Veislių pasirinkimas

Ekologiniuose ūkiuose gyvuliai turi augti sveiki ir duoti kokybišką produkciją, todėl pirmenybė teikiama vietinėms, gerai prisitaikiusioms prie vietos sąlygų veislėms.

Lietuvoje seniai veisiami Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų veislių galvijai.

Lietuvos juodmargiai. Veisiami pietų, pietvakarių, vakarų ir vidurio Lietuvoje, todėl, parenkant veislę, reikėtų į tai atsižvelgti.

Lietuvos juodmargiai turi daug Olandijos juodmargių kraujo ir yra jiems būdingo kūno sudėjimo. Suaugusios karvės sveria 550 kg ir daugiau. Jų aukštis ties ketera siekia 129 cm, krūtinės gylis – 69-70 cm, jos plotis – 48-50 cm, apimtis – 197-199 cm, klubų plotis – 54-55 cm, įstrižas liemens ilgis – 155 cm. Suaugę buliai sveria 950-1000 kg. Tik atvesti veršeliai sveria 32-36 kg. Vėliau prieauglis sparčiai auga ir greitai bręsta. Gerai šeriami ir prižiūrimi buliukai per mėnesį priauga po 20-24 kg ir 18 mėnesių amžiaus sveria 420-460 kg, o to paties amžiaus telyčios – 370-400 kg.

Gerai šeriamos Lietuvos juodmargės per metus duoda 4500-5000 kg ir daugiau pieno. Vidutinis šios veislės karvių pieno riebumas – 3,567 %, baltymingumas – apie 3,30 %.

Lietuvos žalieji. Auginami šiaurės, rytų ir iš dalies pietryčių rajonuose.

Lietuvos žalieji turi daug Danijos žalųjų veislės galvijų kraujo. Pagal kūno sudėjimą artimesni pieniniams galvijams. Suaugusios karvės sveria 520-550 kg, buliai – 830-900 kg. Tik atvesti veršeliai sveria 34-34 kg. Karvių aukštis ties ketera – 128-129 cm, krūtinės gylis – 69-70 cm, jos plotis – 46 cm, apimtis – 194 cm, klubų plotis – 51-52 cm, įstrižas liemens ilgis – 156 cm.

Lietuvos žalieji yra neblogų mėsinių svybių. Gausiai šeriami 18 mėnesių buliukai užauga 420-450 kg, o kai kurie galvijai – net 500 kg svorį.

Gerai šeriamos ir prižiūrimos karvės per metus duoda 4500-4800 kg ir daugiau pieno. Pieno riebumas – 3,85 %, baltymingumas – 3,35 %.

Galvijų auginimas mėsai. Iki šiol mėsai buvo penimi pieninių mėsinių veislių Lietuvos juodmargiai ir Lietuvos žalieji galvijai.

Kur kas kokybiškesnė specializuotų mėsinių galvijų arba mišrūnų su jais (Lietuvos juodmargių bei Lietuvos žalųjų karvių ir specializuotų mėsinių veislių bulių) mėsa. Mišrinti patartina su “Šarole”, “Limuzinų” veislės galvijais. Mišrinti galima atrinkus stambias, 3-4 laktacijos, lengvai besiveršiuojančias karves. Ūkininkaujantys Lietuvos žalųjų galvijų veisimo zonoje, be minėtų veislių mišrinti gali ir su “Santa Gertrūdos” veislės buliais.

Kitos mėsinių galvijų veislės (“Herefordai”, “Šorthornai”, “Aberdyno Angusai”) gali būti veisiamos grynuoju veisimu. Pastaruoju metu į Lietuvą įvežta nemažai “Aubrakų” veislės galvijų. jie beveik visiškai gali apsieiti be koncentratų. tai didelis pranašumas, kuris ypač svarbus ekologiniuose ūkiuose.

          Galvijų laikymas

ES Gyvulininkystės reglamentas ekologiniuose ūkiuose rekomenduoja palaidą galvijų laikymą. Galvijai tiri turėti galimybę laisvai judėti, ilsėtis, tenkintis visus dar išlikusius instinktus.

Šiuo metu ekologiniuose ūkiuose gali būti taikomos tokie galvijų laikymo būdai:

1. Palaidas laikymas. Galimi variantai:

-palaidas laikymas ant gilaus kraiko;
-palaidas laikymas ant pusiau gilaus kraiko;
-palaidas laikymas ant kraiko su nuolaidžiomis nutrypiamomis grindimis;
-palaidas laikymas boksuose (kombinuotose boksuose);

2. Pririštų galvijų laikymas.

Laikymo sistemos būdo parinkimas priklauso nuo numatomų laikyti gyvulių skaičius, naudojamų įrengimų ir aprūpinimo šiaudais ir kt.

Palaidas laikymo būdas. Zoohigieniniu požiūriu, karvių laikymas boksuose visiškai pasiteisina. Taip laikomos karvės gali daugiau ir laisviau judėti, todėl jos būna sveikesnės, rečiau serga. Karvių nereikia raišioti ir paleidinėti nuo saitų, šėrimas, girdymas, melžimas, mėšlo šalinimas visiškai mechanizuojami. Be to, greičiau pastebimos rujojančios karvės, jos lengviau veršiuojasi ir rečiau pasitaiko komplikacijų po veršiavimosi. Tačiau pasitaiko daugiau traumų.

Laikant gyvulius palaidus, reikia įvertinti tai, kad šienu, silosu gyvuliai vienodai šeriami iki soties iš grupinių šėryklų. Stambiose fermose karvių grupės turi būti sudaromos atsižvelgiant į apsiveršiavimo laiką ir produktyvumą. Karvės turi būti kuo mažiau varinėjamos iš vienos grupės į kitą

Palaidos karvės laikomos grupėmis iki (iki 50-60 gyvulių). Naujas grupes formuoti reikėtų iš tuo pačiu laiku apsiveršiavusių karvių.

Kad karvės viena kitos nesužalotų ragais, reikia nupjaustyti jų galus, kad būtų buki. Ekologinio ūkininkavimo taisyklės nedraudžia pašalinti ragų užuomazgų veršeliams.

Pastaruoju metu vis populiaresnis palaidas (boksinis) kavių laikymo būdas. Tradiciniai boksai lankstomi iš 50 mm skersmens cinkuotų vamzdžių. Tradicinė bokso schema pateikta 2 pav.

