O dabar... pasvarstykime apie išeitis (II)

2009-01-14

Kaip visuomet, tas kas ieško – išeitį ras. Jų būna ir ne viena.

Vartotojas išugdytas, taip.

Bent jau balansas yra tarp poreikio ir pasiūlos... nors atrodytų, kad paklausa net didesnė už pasiūlą (bet tai klaidinga nuomonė – tai tol, kol ekologiški produktai yra išdalijami mugėse pusvelčiui, dėl ne kartą išaiškintų čia priežasčių.).

Tačiau miestiečiai, tiksliau jų dauguma (ekologiškų produktų valgytojų kritinė masė tai tikrai) neatskiria ekologiškų produktų, nuo ne ekologiškų – jiems kaimiškas produktas ir yra ekologiškas.

Valgytojai dar tokią ir formulę susikūrę: atseit gerieji ekologai (su ekologinėje gamyboje, atseit, savo išaugintais ekologiškais produktais) tie, kurie negaišta laiko popierizmui, neturi sertifikatų.

O va tie su sertifikatais (internete dar gali rasti, kad nusipirktais) – nėra dūšioje tikrieji ekologai. Atseit, jie tol ekologai, kol išmokas gauna.

Na ką gi, deguto šaukštas ir ekologinėje gamyboje būna (čia aš pasakiau apie tikrąją ekologinę gamybą, o man tikra tik ta, kuri gamybą vykdo pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles ir kai ta gamyba yra sertifikuota nepriklausomos, t.y. trečiosios šalies – akredituotos sertifikavimo įstaigos).

Tačiau noriu pabrėžti – kad dauguma šeimos ekologinės gamybos ūkių nepasitrauktų nuo ekologinio žemės ūkio net ir tuo atveju, jeigu būtų nutraukta parama. Ypač stambesni ekologinės gamybos šeimos ūkiai – apie tai jau esu rašęs motyvus.

Visa tai įvertinant, manau, kad šiais metais tai jau tikrai – yra būtina bent Vilniuje turėti Tatulos programos ekologiškų gėrybių muges, kuriose, kaip ir ligi šiol, būtų valgytojui patiekiami išskirtinai tik ekologiški maisto produktai (ekologiški – tai tik sertifikuoti... ekologiški maisto produktai, kurie yra įrašyti į sertifikatą... nes yra atvejų, kuomet neįrašomi (pvz., kai tokia pat augalo veislė yra auginama ne ekologinėje ūkio dalyje...).

Mes iki šiol neprieštaravome, kai ekologiniai ūkiai dalyvauja įvairiuose kitų organizuojamuose turgeliuose. Neprieštarausime ir šiais, ne dėl to, kad tam ir teisių neturime – juk prieštarauti galima būtų ir tuo atveju... juo labiau yra ir tam tikrų svertų tam. Ne prašome.

Tik tuo atveju, įspėjame ir valgytojus, kad tokiuose turgeliuose, jie galėdami pasirinkti maisto produktus iš įvairių gamintojų, - ieškodami ekologiškų maisto produktų turėtų būti atidesni. Juk dauguma ekologinės gamybos ūkių, apart ekologinės dalies turi ir ne ekologinę ūkio dalį. O ekologinėse įmonėse, beveik visais atvejais, ekologiški maisto produktai sudaro tik labai menką apyvartos dalį. Tad daugelyje prekybos vietų (apart Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugių ir mini ekologinių turgelių), ką parduoti – sprendžia pas ūkininkas ar gamintojas, o ką pirkti – valgytojas.

Žinoma, ūkininkams, perdirbėjams kasdien trūksta apyvartinių lėšų ir ne tik apyvartinių – visa tai yra suprantama. Juk jei ne jis – tai darys kitas. Nes vienybės Lietuvoje iki šiol nebuvo, matyt jau ir nebus – gali logiškai taip mąstyti žmogus, net gerai žinodamas, kad šitokiu būdu pjauna šaką ant kurios ne tik jis pats sėdi... kaip minėjau daugeliui valgytojų – visas kaimiškas maistas yra ekologiškas... tad dalyvaudami įvairiuose bendruose renginiuose, kartu kartais ir su chemizuotų ūkių įvairiausiais mitais apdangstyta produkcija, galutinai susukame valgytojui galvas. Taigi. Bet nieko čia greitai nepakeisi – daug reikėjo laiko situacijos subrandinimui, dar daugiau mums reikės laiko ir kantrybės naujai susiklosčiusiai situacijai praskaidrinti, labai nepalankiai ekologiniams ūkiams.

Padėtį komplikuoja ir tai – kad mūsų šalies žiniasklaida (kalbu labiau apie žurnalus), su retomis išimtimis, taip pat, ypač sukilus pernai metai tokiai net madai ekologijai, „šliaužia“ paviršiumi . O dar čia ankstesniajame pasvarstyme minėta, - didele jėga ateinanti ir valstybės politika (ta prasme pavojinga, kad miestiečiui visas kaimiškas maistas – yra ekologiškas, kaip vis pastaruoju metu pasikartoju dėl to). Buvo, žinoma, dar blogiau, - kai valstybės ir ES politikos dėka, buldozeriu buvo atidaryta gatvė intensyviam pramoniniam chemizuotam žemės ūkiui. Išgyvenome vieną – išgyvensime ir kitą, manau mažesnę bėdą...

Manau turi būti visiškai aišku, kad Tatulos programa turi atlaikyti ir šias negandas jos kelyje.

Jei pavyks mums susitarti su Vilniaus m. savivaldybe – tris savaitgalius (kaip ir kasmet) surengsime išskirtinai tik ekologiškų gėrybių muges Rotušės aikštėje (gal būt, mums pavyks susitarti ir pačią pirmąją mugę surengti Vingio parke – pernai jį turėjo rekonstruoti ir savivaldybės leidimo negavome), rugsėjo – spalio mėn. Tai kartu įsimintinos šventės ir  augintojams, gamintojams, smulkiems amatininkams, o ir miestelėnams. Šaltuoju periodu, žinoma, ir ateinančius metus bus Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugės patalpose.

Taip pat manome, kad nuo š.m. vasario mėn. pradžios pradėsime pastovius (kiekvieną trečiadienį) ir ištisus metus mini ekologinius Tatulos programos turgelius prie Gedimino pr. (šalia Žemės ūkio ministerijos pastato). Tai preliminariai su Vilniaus m. savivaldybe yra jau sutarta. Yra sutarta ir su tam tikra kamerine ekologinės gamybos ūkininkų ir ekologiškų produktų perdirbėjų grupe (pakviesti yra iš tų, kurie turi didelę daugelio metų patirtį ir kurie jau daug metų ugdo vartotoją Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėse), sudarius atitinkamas sutartis tarp Tatulos programos bei augintojų ir gamintojų, kaip ir visais kitais atvejais darome tai.

O minėtose rudens Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėse, kaip jau esame taręsi Tatulos programos vadavietėje, - truputį taip pat keisis tvarka. Bet apie tai jau kituose pasvarstymuose.

Almonas Gutkauskas