|
Darbininkams žiemą algos veltui nemokamos
Nikolajus Dubnikovas savarankiškai ūkininkauti 1989–aisias savoms reikmėms įsigytame ūkelyje pradėjo vienas pirmųjų šalyje dar pagal tuomet galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą.
– Mano Ūkininko pažymėjimo numeris – 37–asis, – šiandien su šypsena prisimena jis. Pašnekovas pasakoja, kad iš dabar 400 jo valdomų hektarų 150 ha užima arčiau gyvenamojo namo esantys ekologiški plotai. Kita dalis – chemizuojami laukai. Laikomi mėsiniai galvijai taip pat sertifikuoti kaip ekologiniai.
– Kai kūriau ūkį, be melžiamų karvių jį įsivaizduoti buvo sunku. Tačiau pieno ūkis reikalauja daug darbo, esi prie ūkio pririštas, – kalba pašnekovas – ne tik ūkininkas, bet ir finansų srities verslininkas, kasryt iš ūkio išvykstantis į darbą mieste. Todėl ūkininkavimą pasuko augalininkystystės kryptimi, o melžiamas karves „perorientavo“ į žindenes. Žinių sėmėsi iš literatūros, klausė LVA profesoriaus Č. Juknos patarimų.
– Tikslas buvo paprastas. Ūkyje nuolat dirba trys samdomi darbininkai, kuriems visus metus reikia mokėti atlyginimą. O žiemą laukuose kažin ko nepaveiksi. Todėl ekonomiškai apsimoka ūkyje laikyti ir galvijus. Tačiau abejoju, ar, esant dabartinėms supirkimo kainoms, vystyti vien mėsinės galvijininkystės verslą tikslinga. O kampų visų nenušienausi, bet nuganyti gali. Mėsiniai galvijai šiuo atveju – nepakeičiami „sanitarai“, išvalantys net pamiškes, – su šypsena pasakoja pašnekovas.
Kokybiška mėsa reikalauja savų klientų rato
Kaip vyksta mėsos realizacija? Pasak N. Dubnikovo, šiandien problemos parduoti mėsą nėra. Problema – žema jos kaina. Telyčių ūkininkas kol kas neparduoda – palieka veislei. O buliukų mėsa aprūpina gimines, ūkio darbininkus ir artimų klientų ratą, tačiau kitais metais jau planuoja išvystyti prekybą plačiau. Greičiausiai perims Kėdainių r. ūkininko Felikso Vaitelio patirtį ir aukštos kokybės galvijiena prekiaus tiesiai iš namų. N. Dubnikovą domina ir galimybės gaminti Vakarų šalyse ypač vertinamą brandintą galvijieną, todėl planuoja įsigyti tam reikalingą įrangą.
Kadangi skerdimo išmoka mokama už vyresnius nei 9 mėn. amžiaus bulius, gyvuliai į skerdyklą vežami pasiekę šį amžių ir 250–300 kg svorį. Auginti didesnių neketinama ir ateityje. N. Dubnikovo įsitikinimu, ekonomiškiausia, kai gyvulys vieną sezoną praleidžia ganykloje ir dar šiek tiek papenimas tvarte, padidinus energetinę pašarų vertę. Ilgesnis jo laikymas didintų mėsos savikainą.
Verstis vien mėsine galvijininkyste, N. Dubnikovo skaičiavimu, apsimokėtų tuo atveju, jei skerdena su kaulu kainuotų 14 Lt/kg. Tačiau tokia kaina šiandien tenkina tik pavienius pirkėjus, vertinančius aukštos kokybės ekologišką produktą. „Mano galva, bandą reikia auginti pamažu – paskui klientą“, – neabejoja pašnekovas.
Ūkio bandoje šiuo metu 50 „galvų“: veislinis bulius, karvės mišrūnės ir prieauglis.
– Anksčiau buvo daugiau, bet teko išvežti skerst, nes buvo bergždžios. Jas pardaviau supirkėjams, nes savo rato klientams tokios kokybės mėsos pasiūlyti negalėjau, – neslepia ūkio šeimininkas.
