2011-01-02

Bet vežimas tai dar juk ir nepajudėjo...

Tiek metų pabaigoje, tiek šių metų pradžioje matyt natūraliai daugiau pasipila viešoje erdvėje svarstymų apie mūsų ir mūsų vaikų ateitį, t.y. apie Lietuvos ateitį.

Štai tie žmonės, kurie dažniau reiškiasi toje viešoje erdvėje, kai jų paklausia apie jų vaikus, - jau be jokios atgailos kalba kaip jie baigę mokslus Amerikoje ar Anglijoje, ten įsitvirtina ir gyventi. Jau nekalbant apie paprastus žmones, kurie dar labiau džiaugiasi, kad jų vaikai sugebėjo apleisti šią ašarų pakalnę...

Kodėl ašarų... Juk iškovojome laisvę, rodėsi tik raitokis rankoves... ką tokiu atveju visuomet daro kiti kraštai.

Ką ir daro, pavyzdžiui, mūsų su ūkininkais aplankytos Kroatijos žmonės. Juos išskyriau gal todėl, kad, jei kuris iš kroatų ir išvyksta iš šalies, tai labai trumpam, trumpam uždarbiui. O kad būtų totali Tautos išdavystė ir moraliai pripažinta (dėl ko ir užsiminiau apie viešųjų asmenų vaikus...), kroatas, tur būt, tuom nepatikėtų ir sapne. Gal todėl, kad šie žmonės sugebėjo atsiginti nuo stipresnio kaimyno ir jo nei vienu centimetru neprileisti prie ilgos, du tūkstančius kilometrų besitęsiančios, taip to kaimyno geidžiamos pakrantės (natūralus juk geismas, kai savo nei centimetro neturi), kurortinės pakrantės...

Bet. Bet sugrįžkime į mūsų kraštą... Gal mes, nesugebėję laiku priešui iššauti ir vieno šūvio laiku, - pasiteisiname, kad mus saviškiai visuomet labiau smaugia nei svetimi, net svetimi barbarai... Bet tai būtų visiškas blūdas, kažkoks...

Na, ne visai taip ir tai, turbūt, kad mūsų dorieji tautiečiai tapo iš kart nustumti į šalį, po 1990 m. Kad tuoj po 1990 m. mūsų krašte įsiviešpatavo smogikai ne tik privatizavimo koridoriuose, kurie tuoj pat liaudyje buvo perkrikštyti į prichvatizacijos koridorius. Na ne visai taip, kad įsiviešpatavo tie smogikai visose gyvenimo sferose... Tačiau jiems įsitvirtinti juk palengvino tai, kad jiems pavyko apkaltinti visus tuos, kurie buvo gimę iki 1990 m., apart save ir saviškių... Na ne tais pačiais metodais, kaip tai buvo padaryta Rusijoje 1917 metais, ar Lietuvoje 1940 metais. Bet...

Gal labiau tai, kad nebuvo ir iki šiol gal dar nėra paisoma į antrą lazdos galą, kurį turi pasirodė, taip mūsų daugumai geista vadinama demokratija, laisva rinka, - melą, vagystes, korupciją, mafiją. Ir tuomet, jos šešėlį, - bedarbystę, plėšimus, žudynes. Kartu su kitu jos šešėliu, - narkomanija, gašlystėmis.

Žinoma, ne visai taip.

Istorija rodo, kad ir po didžiausių kataklizmų mūsų Tauta atsistoja,. Štai ir po karo ir pokario, kai krašto elitas pasitraukė į Vakarus ar buvo ištremtas, išnaikintas, - atrodė, kad kraštas jau neatsigaus. Bet juk ne. Jis parodė, kad yra gyvybingas, sugebantis greitai atsitiesti. Kaip tie į lauką blogų žmonių pragaiščiai išmesti kačiukai, - su keliaguba jėga tuomet besikabinantys į gyvenimą, ištveria regis neįmanomas gyvenimo sąlygas. Taip ir Lietuvoje, pokaryje, nedaug ir trukus, atsirado tūkstančiai, dešimtys tūkstančių labai gabaus, talentingo jaunimo, - mūsų kaimo berneliai ir mergužėlės, kurie pabaigę mokyklas, universitetus, čia Lietuvoje stebuklus darė. Kultūra, mokslas, medikai, - buvo žinomi toli už Lietuvos sienų. Juk būtent jie ir išsivadavimo Sąjūdžio stuburas buvo... 

