2011-01-25

Neaplenkime gal ir mes, vienos iš šiandienos nors ir madingos, bet bjaurios temos...

„Tatulos“ krypčiai yra svarbu bendras moralinis Lietuvos klimatas. Ir tai, tur būt, yra suprantama kiekvienam, - nuo to tiesiogiai priklauso Lietuvos ekologizavimo sėkmė.

Į tą mūsų krašto moralinį, dvasinį klimatą, kaip gal atidesnis mūsų skaitytojas galėjo ir pats pastebėti, čia pasvarstymuose dėmesį atkreipėme tik pastaruoju metu. Kai patys jau pajutome, kad naujai pliūptelėjusi banga, kuri sertifikavo savo ūkius (kuomet pavyko mums su kompensavimo išmokomis už ekologinius pasėlius, t.y. - nuo 1997 metų, ir didesnėmis - nuo 2004 metų), - tam tikra prasme kiek tai skyrėsi nuo tų ūkininkų, kurie pirmieji šalyje sertifikavo savo ūkius. Bet tik kalbant apibendrinta prasme. O šiaip, niekuomet nebūna taisyklių, kokios jos bebūtų, be išimčių...

Štai patys pažangiausi Lietuvos ekologiniai ūkiai yra daugumoje būtent iš tų, kurie sertifikavo savo ūkius po 1997 metų. O taip pat ir po 2004 metų. 

Tad pratęsiant pradėtą mintį, galima buvo pastebėti, kad aplamai ekologinės bendrijos gyvenimo būdas kiek tai skyrėsi nuo Lietuvos įprasto gyvenimo, kurį Lietuvoje gyvena ne ekologai. Nes įprasto Lietuvos gyvenimo esmė, po 1990 metų, manau, tapo pinigai. O kai šventa - pinigai, tai ir gyvenimo būdas kiek kitoks. Niekas nesako, kad ekologams pinigai neturi rūpėti. Anaiptol.

Tad šiandien pora sakinių ir brūkštelsiu, būtent apie įprastą gyvenimą, ne ekologų.

Kai kas, gal ir dauguma žmonių, už Lietuvos nesėkmę per pastaruosius 20 metų, kaltina būtent valdžią... ir mes neseniai rašėme, kad žuvis pūva nuo galvos...

Sunku būna pritarti įvairiems propagandistams (t.y. politologams, pagal šiandienos „klasifikaciją“), ypač aršesniems, kurie visokiai būdais pastoviai mus įtikinėja, kad gyvename demokratinėje šalyje.

Tačiau aš manau, kad mūsų kraštą sunku kolkas yra vadinti demokratiniu, kol turėsime bedarbių, ir ekonominių emigrantų. Neskaitant tų emigrantų, kurie tik ir laukė sienos griuvimo, kad galėtų išbėgti iš savo Tėvynės, išsiilgę tų blizgučių, švytinčių naktinių gatvių gaivalo ar panašiai.

Kad mūsų kraštą sunku vadinti demokratiniu, kol šalį valdys oligarchai, kaip paskelbė, daugumos žmonių tuo pritarimą nusipelniusi, mūsų JE Prezidentė. Kol nebaudžiamai klestės vagystės, gobšumas. Jau nekalbant apie laisvę propaguoti visokias ten gašlybės. Ar kol dažnas jau negalime įsijungti ir televizoriaus, o jau vis rečiau ir radiją. Kai dažnas sukamės šalin jau ir nuo interneto komentatorių. Ir... kol kišimės į normalių kaimyninių šalių gyvenimus, - nebent siekdami, kad ir pas juos taptų tas pats, kas šiandien jau yra pas mus.

Tačiau vienu aspektu su tais politologais matomai galima sutikti, kad demokratinių rinkimų prasme pas mus daug padaryta.

Tarp kitko, Lietuvos žmonėms buvo sudaryta galimybė ir siekiant pasirinkti šalyje „Tatulos“ kryptį, t.y. klęstinčios Lietuvos kryptį, kur dominuotų ekologiniai šeimos ūkeliai, šeimos verslas, tiek kaime, tiek mieste. Tiksliau ta galimybė buvo suteikta 1996 metais, balsuojant rinkimuose.

Deja, žmonių apsisprendimas buvo kitoks, - tad faktiškai šiandien žmonės ir turi ne tai, - ne klęstinčią šalį...

