Svečiuose „Ūkininko patarėjas“: Agroverslo rinkoje nišų dar yra... ČIA

***

2012-03-21

Sveikiname Tatulos programos Tarybos narį Giedrių Uždavinį, Jubiliejaus proga

Draugai, kolegos jau Tau Ilgiausių... sugiedojo

O šiandien Tau ši graži melodija... ČIA

O gal labiau patiks šitokia kūrinio interpretacija... ji ČIA

***

Tatulos programos informacija

Vakar (2012-03-20) įvyko, iš anksto planuotas Tatulos programos* visuotinis susirinkimas.

Visuotinis susirinkimas buvo sukviestas, siekiant priimti sprendimą dėl Tatulos programos viešosios įstaigos statuso pakeitimo į fondo statusą.

Visuotinis susirinkimas mūsų pasiūlymą priėmė vienbalsiai, t.y. Tatulos programos viešosios įstaigos statusas į fondo statusą bus pakeistas nuo 2012 m. gegužės 22 d., - su kuo visus ir sveikinu.

Vėliau, teisės aktų nustatyta tvarka, - bus apie tai paskelbtas oficialus pranešimas.

P.S. Artimiausiu metu bus apsispręsta, kuomet Tatulos programos dalininkai bus kviečiami į Tatulos programos metinį visuotinį susirinkimą. Paprastai jis vykdavo kovo mėn. pirmojoje pusėje, prieš tai surengiant platų informacinį susirinkimą, pakviečiant padaryti pranešimus šalies kompatatingų institucijų vadovus bei specialistus. Tačiau dėl minėto, iš anksto suplanuoto ir vakar įvykusio visuotinio susirinkimo, - metinio visuotinio susirinkimo data atidedama vėlesniam laikui. Kartu, tą pačią dieną planuojame kviesti susirinkimą ir atlikti reikiamas procedūras, dėl paminėto Tatulos programos statuso pakeitimo.

* - Tatulos programa yra funkcinė savivalda, kuri siekia Lietuvos ūkio pertvarkos į ekologinę. Daugiau apie Tatulos programą... ČIA

Direktorius, Tarybos pirmininkas                   Almonas Gutkauskas

***

   Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena, kad prasidėjus pavasarinei paukščių migracijai, naminius paukščius reikia laikyti uždarytus plačiau >>

***

2012-03-20

Reikia, visgi, matyti, kad esminiai pasikeitimai ekologinėje gamyboje egzistuoja... (I dalis)

Daržo sanitarai. Foto iš organic.lt archyvo

Šiame pasvarstyme turiu omenyje būtent tuos pasikeitimus per pastaruosius penketą metų, kurie, manau, egzistuoja nebūtinai tik į tą pusę, į kurią norėtųsi. O jei tiksliau, dėl ko ir galvos anksčiau nesukome, - nes anksčiau ir kai kurių klausimų net nebūtume supratę, ko čia gali norėti koks tai nesusipratęs klausiantysis. Ir visgi, manau, kad esminiai pasikeitimai egzistuoja ne tik pačioje ekologinėje gamyboje. Esminiai pasikeitimai egzistuoja, pavyzdžiui, ir santykyje tarp ekologiško maisto augintojo/gamintojo ir ekologiško maisto valgytojo. Bet, kaip sakoma, gal tas džinas iš butelio dar nėra išleistas... Kitaip nebūtų prasmės apie tai jau ir rašyti.

Ir čia, šiuose pasvarstymuose, nebus ieškoma kaltų. Jei taip būtų sumanyta, - tai reikėtų pradėti, kaip dabar madinga sakyti, tik nuo savęs. Juk kai ką, kas buvo būtina atlikti organizuojant ekologinę gamybą mūsų šalyje, juk buvome ir numatę, bet gal mūsų nebuvo laiku įsiklausę tie, kurie priima galutinį sprendimą. Kai kas gal kitaip ir negalėjo būti, - tik gal nereikėjo būti tokiems naiviems. Kai neturėjome/neturime reikiamų saugiklių, o kai kurie jų tik erzino ūkininką, - be jokios niekam naudos.