Negalima teigti, kad pastaruosius du dešimtmečius, užslinkę juodi debesys vėl mirtinai pasikėsino į Lietuvos gyvybę. Tačiau neteisūs manau ir tie, kurie pūliniais apaugusį kūną, ne tik patys vadina sveiku sveikutėliu, bet piktinasi, jei kas tuom pabandytų suabejoti. Visgi gyvenimas teigia kitaip, - kad geras gydytojas tik tas, kuris nustato tikslią ligos diagnozę...

Na, pastaruoju metu, nemanau, kad čia diagnozės specialistų būtų deficitas. Tikrai ne. Tačiau manau, kad ji skirta, deja, dar didesniam mūsų žmonių kvailinimui, suklaidinimui. Galima tik spėti kodėl. Bet juk dažnas protingas žmogus mano, kad dar anksti pasakyti tikrą diagnozę. Manau lygiai kaip prieš 1990 m. Juk iki kokių 1987 metų, tai kas tikra, - buvo kalbama visur, bet tik ne viešai. Anuomet dėl kitų priežasčių, o dabar, - manau kad tokį tautiečiai momentaliai neužmėtytų akmenimis... 

Nekeista, kad tyli ir ta dalis tautiečių, kurių niekada neapkvailinsi. Juk mūsų Tauta šimtmečius gyvena kryžkelėje. Ji yra mokyta, permokyta. Taip pat laikyti liežuvį už dantų. Ir apsimesti kvaileliu, kai dar ne laikas kitaip...

Tad manau, kad laikotarpis, kai viešai reiškiasi vis dar..., - eina į pabaigą. Mūsų Tautoje yra užprogramuota genuose didelė jėga. Kitaip šis kraštas juk seniai nesivadintų Lietuva. Juk didelės šalys tik vizualiai atrodo galingos, - gi jos susideda iš nukariautų silpnų genčių... tad ir esti tik - silpnų genčių samplaikos...

Na, nėra šiandien dar tiek optimizmo, kaip atrodytų. Juk patiklių kvailių ant kiekvieno kampo. Bet. Bet ir protingų, - ant kiekvieno kampo.

Tačiau protingus vilioja ir vilios tas magiškas žodis „pelnas“.

Ir tik tuomet, kai mūsų žmogui jau visais įmanomais galais „dašus“, kad tas pelnas trumpalaikiai jį šildys, jei atsisakys išlikti žmogumi. O aiškumas, kad tai dar neįvyks taip jau labai greitai, - to optimizmo šiandien dar daug neteikia. Juk dar net neatėjo laikas ir tokiai viešai įsišaknijusiai nesąmonei, - nuimti nepelnytą aureolę terminui „verslas“. O tą aureolę uždėti ten, kuri ji turi būti. Tad ką kalbėti toliau su tokiais, tame tarpe ir tais, kurie šiandien save laiko inteligentija. Nors enronų griūtys JAV, vis dažnėjančios ir vis didėjančios pagal savo galią krizės visame pasaulyje, - ir kvailesnį vers pamąstyti, atsisakyti kvailų stereotipų, kai jo viešpačiai - verslas, laisva rinka ir tokia demokratija, kokia ji šiandien buvo jiems priimtina, - visagalis dievas.

Jau žymiai greičiau suprasime gal, kad būti abejingam, kai greta krebžda vagys, plėšikai, - taip pat yra viena iš didelio nužmogėjimo formų, ir jokiu būdu ne demokratija, ne laisvė, ne rinka... Štai jau Rusija sugebėjo iš daugiau nei milijono savo vagių nuteisti vieną. Viso pasaulio tarsi vagys momentaliai subruzdo (tai matyti iš žiniasklaidos priemonių). Nors nuteistas tik vienas ir tai tik Rusijoje, o ir ne milijonas iš to nusipelniusių, o taip pat dar nei vienas iš milijonų taip vadinamuose civilizuotuose kraštuose, ir nei vienas iš šimtų toje pat mūsų Lietuvėlėje.