Bokso grindys gali būti betoninės arba suplūktos iš žemės ir kreidos, padarytos su 2-4 % nuolydžiu į mėšlo tako pusę ir 15-20 cm iškeltos virš jo. Boksas kreikiamas arba išklojamas guminiais kilimėliais.

Kraikui geriausiai naudoti smulkintus šiaudus, nes jie sugeria 25 % daugiau srutų. Mažiausias šiaudų sluoksnio storis – 5 cm. Galima naudoti ir kitas kraiko rūšis: pjuvenas, medžio drožles, smėlį.

Pririštų galvijų laikimo budas. Norint karves laikyti pririštas, pirmiausia reikia tinkamai įrengti stovėjimo vietas (perdarynes). Jos gali būti trumposios ir ilgosios. Trumposios stovėjimo vietos praktiškesnės, bet nepatogios stambioms karvėms.

Kad greta stovinčios karvės viena kitai netrukdytų, neužmintų tešmens arba išmatomis neterštų gretimos stovimosios vietos, jos viena po kitos atitveriamos 1/2-2/3 stovimosios vietos ilgio ir 0,9-1,0 m aukščio pertvaromis.

Kiekvienai karvei turėtų tekti 70-80 cm ėdžių ilgio. Trumpųjų stovimųjų vietų ėdžios dugnas turi būti grindų lygyje arba 3-5 cm aukščiau už jas, su 0,050 nuolydžiu vandeniui nutekėti. Ėdžių sienelė nuo karvės pusės turi būti ne daugiau kaip 15-20 cm aukščio, kad netrukdytų gulinčiai karvei galvą laikyti virš ėdžių.

Ilgųjų stovimųjų ėdžių dugnas daromas apie 25 cm aukščiau už grindų lygį. Priekinė sienelė nuo karvės pusės gali būti aukštesnė (kaip trumpų stovėjimo vietų), nes karvė guli atsitraukusi nuo lovio.

Karvės girdomos iš automatinių girdyklų. Jos dažniausiai įrengiamos ties ėdžiomis arba prieš jas. Viena gėralinė įrengiama dviems karvėms.

Saitai karvėms rišti stovimose vietose turi būti lengvi, tinkamo ilgumo, kad netrukdytų gyvuliams gulti ir stotis, siekti pašarą ėdžiose ir vandens gėralinėse.

Trumposioms stovėjimo vietoms tinkamiausi Grabnerio konstrukcijos saitai. Jie susideda iš dviejų metalinių grandinių: ilgosios (1,5 m) ir trumposios (0,5 m). Ekologiniuose ūkiuose trumpąją grandinę, kuri dedama ant karvės kaklo, reikėtų pakeisti odiniu diržu. Daug rečiau daromi pavalkiniai saitai (4 pav., B). Ilgosioms stovėjimo vietoms tinkamiausi saitai – dvišakė grandinė, tvirtinama prie grindų. Čia taip pat, kaip ir rišant Grabnerio būdu, grandinės dalį ant kaklo reikėtų pakeisti odiniu diržu.

Pagal Ekologinio ūkininkavimo taisykles, taikant pririštų karvių laikymo sistemą, reikia reguliariai karves leisti į lauką mociono. Tai reikėtų daryti bent du kartus per savaitę.

Pagal ES 1804/99 reglamentą, išimties tvarka laikyti gyvulius pririštus galima tuose pastatuose, kurie jau buvo eksploatuojami iki 2000 metų rugpjūčio 24 d. Šią išimtį turi patvirtinti kontrolės įstaiga, ir ji gali būti taikoma iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Tvartai

Ekologinis gyvulių laikymas – nauja sąvoka. Ekologiniuose ūkiuose taikomi naujausi gyvulių laikymo mokslo laimėjimai, mažinama rankų darbo, diegiamos naujos technologijos ir laikymo sistemos. Visos šios priemonės nukreiptos gyvulių gerovei užtikrinti.

Pastatai, kuriuose laikomi gyvuliai, turi atitikti zoohigieninius sanitarinius reikalavimus, keliamus kiekvienai rūšiai, taip pat užtikrinti saugų darbą žmonėms. Tvartai ir aplinka turi atitikti gamtosauginius reikalavimus.

Vienas chemizuoto ir ekologinio ūkio fermų skirtumų yra tas, kad ekologinių ūkių gyvuliams turi būti skiriama daugiau ploto tvarte ir mociono aikštelėse.

Visų statomų pastatų paskirtis – apsaugoti gyvulius nuo nepalankių aplinkos veiksnių, užtikrinti laisvą judėjimą ir poilsį. Šiuo atveju palaidų galvijų laikymo sistemos turi pirmenybę.

Pastaruoju metu paplitęs palaidas karvių laikymas pusiau atviruose lengvų konstrukcijų pastatuose. Šis laikymo būdas geras tuo, kad karvės gali daug judėti, išeiti į lauką, ilgiau būti gryname ore, gauti daugiau saulės spindulių. Esant labai nepastoviam mūsų krašto klimatui (staiga besikeičiančios temperatūros, didelis vėjas, didelis santykinis oro drėgnumas), lengvų konstrukcijų tvartuose karves geriau tiktų laikyti ant gilaus ar pusiau gilaus kraiko.

Šalta uždara gili karvidė. Vienas tinkamiausių tvarto variantų, kuris patikrintas Estijoje, neblogai apsaugantis gyvulius nuo žvarbaus vėjo ir pustymo.

Karvidės karkasas iš rastų, sienos iš viengubų lentų, stogas – iš skardos ar šiferio lakštų su skaidraus plastiko intarpais, per kuriuos apšviečiama patalpa.

Tvartui vėdintis palėpėse palikti 15 cm pločio plyšiai, o kraige – 30-40 cm pločio plyšys. Šie plyšiai ir šalčių metu atviri, todėl jokie reguliavimo įtaisai nerengiami.