Anksčiau karvės buvo sėklinamos dirbtiniu būdu, naudojant limuzinų veislės bulių spermą, tačiau sunkiai veršiavosi, nes veršeliai gimdavo stambūs. Todėl buvo įsigytas veislinis limuzinas. Šiuo metu veršiuojasi jau jo dukterys – trečios kartos mišrūnės. Jeigu kyla abejonių dėl karvės veršingumo, pirmiausia supirkėjams išvažiuoja juodmargės. Rudaspalvės paliekamos vieniems metams – galbūt jas dar pavyks sėkmingai sukergti.
Buliukai iki mėnesio amžiaus kastruojami atviruoju būdu. Todėl jie gali ganytis motininėje bandoje kartu su telyčiomis. Rudenį, parvarius gyvulius į tvartą, jie atskiriami. Jei nebūtų kastruojami, siekiant išvengti giminingų gyvulių kergimosi, tektų formuoti atskirą bandą arba juos nuolat laikyti tvarte. O tai labai padidintų mėsos savikainą. Be to, tai pažeistų reikalavimą, kad ekologiškai auginamas gyvulys apie 150 dienų per metus turi laisvai ganytis gamtoje.
Valstybės klaida - nepadėti įsigyti bulių
Pašnekovas pasakoja, kad bulių būtina keisti apytikriai kas dveji metai, kai į bandą ateina jo dukterys, o mažam ūkiui tai – nemenkos išlaidos. Pirmuosius du bulius N. Dubnikovas įsigijo su valstybės parama, trečiąjį teko pirkti jau vien savo lėšomis.
– Manau, dabar šalies mėsinei galvijininkystei daroma didžiulė žala. Suprantu, kad stinga pinigų įsivežti veislinei medžiagai. Be to, nacionalinės bandos branduolį su valstybės pagalba jau esame įsivežę. Tačiau veisliniams buliams pinigų valstybė turi rasti. Tokio lygio bandai kaip mano visiškai pakanka ir Lietuvoje išauginto buliaus.
Reali tokio kaina – 6 tūkst. Lt. Tačiau perkantysis dabar stengiasi ją numušti, perka bulių kaip mėsai, o veisėjas nesuinteresuotas užsiimti selekcija ir atrinkinėti geriausius gyvulius, nes jam tai neapsimoka. Jeigu būtų bent 2 tūkst. Lt dydžio valstybės parama, vyktų tęstinumo procesas, tuo tarpu dabar kertama šaka, į kurią buvo tiek daug investuota, – prognozuoja pašnekovas.
Ekologiškai ūkininkauti apsimoka
Paklaustas, ar apsimoka ekologiškai ūkininkauti, N. Dubnikovas teigia, jog, esant dabartinėms grūdų kainoms, kai už toną vidutiniškai mokama 100 EUR, apsimoka. Visų pirma todėl, kad už ekologišką hektarą mokama 720 Lt dydžio išmoka. Tiek apytikriai kainuoja dvi tonos grūdų. Be to, nesunaudojama chemikalų, trąšų, kurių kaina irgi apytikriai atitiktų dviejų tonų grūdų kainą.
– Vadinasi, 4 t jau turi. O prižiūrint ir taikant agrotechniką, 3–4 t/ha užauga ir auginant ekologiškai. Be to, ekologiški grūdai trečdaliu brangesni. Juos parduodu į Daniją ekologiškai auginamų kiaulių pašarams gaminti. Žodžiu, aritmetika paprasta. Svarbiausia – ekologinio ūkio šeimininkas nerizikuoja didelėmis investicijomis. Nesėkmės atveju, esant nepalankioms oro sąlygoms, mažiau įdėjus patiri ir mažiau nuostolių, – teigia ūkininkas.
ES paramos įsisavinimą stabdo rizika likti be žemės
ES finansuojamose investicinėse programose N. Dubnikovas teigia dalyvaujantis atsargiai. Tuo metu, kai paramos intensyvumas siekė 100 proc., yra dalyvavęs Nitratų direktyvos įgyvendinimo programoje. Dabar planuoja pasinaudoti parama pagal supaprastintą tvarką, nes ūkiui reikalinga džiovykla ir šienavimo technika.