Nors jau pastebiu, kas  ir džiugina, - pastaruoju metu atsiradusi paprastų žmonių didesnė išmonė. Štai šio pirmadienio vakarą, paklausiau vienos Lietuvos Radijo laidos pakartojimo (Baltarusijos tema). Ankstesniais metais, manau aktyvesni buvo ir į radijo laidas skambindavo žmonės, kurie jei ne aklai pritardavo politologų mintims, tai kritiškesnis jiems būdavo tik vienas kitas. O jei koks šviesesnis žmogus paskambindavo į laidą, tai gaudavo į kailį kaip mat ne tik nuo tų politologų, - bet tokį „vargšelį“ sudoroti padėdavo ir paskambinusieji į laidą.

Šiandien girdžiu, didžioji dalis paskambinusių, tikri šviesuliai.

Tad pastebiu, Lietuvos paprastas žmogus pradėjo keistis, - paprasti mūsų žmonės pradeda regėti.

O iš tikro norėjau parašyti tik kelis sakinius, visai apie kitką. Apie naująsias kainas už butų centralizuotą šildymą. Bet gavosi lietuviškai. Ką ir myliu labai, - čia turiu omenyje mūsų tėvų ir protėvių bendravimo būdą, kuris manau iš esmės skiriasi nuo tarkime angliškojo. Kad, kaip kartą jau čia esu ir rašęs, - tikras lietuvis atėjęs pas kaimyną, apie savo vizito tikslą ir  nepasakydavo, - būdavo, tik išeidamas jau namo, ir tai lyg tarp kitko, apie tą atėjimo tikslą užsimindavo... o ar esi bagotas kaimyne, degtukais... ar druska....

O norėjau tuos kelis sakinius apie tą šildymą parašyti, dar iki karštų diskusijų, kurios kilo po to, kai Vilniuje žmonės gavo sąskaitas už patalpų šildymą, už praėjusį gruodį. Bet vis neprisiruošiau.

O mano skaičiuotė, dėl patalpų šildymo kainos, paprasta. Kitaip sakant, pabandžiau pasitikrinti šį reikalą, iš antros pusės, logine seka. Nes tuose aiškinimuose, tose formulėse, manau žmogus gali tik galvą nusisukti. Kaip ir palyginus, pavyzdžiui, kad ir su kitu absurdišku reikalu, - kai kokiai  mažai, perkančios  organizacijos statusą turinčiai įstaigai, reikėtų padaryti pirkinį pagal viešųjų pirkimų įstatymą.

Mes, kaip nebūdami perkančioji organizacija, galime pasakyti tik tiek, kad daug kokybiškiau yra vykdomas pirkimas, kai įstaiga neturi to perkančiosios organizacijos statuso. Ta makalynė, tikrai nėra naudinga doram pirkėjui.

Tad matomai panaši skaičiuotės makalynė yra, ir kai kalbame apie patalpų šildymą centralizuotu būdu.

O ką sako ta manoji, paprasta skaičiuotė.

Jos ir logika, manau, yra paprasta.

Pavyzdžiui, trijų kambarių buto išlaikymas, tame tarpe su šildymu žiemą, kažkada kainavo 25 rublius, o vasarą (be šildymo) - 16 rublių.

Na, atlyginimų, būtiniausių prekių (praktiškai visų) kainų, santykis tarp to kažkada, t.y. vakarykščio rublio ir šiandieninio lito, - manau kad pasikeitė apie 10 kartų, maksimum 15 kartų. Tame tarpe ir kuro.

O tų nebūtiniausių prekių, tas santykis dažnai, manau, yra mažesnis nei minėtas būtiniausioms prekėms. O pavyzdžiui, padėvėtų automobilių ir panašiai, gal tik 1:1.

Noriu pasakyti tik tai, kad didesnio santykio, lyginant rublio su šiandienos litu (įvertinant ir atlyginimus, jei jie būtų normos ribose... na ne tuos, kur dešimtys tūkstančių, plius prie jo - liuksusiniai automobiliai, kateriai, ofisai kaip milijonieriams ir t.t. ir pan.), - nelabai manau rastume, kad tas santykis kokiai tai prekių rūšiai viršytų 1:15.

Reiškia, jei esminės kainų dedamosios neviršija minėto santykio, tai ir aplamai toks santykis niekur neturėtų būti viršijamas. T.y. ir kai tos dedamosios sumuojasi, logiškai mąstant. 

