Rimtas pokalbis su ekologais (ekologinės gamybos ūkininkais) – jis jau subrendo arba... du ramūs pasvarstymai kalėdiniame laikotarpyje, su žadėtu rimtu pokalbiu, pasvarstymų pabaigoje, trečioje dalyje...

2009-12-28/29

Apjungtas variantas (2010-01-01)

PIRMA, ANTRA ir TREČIA (pabaiga) dalys

Pirma dalis

Malonu matyti, kad metai iš metų ekologinis Sąjūdis Lietuvoje stiprėja.

Stuburas – ne pelno siekiančios organizacijos. Turiu omenyje tas, kurių veikla kompleksinė ir yra visiškai tolygi pelno siekiančios organizacijos veiklai, bet visgi kai nėra pelno organizacija.

O tai manau yra esminis skirtumas.

Visgi pelno siekianti organizacija niekuomet nebus tokia, kai galėsime ją pavadinti – ekologine, tikrąja šio žodžio prasme. Dažniau gal tiesiog bus įmonė pajutusi nišą paimti paramą, pelną, kol to nepadarė kita, - ima tą nišą. Žinome ir tokių, kurie savo vidumi nėra tikri verslininkai, t.y. kurie savo viduje išlieka svajotojai, atsakingi piliečiai, kas yra visiškai svetima pelno siekiančiam žmogui. Nes ekologinė pelno siekianti organizacija, šiandien gali tikėtis išgyventi (kalbu būtent apie šiandieną ir būtent ekologinės įmonės šiandieninę galimybę išgyventi), jei yra tam palanki politinė valia (kuria, kad tokia atsirastų, - kažkas pasirūpina, bent pradiniame etape), dalinai yra jau išugdyti vartotojo pradmenys (kuris pasirinks būtent tą produktą, kurios gamyba yra švari ir švarioje aplinkoje, o ne pigesnį).

Nors negaliu paneigti, vartotojo ugdyme, nuo pat savo veiklos pradžios, kitaip būti negali, taip pat dalyvauja ir pelno siekianti organizacija. Juk, pavyzdžiui, įmonė gamindama gerą produktą, sakykime nuotekų valymo įrenginį, kaip taisyklė, juos statyti pradeda nuo pilotinių projektų. Tam tikra prasme – užkrato. O tai ne kas kita, o taip pat - vartotojo ugdymo akcijos. Panašiai ir su kitais, kurie dirba, pavyzdžiui, pagal ekologinės gamybos taisykles – švarioje aplinkoje ir jos neteršdami. Kai gyvena ir dirba nekenkdami vienas kitam. Kaip vaikas pas mamą, sakant - pas mamą gamtą.

Pastaruoju metu, kai Tatulos programa didelį dėmesį ir nemenką veiklos dalį skiria vartotojo ugdymui (iš tiesų to ekologinio Sąjūdžio plėtros, tiksliau sėkmės variklio ugdymui) – Lietuvos jaunimui, tas žodis Tatula gali būti siejamas netgi ne su ekologija. Tiesiog su kuo nori, bet ne ekologija. Geriausiu atveju, gal net su prekyba, ekologiškais produktais.

Juk tuos dešimtmečius, kai Tatulos programa projektavo ir statė „pilotinius“ nuotekų valymo įrenginius (ekologinė gamyba turi vykti išskirtinai švarioje aplinkoje), kai steigė (kredituodama galingais ilgalaikiais neprocentinais kreditais) pirmuosius Lietuvos ekologinės ar tausojamosios gamybos ūkius, ekologiškų produktų perdirbimo įmones (kredituodama tokiomis pat paskolomis kaip ir ūkius, kurie siekė ekologinio ar tausojamojo ūkio statuso), kai vykdė ekologinio švietimo, mokymo, ekologinių mokslo tiriamųjų darbų programas, gamtinės aplinkos monitoringo darbus (kuriuos nuo 1993 m. iki 1997 m., pagal sutartis su fondu „Tatula“ (taip Tatulos programa vadinosi iki 1997 m.) vykdė praktiškai visi svarbiausi Lietuvos mokslo institutai bei universitetai), kai finansavo ekologinio žemės ūkio taisyklių parengimą ir pirmųjų ekologinės gamybos ūkių atestavimo darbus ir t.t. ir pan., - dabartinis jaunimas tuomet gal dar tik vystykluose buvo. Nors visa ši darbų eiga pastoviai buvo nušviečiama žiniasklaidoje, tačiau daugiausiai ankstyvaus ryto programose, kuomet Lietuvos didesnė dalis žmonių tuo metu žiniasklaida dar nesinaudoja (nebūtinai miega). Gi didžioji dalis visuomenės, kuri visa tai stebėjo ir žino (tuomet tas ryto programas klausė praktiškai visas tuometinis valstybinės, rajoninės bei kaimo grandžių elitas), tačiau šiandien jis jau nebėra gamybinio, kultūrinio ar visuomenio fronto priekyje, labiau gal jau ir užribyje.

