Dėl nitratų ekologiškose daržovėse...

Tas klausimas vėl iškilo ekologiškų produktų vartotojui vakar. Kiti tą klausimą kelia išgirdę vienos ekologiškų produktų vartotojos priekaištus ekologinės gamybos ūkininkams.

Iš tiesų man yra labai apmaudu, kai dėl  ekologiškų produktų vartotojos išpuolio, morališkai nukentėjo nieko dėtas ekologinės gamybos ūkininkas Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėje (jaunas žmogus, matomai nitratų klausimu suformuotas interneto svetainių diskusijų kubuose ar žiniasklaidoje gana ne mandagia forma tai padarė...).

Pastebėjau, kad žmonės tuo klausimu painiojasi. Teko vakar paaiškinti minėtam ekologiškų maisto produktų vartotojui, kad ekologiškuose maisto produktuose, lygiai kaip ir kituose - leistinas nitratų kiekis yra tas patas. Jokios išimties ekologiškiems maisto produktams tuo klausimu nėra. 

Todėl dar kartą turėjome pakartoti, kad ekologinė gamyba nuo ne ekologinės skiriasi kitkuo, bet ne nitratų klausimu.

Kuo skiriasi ekologinė gamyba nuo ne ekologinės.

Ekologinė gamyba leidžiama tik švarioje nuo taršos aplinkoje, kai gamybos visoje kilmėje nėra visiškai naudojamos dirbtinos sintetinės mineralinės trąšos, dibtiniai sintetiniai pesticidai, GMO ir pan.

Tačiau, ypač ekologinėje gamyboje yra reikalaujama pamaitinti dirvožemį, per jį augalą, ir azotu ( o tai ir yra nitratų tėvas), ir fosforu, ir kaliu ir mikroelementais, o taip pat yra reikalaujama apsaugoti augalą nuo ligų ir kenkėjų, tačiau ne cheminėmis, bet alternatyviomis priemonėmis (t.y. be dirbtinų sintetinių mineralinių trąšų ir t.t., nesikartosiu...). Kitaip tai būtų ne ekologinė gamyba (chemizuota ar jos antipodas - natūrinė ir pan., kurioje taip pat gali būti nenaudojama chemijos, bet gal ir dėl kitų priežasčių).

Sklando gandas, kad ekologinė gamyba, tai gamyba, kurios produktuose nėra nitratų.

Tai ne tiesa.

Ekologinė gamyba, nuo kitos gamybos, kaip minėjau skiriasi ne nitratų klausimu, bet kitkuo(trumpai apie tai pasakiau aukščiau). Pagaliau visiems yra prieinami (yra ir čia interneto svetainėje) reglamento 834/2007, ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimai.

Tad.

Nitratų klausimu, reikalavimai yra tie patys tiek ekologinėje gamyboje, tiek kitose gamybose. T.y. leistinas nitratų kiekis - tas pats bet kokioje gamyboje.

Tikėtina, kad pvz. natūrinėje gamyboje - jų (nitratų) bus net mažiau nei ekologinės gamybos maisto produktuose ar visisškai nebus, nes joje dirvožemis gali būti ir visiškai nemaitinamas, taip pat augalas gali būti ir visiškai neapsaugomas nuo ligų bei kenkėjų, dėl ko jie gali būti žmogui ir kenksmingi ar net nuodingi (pvz. kūlėti javai).

Pabrėščiau tik tai, kad ekologinėje gamyboje (sertifikuotame ekologinės gamybos ūkyje) nitratų kiekis niekuomet  nebus viršytas, nes azoto kiekiui (o jis, kartojuosi, -  nitratų tėvas) - yra nustatyta riba (170 kg/ha).

Tad Tatulos programos mugėse yra žiūrima, kad ūkis būtų ekologinis (tai užtikrina Ekoagros sertifikatas), kad būtų parduodami tik tie ekologiški maisto produktai, kurie yra įrašyti į ekologinės gamybos ūkio ar įmonės sertifikate (anksčiau esu aptaręs kokiais atvejais ekologiniuose pasėliuose užauginti augalai negali būti įrašyti į sertifikatą. Galima ir pakartoti - kai ūkio ir ne ekologinėje dalyje yra auginami tos pat veislės augalai).

Esmė ekologinėje gamyboje - kilmė. Ne laboratoriniai tyrimai, kaip kitose gamybose. Tik išimtinais atvejais yra galimos laboratorinės patikros. Nes, jei laikomasi ekologinės gamybos reikalavimų - tai daryti yra beprasmiška. O ar yra laikomasi ūkyje ar įmonėje ekologinės gamybos reikalavimų - sertifikavimo įstaiga turi kitus, visiškai patikimus metodus.

Šiame klausime vėl ir vėl į paviršių iškyla savotiškas žmonių klaidinimas. Kai yra manoma, kad ekologinė gamybos maisto produktuose neturi būti ir nėra nitratų. Kad ekologiški maisto produktai neturi nitratų. 

Žinoma, nitratų norma neturi būti viršija, bet juk tai ir užtikrina ekologinė gamyba.

Daugiau apie tai:

http://www.organic.lt/lt/news,nid.452

Almonas Gutkauskas

P.S. Mitų sklando ir daugiau. Tačiau dauguma Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugių gerbėjų, ypač senbuviai juos gliaudo lengviau nei riešutus.

Iš tiesų yra apmaudu, kai klaidinamos mamos, kurios labai besirūpindamos savo atžalų sveikata, kartasi peržengia ir padorumo ribą.

Dar labiau apmaudu dėl nieko dėtų ūkininkų. Kurie dirba alinančiai, o sulaukia nors ir labai retai, tačiua visiškai nepelnytų priekaištų.

Kreipčiausi ir į Lietuvos sodininkystės ir dažininkystės instituto mosklininkus - gal vėl reikia atkreipti dėmesį į tą visuomės dezinformavimo bangą dėl nitratų daržovėse (prisimenate gal - ji taip pat buvo sukelta apie 1988-1989 metus).

O apie vandenį, kurį iš šachtinių šulinių geria didžiojis dalis kaimo žmonių - manau informacijos pakanka. Tai iš tiesų didelė problema, ypač naujagymiams. Bet, atvirkščiai, - ji menkai krustelėjo nuo tų pačių 1988-ųjų, kuomet ją mes visuotinai kėlėme. Ir jautriausioje šalies zonoje - Š. lietuvos karsto regione - tai išspręsti ėmėmės patys.