Bet jau ženklas link tiesos pradmenų tai atsirado, juk. Bet vežimas tai dar juk ir nepajudėjo... Manau, kad žmonija dar lauks ne vieno iš tokių enronų griūties, gal net lauks tokių enronų, kad šitie tebus prisiminti tik kaip žiedelis... Bet tuomet musėt, tai jau nieko nepagelbės.

Nėra įtikėtina ir kitkas, kad Žmonija jau pavargo nuo savęs, ramiai, it savo noru, slinktų link savo galgotos...

O čia pats laikas reklamai... - juk pasaulis ir Lietuva turi savo išgelbėtoją - „Tatulos“ kryptį, mielieji.

Deja, ir ji buvo savalaikė, savo laiku, - vėliausiai iki 1997 metų, - kuomet pasauliui ir Lietuvai buvome ištiesę savo nesavanaudišką ranką, pamiršę net visa kita pasaulyje... 

P.S.

Deja, visa tai ką darėme po 1997 metų, - tik savo jau nukraujavimo sąskaita...

Na ne tiek to. Bet tegul šiandien tautietis bent tai suprastų, kad šiandien kiekvienas centas krašto biudžete gautas iš alkoholio akcizo, - atima iš kiekvieno tautiečio šešis kart daugiau... ir kad bent pastatytos simbolinės kartuvės Tautos girdytojams, tų girdytojų propaguotojams būtų bent pirmas žingsnis link teisingesnės Lietuvos ligos diagnozės... O toliau popirosai... O dar toliau to paties alkoholio, popirosų kontrabanda... štai kiek šiandien turėtume Lukiškių aikštėje pristatyti simbolinių kartuvių... vargu ar jos tilptų ir į šimtus Lietuvos aikščių visuose mūsų miestuose, miesteliuose... turint omenyje ir visokiausius ten mums visiškai taip pat nereikalingus ir smulkius vagiliukus, plėšikėlius.

Bet kaip tuomet būtų po to smagu, jas vis nugriauti... kad Tautos giljotinos viena po kitos išverčiamos, problemą išsprendus...

Almonas Gutkauskas

***

Taigi, apie prasmę (I; II)

*

2010-12-26

Taigi, apie prasmę (I)

Kalėdos - kaip ir gyvybės gimimo atžyma, sutelkianti didesnį ryžtą kurti, gyventi, sutelkianti daugiau optimizmo... o po dienos - metų virsmas, - tai bene tos dienos, kuomet žmones gal labiau aplanko ypatingesnės mintys, taip pat ir apie gyvenimą, aplamai apie gyvenimo prasmę.

Kažkaip prisiminiau, kad ypač lankant svetimus kraštus, užkliūva, tiksliau įsimena gido žodžiai, kaip miestas statėsi įtvirtinimus nuo barbarų antpuolio. Ir kai įsitikini, kad vos ne kiekviename pasaulio krašte būdavo neišvengiami tie nekviesti atėjūnai užgrobėjai, - natūraliai kyla klausimas, kas mes žmonės aplamai esame.

Gi lankantis, pavyzdžiui, kad ir tokioje Prahoje, Kopenhagoje ar Londone, Paryžiuje ar Barselonoje, pagaliau aplankant užmiesčių pilis, parkus - matai žmogaus, talentingo, darbštaus žmogaus didingus darbus. Juk ne dievų, o žmogaus sukurtus, pastatytus... ir tik gali pasamprotauti tuomet, kas, kodėl siunčia visa tai griauti, ką žmonės stato, sukuria dešimtmečiais, šimtmečiais... kaip tuomet neprisiminti štai ir dabar dar tebestatomą, prieš daugiau nei šimtmetį pradėtą statyti didingą šventovę Barselonos centre, kurios statybai dar galo nesimato ir šiandien.

Kaip nesižavėti mūsų kaimynais lenkais, kurie sunkiausiais pokario laikais, idealiai identiškai atstatė, vėl įrengė karo „nušluotus“ karalių rūmus Varšuvoje. Visą jos senamiestį užėmusius. Čia gi ne vieno pastatėlio atstatymo reikalas (prisimenant mūsų tautiečių norą parodyti pasauliui Lietuvos didingą praeitį, kai buvo ne visai sėkmingai panorėta atstatyti mūsų karalių buveinę, galingo Lietuvos praturtėjimo metu (turiu omenyje vadinamo „Baltijos tigro“ laikmetį, prieš keletą metų)...).