Gyvuliai laikomi grupėmis ant gilaus kraiko, guolio vietos plotas – 10 m2/karvei (mažiausias leistinas – 6 m2/karvei). Per parą gyvuliui sukreikiama apie 7-12 kg šiaudų. Iš karvių sekcijos mėšlas krautuvu šalinamas kartą per metus, vasarą, išgynus karves į ganyklas. Tada mėšlo sluoksnis būna apie 1,3-1,5 m storio. Mėšlo takas nekreikiamas. Nuo jo mėšlas kartą per parą išstumiamas buldozeriu į mėšlidę. Kai temperatūra nukrenta žemiau 100 C šalčio, mėšlas take prišąla ir vėl buldozeriu šalinamas tik atšilus. Iš telyčių mėšlas šalinamas dažniau, nes čia atskiro mėšlo tako nėra, todėl šiaudai greičiau užsiteršia.

Gyvuliams girdyti įrengiamos girdyklos, kurios prijungiamos prie po grindimis patiestų vandentiekio vamzdžių. Net ir didelių šalčių metu mėšlo temperatūra būna apie 100 C šilumos, todėl vamzdžiai neužšąla. Taip pat naudotinos apšiltintos girdyklos, kuriose vanduo kartais pašildomas elektra.

Mėsinių galvijų tvartas. Mėsiniai galvijai auginami šaltuose, bet su sausomis guoliavietėmis tvartuose. Tam tinka gilus, su nuožulnia guoliaviete, seklus, bet kreikiamas tvartas. Šiems galvijams tinka uždaras (su keturiomis sienomis) ir atviras (be vienos sienos arba su atviru šėrimo taku) tvartas.

Galvijai laisvai vaikšto patalpoje ir diendaržyje. Tvartas kreikiamas, tačiau kol kraiko sluoksnis plonas, gyvuliai ėdžias pasiekia užlipdami ant 50 cm pločio ir 25 cm aukščio laiptelio.

Karvėms veršiuotis įrengiami atskiri gardai su ėdžiomis papildomam veršelių šėrimui. Veršelių gardų tvoroje daromos 70-80 cm pločio landos veršeliams laisvai įeiti ir išeiti bet kuriuo paros metu.

Ganomų galvijų higiena. Ganiava Lietuvoje trunka nuo gegužės pradžios iki spalio pradžios, t.y. 145-155 dienas. Ganiavos sąlygos gyvuliams daug palankesnės negu tvartinio laikotarpio. Saulės spinduliai, grynas oras, žalieji pašarai, judėjimas stiprina sveikatą, dėl to gyvuliai būna produktyvesni, atsparesni ligoms.

Ganymo metu dieną karvės ganomos ganyklose, o vakare pargenamos į tvartą, jame šeriamos koncentruotais ir žaliaisiais pašarais, melžiamos. Vienur naktį jos laikomos tvarte, kitur – ganykloje.

Galimi 3 galvijų ganymo būdai: laisvasis, aptvarinis ir rištinis.

Laisvasis ganymas yra toks, kai gyvuliai ganomi po visą ganyklą visą ganiavos laikotarpį. Vaikščiodami laisvai po ganyklą, gyvuliai renkasi skaniausią žolę, todėl daug jos sutrypia, suteršia. Dėl to blogėja žolyno botaninė sudėtis, plinta piktžolės.

Aptvarinis ganymas yra toks, kai karvių bandai ganykla skirstoma į aptvarus. Ganoma iš eilės kiekviename garde po keletą dienų. Aptvarai dažniausiai aptveriami trijų eilių viela.

Viršutinė viela turi būti lygi, kad nežalotų gyvulių.

Aptvarinio ganymo gali būti du variantai: normuojamas ir nenormuojamas. Nenormuojamas ganymas yra toks, kai galvijai ganomi po visą aptvarą, o normuojamas – kai aptvaras elektrine tvora dar dalinamas į mažesnius aptvarus ir juose ganoma tik vieną dieną arba dalį dienos.

Aptvaruose ganant gyvulius karščių metu, jie turi turėti galimybę pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių. Vanduo į ganyklas gali būti tiekiamas vandentiekio vamzdžiais arba atvežamas cisternomis. Vandens loviuose turi būti pastoviai.

Rištinis ganymas dažniausiai taikomas smulkiuose ūkiuose. Galvijai rišami 5-7 m. ilgio grandinėmis už apynasrių. Rišti už ragų negalima. Gyvuliai perrišami į naują vietą 3-5 kartus per dieną. Girdoma iš kibirų arba iš lovių.

Veršelių laikymas

Veršiavimosi patalpa. Karvėms veršiuotis būtina atskira patalpa – šviesi, šilta, švari, gerai vėdinama. Veršiavimosi patalpa turi būti tokio dydžio, kad iš karto tilptų 10 % tvarte laikomų pririštų karvių ir 15 % - palaidai laikomų. Patalpoje įrengiamos 2,0 m. ilgio ir 1,5 m pločio perdarynės, o ekologiniuose ūkiuose geriau tiktų 2,5 m ilgio ir 2,0 m. pločio gardai. Veršiavimosi gardus reikia gausiai pakreikti sausais šiaudais.

Veršelių profilaktoriumas. Pageidautina, kad veršeliai iki 14 dienų amžiaus ekologiniuose ūkiuose gautų motinos pieno. Todėl juos būtų galima laikyti kartu su motina, nors didesnio produktyvumo karvėms iškyla mastito pavojus. Veršeliams iki 14 dienų amžiaus, kol jie girdomi motinos pienu, greta veršiavimosi patalpos įrengiamas profilaktoriumas. Jame veršeliai turi būti laikomi grupiniuose garduose. Juos reikia gausiai kreikti geros kokybės šiaudais, reguliariai valyti, dezinfekuoti, gesintomis kalkėmis išpurškiant sienas ir pačius gardus.

Veršidės. Siūloma veisliniam ir pakaitiniam prieaugliui statyti lengvos konstrukcijos, pusiau atviras, nešildomas, gilias vienaeiles veršides ir jose daryti gardus. Gardai turėtų būti įrengti vienoje veršidės pusėje, kad atidaromos durys nesudarytų skersvėjų. Zoohigieninė gardo ploto norma kiekvienam veršiui, laikant grupiniu būdu, tokia: 3-6 mėn. amžiaus – 1,5-2,0 m2, 6-12 mėn. – 2,5-3,0 m2, 12-18 mėn. – 3,0 m2. Gardų plotis turi būti toks, kad priekinės pertvaros, prie kurios tvirtinami loviai, kiekvienam veršiui tektų tiek: 3-6 mėn. – 0,40 m, 6-12 mėn. – 0,50 m, 12-18 mėn. – 0,60-0,70 m. Iš kiekvieno gardo turi būti durys į mociono diendaržį. Diendaržis daromas toks, kad kiekvienam veršiui tektų ne mažiau kaip 4-5 m2.