Juk ne paslaptis, kad iki šiol, sertifikavimo įstaigos ekologinės gamybos ūkio patvirtinamąjį dokumentą galėjo gauti ir toks ūkis, kuriame nepakankamai yra pamaitinamas dirvožemis. Galima buvo sutikti ir ne vieną tokį tokio ūkio ūkininką (labai įstrigęs į atmintį buvo atvejis, kai įprastą chemizuotą ūkį perėmę ir jį ekologizavę senolio vaikai, - paklausti apie ūkio dirvožemio maitinimą, apie tai, kad jį reikia maitinti ir girdėję nebuvo...).  Ir kai visa tai vyko, galima sakyti visiškai nepažeidžiant ekologinio žemės ūkio taisyklių. Ir visiškai dėl to nenusikalstant ir sertifikavimo įstaigai. Atvirkščiai, kai kartais būna svarbiau kokia ne taip reikšminga smulkmena, dėl kurios net pagrįstai įsižeidžia pats tikriausias ekologinės gamybos ūkininkas.

Tačiau dar to tik būtų betruktų, kad imtume džiaugtis, kad per pernai metų totalinį kontroliuojančių organizacijų patikrinimą ekologiniuose ūkiuose, praktiškai nebuvo rasta, aptikta, kad jie būtų naudoje dirbtinius sintetinius pesticidus ar dirbtines sintetines mineralines trąšas. Tuomet, - tiek sunaudojus fizinių, moralinių, finansinių sąnaudų ekologinio žemės ūkio plėtrai, - nusišauti teliktų. Tačiau kas kita, kai su tokiu galingu ažiotažu buvo paskelbta apie būsimus tikrinimus, - tiesiog pasistengiant, nuteikiant visuomenę prieš ekologus. O po to praktiškai nei žodelio, kad mūsų šalies ekologinėje gamyboje viskas OK.

Tačiau dirvožemio pamaitinimo klausimas lieka ir šiandien. Būtinai reikia sugrįžti ir prie piktžolių ekologinėje gamyboje klausimo, ypač žinant, kad smulkius ekologinius ūkius visiškai buvo aplenkusi investicinė parama (juk be jos, be geros technikos, t.y. be galimybės gerai įdirbti žemę dar iš rudens, - su piktžolėmis ekologinės gamybos ūkyje nesusidorosi). Ir kad pernai įvestas tas piktžolėtumo rodiklis yra menkai pagrįstas, - nes mes gal per daug paveikti itin ta prasme švarių intensyvaus pramoninio chemizuoto ūkio pasėlių įvaizdžio. Ne tiek mes, kiek gal tie, kurie dėl ekologinio ūkio piktžolėtumo Žemės ūkio ministerijos vadovams yra ir ausis, manau, išūžę. Ir dažniau ne tik gero linkint ekologinio ūkio pertvarkos tempui.

Mūsų klaidos visgi labiausiai „lenda“, - kuomet grūdines auginame mūsų šalies nenašiose žemėse. O našiose, - tik pavieniais atvejais. Tad būtent tą ir noriu pabrėžti, kad našiose žemėse tai daryti iki šiol atsiliekama. Kai aplamai, tarp chemizuoto ūkio organizatorių, tai ypač, - yra paplitusi, labai gaji nuomonė, kad mūsų krašto derlingiausios žemės, tai jau ne ekologinei gamybai, kad tai jau ne ekologinės gamybos zona. Manau, kad šis klausimas čia reikalaus dar ir atskiro pasvarstymo.

