Apie paradoksus arba... kodėl kartais tolstame nuo demokratijos siekio

Žinote, manau, kad jei po 1990 m., kai Lietuva atgavo išsvajotąją laisvę - jei prieš tau einant į radiją kalbėti ar nešant į kokio tai (nesvarbu) laikraščio redakciją straipsnį būtų reikėję tą savo kūrinį prieš tai parodyti recenzentui(tiesioginiam viršininkui ar pan.)...

Na visai nuoširdžiai pasakytume tuomet, kad niekur nuo tų „raudonų“ nepabėgome...

Deja, gyvenimas pats po truputuką įnešė pataisas. Nes prasidėjo kaip sakoma „beri nie razbieri“, kai ir iš vienos žinybos pasipildavo viena kitai prieštaraujančios nuomonės ir t.t. ir pan. Kaip sakoma lazda turi du galus. Tad po kiek gi laiko, rimtesnėse žinybose atsirado taip vadinami viešieji skyriai ir tik jie turėdavo teisę pranešti visuomenei informaciją. Žinoma, tuojau pat, dėl to išvydome ir jau kitą lazdos gąlą, iš kitos pusės - ta informacija nelabai jau ką ir domina, nes ji... na aišku labai pagražinta, apšlifuota, dėl to ir yra ne labai įdomi.

Kas kita mokslininkų straipsniai. Patys mokslininkai teigia, kad tik ta mokslininko nuomonė turi vertę, kuri yra atspausdinta prestižiniame moksliniame žurnale, kur visi straipsniai ilgai ir nuobodžiai yra recenzuojami. Ir, į kuriuos patekti kiekvieno mokslininko svajonė. Ne kitoje žiniasklaidoje mokslininko pateikta nuomonė yra taip pat vertinama, kaip ir eilinio kito žmogaus. 

Bet neikime į kraštutinumus. Tokią įžangą parašiau vien dėl to, kad kas nors neįtartų kietos rankos panorėjimo žiniasklaidoje, iš mano pusės, kai pakalbėsiu apie paprastesnius dalykus.

Tiesiog dažnai užsiduodu sau klausimą, kaip vertinti tas populiariąsias interneto svetaines, kuriose yra diskutuojama, rašomi komentarai.

Manau, kad puiku. Komentaro autorius paprastai nepasirašo pavardės ir lygtai už savo žodžius nebijo atsakomybės. Taip galima perskaityti daug teisingų žodžių, kurių jis niekuomet nepasakytų, jei po jais reikėtų pasirašyti (tiesiog siekdamas apsaugoti nuo nemalonumų save, savo šeimą). Bet, - matyt didžioji dalis komentatorių tai išnaudoja ne tiesai skeisti. Tai gera proga įvairioms interesų grupėms klaidinti skaitytoją, šmeišti, drabstyti purvais. Tiek kokią tai įmonę ar reiškinį, tiek žmogų.

Manau yra idealu nedidelės interneto svetainės, kuriose leidžiama žmonėms reikštis anonimiškai, tačiau jos yra kruopščiai prižiūrimos.

Tai būtų lyg ir geras visas puses tenkinantis kompromiso pavyzdys.

O ką darytume, jei mums būtų leista, su tais didžiaisiais taip vadinamais interneto vartais.

Juk turėtų būti baisu, kai tose didžiosiose interneto prieigose yra paminima kokios tai įmonės, reiškinio ir ypač  žmogaus pavardė - juk ta įmonė, tas reiškinys, ta pavardė bemat bus apdrabstoma purvais, žmogus bus apšmeižiamas ir t.t., ir pan.

Ir ar tai galime vadinti demokratija - ar būtent apie tokį siekį svajojome, galima sakyti kovodami už demokratiją Lietuvoje. Žinoma, ne. Būtent tokiose vietose (o jos visgi yra svarbios, esminės šiuolaikinio žmogaus gyvenime, nes šiandieniniam žmogui viena svarbesnių sričių ir yra informacija) manau, kad mes ne artėjame, bet tolstame nuo demokratijos siekio.

Štai viena interneto svetainė aprašo ūkininkų turgelius. Sveikintina. Žmonės gauna papildomios informacijos. Iš tiesų ir atsiliepimų gražių pasirodo. Bat štai perskaitome ir tokius (perkelsiu ir čia vieną jų,netaisytą):

ūkininkė, 2009 04 07 20:33: Pamelžiu karves ,pieną beveik nekošiu ,miestiečiams tinka ir toks kokią nors muselę su pirštu nugriebus išmetu ir viskas,perka kaip pasiutę,jiems svarbu ,kad kaimiškas ir riebus tas pienelis ,o švara mat ją velniai ,kiaulienos nusiperku lenkijoje ,pridarau dešrų ir skilandžių ,miestiečiams vėl atrodo ,kad mėsa iš lietuvos kaimuko ,oi kaip perka,kad dar taip kokius metus sektūsi tai ir aš prasigyvenčiau

Manau komentarų nereikia. Kas buvo ūkininko pieno fermoje matė, kokie, net perdėti, veterinarijos reikalavimai yra įgyvendinti - sienos grindys išklijuotos plytelėmis, nauja tviskanti įranga ir pan.

Tad kartais ir pagalvoji ar nepasitarnautų demokratijos siekiančiai šaliai, tose interneto svetainėse, kuriose komentarai nėra stebimi (ten, kaip žinome, yra įranga, kuri gali neįsileisti komentaro su  keiksmažodžiai ar kitais užprogramuotais žodžiai... bet čia ne apie tai...), po svarbesniais visuomenei straipsniais galėtų diskutuoti tik užsiregistravę ir viešai save pristatė personos. O gal būt, vardan Lietuvos, po kai kuriais straipsniais, manau daugiau išloštume, jei komentarų iš vis nebūtų... ką jau tokie, kuriuose daugiau netiesos nei tiesos.

Manau, kad nepraeis daug laiko, kai mes tiesiog nebegaišime laiko skaitydami žiniasklaidoje ir tų straipsnių (ne tik komentarų po jais), kurie nėra recenzuoti (bent pačio interviu davėjo, pradžiai).

Tačiau ir pykti neturime - tą etapą, kai nutolimą žiniasklaidoje nuo demokratijos, atvirkščiai, vadinome tikrosios demokratijos įsikūnijimu, - juk turėjome, kai kas trumpiau, kai kas ilgiau, praeiti...

Almonas Gutkauskas

Daugiau Naujienų: http://www.organic.lt/lt/pages,id.41