Žuvis genda nuo galvos... - gerai žinomas, bet visiškai pamirštas pamokymas

Nors ne kartą, tai kokiame bloge (keistas terminas - įtvirtintas internetiniam dienoraščiui pavadinti), tai kolegoms, esu papasakojęs, bandęs pamokamai sudominti viena legendine Lietuvos asmenybe.

Tai Jonas Velička, buvęs ilgametis Melioracijos ir vandens ūkio ministras. Ministras - legenda.

Manau, kad turime ir daugiau Lietuvoje ministrų legendų. Pirmiausiai, gal, - tai buvęs ilgametis Žemės ūkio ministras Medardas Grigaliūnas. Kuris žinojo visus Lietuvos takelius, kuris „nuluptai“ pažino Lietuvos kaimą, dirbo jam su visu atsidavimu.

Manau yra iškalbingas tas faktas, kad šie abu buvę ministrai, gyveno ir savo darbo karjieras užbaigė tokiuose pat butuose, kokiuose gyveno daugelis paprastų specialistų, - daugiabučių namų butuose. O ir į tokį butą, stebėjomės, kad ministro Jono Veličkos šeima buvo iškraustyta tik tuomet, kai ministras buvo komandiruotėje. Iš buto be patogumų, Žvėryne. Ir tai, kai pavyko perkalbėti ministro šeimos narius. Nes tie matyt jautė, kokia bus ministro reakcija, kai šis sugrįš iš komandiruotės.

Nenoriu čia priešpastatyti, kai šiandien stebime, kai net nežinomi Lietuvai žmonės, nieko jai doro nenuveikę (gal dažniau nedoro nei doro nuveikę), puikuojasi savo pilaitėse ir ne tik. Net mintyse neturiu kažkokio kaltinimo dėl to, pastariesiems, - juk šiandien pinigų visuomenėje gyvename.

Tad štai ir manau, kad mes kol dar esame gyvi privalome visuomenei bent kiek papasakoti, pristatyti to iš tiesų vertus žmones. Kurių gyvenimas buvo siejamas su sąžine.

Deja, trumpame rašinėlyje pabandysiu pateikti tik keletą štrichų apie žmogų - legendą, Joną Veličką. Gimė jis Anykščiuose, 1914 m. gruodžio 21 d. Tai tarpukario suformuota asmenybė. O profesine prasme, kultūrtechnikas. Priklausęs tarpukaryje, manau, tai jaunuolių daliai, kurie buvo sužavėti olandų darbais atkovojant žemę nuo jūros. Unikaliais olandų polderiais. Ta tarpukario Lietuvos kultūrtechnikų karta buvo turtinga asmenybėmis. Reikia kartu pažymėti, kad Jonas Velička 1944 metais yra tapęs ir Kauno politechnikos instituto absolventu, įgijęs inžinieriaus - hidrotechniko diplomą.

Beveik iki pat savo mirties vadovavo dideliam kolektyvui (visoje sistemoje dirbo apie 40 tūkst. darbuotojų), kurios pavaldume buvo pati didžiausia, galingiausia Lietuvoje  statybinė technika.

Bet ne apie tai. O tik keletas štrichų, kaip apie žmogų.

Štai vienas įstrigęs kiek juokingas faktas. Vilniaus MSV vykdytojas, kuris vykdė kažkokį projektėlį sodininkų bendrijoje (bendrijoje, kurioje apie 60 hektarų plote, apie 1979 metus kūrėsi keletos stambių Lietuvos žinybų darbuotojai), sumąstė suarti ministro Jono Veličkos sklypelį. Tas sklypelis keletą metų nejudinamas stūksoje, kai buvo atmatuoti tie 6 arai, kaip ir visiems kitiems norintiems ūkininkauti darbuotojams. Ministras iš tiesų buvo labai užimtas darbuose, tą visi žinojome, tad visiškai dėl to niekam ir nebuvo nuostabu.