Tad ne tik tai, manau, daug ką, manau, galima išspręsti pastoviai nuoširdžiai bendraujant. O, svarbiausia, viešumas. Gal būtent tų dviejų dalykų, bent keletą metų labiau ir pritūko. O tuomet, susitikus, kai susikaupia daug klausimų, ir kai juos norima per vieną kitą valandėlę išspręsti ir kai, žiūrėk, nėra randama to bendro supratimo, atrodo tik ir belieka rautis plaukus, kas dar juos turi... Ar pagalvojant, kad gerai kažkada kažkas pasakė apie mūsų tautietį aplamai, kad va du lietuviai trys partijos.

Tik, vėlgi, manau, tik nebūtinai, nereikia manyti, kad ekologinio žemės klausimais turime įsiklausyti tik šiandien esančių ekologinės gamybos ūkių ūkininkus atstovaujančiųjų nuomonę. Tai labai svarbi nuomonė ir yra pati svarbiausia gal, bet yra lygiai taip svarbi ir kitų nuomonė. Pavyzdžiui, tų, kurių tikslas, - Lietuvos ūkio pertvarka į ekologinę. Juk interesai šiek tiek skiriasi. Laisvoje rinkoje, pelno siekiančios organizacijos tikslai gali būti tolimesni ir nuo ekologinės aplamai dvasios, moralės. Ir ne tik dėl to. Taip pat sakykime ekologiškų maisto produktų valgytojų nuomonė. Pagaliau paramos davėjo nuomonė, - juk jis duoda paramą* ne šiaip sau (* - nors visomis progomis, kiek galiu aiškinu, kad tai nėra parama ekologiniam žemės ūkiui. Kad tai, pirmiausiai yra parama rytdienos valstybei, siekiant kad ji išliktų. Pagaliau, - tai parama ekologiško maisto valgytojui. O iš tiesų tai yra ne parama, o susidarančių įvairių nesąmonių tame pasauliniame finasiniame - ekonominiame mechanizme, išlyginimui...). Tačiau, žinoma, turime įsiklausyti ir į gyvenimo realijas. Kurios manau Lietuvoje pasikeitę, gal ir visiškai ne į tą pusę, kaip buvo, sakykime svajota... (galima tik prisiminti posakį, kad svajoti tai niekas nedraudžia...).

Esminiai pasikeitimai egzistuoja, kaip pradžioje jau ir minėjau, ir santykyje tarp ekologiško maisto augintojo/gamintojo ir ekologiško maisto valgytojo. Šiandien juk jau nepakanka išprususiam ekologiško maisto valgytojui, kad ekologinės gamybos ūkininkas štai pasideda ant prekystalio patvirtinamąjį dokumentą, kuriuo pasakoma, kad mano ūkis yra ekologinis. Nepakanka šiandien išprususiam valgytojui ir to, kad va aš parduodu tik tuos maisto produktus, kurie yra įrašyti į tą Ekoagros patvirtinamąjį dokumentą. Juk tūlas gali ir pagalvoti, gal tu turi kelias obelis, o parduoti „ekologiškus“ obuolius apskritus metus. Ar ten turi lysvę ekologiškų bulvių, o pasidėjęs tą dokumentą ant minėto prekystalio, parduodi bulves kaip „ekologiškas“ taip pat ištisus metus. Pagaliau, juk nepakanka pamojuoti sutartimi sudaryta su, pavyzdžiui, ekologinės mugės organizatoriumi, - juk tokia sutartis tik užtikrina, kad čia mugėje dalyvauja tikrai tik ekologinės gamybos ūkis/įmonė, kad čia mugėje tikrai parduodami tik tie maisto produktai, kurie yra įrašyti į minėtą patvirtinamąjį dokumentą.