– Mano galva, šiandien ES parama kartu yra ir didelė rizika. Juk nėra garantijos, kad nuomotą žemę tikrai išlaikysi dar penkerius metus.Tuo tarpu ES paramos administravimo taisyklės reikalauja ūkio nemažinti visą paramos įsisavinimo laikotarpį. Kai žemę bus leista įsigyti užsieniečiams, nežinia, kaip nutiks.
Galbūt užsieniečiai stačia galva ir nepuls, bet spekuliacijų žeme tikrai bus daug, – prognozuoja pašnekovas.
N. Dubnikovo teigimu, žemdirbio kelias šiandien gali būti priimtinas tik tiems, kam žemės ūkis yra gyvenimo būdas, o ne vien greitos pajamos.
LVA profesorius Česlovas JUKNA: ,,Mėsinė galvijininkystė - nuolatinis kūrybinis procesas“
– Nedidelė mėsinių galvijų banda kaip papildomas verslas – racionalus požiūris. Akivaizdu, kad ūkininkas mąsto ekonomiškai. Amerikiečiai ne veltui sako, kad norint pradėti bet kokį verslą reikia turėti tris dalykus: galvą, pieštuką ir lapą popieriaus. Mąstantis žmogus skaičiuoja, kad turi grūdų, žemės plotų, jam reikia išlaikyti samdomus žmones. Algos žiemą dykai nemokėsi, o jei darbininkus atleisi, pavasarį rasti tokių, kuriems galėtum patikėti brangią techniką, bus labai sunku. O ir technika, jeigu eis iš rankų į rankas, tarnaus neilgai, nes darbininkas nejaus atsakomybės. Dabar atėjus pavasariui žmonės užsiima sėja, kai ji baigiasi, priartėja laikas gaminti šienainį. Pasibaigus javapjūtei, į tvartus parvaromi gyvuliai, kuriuos reikia prižiūrėti. Žodžiu, darbų ratas sukasi visus metus.
Be abejo, gyvuliams geriausia, kai jie tvarte laikomi nepririšti. Tik karves tokiu atveju reikėtų nuraginti. Žindenei su veršiu turėtų būti skiriamas 7–8 kv. m plotas. O geriausia mėsiniams tuomet, kai jie žiemą iš tvarto dar gali laisvai išeiti ir į gryną orą. Tačiau kiekvienas ūkis prisitaiko prie savo sąlygų, nes apskritai mėsinės galvijininkystės idėja – kuo mažiau įdėti ir kuo daugiau pasiimti, ką duoda pati gamta. Nebent ten, kur dirvos labai derlingos, prikuliama 8–10 t/ha grūdinių kultūrų, galima plotų ir nepaskirti ganykloms bei galvijus vasarą laikyti tvartuose.
Kodėl mėsinių veislių karvės ir netgi pirmos karto mišrūnės nesėklinamos dirbtiniu būdu?
Mėsinių galvijų ruja sunkiau pastebima nei pieninių. Todėl dalis karvių lieka bergždžios. Dirbtiniu būdu netgi Prancūzijoje sėklinama tik pavienėse, labai aukštos veislinės vertės bandose, siekiant gauti labai vertingus buliukus. Prekinėse bandose visur laikomas bulius. Tačiau labai svarbu, kad jis būtų geras.
Ūkininkas teisus teigdamas, kad naujiems buliams įsigyti turi būti skiriama valstybės parama. Šiandien buliukai jau daug kur naudojami kryžminimui, bet ūkininkai perka ne tai, kas Lietuvoje yra geriausio, ne gerai įvertintų tėvų palikuonius, bet pigesnius gyvulius. Dėl to perdirbėjai ir skundžiasi, kad mišrūnų skerdenos prastos kokybės. Bet jos negali būti geros, jei naudojami bet kokie buliai. Yra ir grynaveislių bulių, kurių palikuonių skerdenų išeiga siekia vos 52–53 proc., kai turėtų būti bent 60 proc. Jeigu to nėra, nėra prasmės ir tokią veislinę medžiagą platinti.