Kaip ir ankstesniais metais, šiandien taip pat stebime vis naujų visuomeninių organizacijų. Nors jų bumas buvo iki 2004 metų, iki Lietuvai įstojant į ES. Kai Vakarai labai skatino jų steigimąsi ir egzistavimą. Tačiau jei anuomet, jos, taip pat ir savo egzistencijos tikslu, kurpė smulkius projektėlius, tai dabar galime jas stebėti įvairių smulkių žiniasklaidos priemonių pavidalu. Be jokių abejonių, visuomeninės organizacijos buvo labai reikalingos tiek tuomet, kai Tatula pradėjo savo veiklą, tiek dabar, tiek visuomet manau bus. Ir jų vaidmuo yra didelis ir ne mažiau esminis.

Reikalas kitas – visuomenė neturi sutapatinti vienų ir kitų organizacijų veiklos. Ir pačios organizacijos turėtų laikytis tam tikro kodekso. Tiesiog geriau pažinti viena kitą, jų tikslus, įdirbį, atliktą ir atliekamą veiklą.

Galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų bendrame Tatulos būryje ir ne tik Tatulos - yra patys tikrieji ekologai. Kurie gyvena gamtoje ir su ja – tai ekologinės gamybos ūkininkai.

Tai tikrieji ekologai. Nors retai kas juos taip pavadina. Ekologu. Ne paslaptis, kad dažnai šiuo vardu vardijasi tik prijaučiantys ekologijai. Sukūrę interneto svetainę, laikraštuką ar panašiai.

Na, o sekančioje šio pasvarstymo dalyje pakalbėsime rimčiau su tais mūsų tikraisiais ekologais (žinoma, turiu omenyje ekologinės gamybos ūkininkus). Iš tiesų, gal pirmą kartą mūsų laukia labai rimtas pokalbis – jis jau subrendo.

***

Antra dalis

Žinote, tarybiniais laikais, kai tik koks svarbesnis žmonių suėjimas – nebuvo pamirštama pagerbti žemdirbį. Tai tarsi buvo natūralu. Nes teisinga. Nesvarbu ar kalbėtojas tai pasakydavo nuoširdžiai, ar iš inercijos.

Po 1990 m., vis mažiau buvo pagarbos žemdirbiui. Pasitaikydavo net tokių gaidelių, ir su unisonu, kad maistu galime apsirūpinti ir be mūsiškių žemdirbių. Kurie, atseit, žiūrėk vis nepatenkinti, jaučiasi skriaudžiami. O kiek va jiems atseikėjama, gal net mūsų, atseit, valgytojų sąskaita.

Bet kaip ir bet kokioms erezijoms būna pradžia ir pabaiga, taip ir duonos klausimu, tiksliau jos augintojo adresu.

Pakako vienai kartai „pasidžiaugti“, kaip vadinu, tuo vakarietišku sąvartynu ir žiūrėk, palaipsniui viskas po trupučiuką atsistoja į savo vietas. Jau ne iš vieno gali išgirsti, kad prekybos centruose maisto sveikai mitybai ir su žiburiu nerasi – vieni „nuodai“. Jau ne vienas dairosi, kur čia kokį paršelį nusipirkus kaime, sau maistui. Kuris būtų šeriamas, kaip anais laikais... Ir panašiai.

Daug kartų jau esame aptarę, kad kol ta geležinė uždanga tarp, ne tik Vilniaus, ir kaimo buvo nuleista – kaimo žmonės taip pat nesnaudė... ir jie keitė savo veiklą. Tad šiandien taip lengvai jau ir nerasi, kad  kas tau kaime tą paršelį nušertų, ar bulvyčių užaugintų, kaip sau. O apie lauke besikapstančių vištelių kiaušinį jau ir dažnas kaime gyvenantis gali tik pasapnuoti.

Bet ne apie tai.

