Ką sėsime... ką parduosime... ir akmenukas į „mesijų“ darželį, jei toks aplamai yra...(I)
Kiekvienoje veiklos srityje Lietuvoje matyt tas pats - strykt pastrykt ir žiūrėk išdygsta mesijas, šios apžvalgos tikslumo dėlei tą žodelį vertėtų paimti į kabutes. O tų „mesijų“ argumentuotė paprastai 1:1 panaši. Nieks nieko čia iki jo nedarė - va aš atėjau ir bus...
Tad šį kartą apie ekologiškų produktų realizavimą.
Pastebiu, kad iš tiesų visuomenėje susiformuoja tokia nuomonė, kad ekologiškų produktų realizavimo klausimais nieks nieko iki šiol nedarė.
Tad pradžioje gal pažvelkime į faktus:
Kai tik atsirado pirmosios ekologiškų gėrybių tonos (1995 m.), - Tatulos programa 1995 m. spalio 5 d. surengė pirmąją ekologiškų gėrybių mugę Vilniuje. Tam buvo parinkta viena iš prestižinių vietų - Žalgirio stadionas (vėliau tą vietą pakeitėme į Vingio parką bei aikštelę prie Žemės ūkio minsiterijos). Prieš šį renginį, visą mėnesį „triūbijome“ per žiniasklaidą. Ir televizijas, ir radijas, ir laikraščius. Tą žinią turėjo juk sužinoti visi - ir valgytojai, ir politikai, ir mokslininkai... visi visi.
Iš karto po to, sekančias savaites, Tatulos mugė atvyko į Kauną (mugė buvo stadione prie Halės), Panevėžį, Šiaulius. Na šiuose miestuose - pastebėjome šis reikalas buvo tikrai dar per ankstyvas... Tad jau sekančiais metais vartotojo ugdymui susitelkėme sostinėje (visgi ten, pripažinkime, buvo ne tik didžiausia pinigų užtvanka...).
Kai neseniai peržiūrėjome Lietuvos Nacionalinės Televizijos laidos „Panorama“ filmuotą medžiagą iš pirmųjų mūsų mugių, tame tarpe ir vėliau prie Žemės ūkio ministerijos - tiesiog stebėjomės ūkininkų, įmonių jose gausa. Linksma, tvyrančia nuotaika. Na ir vilniečių - valgytojų srautu.
Juk mes taip ir planavome, kad pirmosios mugės - tai spaudimo priemonė visuomenei, valdžioms, mokslui ir t.t., ir pan. Kad pirmosios mugės - skirtos ekologiškų maisto produktų vartotojo ugdymui, visuomenės atitinkamai pasamonės formavimui.
Bet. Bet kartu mes vykdėme savo pažadą duotą dar 1993 metais pradedantiems Lietuvos ekologinių ūkių ūkininkams- juk juo turėjome garantuoti ekologiškų produktų realizavimą. Žinoma, tam kreditavome (galingais, ilgalaikiais ne procentinais kreditais) ir ekologiškų produktų perdirbėjus... ne tik ūkininkus. Bet nuo to laiko, kai atsirado pirmosios ekologiškų gėrybių tonos - visu rimtumu užsiėmėme ekologiškų produktų realizavimu.
Juk 1996 m. atidarėme ekologiškų produktų parduotuvę Žemės ūkio ministerijoje (taip pat ta proga išjudinome žiniasklaidą). O 1998 m. pradžioje atidarėme pirmąją sertifikuotą firminę ekologiškų produktų parduotuvę Fabijoniškėse (Vilniuje). Paminėsiu, kad iš karto parduotuvėje įsteigėme ir mėsos skyrių (o tai kaip žinia, nėra lengvai pakeliamas baras ir didesniai parduotuvei). Buvome suplanavę tokias firmines ekologiškų produktų parduotuves atidaryti ir visuose sostinės mikrorajonuose (nusipirkus savo nuosavybėn patalpas).
Na, iš tiesų - tuo metu parsidėjo taip vadinamų supermarketų bumas... o jie, reikia pripažinti, labai vykusiai sureagavo, kad Lietuvos žmonės tuo metu yra bepinigiai...
Tad minėtas mūsų firminių parduotuvių planas buvo sustabdytas - mūsų firminėje parduotuvėje nuostolis kiekvieną mėnesį svyruodavo nuo 3 iki 5 tūkst. Lt.
Tačiau iš kitos pusės, juk kaip tik tuo metu, su tuo minėtu supermarketų bumu - kaimui buvo užkirsti keliai į miestus (turiu omenyje kaime pagamintų produktų realizavimui).
Tad kodėl mūsų žmonės nesinaudojo Tatulos programos sudaryta galimybe. Kyla toks ne retorinis klausimas.
Juk ekologiškų maisto produktų realizavimui, mūsų gamintojui viskas buvo padėta ant lėkštutės - „praeinamos“ visos reikiamos komisjos dėl prekybos, išrūpinti visi reikiami tokiai prekybai leidimai (už juos pvz. Vilniuje sumokant dešimtis tūkstančių litų), samdomos furos, autobusai. Pasirūpinta ir galinga reklama.
Žvelgdami labiau į priekį, tuo metu taip pat su vienu prekybos tinklu (tuo metu kreipėmės ir į visus kitus, bet jie tuomet atsisakė) sutarėme ir 1998 metų pradžioje taip vadinamoje Mindaugo jų parduotuvėje buvo atidarytas ekologiškų maisto produktų skyrius, vėliau skyriai ir kitose parduotuvėse.