          Veršelių laikymo higiena

Apsiveršiavusiai karvei reikia duoti veršiuką aplaižyti. Tada jis greičiau nudžiūva, nuo odos masažo (laižymo) intensyvėja kraujo apytka, kvėpavimas ir kitų organų funkcionavimas.

Ne vėliau kaip praėjus 0,5-1,0 val. po atvedimo veršeliui reikia sugirdyti 1,2-1,5 l krekenų.Veršelius karvių garduose galima laikyti tol, kol jos duoda krekenų. Žįsdamas pats, veršelis gauna švarų, kūno temperatūros pieną, žindymas naudingas ir karvei. Tačiau pieningų karvių veršeliai nepajėgia išžįsti. Todėl, jiems pažindus, tešmenyje likusį pieną reikia išmelžti, kad vėliau nesumažėtų karvių pieningumas ar nesusirgtų mastitu.

Veršelius atskirti nuo karvių galima dviem terminais: karvei nulaižius veršelį arba po 5-7 dienų, kai karvės nustoja duoti krekenų. Atskirti nuo karvių veršeliai perkeliami į profilaktoriumą.

Ekologiniuose ūkiuose galima taikyti “vaikų darželio” principą iki 3-4 mėn. amžiaus. Parenkamos sveikos, ramios karvės ir joms duodama žindyti tiek veršelių, kad kiekvienas per parą gautų po 4,0-4,5 kg pieno.

Veršelių vasaros stovyklos. Vasarą ekologiniuose ūkiuose galima įrengti stovyklas. Joms vieta išrenkama netoli nuo veršidžių. Labai svarbu, kad aptvaruose būtų gerai sužėlusi žolė. Dažniausiai rengiamos dvi stovyklos – viena jaunesniems veršeliams (2-3 mėn.), kita vyresniems (3-6 mėn.). Kad jaunesnieji veršeliai nuo vyresniųjų neapsikrėstų ligomis, jų stovyklos neturi būti greta.

Vasaros stovyklos veršeliams susideda iš aptvarų jiems ganytis ir pašiūrių slėptis nuo nepalankių orų. Jaunesniems veršeliams pakanka 20-30 m2 ganyklos aptvare kiekvienam, nes jie žolės ėda mažai, o vyresniems skiriama po 30-50 m2 aptvaro. Ganyklos aptvarus geriausia aptverti vielos tinklu, tačiau jos neturint, tinka ir kitokios medžiagos.

Pašiūrės statomos aptvarų galuose. Kiekvienam veršeliui reikia vidutiniškai 1,5 m2 jos ploto.

          Kiaulių laikymas

Kiaulės turi nemažai laukinių protėvių instinktų, ekologiniuose ūkiuose jos turi būti laikomos taip, kad galėtų juos tenkinti, t.y. knaisioti, laisvai judėti, būti kuo nors užsiėmusios ir t.t.

Kiaulidės turi būti šiltos, šviesios ir erdvios. Vasarą kiaules reikėtų laikyti kiek galima ilgiau vasaros stovyklose.

Ekologinių ūkių tvartuose kiaules ekonomiškiausia laikyti ant storo šiaudų kraiko. Vienam bekonui išauginti (įskaitant paršavedžių ir kuilių kraiką) reikia apie 480 kg sausų šiaudų.

Jei nėra kiaulidžių, galima auginti kiaules įvairiose pastatuose ir vasaros stovyklose. Tačiau tvartinio laikymo būdo reikalavimai yra tokie, kad visų amžiaus grupių kiaulės pastoviai gautų mociono.

Uždarose tipinėse kiaulidėse labai svarbu užtikrinti gerą mikroklimatą (2 lentelė). Tokie tvartai turi būti pakankamai šilti, sausi, šviesūs ir patogūs dirbti.

Tvartų vidaus įranga. Prieš statant naujas ar rekonstruotas senas kiaulides, būtina apsispręsti, kokią kiaulių auginimo technologiją pasirinksime. Viena iš jų – kai yra dvi auginimo fazės ir du apsiparšiavimai kuo mažesniais laiko tarpais. Tam reikia turėti izoliuotą paršiavimosi patalpą, kur paršeliai auginami iki 4 mėn. amžiaus, o vėliau pervaromi į kitas patalpas.

Kai technologija vienfazė, atvesti paršeliai išauginami tuose pačiuose garduose iki realizavimo, o kai trifazė – nujunkyti paršeliai pergrupuojami ir pernešami į kitas patalpas, o po kurio laiko jie dar kartą pervaromi į penimų kiaulių sekcijas.

Tvartuose kiaules geriausiai auginti ant gilaus kraiko. Taip auginamų kiaulių tvarto kritinė oro temperatūros riba yra nuo 5 iki 100 C, arba 5-100 C žemesnė, negu auginant kiaules ant nekreikiamų grindų.

Tvartuose gardų formavimui naudojamos pertvaros. Jos gali būti metalinės, gelžbetoninės, mūrinės, medinės.

Loviai kiaulėms šerti daromi iš įvairių medžiagų: perpjautų didelio skersmens plieninių vamzdžių, storos skardos, gelžbetonio, medinių lentų.

Lovio viršaus plotis paršavedėms ir penimoms kiaulėms turi būti 40 cm, nujunkytiems paršeliams – 25 cm, žindomiems paršeliams – 15 cm, o dugnas – 5-10 cm siauresnis už viršų. Lovio kraštas nuo gardo pusės turi būti tokio aukščio: kuiliams, paršavedėms ir penimoms kiaulėms – 20 cm, nujunkytiems paršeliams – 15 cm, žindomiems paršeliams – 10 cm. Lovio užpakalinis kraštas daromas 5-10 cm aukštesnis už priekinį.

Automatinės girdytuvės kiaulėms statomos gardo šone, dažniausiai ties mėšlo kanalu (transporteriu).