Nors jaučiame, manome, kad ir žinome, – jog prasto maisto poreikis Lietuvoje bus ir ateityje. Ir bent mes ekologai tai taip pat tai turime suprasti, o daugelis ir supranta (gal būtent dėl to ir akcentuojame, kad mes, tatuliečiai, dirbame jau sekančioms kartoms). Juo labiau, kad apie tą galingai ES ir mūsų valstybės remiamą intensyvaus pramoninio chemizuoto žemės ūkio kryptį taip pat ne kartą esame aptarę. Tiksliau apraudoję, - nors nei karto nekilo mintis apleisti mūsų, „Tatulos“ kryptį.

Visgi yra balansas. Ir jis išsilaiko – augant gero maisto poreikiui. Nes apie jo reikšmę šiandien jau triūbija net ir tie „sveikos mitybos“ specialistai, kurie visiškai neseniai buvo aktyvūs propaguodami didžiųjų prekybos tinklų maisto produktus...

Pagaliau šiandien turime mūsų lietuviško ekologinės gamybos ūkio tokį jau galingą potencialą, kuris reikalui esant gali tiekti gerokai daugiau gero maisto nei šiandien reikia valgytojams. Pagaliau, jei laiku „nesusgribome“, kai sparčiai augo poreikis geram maistui Vakaruose, apie 1996- 1997 m., - to turėtume neprasnausti bent dabar, kuomet brandinasi tenai antra galinga poreikio banga. Ypač kai kuriems produktas. Ypač produktams, kurių gamyba daugiau rankų darbo (nereikia juk aiškinti, kad Vakaruose rankų darbas yra keleriopai brangiau vertinamas (jei mašinų darbas gana panašiai), o, pavyzdžiui, Norvegijos kaime, – gal net dešimteriopai, lyginant su „taksomis“ Lietuvos kaime. Kurios beje pastaruoju metu spėriai keičiasi, jei norima turėti darbininką, o ne „rabotničioką“).

Mūsų ūkininkas jau ne tas, koks buvo prieš 15 metų. Mūsų ūkininko išprusimas per pastaruosius metus stebina. Tai kas ūkininkui reikalinga, - jis šiandien dažnai gal pirmiau sužino nei jo mokytojas (jei kalbame apie visuose šalies kampeliuose pastoviai vykstančius seminarus seminarėlius). Gal dėl to jau atsiranda ir samprata, kad tarp žemę dirbančių savininkų ir likusio kaimo praraja kasdien vis didėja. Niekam ne paslaptis, kad ana kaimo dalis jau 20 metų merdėja. Pradžioje tam gal pastūmėjo neuždirbtų pašalpų dalijimai... Na čia atskira ir skaudi tema, ir tai ne mūsų specifika ja užsiimti.

Paskirai dirbdami, mūsų krašto ūkininkai daug pasiekę yra. Tik etiketo sumetimais nenoriu čia mūsų ūkininkus minėti (nors ir labai gražiai) konkrečiais pavyzdžiais.

Tiek mažo ūkio ūkininkas, ne tik užaugina paklausų vartotojui produktą, - pats randa kelius jį ir parduoti. Dirba daug, labai daug, žinoma. Kas labai skaudu, taip pat ir miego sąskaita.

Juo labiau susitvarko su ūkiu stambesni ūkininkai.

O ką jau bekalbėti apie didžiuosius ūkininkus. Kur technika moderni, vakarietiška. Atrodytų tik gulbės pieno tetrūksta.

Ne vienas turi prie savęs ir kažkokį kooperatyvėlį – juk „griechas“ būtų buvę prasnausti papildomą paramą, tokį sudarius. Tačiau tikrai kooperacijai atsirasti – kol kas, nei mažesnis, nei didesnis ūkininkas, įtikinamų motyvų negirdi. Atvirkščiai, stebi beveik vien tik nepavykusius pavyzdžius. Juk kooperacija turėtų jam pagerinti gyvenimą, padidinti pajamas. Kol kas tai gaunasi tik pasakorių lūpose, deja. Mes esame čia kalbėję, kad iškritęs iš kooperatyvo - tiek prancūzas, auginantis laisvai vaikščiojančias višteles ir dedančias kiaušinius, tiek vokietis, jau sekančią dieną būtų niekas. Gal mes gerai gyvename, kad ir nebūdami kooperatyve netampame nieku (nors galybė kaimo žmonių, gal, būtent dėl to tokiais jau ir yra), o gal mūsų poreikiai gyventi yra labai kuklūs...