Na,  ir vakare, tas darbų vykdytojas paskambino ministrui, gal laukdamas kokio tai pagyrimo, bet su klausimu. Ar nereikėtų to sklypelio ir suakėti. Na ir ką gi. Žmogų šaltas prakaitas pylė, kai ministras tą „paslaugų“ Vilniaus MSV darbų vykdytoją ėmė kamantinėti. Iš kur technika, degalai... Ir taip sukui, apsukui... Pratęsiant galiu pasakyti tik tiek, kad kai ministras Jonas Velička buvo išleistas į pensiją, na, ne visai gražiai išleistas, pasakysiu (nors dar buvo duotas kabinetas kaip projektų ekspertui), - jis ilgai tokios situacijos neištvėrė, nyko tiesiog akyse ir greitai mirė (mirė 1985 metų gruodžio 30 d.). Tad naujam ministrui, viena norėjusi įsiteikti kauniškė statybinė organizacija, sodo namelį sklype, surentė tiesiog per keletą savaičių...

Štai kokie mes žmonės esame skirtingi. Sistema ta pati. O dvejų ministrų (turiu omenyje tą antrąjį - naująjį) poelgiai iš esmės buvo skirtingi. Iš esmės. Nekalbant apie tai, kad po to tas naujasis ministras ir tarnystę greitai pabaigė visiškai niekingai, - buvo nuteistas, ir pasodintas į kalėjimą... medžioklės metu, Rokiškio rajone mirtinai nušovė žmogų. Taip sutapo, kad atostogaujantį Rokiškio MSV viršininką, priimti tą naują ministrą Rokiškyje  (kuris jau kelintą dieną lankė vis kitų rajonų rangovines organizacijas, kuriose, žinoma, buvo gausiai vaišinamas), - turėjo jaunas žmogus, bet jau užimantis Rokiškio MSV vyriausiojo inžinieriaus pareigas (kaip ir beveik visiems tuo metu universitetus baigusiems žmonės, dažnai labai greitai buvo patikimos vadovaujančios pareigos). Kai tas Rokiškio MSV vyriausiasis inžinierius važiavo pas tą medžiotoją, į medžioklės vietą, prie medžiotojo bokštelio, paimti ministrą, - jis matomai bokštelyje jau miegojo. Ir automobilio garso pažadintas, iš miegų matomai supainiojęs, automobilį su žvėrimi, - iššovė... o šūvis buvo tam jaunam žmogui tiesiai į širdį, nors ir rikošetu. Ir nieko dėtas žmogus buvo nušautas. O kitą dieną jis turėjo pasiimti žmoną su naujagimiu iš gimdymo namų...

Nukrypau, nes visuomet maniau, kad nei sistema, - svarbiausiai yra žmogus, koks jis. 

Juk ir šiandien nesunku pastebėti, kuomet sistemoje, kai vis dažniau žmogus yra vertinamas pagal jo sąskaitos banke dydį, - juk ne visi nužmogėjome, ne visus ta prasme godumas prarijo.

Tęsinys bus...

*

Pamokantis, ypač šiandienai buvo gal kitas nutikimas. O toks nutikimas galėjo atsitikti žmogui, kuris visiškai nepažinojo ministro Jono Veličkos. Kai kolūkio vadovas pabandė atsidėkoti už ministro suteiktą nesavanaudišką paramą jo kolūkiui, padovanodamas medaus keletą samčių, moliniame ąsotyje.

Kad būtų aiškiau, prieš tai, truputį turėčiau pateikti ir tuometinį peizažą, jei taip galima išsireikšti.

Jau taip apie 1980 metus Lietuvoje buvo pinigų, bet jie nebuvo padengti materialiniu turtu. Tad buvo sukama galva kaip įsigyti ūkiui/įmonei reikiamą įrangą, techniką, nors tam pinigai yra.

Net Jono Veličkos vadovaujamai ūkio šakai, kuri buvo geriausiai Lietuvoje aprūpinama materialiniais resursais, reikėdavo dėti daug pastangų, siekiant aprūpinti savo organizacijas bei vykdomus objektus tais reikiamais materialiniais resursais.

Jei užsisakai, pavyzdžiui, Sujuzglavkomlekte (na viską, iki menkiausio varžtelio, vos ne per Gosplaną...), prieš tris, keturis metus, tai gausi. Bet ką reiškia užsisakyti, ypač statybos objektams viską, prieš minėtus tuos tris, keturis metus. Juk tuomet reikia jau turėti statybų Lietuvoje strategiją, konkrečius statybų planus, objektus, jiems projektus. Per tokį laiką įranga gamyboje tai keičiasi. Reiškia prisideda objektų perprojektavimai. Derinimai, perderinimai. Kai alga bus ta pati, jei užsakysi vos prieš metus ar du, ir be papildomo vargo... ir žinoma, ne viską tuomet gaudamas, kauksi ašaromis, kad visi kalti tik ne tu pats.

Lygiai taip pat statybinių organizacijų vadovai, kiek įmanydami purtydavosi, ypač sudėtingų objektų, įdirbio, - juk jis neišvengiamai kitais ar trečiais metais bus planuojama užbaigti. O komplektacija – kryžiaus keliai...

Na panašiai, kaip dabar su Europos Sąjunga. Juk viskas sprendžiasi čia Lietuvoje. Svarbu nepažeisti vieno esminio reikalavimo, - konkurencijos. Bet jei kažką „prašliopinai“, privėlei klaidų, - būk malonus, tuomet nuo alinančių procedūrų jau nepabėgsi. Jas visas ten Briuselyje reikės praeiti. O kai šiandien žmonėms, surinktiems praktiškai į visus laktelius, iš gatvės, ne pagal kompetenciją, tos kompetencijos ir trūksta (ir ne tas žodis), kai tų klaidų masės, - tai taip pat paprasčiau, matyt, yra eiti tuo lengvesniu keliu, - užsiimti ašarojimu, kad va tas evrosojūzas... tas Briuselis...

Tačiau ministras Jonas Velička, kadrus centriniame aparate, iki vieno, atsirinkdavo pats asmeniškai, iš geriausių visoje jo valdomoje sistemoje, - tad tuomet apie kažkokias algas, o ne pareigų atlikimą ir galvojimo nebuvo. O ten, kaip dabar kalbama apie situaciją šiandien, kad sukviesti giminės, draugai ar partijos siūsti, - sunku tai tuomet net įsivaizduoti būtų. Tad žmones darė daugiau nei galėtų atrodyti yra įmanoma. Tarp kitko, manau, jei ministrui tuomet būtų paaiškėjęs kažkoks atvejis, kad darbui į ministeriją atrinktam žmogui pinigai labiau rūpi nei atliekamas darbas, - matyt tą pačią minutę būtų išmestas už durų (jei kalbėti apie centrinį aparatą).  Pamenu buvo vienas atvejis. Bet, atvirkščiai, pats vyriškis pasisukiojo, pasisukiojo, pamatė, kad matyt ne ten papuolė, - greitai, kaip atsirado, taip ir dingo.

Gal todėl tuomet ministerija, jos darbuotojai buvo tautoje gerbiami.

Tad ūkių vadovai, matydami turtingą ministro Jono Veličkos valdomą ūkio šaką, ne vienas bandydavo pasinaudoti jo supratingumu, geru aukštaitišku būdu. Supratingumu, - kad Lietuvos ūkiams tos technikos ne mažiau reikia, o yra palyginus skurdukai tik.

Tad ne vienas ūkio vadovas iš ministro gaudavo tai buldozerį, tai ekskavatorių, ar šiaip kokį traktorių.

Tad ir tas kolūkio vadovas, gavęs ten traktorių ar buldozerį, apsidžiaugęs, ir norėdamas atsidėkoti ministrui, jo sekretorei paliko tą medaus ąsotėlį.

O ta, netrukus ir užneša jį ministrui.

Na, toliau viskas aišku. Paliepia pasivyti ūkio vadovą ir atiduoti tą medų.

O sekretorė pasivyti jau nespėjo. Tuomet ministras sekretorei ir sako, to traktoriaus neduosime, o medų nuvežkite į Salininkus, vaikų darželį (Vilniaus MSV).

Ir tie, kurie pažinojome ministrą, gerai supratome, kad čia joks maivymasis. Tokio jis buvo  išauklėjimo. Tarpukario, kuomet duryse jokių spynų nebūdavo (nors ilgai ir pokaryje jų dar nebuvo).

Nekaltas čia ir tas ūkio vadovas juk. Juo labiau, kad vienoje ministerijos teises turinčioje organizacijoje, kuri buvo specialiai įkurta ūkių/įmonių materialiniam aprūpinimui, - tokie ir didesni atsidėkojimai buvo įprasta praktika. Kaip buvo juokaujama, kad to komiteto vadovas ant prašymų dėdavo tik teigiamas vizas. O jo pavaldiniai žinodavo kaip elgtis, pagal tai, kokiu rašikliu (kokia spalva) ta viza parašyta.

Buvo dar stipresnis atvejis, kai ūkio vadovas, atsidėkodamas net vokelį buvo palikęs... na, tuomet buvo apklausiami visi ir tie, kurie tą dieną lankėsi pas ministrą kabinete. Ir jau milicijos.

Kodėl visa tai prisiminiau, prisiminiau ministrą – legendą. Juk Lietuvoje, ta prasme, traukinys jau toli nuėjęs, ir tokie pavyzdžiai tik gražus atsiminimas. Jau nieko nepakeis.

Ką čia ir kalbėti apie šiandieną, juk ir tuomet jis buvo balta varna Ministrų Taryboje. Vilomis, medžioklėmis nesinaudojo. Į darbą ateidavo pėsčias, - tik iš darbo parveždavo automobilis su vyriausybiniais numeriais. O kitų privalumų tuomet ir nebuvo. Ministro alga tuomet buvo 450 rublių, kai ekskavatorininkas gaudavo daugiau.

O tuomet ministrai buvo skiriami ne politikavimui, ir ne vienai dienai. Darbo krūviai, ypač statybinio profilio ministerijose buvo milžiniški. Ministras savo galva nešė visą atsakomybę už jam patikėtą ūkio šaką. Jo parašas guldavo tik gerai išsiaiškinus. O jis guldavo ne tik ant svarbiausių dokumentų, bet ir ant kiekvieno suprojektuoto objekto projekto. Iš esmės peržiūrėdavo kiekvieną projektą, kurių sistemoje per metus buvo pastatoma šimtai.

Buvo kieta ir hierarchija. Už darbų vykdytoją didesnės kompetencijos turėjo būti projektavimo instituto specialistas (jei problema, - jis jau objekte ir galutiniai sprendimai būtent jo). Ministerijoje pirminiame etape, visų statybų valdyba. Aukščiausioje grandyje, centrinis aparatas ir jo vadovai.

Žmonija vystosi šimtmečius, ir manau, iki šiol stengdavosi perimti iš ainių visa kas sukaupta gera... ir nekartoti klaidų.

Gi Lietuvoje kol kas dažnai, kaip per tą bolševikmetį Rusijoje, po 1917 metų. Visa kas buvo – užbraukta su prakeiksmu. Kuo tas baigėsi, žinome.

Ar ką padėtų dabar mano pasakymas, nekartokime septynioliktųjų baisybių. Ar pasakymas, kad nekartokime ir Vakarų klaidų, - skirtingai nei jie, būkime kartu su sąžine, o ne pinigais, kurie visuomet tik prakeiksmą iššaukia...

Bet vis nors šiek tiek, prabėgom, papasakojau apie vieną lietuvį, vertą protėvių vardo, - ministrą Joną Veličką.

Almonas Gutkauskas

***

Bet vežimas dar juk ir nepajudėjo...; Apie prasme ČIA

***

Tatulos programos savaitės renginiai ČIA

***

Visos, šios interneto svetainės, Naujienos ČIA

Visi pasvarstymai rubrikoje „Pasvarstykime“ ČIA (būkite atidūs, - kai kurie pasvarstymai čia yra sublokieti į dideles grupes: 40, 36, 10, 4)

***

Laisvalaikio metui:

Apie išskirtinės kokybės produktus... ČIA

*

Apie GMO - Tatulos programos neatremiama argumentacija ČIA

*

Apie priedus „E“ ČIA (atsivertę puslapį, jo apačioje rasite apie priedus „E“)

***

O mūsų interneto svetainės turinys ČIA

Visi teisės aktai dėl ekologinio žemės ūkio, - šioje svetainėje (atvertę puslapį, turinį žr. kairėje pusėje...) ČIA