Labai svarbu tinkamai įrengti paršavedės su paršeliais gardą. Jis turi būti pakankamo dydžio, kadangi paršavedžių fiksavimas ekologiniuose ūkiuose yra draudžiamas. Jame turi būti įrengta šilta izoliuota paršelių zona, apšildoma specialiomis apšildymo lempomis arba panaudojant dėžutes. Dėžutės padeda išsaugoti paršelių išskiriamą biologinę šilumą ir ją panaudoti patiems paršeliams šildytis. Dėžutės gali būti įvairių konstrukcijų (8 pav.) ir gaminamos pagal gardo konfigūraciją.

Pats paršavedės gardas padalintas į dvi dalis: viena dalis pakreikta ir vadinama lizdu, kita – aktyvi zona, kurioje įrengti lovys paršavedei, ėdžios stambiems pašarams, girdykla ir automatinė šėrykla paršeliams, taip pat atidaroma anga arba durys į mociono aikštelę.

Kitoms kiaulių grupėms įrengiami grupiniai gardai, turintys tris skyrius: poilsio zoną (guoliavietę), ėdimo vietą ir mociono aikštelę. Poilsio zona turi būti gausiai pakreikta šiaudais.

          Paukščių laikymas

Ekologiniuose ūkiuose paukščius draudžiama laikyti narveliuose. Vištoms reikalingos smėlio vonios, vasaros metu – dideli diendaržiai.

Dedeklių vištų laikymas. Dedeklės vištos ekologiniuose ūkiuose gali būti laikomos arba visiškai laisvai, arba aptvaruose. Laikan aptvaruose prie vištidės įrengiami dideli pasivaikščiojimo diendaržiai. Vienai vištai turi tekti ne mažiau kaip 4 m2 diendaržio ploto. Vištos taip pat turi turėti vietą, kur galėtų pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių ar lietaus. Pavėsinė įrengiama tarp diendaržio ir vištidės. Dešimčiai vištų turi tekti 1 m2 pavėsinės ploto. Vištidėje reikia laikytis talpumo normų: 1 m2 grindų ploto skiriama ne daugiau kaip 6 vištoms. Ne mažiau kaip 30-50 % vištidžių ploto turi būti kreikiama, kad vištos galėtų pasikapstyti. Penkioms vištoms turi tekti 1 m tupėjimo strypo (laktos) ilgio nakties metu. Vištidės turi būti apšviestos natūralia šviesa. Apšvietimo trukmė neturi viršyti 15 valandų per parą.

Naujai statomų pastatų langų stiklų ir grindų poto santykis (šviesos koeficientas) turi būti 1:10, o anksčiau statytų – 1:15.

Kai kurie technologiniai elementai vištidėje:

Lovelinės lesalinės: 10-12 cm lesinimo ilgio vienai vištai, lesinant iš vienos pusės;
Apvalios lesalinės: mažiausiai 5 cm lesinimo ilgio vienai vištai.
Apvalios automatinės gėralinės: 1 gėralinė 50-čiai vištų (2,5 cm gėralinės pločio vienai vištai).
Nipelinės gėralinės: 1 gėralinė – 8-10-čiai vištų.

Lizdų įruošimas:

Individualūs lizdai	Daugiausiai 4 dedeklės lizdui	Matmenys: ne mažiau kaip 25 cm pločio, 30 cm gylio, 35 cm aukščio
Grupiniai lizdai	Daugiausia 50 dedeklių vienam kv. metrui lizdų ploto	Matmenys: ne mažiau kaip 50 cm gylio, 35 cm aukščio

Mėsinių viščiukų auginimas. Mėsiniai viščiukai gali būti laikomi stacionariuose nameliuose ir kilnojamuose nameliuose.

Prie stacionarių namelių įrengiami tokio dydžio diendaržiai, kad vienam viščiukui tektų 1-1,5 m2, jie dalijami į kelias dalis.

Stacionariuose nameliuose didžiausia laikymo norma – 10 viščiukų viename kv. metre.

Kilnojami nameliai penimiems viščiukams neturėtų būti didesni kaip 150 m2. Laikymo norma – 16 viščiukų viename kv. metre.

Naudingo tvarto ploto vienam penimų viščiukų pulkui neturėtų būti daugiau kaip 1600 m2.

Paukštidėje vieno pulko dydis neturėtų būti didesnis kaip:

4800 penimų viščiukų;
3000 dedeklių vištų;
5200 perlinių vištų;
4000 muskusinių ar Pekino ančių;
2500 žąsų arba kalakutų.

Nuo šeštos amžiaus savaitės viščiukai turi turėti galimybę išeiti į lauką. Vidutinis penėjimo laikas – apie 80 dienų. Penimiems viščiukams 70 % raciono turi sudaryti koncentruoti pašarai.

Laikantis paukščių laikymo reikalavimų bei higienos sąlygų, vandens paukščiams turi būti prieinami vandens šaltiniai maudytis.

Kiekvieną sykį prieš atvežant auginti naujų paukščių partiją, reikia daryti sanitarinę pertrauką. Jos metu kruopščiai išvalomos, išplaunamos ir išdezinfekuojamos patalpos. Įrengimus (girdyklas, lesalines, kitą inventorių) taip pat reikia kruopščiai išvalyti ir išdezinfekuoti. Negalima išstumti iš paukštidžių mėšlą ir palikt krūvoje šalia tvarto. Sveikų paukščių mėšlas gali būti vežamas tiesiogiai į laukus, o sergančių kraunamas į rietuves ir nukenksminamas biotermiškai. Nugaišusių paukčių lavonėliai turi būti surenkami į sandarias, geriausiai, metalines dėžutes. Dirbantis personalas, atėjęs į paukštyną, turi persirengti spec. drabužiais ir spec. avalyne. Pašalinių asmenų lankymasis draudžiamas.

Paukštyno teritorijoje reikia pastoviai naikinti graužikus, skraidančius vabzdžius.

Pabaigus auginti eilinę paukščių partiją, lauke esantys aptvarai paliekami tušti tam, kad ataugtų augmenija bei nutrūktų kai kurių parazitų vystymosi ciklas.

Gyvulių priežiūros higiena

Tvartai visada turi būti sausi, šilti, švarūs, šviesūs, tvarkingi ir jaukūs. Todėl nuolat reikia tikrinti oro temperatūrą, drėgmę, kenksmingų dujų kiekį ir nuolat vėdinti. Vėdinant reikia vengti skersvėjų. Dirbant tvarte negalima kelti triukšmo, į jį leisti pašalinių žmonių, kitų naminių gyvūnų bei laukinių žvėrių ir paukščių. Užbaigus ruošos darbus, tvarte, ypač prie gyvulių, negalima palikti aštrių įrankių, vielos gabalų ir kitų daiktų, į kuriuos jie galėtų susižeisti.

