateina nešini būtent tokiais krepšiais.

Visa kita jaukas mažiau išprususiems.

Štai matome, kaip tokius žmogučius (nebūtinai jie snobai, vadinamieji) pasigavo gražiai intensyvi pramoninė chemizuota kryptis ir jos išparduotuvės (prekybos tinklai, kurie, kaip begudrautų, tačiau pagal visą filosofiją yra pritaikyti parduoti ilgai negendančius maisto produktams, kurie kitaip visiškai yra auginami ir gaminami nei ekologiški. Nors jų produktai prekyboje yra labai pigūs, palyginus, tačiau valstybei ir žmonėms galutiniame rezultate ši kryptis yra nepaprastai, nepaprastai  brangi).

Ir štai jie tų žmogelių „laimei“ ištransliuoja visais įmanomais būdai, kaip jie rūpinasi gamta – nes jų parduotuvėse „ekologiški“ maišiukai.

Taip jie suyra greičiau, bet jie nėra ekologiški, tai viena.

Kaip gražu - intensyvus pramoninis chemizuotas ūkininkavimas, tarši gamyba ir... ekologiški maišiukai, kurie kaip ir visa tai panaikinu, lyg perėjus per skaistyklą...

Ekologinėje gamyboje su laiku taip ir bus – ne tik ekologiškas produktas, ne tik ekologiškas maišelis... iki visiškos ekologijos dar eiti ir eiti, juk esame pačiame pradiniame etape...

Bet šiandien klausimas Nr. 1 – pati maisto produkto kilmė.

Žinoma, gal ne vienas norėtų iš karto iš žiguliuko įsėsti į ferari...

Tačiau šiandien, įvertinus visą kontekstą – esmė yra maisto produkto kilmė. Pats turinys, kuris randasi pakuotėje.

Ateis laikas ir pakuotei, ir ne tik jai, kaip jau minėjau.

Pats ekologinis ūkininkavimas, ekologiškų produktų perdirbimas būtinai turės diferencijuotis su aiškiu skirtingu gal ir ženklinimu... nuo pramoninio ekologinio ūkininkavimo (pvz. ekologinių pieno fermų) iki visiškai uždaro ekologinio šeimos ūkio, kuriam visiškai nėra reikalingi ištekliai iš šalies, su visiškai skirtinga gyvenimo filosofija nei pramoniniuose (kad ir šeimos bazėje) ekologiniuose ūkiuose.

O jei sugrįžtant prie ne ekologiškų maišelių, į kuriuos šiandien dedame ekologiškus maisto produktus – jie turi būti sugrąžinti perdirbėjams ir jokiu būdu šiandien jie negali būti išmetami į gamtą, kaip ir tie greitai suyrantys.

Bet visgi krepšeliai iš vytelių šiandien nėra prabanga – o tai jau tikrai būtų ekologiška pakuotė... ir kaip minėjau ji jau ne retenybė mūsų mugėse...ir kaip jau esu užsiminęs, va ant ūkininko prekystalio tai jau šiandien neturėtų būti absoliutiškai jokios plastmasės, išskyrus gal šituos maišelius, apie kuriuos ir kalbėjome.

Almonas Gutkauskas