Taigi, iš kitos pusės abejoji ar žmogus, kaip būtybė, aplamai yra protingas, jei žemėje jis pastoviai kelia karus, naikina visa kas kurta, statyta. Jei be gailesčio žudo, kankina tokias pat kaip jis būtybes... ir visa tai be perstojo, taip pat ir šiandien.

Taigi, apmąstant apie mūsų vystomą „Tatulos“ kryptį, laikas nuo laiko yra naudinga vis sužiūrėti, kaip reiškiniai mūsų žemėje įsikompanuoja į ją. Kaip visa tai tarpusavyje dera. Juk „Tatulos“ kryptis žmogui, jo išlikimui.

O gal visa tai, t.y. visuomeninė veikla, šiame naujajame amžiuje, - jau nebeturi jokios prasmės. Kai rodosi nieko prasmingo žmonėse nebelieka.

Taigi, apie prasmę... apie jos galimybę ir būtinybę, norint save sieti su žmogiškumu.

Bet tai jau - tęsinyje...

*

2010-12-27

Pradžioje paklausčiau Jūsų: ar lengva yra žmogui tapti žmogumi. O padėdamas Jums, pradžioje pacituosiu ką pasakė toks P. Briula: „Pakanka akimirkos, kad taptum didvyriu, bet reikia viso gyvenimo, kad taptum žmogumi“. Nors iš karto ir pats tuo pasakymu kiek gal paabejosiu, - juk gal kai kam to, to ir viso gyvenimo nepakanka... gal toks siunčiamas pakartoti kurso vėl, vėl į Žemę. Tik gal nuo pradžių, pradžioje vabalėliu, vėliau pririštu prie būdos šuneliu...

Taigi, tur būt, nieko apie tai mes ir nežinome. Ir tai, kad nežinome ar žinome nepakankamai, bent, - manau, kad sužinome taip pat ne iš karto... tik daug druskos suvalgę. O gal yra laimingesnių, kurie kaip gimsta visažiniais, taip tokiais ir eina per gyvenimą...

Čia dar manau nėra blogiausias variantas. Štai kaip perspėja mus toks Blezas Paskalis. Cituoju: „Žmogus - ne angelas ir ne žvėris, ir nelaimė ta, kad trokšdamas tapti angelu, jis tampa žvėrimi.“ Čia šį įžvalgų žmogų gal norėtūsi taip pat šiek tiek papildyti. Gal ne tik trokšdamas būti angelu. Gal, dažniau, manau, - trokšdamas būti laisvu. O gal trokšdamas tapti žmonių valdovu. Karaliumi.

Ne vienas, pastebime šiandien, save laisvu sutapatintų tik tuomet, jei jis būtent taptų labai ar labai labai turtingu. O dar labiau laisvu, gal, - jei taptų žmonių valdovu. Karaliumi. Ir neduok Dieve pasitaikyti tokio kelyje į tokį jo siekį...

O ar tampama tuomet laimingu... juk mes nežinome. Tik nujaučiame, kad jokiu būdu ne.

Taigi, kur ta prasmė.

Gal yra laimingas tas, - kokio Sibiro glūdumoje sėdintis ant suolelio prie savo trobelės ir tampydamas armoniką. Kuriam nerūpi pasaulio problemos, kuris toks laimingas yra tampydamas tą armoniką. Bet ar čia prasmė...

Neklaidžiokime, visgi. Bent aš jau supratau. Prasmė manau, siekiant žmoniškumo, - savo pastangomis, savo darbu siekiant daryti žmones geresniais, laimingesniais. Ir jokiu būdu ne griaunant tai, ką žmonės ilgai kūrė, statė. Nenusavinant to.

Tad palinkėjome čia prieš pora dienų jau gražių švenčių. O prie to, dabar norime palinkėti pastangų, kad kitais metais būtume bent šiek tiek dar geresniais, dar laimingesniais...

Tai toks šįkart Naujametinis „prasmingas“ palinkėjimas išėjo, su tomis prasmėmis...

Almonas Gutkauskas