Patys tuo metu taip pat rūpinomės ekologiškų maisto produktų transportavimu ne tik į mūsų firminę parduotuvę, bet ir minėtą supermerketą. Juk patys pasirūpindavome ir ekologiškų gyvulių skerdimo atsekamumu ir patys gabendavomės skerdeną iš skerdyklos į savo firminę parduotuvę Vilniuje.
O tuo metu laikraščiuose skaitydavome vis parašo - ūkininkai neturi kur parduoti...
Kad būtų nutrauktos tokios spekuliacijos, - išrūpinome ir skyrėme pinigus, kad visiems ekologinės gamybos ūkininkams galėtume padengti transportavimo išlaidas (į prekybos centrus, parduotuves, muges). Juk minėtas furas, autobusus samdydavome - ekologiškų gėrybių mugių taip vadinamam branduoliui (siekiant užtikrinti, kad taip gausiai reklamuotos mugės tikrai įvyks). Vis vien, ir po to ūkininkų reakcija buvo beveik nulinė. Taip - tyluma.... ir tolesnis ašarų liejimas. Praktiškai su tais pristatomais dokumentais už degalus darbovomės galop tik vienos šeimos poreikiui - tad tą išlaidų transportavimui padengimo paslaugą teko po dviejų metų ir nutraukti.
Ir iš tiesų, iš beveik trijų tūkstančių ūkininkų - į šventinę mugę Vingio parke (prekybos startą...) suvažiuoja vos 50 ūkininkų.
Pernai, vasaros pradžioje Vilniaus savivaldybė pasiūlė vietas ekologiniams mini turgeliams... po to... maloniai jomis (tomis vietomis) pasinaudojo chemizuoti ūkiai (šiandien jie prekiauja jau penkiolikoje vietų). Ir tuose mobiliuose turgeliuose, kaip ir planavome, valgytojų eilės. Ypač tų mobiliųjų turgelių vertę iškelia pieno produktai. O kur ekologiškas pienas, pieno produktai mūsų - ekologinėse mugėse. Taip - nėra. Nėra iki šiol.
Neseniai, čia inmterneto svetainėje rašiau apie susitikimą su Žemės ūkio ministru Kazimieru Starkevičiumi ir apie duotą signalą mūsų ūkiams... pajudėti, pasinaudoti galimybe pasidaryti apyvartinių lėšų...
Todėl keista, kai išdygsta kažkas, kaip pilypas koks iš kanapių, - ir... išgirstame tą seną „mesijaus“ gaidelę... keisčiausiai, kad tai ne tik šioje sferoje. Pagaliau, juk ir ne keista - Lietuvą jau neblogai ir pažystame, tik niekaip neatsistebime ta patiklia terpe, be kurios ir tie „mesijai“ taip puikiai neįsijaustų.
Niekas nesako, kad nėra problemų. Jų buvo ir jos nesibaigia. Bet jas gi sprendžiame. Kad ir dėl mažųjų gamintojų... galimybės tiesiogiai parduoti galutiniam vartotojui (valgytojui). Sprendžiame.
Žinoma, visada tai pabrėžiame, kad dėl investicinės paramos (turiu omenyje paramos procento smulkesnio šeimos ūkio verslui) - pralošėme pačioje pradžioje ir, deja, pakeisti to nėra jokių šansų. Bet apie tai juk raudona linija „praeina“ ir šioje mūsų interneto svetainėje. Kaip ir tai, kad nors mums pavyko su kompensacine parama už ekologinius pasėlius, tačiau jos siejimas su realizavimo taip pat mūsų pralaimėjimas.
Jų (pralaimėjimų) turime, bet niekuomet jie mūsų nesugniuždė.
Mes labai gerai suprantame ir mūsų ūkininką. Ne kiekvienas juk galėjo atlaikyti situaciją, kai, kaip minėjau, - kaimui buvo užkirstas kelias į miestą. Dalis jų rado išeitį, pakeisdamas veiklą. Ir juk jos (pasuktos veiklos) jau neatsuksi.
Lygiai taip pat, kai prisisodinęs serbentų (buvo toks mokslininkas, geras žinovas serbentų, bet jokiu būdu ne verslo - kuris sukėlė tą ažiotažą...), - kitą dieną juk neiškirs.
Ne iš gero gyvenimo tos nelemtos grūdinės ūkius apipuolė - net kolūkių laikais nebuvo toleruojam, kai grūdinės viršija 52-53 proc. žemėnaudos... o dabar išvysi ir visą 100 proc. (juk darbo jėgos kaime - neliko).
Ne iš gero gyvenimo žmogus augina, nors neturi supirkėjo. Melžia pieną, nors iš to jo pienelio ir tyčiojasi.
Tas mūsų pasakymas - kaip gali auginti, melžti, jei neturi, kas perka... neguodžia.
Bet visgi galimybės pasidaryti, ir stambesniam ūkiui, apyvartines lėšas - yra juk sudarytos. Jei ir jomis nebus pasinaudota šiais metais - galėsime tuomet tikrai konstatuoti, kad belieka imti bliūdą ir lieti į jį ašras... tik jau ne viešumai.
Ir jokiu būdu visa tai neliečia mūsų vėliavnešių - ūkininkų, kurie išugdė ekologiško produkto vartotoją. Be kurių nebūtume įgalėję ir tą visuomenės pasamonę pakeisti... nors dalies visuomenės, ir nors dalinai - bent tiek, kad būtų jau ta išpurenta dirva, kurioje jau tie naujieji „pranašai“ galėtų atsirasti...
Kas kita, kai matai, kad visgi pradeda judėti ir kiti. Tad čia taip pat ir ne apie juos. Judėjimo niekada nebus per daug - tik per mažai.
Almonas Gutkauskas
Kitos Naujienos: http://www.organic.lt/lt/pages,id.41
