Ką sėsime... ką parduosime... laisvoje rinkoje, kaip žinia - savaikaina ir kaina mažai ką bendro turi parduodant, bet esminę reikšmę turi pasirenkant savo verslą (II)

Kai kurios mintys „atsėlina“ po mūsų paskutinės mugės Vilniaus Mindaugo mokykloje, t.y baladžio ketvirtosios dienos.

Pastebimai buvo mažiau lankytojų. Nors manau mažiau lankytojų tądien buvo ir greta esančioje Maksimoje - visgi labai gražus šeštadienis ne vieną paviliojo į sodus ar savo užmiesčio „fazendas“.

Bet visgi, išsipardavė, kaip visada, - visi pagrindiniai mūsų mugės ūkininkai. Kai paklausi ūkininko būtent taip ir atsako - gerai, kaip visada (tie du žodžiai labai nudžiugino, jei matai, kad lygtai mūsų gerbėjų mažiau atėjo). O ir ūkininkų mugėje , balandžio ketvirtąją, jau buvo mažiau - ne vienas jau suspėjo viską išsiparduoti. Tad gal būtent tas balansas (mažiau valgytojų - mažiau ūkininkų) ir davė ūkininkams ištarti tą „kaip visada“ (t.y. labai gerai).

Gal būt, truputį neapsiskaičiavo turimo obuolių kiekio ir kainos santykio ekologinio ūkininkavimo pradininkas gerb. Vytautas. Jie dar su kitu sodininku laikė ekologiškiems obuoliams visiškai normalias kainas, bet žinant, kad gerb. Vytautas turi žymiai daugiau obuolių - galėjo labiau pagalvoti apie savo obuolius (draugystė gerai, bet rinka verčia ir skaičiuoti). Dabar sako pora tonų reikės išvežti į mišką stirnoms... Juo labiau, kad šią ir kitą - jau paskutines muges Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje šį sezoną, įsijungė gerb. Vitalijus (iki šiol ekologiškais obuoliais jis neprekiavo Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje - prekiavo tik mūsų mini ekologiniuose turgeliuose PC „Europa“ ir prie Gedimino pr. (šalia Žemės ūkio ministerijos pastato). Gerb. Vitalijus dar turi labai daug ekologiškų desertinių obuolių, - tad jau kai ištraukia iš šaldytuvo, būtinai tądien turi ir parduoti (tad kažkos solidaresnės kainos laikymasis (ką yra bandęs) galutiniame rezultate atneša didelius nuostolius). Kaip sakoma mes turime suprasti visus niuansus.

Kodėl čia paminėjau tas kelias detales.

Pastebėčiau, kad jau praėjo tas laikas, kai mes su savo mugėmis buvome vieninteliai Vilniuje. Dalis mūsų gerbėjų (valgytojų) ateidavo į mūsų muges nebūtinai išskirtinai dėl ekologiškų maisto produktų. Tiesiog tame laikotarpyje, kai į Vilnių kaimui buvo neįmanoma patekti (turiu omenyje Lietuvos kaime pagamintą maistą), - mūsų mugės buvo vienintelės, kurioms nuo pat pradžių pavyko pramušti tą geležinę Vilniaus miesto pasaugos nuo lietuviško kaimo uždangą. Žmonės buvo labai išsiilgę kaimiško maisto (juk kitur jo negalėjo įsigyti) - tad tas ažiotažas buvo nebūtinai tik dėl to, kad mūsų maistas mugėse ekologiškas.

O dabar, kai Vilniuje į penkiolika vietų atrieda kaimiški mobilūs turgeliai - į mūsų muges jau nebeatvažiuoja specialiai mūsų buvę gerbėjai nei iš Antakalnio, nei iš Pilaitės, pavyzdžiui. Tačiau kartu ir paprieštarausiu sau - visgi didžioji dauguma mūsų lankytojų, yra išskirtinai tie, kurie pirmenybę teikia būtent ekologiškiems maisto produktams. Ir jie buvo ir išlieka mums ištikimi.

Tad čia tame naujame reikale kol kas dar vis yra ir painiavos, kai mūsų gerbėjai, kartais dar vis mano, kad ir anuose mobiliuose turgeliuose yra prekiaujama ekologiškais produktais (juk ten prekiaujančios net ir ekologinės įmonės nėra įpareigotos prekiauti ekologiškais produktais. Kaip jau anksčiau buvau minėjęs, dažnoje jų ekologiški produktai sudaro menką dalį, o pavyzdžiui konditerijos ekologiškų gaminių iš viso nėra šiandien...). Tačiau minėtų kaimiškų ekologinių turgelių organizatoriams jokių priekaištų, žinoma, neturime, apart didelės pagarbos jiems. Kurios jie iš tiesų yra nusipelnę.

Bet aš ne apie tai.

Kai atsirado minėtieji kaimiški mobilūs turgeliai Vilniuje - mes iš kart jiems savotiškai pralošėme dėl to, kad neturime iki šiol pieno ir pieno produktų, o taip pat skerdenos.

Ir išryškejo kainų skirtumas - kas šiandien valgytojui yra ypač svarbu.

Manau, kad ateityje tos kainos neturėtų taip daug skirtis. Juk chemizuoti ūkiai, kai pastaraisiais metais visa ta chemija pabrango daugiau ne du kartus, - jos manau taip gausiai ir neįperka, jei skaičiuojame chemizuoto ūkio išlaidas. O visgi, žinant, kad ekologinė gamyba keletą kartų yra brangesnė, - skaičiuodami aišku neužmiršatame ir kompensacines išmokas ekologiniam pasėlių hektarui. Taigi.

Taigi, gyvenimas nestovi vietoje - negali stovėti vietoje ir kainos...

Ir kas labai džiugu. Visgi džiugu, kad kaimas sugebėjo pralaužti tą atrodo nepramušamą geležinę užtvarą, kuria buvo apsitvėręs Vilnius. Smagu matyti minias žmonių, kurie ateina į tuos kaimiškus mobiliuosius turgelius. Jei mūsų šalies aukščiausioji valdžia nebus kokiu tai būdu dėl to atakuojama ir nepersigalvos (juk gali atsirasti ir infekcinis koks susirigimas ir pan. - šiandien, visų garbei, dar to yra išvengiama... viskas rutuliojasi gana garbingai... visgi gal ne tiek, kad valstybės lygmenyje tie žaidimai nebe prie veido būtų, bet jau tie 1990-ųjų metų ir „berniukų“ žaidimai visiems iki kaulo buvo pabodę...).

Kai pagalvoji, tokie mini mobilūs kaimiški turgeliai (jei iš tiesų kaimas sureaguotų toms labai geroms permainoms), dviem - trims valandoms galėtų nutūpti Vilniuje kartą į savaitę ne tik penkiolikoje dabartinių vietų - o kiekviename kieme.

Tad šiandien esminis reikalas - kokį žodį tars kaimas. Juk tai ką šį pavasarį sės kaimas - būten šiandien, jei jau ne vakar ir sprendžiasi.

Iš tiesų, pagalvoti yra ką. Juk jei vienoje vietoje, kaip pradžioje paminėjau, du sodininkai sustoja, su skirtingomis savo rinkos skaičiuotėmis, - na vienas iš jų nukenčia... bet jei kaip minėjau geriau išmoksime skaičiuoti ir tų vietų turėsime daugiau, ne manau, kad kuris nors ūkininkas būtų nuskriaustas. Tačiau ką auginti, ką gaminti - reikia pagalvoti. Ir mes visuomet esame linkę patarti - visgi su šiuo reikalu (mugėmis, turgeliais, įvairiomis parodomis) diena dienon dirbame jau 15 metų.

Almonas Gutkauskas

Kitos Naujienos: http://www.organic.lt/lt/pages,id.41