Tvarto grindys valomos po kiekvienos ruošos, ėdžios, loviai, girdytuvės – kas dieną, sienos, lubos, langai, pertvaros – periodiškai, prireikus.

Tvartas ir jo teritorija turi būti tvarkingi.

 Tvartų kreikimas. Kraikas turi būti sausas, minkštas, šiltas, nedulkantis, nekibus, gerai sugeriantis drėgmę, nesugedęs, nesupelijęs, be mechaninių ir kitokių kenksmingų priemaišų. Geriausias kraikas – žieminių javų šiaudai ir aukštapelkių (samaninės) durpės.

Avims negalima kreikti vilną teršiančiu kraiku: pjuvenomis, aukštapelkių (samaninėmis) durpėmis, šiaudais su kibių piktžolių priemaišomis.

Šiaudų kraiko vienam suaugusiam galvijui kasdien skiriama 1,5-4 kg, galvijų prieaugliui – 1,5-2 kg, kiaulei su paršeliais – 4-6 kg, kitoms kiaulėms – 0,5-2 kg, aviai – 0,5-1 kg. Aukštapelkių (samaninių) durpių reikia 1,5-2,0 kartus, o smulkių – 2,0-3,0 kartus daugiau negu šiaudų.

Gyvulių odos priežiūra. Odą galima prižiūrėti netiesiogiai ir tiesiogiai. Netiesioginė odos priežiūra – švarus gyvulių laikymas, kreikimas geru kraiku, reguliariai gerai veikiančios ventiliacijos. Tiesioginė odos priežiūra atliekama gyvulius valant, plaunant ir maudant.

Odos valymas. Gyvulių odos valymui naudojami šepečiai, metalinės šukos ir drėgni skudurai. Priemones reikia laikyti specialiose ant sienos pakabinamose spintelėse, įrankius periodiškai valyti ir dezinfekuoti.

Gyvulių oda valoma šepečiais, o šepetys – šukomis. Gyvuliai pradedami valyti nuo galvos. Gyvulių odos negalima valyti metalinėmis šukomis, nes aštrūs dantukai ją sužeidžia.

Gyvuliai valomi lauke: arkliai – pririšti prie barjerų, o karvės ir kiaulės – mociono aikštelėse. Kai lyja, sninga arba kai oras labai šaltas, gyvuliai valomi tvartuose, tambūruose, maniežuose.

Gyvulių plovimas. Labiausiai suterštos gyvulių kūno vietos plaunamos +25-+300 C temperatūros vandeniu ir muilu. Sudžiūvę nešvarumai atmirkomi. Nuplautos kūno vietos nušluostomos sausu šepečiu ir švariu medvilniniu skuduru.

Gyvulių maudymas. Dažniausiai maudomi arkliai. Vasaros metu, ypač esant karščiams, galima maudyti kiaules. Arklius vasarą galima maudyti upėse ir ežeruose.

Kanopų, nagų ir ragų priežiūra. Labai suterštos gyvulių kanopos ir nagos turi būti valomos kasdien. Nekaustytų arklių, kumeliukų kanopų ir galvijų nagų ragas vasarą, gyvuliams vaikščiojant lauku, dyla savaime ir retai kada juos reikia tvarkyti. Žiemą, ypač jei gyvuliai retai leidžiami į lauką, visų nekaustytų arklių kanopas ir galvijų, avių, ožkų nagas reikia prižiūrėti.

Galvijų nagų viršūnbės karpomos specialiomis žirklėmis, po to nagų padai ir kraštai drožiami peiliu ir lyginami brūžikliu taip, kad nagos būtų taisyklingų formų.

Netaisyklingai augantys ragai arba karvių ragų smailūs galai pjaustomi metalo arba specialiais pjaustymo pjūkleliais. Ekologinio ūkininkavimo taisyklės kol kas nedraudžia to daryti, pašalinant ragų užuomazgas jauniems gyvuliams (veršeliams).

Gyvulių mocionas. Ekologiniuose ūkiuose mocionas labai svarbus veiksnys, užtikrinantis gyvuliui judėjimo galimybę.

Mocionas būna aktyvusis, kai gyvuliai varinėjami po diendaržį arba tam tikslui panaudojamos specialiai tam sukurtos mechaninės priemonės, o pasyvusis – kai išleisti laikomi diendaržiuose, bet nevarinėjami.

Gyvuliai prie mociono pratinami pamažu. Į diendaržį gyvuliai leidžiami kasdien 2-3 val., tinkamiausias laikas – nuo 12 iki 16 val., nes tuo laiku būna šilčiausias oras ir intensyviausiai šviečia saulė.

Musių naikinimas. Kad musės neturėtų kur veistis, reikia laikyti švarius tvartus ir visą fermos teritoriją. Musėms ir kitiems vabzdžiams naikinti cheminiai sintetiniai preparatai (insekticidai) ekologiniuose ūkiuose neleistini. Iš fizinių būdų dažniausiai naudojamos lipnios juostos, elektrinės gaudyklės, ultragarsiniai prietaisai, repelentai (medžiagos, atbaidančios vabzdžius) ir t.t.

Biologinis metodas – tai natūralių vabzdžių priešų paukščių globojimas, inkilų ir lizdaviečių įrengimas.

Graužikų naikinimas. Cheminiai sintetiniai preparatai (zoocidai) ekologiniuose ūkiuose neleistini dėl dideli jų toksiškumo ir pavojingumo gyvuliams. Ekologiniuose ūkiuose geriausiai taikyti mechaninius (įvairius spąstus) ir biologinius metodus – auginti kates ir kitus natūralius priešus.

Pastatų mikroklimatas

Mikroklimatą visų pirma suprantame kaip tinkamą (gerą) oro kokybę gyvulininkystės patalpoje. Todėl būtina gerai įrengti vėdinimo sistemas, ypač ekologinėse fermose. Žiemos metu svarbu apsaugoti gyvulius nuo šalčio.

Termoreguliacija. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas drėgmės kiekiui patalpos sumažinti, todėl būtina užtikrinti gerą oro apykaitą ir oro temperatūrą.