Tad, tuomet kyla retorinis klausimas, kodėl gi tada už šilumą šiandien turime ne 150 litų mokėti (jei skaičiuoti 1:15). Na, padidinkime dar iki 250 litų (kas jau būtų 1:25). Bet gi mokame virš 500 litų (kuomet gautūsi santykis jau 1:50 ir daugiau).

Ką tas sako. O tas pasako paprastą dalyką, kad 50 proc. mūsų visų pinigų gal ir dingsta kažkur. O kokia tai suma per Lietuvą... jau ir nesiimsiu skaičiuoti.

Kažkada seminare, bet jau po 1990 metų, įsiminė pasakyti žodžiai... kad kapitalo pasaulyje yra normalu, kad pakeliui ima ir pradingsta kažkur 50 proc. investicijų...

Gal kam ir normalu, - o man visai tai nėra normalu. Žinoma, čia pademonstruotas skaičiavimas juokingas. Bet jo logiką vargu ar kam pavyktų paneigti. Taigi.

Almonas Gutkauskas

***

2011-01-26

Svečiuose: valstietis.lt

Ragina atsigręžti į šeimos ūkius

Valstiečių laikraščio žurnalistė Vida Tavorienė

Lietuvos šeimos ūkių sąjunga siūlo taisyti klaidas ir nustoti skatinti feodalizmo apraiškas kaime. „Per 20 metų išaugo didelis atotrūkis tarp stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų. Dėl netinkamai vykdomos politikos kaimas nustekentas, darbingi gyventojai lenkia nugaras užsienio ūkiuose, užuot auginę produkciją Lietuvos vartotojui. Tačiau neišvengiamai teks taisyti klaidas ir remti smulkius ir vidutinius ūkius“, – įsitikinęs Lietuvos šeimos ūkių sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis.