O aplink, visą tą Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį, girdime tai garsiau, tai su tarpeliais – raginant kooperuotis. Pražūsite kitaip, įtikinėjama. Ir tarpukario patirtis kiekvienu sykiu prisimenama. Tačiau sėkmingų kooperatyvų, per tą laiką, gal tik vienas kitas. Ir tai daugiau pieninkystėje, kur pats pieno supirkimo puntas – jau galima sakyti gatavas produktas kooperatyvo steigimui, tik pasiimk jį...

Bent pora kartų visiškai rimtai tuom buvome pradėję užsimti ir Tatuloje. Deja...

O apie naujus šiandienos iššūkius ūkininkui ir kaip juos paimsime – jau kitoje, paskutinėje, bet esminėje pasvarstymų dalyje.

***

Trečia dalis (pabaiga)

Sutikčiau, kad būtent nuo šios dalies, t.y. pabaigos ir reikėjo pradėti. Bent tiems, kurie yra permetę akimis čia, interneto svetainėje, skelbtus pasvarstymus, kurių manau be kelių dešimčių jau gal bus ir visas šimtelis (jei kartu su neperkeltais į pasvarstymų rubriką iš šios naujienų rubrikos). Ir prielaidos šiam pasvarstymui nebuvo labai jau naujos, netikėtos.

Taigi. Tiek iš Tatulos pusės, tiek manau ir iš ekologinės gamybos ūkių pusės, atėjo apsisprendimų metas. Ir vėl kryžkelė.

Juk kokią situaciją šiandien turime. Lietuvoje turime beveik tris tūkstančius ekologinės gamybos ūkių. O tokių, kurie dirba tiesioginėje rinkodaroje - tik kelias dešimtis. Iš esmės, savo ekologinės gamybos ūkyje užaugintos produkcijos klausimai daugumai yra labai ir labai apleisti. Tiems, kurie dirbo (a) tiesioginėje rinkodaroje, sakykime, po Tatulos sparneliu, - katino dienos, jei taip būtų galima pavadinti, jau ne tokios, kokios buvo visus 15 metų, iki šiol. Žinoma, dalis iš jų, t.y. ekologinės gamybos ūkininkų, jau įsukti, tiksliau pasakykime - įsisuko į reikiamą orbitą ir laimingai skrieja joje. Bet ar ilgam. Juk nieko nėra amžino.

Antra. Nuo pat pradžių sveikinau tai, kad nuo Vilniaus (kitur gal ne taip buvo ženklu) pagaliau, politinės valios dėka, buvo pakelta ta uždanga, kuria buvo kaimas atskirtas nuo miesto. Tuo, kaip žinia, pasidžiaugiu kiekviena proga jau visi metai, - jau gal atidesniam skaitytojui ta konstatacija ir pabodusi. Tad nuo pat pradžių ne vien aš matyt džiaugiausi ir ūkininkų turgeliais. Nepasakyčiau, kad nebuvo painiavos. Kai pradžioje miestiečiame jie siejosi su ekologiniais. Kai kam ir dar dabar. O kai kam  - matyt su visam. Nes tos painiavos pakanka ir dabar dar. Juo labiau vienas kitas ten dalyvauja ir ekologinis ūkis ar įmonė. Taip pat gerai suprantu, kad jiems (ekologiniams ūkiams bei įmonėms) tuose ūkininkų turgeliuose gal netgi geriau sekasi, nes juose ženkliai didesnis yra asortimentas. O tai - lemia ir didesnį pirkėjų srautą. O, be to, tiek ekologiniai ūkiai, tiek ekologinės įmonės, tuose ūkininkų turgeliuose nėra niekam įsipareigoję parduoti tik ekologiškus maisto produktus. O tai kai kurioms, ypač ekologinėms įmonėms, yra esminis skirtumas. Ir dar. Ūkininkų turgeliuose ir ateitis šviesesnė - juos asmeniškai globoja pats Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius. Kuo galime tik džiaugtis. Taip pat ir Žemės ūkio rūmai. Tai jau galima sakyti visa politinė mašina, su visa ir žiniasklaidos galia. Puiku. Pirmyn. O vietos po Saule visiems užteks, manau. Kai gerai kaimui, kai gerai miestiečiams - visiems tai yra į naudą.

Ir kaip ten bebūtų - Tatulos programa turi, privalo išlaikyti tą išgrynintą, tikrą reikalą, nesuteptą ir šiuo sunkmečiu. Kas tikra, anksčiau ar vėliau atranda savo adresatą. Dėl to jokių abejonių bent aš neturiu.