Karštas oras neigiamai veikia gyvulius, turinčius intensyvią medžiagų apykaitą (didesnio produktyvumo karvės, žindančios paršavedės, dedančios vištos).

Gyvulius neigiamai veikia didelis santykinis drėgnumas ir žema temperatūra. Sausą šaltį gyvuliai pakenčia lengvai.

Šalčio poveikį galima sumažinti įvairiomis priemonėmis. Šiaudai turi gerų šilumą palaikančių savybių.

Šilumos atidavimas į aplinką labai priklauso ir nuo oro judėjimo greičio. Skersvėjai visada nepageidaujami.

Prieaugliui ekologiniuose ūkiuose turėtų būti tam tikros temperatūros ribos, kurių reikėtų laikytis. Tai pavaizduota 1-4 lentelėse.

1 lentelė. Galvijininkystės patalpų optimalūs klimato parametrai

Rodikliai	Patalpos karvėms ir buliams		Veršia-vimosi patalpa	Profi- lakto- riumas verše- liams iki 30 parų	Tvartai veršeliams		Tvartai prieaugliui nuo 4 iki 12 mėn.	Tvartai prieaug- liui, vyres- niam kaip 12 mėn.
					20-60 parų	60-120 parų
	gyvuliai laikomi pririšti arba boksuose	gyvuliai laikomi ant gilaus kraiko
Oro temperatūra 0 C	12 (10-14)	6 (5-8)	16 (14-18)	18 (16-20)	17 (16-18)	15 (12-18)	12 (8-16)	12 (8-16)
Santykinis oro drėgnumas, %	70 (50-80)	70 (50-80)	70 (50-80)	70 (50-80)	70 (50-80)	70 (50-80)	75 (50-80)	70 (50-80)
Oro kiekis, tenkantis 100 kg gyvulio svorio, m3/h:
žiemą	17	17	17					17
pavasarį ir rudenį	35	35	35					35
vasarą	70	70	70					70
Oro kiekis, tenkantis vienam gyvuliui, m3/h:
žiemą				20	20	20-25	60
pavasarį ir rudenį				30-40	40-50	40-50	120
vasarą				80	100-120	100-120	250
Oro judėjimo greitis, m/s:								0,3
žiemą	0,3-0,4	0,3-0,4	0,2	0,1	0,1	0,2	0,3	0,5
pavasarį ir rudenį	0,5	0,5	0,3	0,2	0,2	0,3	0,5	1,0
vasarą	0,8-1,0	0,8-1,0	0,5	0,3-0,5	0,3-0,5	0,3-0,5	1-1,2	0,8
Triukšmas, dB	≤70	≤70	≤70	≤70	≤70	≤70	≤70	≤70
Mikroorganizmų kiekis  1 m3 oro (tūkst.)	≤70	≤70	≤50	≤20	≤50	≤40	≤70	≤70
Kenksmingų dujų koncentracija:
anglies dioksido, %	0,25	0,25	0,15	0,15	0,15	0,25	0,25	0,25
amoniako, mg/m3	20	20	10	10	10	15	20	20
sieros vandenilio, mg/m3	10	10	5	5	5	10	10	10
anglies monoksido mg/m3	20	20	5	5	5	15	15	20

2 lentelė. Kiaulidžių optimalūs klimato parametrai

Rodikliai	Patalpos neapvai-sintoms kiaulėms ir paršave-dėms (pirma paršin-gumo pusė)	Patalpos parša-vedėms (antra paršin-gumo pusė)	Patalpos kui- liams repro-dukto-riams	Patalpos žindo-moms paršave-dėms	Par- šelių žindu- klių lizdai	Patalpos veisli- niam prieaug- liui	Patalpos nujun- kytiems parše- liams	Patalpos penimoms kiaulėms
								iki 165 parų ažmiaus	Vyres-nėms kaip 165 parų
Oro temperatūra 0 C	15 (14-16)	18 (18-20)	15 (14-16)	18 (16-18)	(30-22)	16 (15-18)	22 (20-24)	18 (14-20)	16 (12-18)
Santykinis oro drėgnumas, %	75	70	75	70	70	70	70	75	75
Oro kiekis, tenkantis 100 kg gyvulio svorio, m3/h:
žiemą	35	35	45	35	35	45	35	35	35
pavasarį ir rudenį	45	45	60	45	45	55	45	45	45
vasarą	60	60	70	60	60	65	60	65	65
Oro judėjimo greitis, m/s					0,15
žiemą	0,3	0,2	0,2	0,15	0,15	0,3	0,2	0,2	0,2
pavasarį ir rudenį	0,3				0,15	0,3	0,2	0,2	0,2
vasarą	≤1,0	≤1,0	≤1,0	≤0,4	≤0,4	≤1,0	≤0,6	≤1,0	≤1,0
Triukšmas, dB	70	70	70	70	70	70	70	70	70
Mikroorganizmų kiekis 1 m3 oro (tūkst.)	≤100	≤60	≤60	≤50	≤50	≤50	≤50	≤80	≤80
Kenksmingų dujų koncentracija:
anglies dioksido, %	0,2	0,2	0,2	0,2	0,2	0,2	0,2	0,2	0,2
amoniako, mg/m3	20	20	20	15	15	20	20	20	20
sieros vandenilio, mg/m3	10	10	10	10	10	10	10	10	10
anglies monoksido mg/m3	15	15	15	5	5	15	5	20	20

Pastaba. Paršeliams žindukliams pirmąją savaitę po gimimo lizde oro temperatūra turi būti 300 C, antrąją – 280 C, trečiąją – 240 C, ketvirtąją – 220 C.