O ar tu dasipirkai (atsiprašau, šiuo atveju, šiam žodžiui kito tinkamo atitikmens nerandu) kur tai obuolių, ar bulvių, - tai jau tik ūkininko sąžinei šiandien lieka. Jei kalbame apie ūkininko santykį su valgytoju. Kontroliuojančiai organizacijai, gi čia neaiškumo jokių nėra (yra juk žurnalas, 18 lentelė jame...). Tai štai ir priėjome. Bet šiandien taip ir tai aiškiai pabrėžiu, - šiandien pasitikiu visais ekologinės gamybos ūkininkais, kurie dalyvauja Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėse** (** - kol kas Lietuvoje tik šiose mugėse leidžiama prekiauti tik ekologiškais maisto produktais). Bet ar to pakaks ateityje. Manau, kad ateityje to tikrai nepakaks. Ir minėto sertifikavimo įstaigos patvirtinamojo dokumento bus mažai, ir minėtos griežtos*** sutarties su ekologiškų gėrybių mugės organizatoriumi bus mažai (*** - griežtos, nes už sutarties pažeidimą numatyta keliaženklė sąskaita sutarties pažeidėjui). Paklausite kodėl. O gal ir todėl, kad aplamai į mūsų šalies ekologinį pasaulį, jei taip galima pasakyti, spėriai veržiasi ano, įprastame, chemizuotame pasaulyje galiojančios mados... jei tiksliau, ano, chemizuoto pasaulio, laisvos rinkos pasaulio, pelno siekiančių pasaulio gyvenimo taisyklės.

Paklausite, o kur receptai. O jis gal ir paprastas, - užsitarnautame pasitikėjime. Juk šiandien galime išvardinti ne vieną ekologinės gamybos ūkininką, kuris ekologiškų gėrybių valgytojo, sakytumei yra ant rankų nešiojamas. Bet, jei aš pirmą kartą atėjau į kokią tai ekologiškų gėrybių mugę. Na, gal ir ne pirmą kartą. Kaip tuomet. Kaip atskirti bus galima...

Bet ir dėl to, ir aplamai manau, - dviračio išradinėti nereikia. Civilizuotame pasaulyje beveik visi dviračiai jau yra išrasti. O ir šiuo atveju - jis yra išrastas. Taip, tai mūsuose neprigijęs reikalas (išskyrus gal pieno sektoriuje ar dar keliais pavieniais atvejais), - taip tai kooperacija. Kuri daug kam jau skamba kaip koks gal ir keiksmažodis. Vien dėl to gal, kad ilgai apie tai buvo daug kalbų, daug tam finansinių injekcijų, o rezultatas - beveik nulinis. O gal mūsų tautiečiui ta kooperacija netinka, kaip žmogui aplami pagal prigimtį gal kaip ir tas kitas bandytas primesti reikalas, tapęs keiksmažodžiu (bet jau jo geriau neminėsiu, nes kai kam tai dar susiesiu ir su politika, ko čia visai ir nenoriu... pagalvoję, to neįvardinto reikalo terminą atspėsite ir patys...). Bet ne vienas gal ir paprieštaraus, - bet juk prieškaryje, čia, taip pat Lietuvoje, kooperacija stebuklus spėjo padaryti...

Visgi, manau, kooperatyvo ūkininkas, - ekologiško maisto valgytojui būtų tikrai patikimesnis, jei ten kooperatyve, ten jau tarpusavyje būtų neįmanoma nuslėpti tų „išdaigėlių“ vien jau dėl to, kad tokiu atveju jau nukentėtų ne tik tas „išdaigininkas“, bet jau visi to kooperatyvo nariai.

Tačiau būtent gal dar ir dėl to, kad mūsų žmogus yra išsiilgęs būti laisvas, ta prasme būti ponu ant savęs, - kiek tik išgali, dar nenori būti susaistytas, t.y. iš paskutinio nenori atsisakyti savo privatumo, savo nuosavybės, „įlindus“ į tą kooperatyvą (o ne vien dėl to, kad mūsų tautiečiai kažkodėl, manau, dar vis tinkamai nepasitiki vienas kitu, kad gal net manoma, kad praktiškai nerealu kooperatyvui susirasti tinkamą jo administratorių, - kaip sakoma viename asmenyje ir iniciatyvų, ir kompetatingą ir dorą...). Nors ir ..., gal net.

Tęsinys bus...

Almonas Gutkauskas