Be to, manau ne tam yrėmės 22 metus „Tatulos“ kryptimi. Sunkiu darbu (ta proga manau galima ir tai pasakyti),  - Tatulos programa pelnė gerą vardą, tiek ūkininkų, tiek valgytojų pasitikėjimą. Jos vėliava taip pat yra plačiai žinoma, - juk nemenka tautos dalis atpažįsta ir mūsų ženklą, ir mūsų žmones. Juo labiau, kad beveik nuo pat pradžių, būti po Tatulos vėliava, - siekė ne vienas Lietuvos ekologinės gamybos ūkio ūkininkas. Na, gal labiau tuo laikotarpiu, kai tatuliečiams išties sugebėjome sudaryti geras, vos ne šiltnamio sąlygas, tiek kuriantis, tiek realizuojant užaugintą ekologišką produkciją. Mes jau buvome paskelbę šių metų lapkričio 19 d. Tatulos programos Tarybos atitinkamą doktriną šiuo klausimu. Čia ji>>  Manau, kad nereiktų laukti Tatulos programos visuotinio susirinkimo datos, kuomet galutinį sprendimą priims jos dalininkai. Juo labiau, kad dalininkų sprendimas didžiąja dalimi priklausys ir nuo atlikto tam tikro įdirbio šiuo klausimu. Žinoma, tuomet, jau bus galima sudaryti iniciatyvinę grupę, ar atitinkamą komitetą. Bet ir šiandien juk būtų klaida prarasti laiką. Vien laukiant kovo mėnesio vidurio. Juk aplink niekas nesnaudžia. Nesakyčiau, kad yra iškilęs pavojus Tatulos įdirbiui, bet jis jau labai jau saldus daug kam, pripažinkime.

Tad laukiu Jūsų žinučių (el. paštas: gut@takas.lt ) čia išsakyta tema. Kažkada turėjo juk prasidėti ši, rimta kalba. Iš karto galiu pasakyti ir kitką. Turėjome susitikimą su Lietuvos kooperacijos strategais. Bent kiek dėmesio vertai paramai reikia nemažų gamybos apimčių. Tokioje, jau nekartą minėtoje Vokietijoje ar Prancūzijoje, - panašūs kooperatyvai vos ne iš karto sudaro gana galingas realizuojamos produkcijos apimtis. Mūsų situacija, žinoma, nėra tokia. Tad mūsų kooperavimasis negali orientuotis į kokią tai finansinę paramą iš išorės. Tai, kai kam gali būti itin svarbi žinia tolimesniam apsisprendimui.

Manau, kad pradžioje gali būti ir nedaug kooperatyvo narių. Svarbiau iš karto atrasti stiprų kooperatyvo vadovą. Kaip sakoma viename asmenyje - kompetencija, iniciatyvumas ir dora. Jei taip trijuose asmenyse - sutiksite, jokios problemos. Problema, kad tai būtina viename asmenyje. Ir ne tik šiuo klausimu pas mus Lietuvoje ne kas. Stebiu, kad kol kas ne mažiau sudėtingas mūsų tautiečiui ir kitas klausimas - atsparumas gundymams. Pasakysiu tiesiai - atsispirti išdavystėms. Kai tavo produktui atsiras geresnės realizavimo sąlygos nei kooperatyve ir panašiai. Ir ne tik produkcijos realizavimo sferoje. Manau ir kituose, su būsimais bendražygiais susijusiuose klausimuose. Smulkmenos. Taip. Bet esu tikras, kad būtent šitos smulkmenos iki šiol buvo esminės, kad Lietuvoje praktiškai nėra išvystyto kooperacijos judėjimo.

Šiandien būtų tiek iš mano pusės.

Almonas Gutkauskas

***

Europos Komisija žmonių teismui pateikė naujo ES ekologinio žemės ūkio ženklą fasuotiems ekologiškiems maisto produktams:

Kuris jums patinka (balsavimas prasidės 2010 m. sausio 7 d. - iki tol mes čia mūsų svetainėje taip pat įdėsime nuorodą tuo klausimu).

O štai Lietuvos ekologinio žemės ūkio ženklas (kurį iniciavo, sukūrė, patentavo ir neatlygintai visas jo teises Žemės ūkio ministerijai perdavė Tatulos programa). Jis jau yra privalomas nuo 2009 m. sausio 1 d., o nuo 2010 m. sausio 1 d. - jau nebebus galima ekologiškiems maisto produktams naudoti seno pavyzdžio ženklą: