Ką sėsime... ką parduosime... apie ūkininkų valgyklėles sostinėje ir ne tik...(III)
Pradėsiu nuo kito galo.
Nusipirkime pačią paprasčiausią žuvį - jūros lydeką prekybos tinkle. Pačiu paprasčiausiu būdu ją išsikepkime.
O dabar - užsisakykime keptą žuvį sostinės kurioje nors valgyklėlėje... ir Jums kils tokia mintis, o kur galėjo gauti tokią lydeką ta valgyklėlė, nes iš prekybos tinklo (to „blogiečio“) pats pasikepęs visai skaniai galėjai pavalgyti... na o čia - gerklėn nelenda.
O kai pažiūri - vienoje ar kitoje sostinės valgyklėlėje, valgytojų eilutė tik per pietus, o toliau vienas kitas. O dirba valgyklėlėje, be kasininko dar trys ar keturi, o dar būna ir vadovas tokios valgyklėlės...
Tiesa, žinau Vilniuje valgyklėlę, kurioje dirba vienintelė moteris - pati verda, pati kasoje stovi... matomai pati daug ką ir užsiaugina, miške prisirenka, rudeniop. O valgytojai tik pagirti gali. O kai pagiriama sriuba - na tai didesnių komlimentų virėjui ir būti negali.
Tur būt, supratote, kurlink lenkiu...
Juk ne vienas esame buvęs Vokietijoje. Niekas nepasakys, kad kraštas biednas. O žiūrėk ir vos ne Berlyno ar Miuncheno centre (sakau tik ten, kur pats mačiau ir ne tik seilę rijau...) stovi tokie vagonėliai, čirškina dešrytes, ir dar daug ką...
Na yra ir Vilniuje ne vienas kegabus kepantis vagonėlis (kebebinė ar kaip ten...) - bet ar drąsu ten prie jos prieiti. Manau ne kiekvienam.
Na ko norėti mieste, jei važiuok nuo Biržų iki pat Vilniaus - nerasi nei vienos kokios tai palapinės, kur galėtum sustojus pavalgyt iš ūkininko rankų. Kad ir lietuviškų cepelinų ar kotletų, pagaliau. Sako būtų - bet tą pačią dieną tokia užeiga pelenais pavirstų... O vėliau kaimo žmonės tolo tolo ir nutolo nuo miesto valgytojo taip, kad ir patys kažkieno valgytojais patapo. Gal dabar jau tų degintojų neliko - išsidanginę kur į kitas šalis jau... bet... atgal to noro kaimo žmogui jau taip lengvai nebeatsuksi, kaip ne kartą jau čia ir minėjome.
Juk mūsų mugėse, parodose, prie penkių grūdų košės kaip mat eilutė susiraitydavo...
Taigi, kartu mąstykime apie ūkininkų valgyklėles sostinės gatvėje. Atvyko ūkininkas prieš pietus, o po pietų ir namo... kol dar sostinės valgytojai visiškai neatprato nuo kaimiško maisto... dar luktersime metus kitus ir... matysime, kad miestietis užvalgęs kaimiško maisto nualpo, kaip būna į gamtą išvažiavus ir kvėptelėjus gryno oro...
Gal ta ... pypt... (keiksmažodį praleisiu - turiu omenyje nelemtą žodelį „KRYZĖĖĖĖ“), po truputuką įsileis miestan kaimą ir tokiu būdu padės ūkininkui išsigelbėti... kuris iki tos kryzėėėės jau buvo kanopas beužverčiąs (jei nekalbėti apie gerą tūkstantinę drūtai ir net labai drūtai kaime gyvenančių... bet kalbame apie likusius kelis šimtus tūkstančių...).
Gal kas pamename, kaip prisimindamas savo kelionę iš karo nuniokotos Rusijos atgal į Lietuvą, po pirmojo pasaulinio (Rusija buvo priglaudusi nemažai karo pabėgėlių ir iš Lietuvos, tuomet), klasikas Juozas Baltušis kaip ir pasigyrė, kaip „bagotu“ tapo. Traukinys, kuris vežė tėvynėn kartkartėmis parai ar daugiau sustodavo. Kai sustojo kažkuriame mieste prie didelės Rusijos upės (taip pat nepamenu pavadinimo) galvodamas kaip prasimanyti, kaip išgyventi, kad kojas nepakratytų - Juozas Baltušis, sukrapštęs paskutinius, nusipirko iš vietinių žvejų žuvies, krautuvėje keptuvę, aliejaus ir... kartu pamaitino badaujančius miestiečius, o ir kapitalo pasirinko...
Tik va kartais kyla kvailas klausimas - o ko patys miestiečiai nedasigalvojo keptis tą žuvį, kurios ten į valias buvo, jei jau badas akis badė...
Ir pabaigai.
Atsiras tokių, kurie piktinsis - rėkalios iki ko nusirito sostinė ir pan. įsileisdama ne tik turgelius, o dar ir nežinia ką... Šie žmonės atsakymo galėtų paaieškoti toje pačioje Vokietijoje. O gal „nusiristi“ gali tik turtingų kraštų didmiesčiai, retoriškai būtų galima tokiems atsakyti, o ubagėliams nevalia...
Visas šis reikalas šiandien ant lėkštutės nėra padėtas ūkininkui. Bet jaučiu - galvojimui nėra daug laiko. Tuo laisvesniu vėjo gūsių, koks šiandien pūstelėjo, ryšium su... pypt - bemat pasinaudos perpardavėjai visokie ir rinka, kaip sakoma, bus pasotinta... o ir tas gaivaus vėjelio gūsis gal dienai kitai tik užsuko Vilniun. Juk ne kartą patirta - laimi tik tie, kurie yra visur ir visada pirmieji.
O iš kitos pusės - tokių inovatyvių ūkininkų daug ir nereikia - pradžioje sostinei desėtko per akis būtų...
Mes ekologai, visame tame buvome pirmi iki šiol (priminsiu dar - kareivišką virtuvę su penkių grūdų ar ruginių grūdų koše...), bet konvensinių ūkių yra bent skaičiumi daugiau nei šimtą kartų, tad ir galimybių turi tiek pat kartų daugiau... tad nepavydėkime, jei atsiras toks pirmas iš konvensinių... nes jo čia niekas, apart valgytojo, nelaukia, žinia... tik popierizmo krūvos...
Almonas Gutkauskas
Kitos Naujienos: http://www.organic.lt/lt/pages,id.41