Parama tik saujelei ūkininkų
Anot Šeimos ūkių sąjungos lyderio, šalyje nėra aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti „smulkaus“, „šeimos“, „vidutinio“ ir „stambaus“ ūkio sąvokas. Ūkių klasifikacija būtų reikalinga ne tik apibrėžiant juos, bet ir planuojant finansinę paramą žemės ūkiui.
„Lietuvoje išskirtinai stambėjo ūkiai. Pas mus iki 400 ha dydžio ūkis vadinamas vidutiniu, o, pavyzdžiui, Vokietijoje per 200 ha ūkis jau laikomas stambiu“, – feodalizmo apraiškas šalies žemės ūkyje mato V.Juodsnukis.
Ūkininkų registre registruota apie 100 tūkstančių ūkių, iš jų, pasak Šeimos ūkių sąjungos tarybos pirmininko, didžioji dauguma nė karto negavo investicinės Europos Sąjungos ir šalies biudžeto paramos.
„Lietuvoje 600–700 stambių ūkių valdo apie 40 proc. dirbamų žemių. Tokie ūkiai ne kartą pasinaudojo investicine parama, o kiti liko prie suskilusios geldos. Bet juk ES parama skirta visam Lietuvos žemės ūkiui vystyti“, – apmaudavo V.Juodsnukis.
Šeimos ūkių sąjungos vadovas pripažįsta, kad tik pastaraisiais metais, kai atsirado supaprastinta tvarka gauti ES paramą, investuoti į ūkius sugebėjo ir mažesni ūkininkai. Tačiau, anot jo, šiomis galimybėmis puolė naudotis ir stambieji.
Lenkia nugaras svetur
„Kiek važinėjame po Europą, matome, kad ten vyrauja vidutiniai ūkiai. Štai kaimyninėje Lenkijoje vykdoma tokia žemės ūkio politika, kuri visokiomis priemonėmis skatina mažųjų ūkių pajamas. Lenkai net riboja tiesioginių išmokų dydžius stambiems ūkiams“, – aiškino V.Juodsnukis.
Šeimos ūkių sąjungos vadovas apgailestauja, kad šalyje taip ir neišplėtota smulkių ūkių kooperacija, nors valdžia deklaruoja, kad tam skyrė nemažus pinigus.
Smulkieji ūkininkai dažnai sulaukia priekaištų dėl pasyvumo ir negebėjimo susitarti. V.Juodsnukiui atrodo, kad tokie priekaištai nėra visai pagrįsti. Anot jo, nereikėtų ūkininkų smerkti dėl neveiklumo, nes neturint pajamų kooperatyvų neįsteigsi ir neišlaikysi. Kooperacija nesuinteresuoti žemės ūkio produkcijos perdirbėjai taip pat rasdavo būdų, kaip stabdyti žemdirbių vienijimosi procesą.
Pastaraisiais metais išaugusi nedideliuose ūkiuose pagamintų produktų paklausa rodo, kad šeimos ūkiams nišų yra.
„Paklausa yra, tačiau nebėra, kam dirbti žemę. Kaimo gyventojai išblaškyti, lenkia nugaras svetimų šalių ūkiuose, nors galėtų darbuotis savo krašte. Lietuvoje apie 400 tūkst. ha žemių dirvonuoja, o lietuviai valgo lenkiškas daržoves, obuolius, mėsą“, – nusivylęs V.Juodsnukis.
Perspektyva ekologiškai produkcijai
Dėl Lietuvoje plėtojamos intensyvios chemizuotos žemdirbystės kritikos politikams negaili ir tausojančiąją bei ekologinę žemdirbystę skatinančios „Tatulos programos“ vadovas Almonas Gutkauskas.
Ne kartą ekologinės žemdirbystės propaguotojas yra sakęs, kad Lietuvos kaimą ir šeimos verslą naikina stambūs ūkiai, kurie gamina chemizuotą produktą ir kuriems skiriami ES milijonai.
A.Gutkauskas įsitikinęs, kad šalies žemdirbystės perspektyvas reikėtų sieti su šeimos ūkiais, ekologiška produkcija. Lietuvai, kaip mažai šaliai, tai būtų išskirtinumas.
„Jei Vyriausybė prieš keliolika metų būtų patvirtinusi „Tatulos“ siūlomą kryptį, kuri skatina šeimos ūkį, šeimos verslą, krautuvėles, turgelius, muges, dabar Lietuvos kaimas būtų kitoks“, – pareiškė A.Gutkauskas.
Šeimos ūkiams reikia išskirtinumo
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys sutinka, kad remiant stambius ūkius lazda galbūt buvo perlenkta.
Tačiau, anot jo, ūkių stambėjimas neišvengiamas norint konkuruoti ES rinkoje.
„Jei neturėsime stiprių ūkių, mus gali nukonkuruoti kaimynai. Todėl stambiuosius reikia remti. Bet stiprinant didžiuosius nereikėtų pamiršti ir smulkiųjų“, – sakė A.Gapšys.
LAEI rinkotyros specialistas pastebėjo, kad ir stambiesiems, ir smulkiesiems ūkininkams skiriamos tiesioginės išmokos, kurios sudaro apie pusę ūkių gaunamų pajamų ir yra gana svarus indėlis. Anot A.Gapšio, investicinės paramos panaudojimas priklauso nuo kiekvieno ūkininko aktyvumo ir turi būti labai pasvertas. Dalis ūkininkų, kurie investavo ne pagal savo jėgas, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje.
LAEI rinkotyros specialisto teigimu, stambieji netrukdo kurtis smulkiems šeimos ūkiams, tik pastariesiems reikia pasistengti rasti tinkamą nišą rinkoje.
„Stambus ūkis gamina prekinę produkciją, siekia masto ekonomijos, o smulkusis privalo ieškoti išskirtinumo. Mažam ūkiui dalyvauti pramoninėje gamyboje netikslinga ir ekonomiškai nenaudinga. Gaminant išskirtinį produktą sukuriama didesnė pridėtinė vertė, kuri šeimos ūkiui užtikrina pragyvenimą“, – aiškino A.Gapšys.
Remiantis prieš keletą metų LAEI atlikto tyrimo duomenimis, šeimos ūkis, besiverčiantis pienininkyste, galėtų išgyventi minimaliomis sąlygomis, jei laikytų ne mažiau kaip 10 karvių. Daugiau pajamų atsirastų, jei tokiame ūkyje pieno produktai būtų gaminami ir realizuojami rinkoje.
„Pavyzdžių, kai ūkininkai pradėjo kurti paklausius produktus, yra. Tik reikia suprasti, kad ne kiekvienas gali sukurti šeimos ūkį, kuris turėtų savo išskirtinumą“, – pabrėžė rinkotyros specialistas.
Prioritetai mažesniam ūkiui
Mindaugas Kuklierius, žemės ūkio viceministras
Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos parama dabar daugiau orientuojama į smulkų ir vidutinį ūkį. Su socialiniais partneriais sutarėme, kad būtent tam būtų taikomi prioritetai. Kita problema, kad smulkieji nesiryžta skolintis, nes ES parama kompensuoja tik dalį investicijų. Drąsiau elgiasi jaunesni ūkininkai.