Neatsitiktinai dar tarpukariu Lietuvoje didžiulis dėmesys skirtas buliams. Su valstybės parama buvo kuriami kergimo punktai, į kuriuos ūkininkai atvesdavo kergti karves. Bet kuriame ūkininkavimo etape geras bulius – pusė bandos. Žmonės, užsiimantys kryžminimu, bulių turi keisti kas dvejus metus, nes pas mus didelių stambių ūkių su keliomis suformuotomis bandomis praktiškai nėra. Jei laikai 20–30 karvių, periodiškai tenka pirkti vis naują bulių.
Pas mus apskritai labai supaprastinta veislininkystės sąvoka. Klaidingai manoma, kad jei šiandien didelės veislinių gyvulių paklausos nėra, tai kam ta veislininkystė? Iš tiesų veislininkystė – tai ir didesnė augimo sparta, ir mažesnės pašarų sąnaudos, ir skerdenos išeiga, ir aukšta mėsos kokybė. Be selekcijos viso to nebus. Kadangi užsienyje neįpirkome to, ko norėjome, šiandien selekcijos būdu galime išryškinti, kokie galvijų tipai Lietuvoje perspektyviausi. Todėl labai svarbu vykdyti kryptingą selekciją ir taip gerinti bandas. Tam, kad augintojas būtų suinteresuotas išauginti aukštos kokybės buliukus, nebūtina veislinę medžiagą įsivežti iš užsienio. Šalies mastu 30–40 gerų buliukų tikrai visada galima rasti. Tačiau dabar kartais pasitaiko, kad mišrūnių bandoje vaikšto už telyčias smulkesnis bulius. Tad ar galima tikėtis aukštos kokybės skerdenos ar didelės išeigos? Kryžminimas bus efektyvus, jei jis bus vykdomas kryptingai ir apgalvotai, nes vien pakeisti gyvulio spalvą toli gražu nepakanka.
Kodėl mėsinių veislių galvijų mėsa aukštos kokybės?
Kryžminant jau antroje kartoje gerokai pagerėja gyvulių formos ir mėsos savybės – raumenys tampa puresni, nes veršis auga žįsdamas karvę. O istoriškai jau šimtmečius intensyvaus augimo laikotarpiu šie gyvuliai gauna labai vertingą maistą – motinos pieną. Žmogus savo ruožtu selekcijos būdu suformavo galvijus su labai gerai išvystytais raumenimis. Šie raumenys turi daugiau raumeninio ir mažai jungiamojo audinio. Todėl mėsinių galvijų mėsa būna švelnesnė, sultingesnė ir skanesnė.
Ūkininkas N. Dubnikovas naudoja vadinamąjį stelbiamąjį kryžminimą vien su limuzinų veisle. Tinkamai parenkant bulius jau po 4–5 kartų gali būti susiformavę šiai veislei tipingi galvijai ir aprobuoti kaip grynaveisliai. Visam šiam procesui prireiks mažiausiai dešimties metų. Tačiau jei ūkininko tikslas – ne turėti grynaveislę bandą, o gaminti mėsą, daug racionaliau veisti kelių veislių mišrūnus, nes heterozės efektas didžiausias pirmoje kartoje, vėliau jis pamažu blėsta. Pirmos kartos mišrūnes sukergus su kitos veislės buliumi, o antros – su dar kitos, galima gauti mišrūnus, turinčius geriausių visų šių veislių savybių.
Tarkime, limuzinai auga sparčiau, jų raumenys masyvesni, bet mėsa šiek tiek kietesnė, stambesnėmis skaidulomis. O panaudojus šorthornų, herefordų arba angusų veislės bulių, sumažėja augimo sparta, daugiau riebalų, bet mėsa tampa švelnesnio skonio. Mažoje bandoje tai daryti sudėtinga, bet apskritai gali būti nesibaigiantis kūrybinis procesas.
|