3 lentelė. Paukštidžių optimalūs mikroklimato parametrai

Paukščių rūšys ir amžiaus grupės	Oro temperatūra 0 C			Santy-kinis oro drėgnu-mas, %	Oro judė- jimo greitis šaltuoju metų laiko-tarpiu	Maksi-malus leistinas  triukš-mas, dB	Dulkių kiekis ore, mg/m3	Kenksmingų dujų koncentracija			Oro apykaitos kiekis, m3/h
	laikant ant grindų	laikant po augin- tuve	laikant narve-liuose
								anglies dioksi-do, %	amonia-ko, mg/m3	sieros vande-nilio, mg/m3	šaltuo-ju metų laiku	šiltuoju metų laiku
Suaugę paukščiai
vištos	12-16		16-18	70-80	0,3-0,6	90	5	0,2	10	5	0,7-0,75	4-5
kalakutai	12-16			70-80	0,3-0,6	90	5	0,2	10	5	0,6	4
antys	7-14			70-80	0,5-0,8	90	5	0,2	10	5	0,7	5
žąsys	10-15			70-80	0,5-0,8	90	5	0,2	10	5	0,5	5
Viščiukai
1-30 parų	31-24	35-22	31-20	60-70	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,8-1,0	5
31-60 parų	16-18		18-20	60-70	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,8-1,0	5
60-70 parų	14-16		16-18	60-70	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,7	5,5
71-150 parų	14-16		14-16	60-70	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,7	5,5
Kalakučiukai
1-20 parų	27-22	35-22	37-35	60-70	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,65-1,0	5
21-120 parų	18-20		18-22	60-70	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,6	5
Ančiukai
1-10 parų	22-20	35-26	31-22	65-75	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,65-1,0	5
11-30 parų	18-20	26-22		65-75	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,65-1,0	5
31-55 parų	14-16			65-75	0,2-0,5	90	5	0,2	10	5	0,6	5
Žąsiukai
1-30 parų	22-20	30	20	65-75		90	5	0,2	10	5	0,62-1,0	5
31-65 parų	18-20			65-75		90	5	0,2	10	5	0,65-1,0	5
66-240 parų	14-16			70-80		90	5	0,2	10	5	0,6	5

4 lentelė. Avidžių optimalūs mikroklimato parametrai

Rodikliai	Patalpos ėringoms avims, avinams ir nujunkytam prieaugliui	Ėriavimosi patalpa	Penimos avys	Maniežas, dirbtinio sėklinimo patalpos
Oro temperatūra 0 C	5 (3-6)	15 (12-16)	18 (16-20)	15 (13-17)
Santykinis oro drėgnumas, %	75	70	70	75
Oro kiekis, tenkantis 100 kg gyvulio svorio, m3/h:
žiemą	15	15	10	15
pavasarį ir rudenį	25	30	20	25
vasarą	45	50	30	45
Oro judėjimo greitis, m/s
žiemą	0,5	0,2	0,2	0,5
pavasarį ir rudenį	0,5	0,3	0,2	0,2
vasarą	0,8	0,3	0,3	0,8
Mikroorganizmų kiekis 1 m3 oro (tūkst.)	≤70	≤50	≤50	≤70
Kenksmingų dujų koncentracija:
anglies dioksido, %	0,3	0,25	0,2	0,3
amoniako, mg/m3	20	20	15	20
sieros vandenilio, mg/m3	10	10	10	10
anglies monoksido mg/m3	-	15	20	-

Pastaba. Oro temperatūra ir santykinis drėgnumas patalpose (išskyrus kompleksus) šiltuoju metų laiku nenormuojama.

Ventiliacija.Pagal veikimo principą, ventiliacija gali būti trejopa: 1) natūralios traukos; 2) dirbtinės traukos; 3) mišri.

Natūralios traukos ventiliacija susidaro dėl oro temperatūros ir slėgio skirtumo tvarte ir lauke. Pagal konstrukciją natūralios traukos ventiliacijos sistemos skirstomos į bekanales ir kanalines.

Esant įrengtoms bekanalėms ventiliacijos sistemoms, oro apykaita vyksta:

pro sienose paliktas angas;
pro grotelines lubas, apdengtas 40-60 cm storio šiaudų sluoksniu;
pro išilgai tvarto lubose paliktus plyšius;
pro atvirus langus;
lengvų konstrukcijų patatuose oras pašalinamas pro tvarto stoglubėse įrengtą išilginį plyšį.

Uždarose patalpose geriau įrengti kanalinę ventiliacijos sistemą. Tam tikslui įrengiami pritekamieji ir ištraukiamieji ortakiai. Pritekamieji ortakiai įrengiami sienose tarp langų ar virš jų. Vertikalūs ištraukiamieji ortakiai išvedami pro lubas ir pro stogą.

Dirbtinės traukos ventiliacijos sistema įrengiama ten, kur reikia užtikrinti didelę oro apykaitą. Užterštas oras iš patalpų pašalinamas ventiliatoriais.

          Patalpų mikroklimato parametrų įtaka gyvulių bei paukščių sveikatai, jų produktyvumui

Uždarų patalpų mikroklimatas susideda iš daugelio veiksnių (temperatūros, drėgmės, oro judėjimo greičio, triukšmo, apšvietimo, CO2, CO, NH3, H2S ir kitų dujų kiekio, dulkių ir mikroorganizmų kiekio), kurie priklauso nuo vietovės klimato, statybinių medžiagų savybių, ventiliacijos sistemos, mėšlo šalinimo būdo, kanalizacijos būklės, apšvietimo prietaisų, apšildymo, gyvulių tankumo, laikymo technologijos.

Aplinkos temperatūra. Labai pakilus aplinkos oro temperatūrai ir santykinei oro drėgmei, smarkiai sumažėja šilumos išskyrimas konvekcijos būdu, tada sutrinka termoreguliacija ir organizmas perkaista. Norint, kad gyvuliai neperkaistų, tvartuose reikia sumažinti santykinį drėgnumą, padidinti oro judėjimo greitį. Karštomis dienomis gyvuliai turi turėti galimybę pasislėpti pavėsinėse arba medžių paunksnėje.

Optimali oro temperatūra uždarose patalpose

Patalpos	Oro temperatūra
Karvėms ir buliams, laikant pririštus	120 C (10-14)
Gyvuliams, laikant ant gilaus kraiko	60 C (5-8)
Veršiavimosi patalpoms	160 C (14-18)
Profilaktoriumui	180 C (16-20)
Veršeliams iki 2 mėn. amžiaus, tvartuose	170 C (16-18)
2-4 mėn. amžiaus veršeliams	150 C (12-18)
Daugiau kaip 4 mėn. amžiaus galvijų prieaugliui	120 C (8-16)

Oro drėgnumas.Norint sumažinti santykinį drėgnumą uždarose patalpose, reikia laiku apšildyti tvartų statybines konstrukcijas, vartoti sausą kraiką, reguliariai šalinti mėšlą. Drėgmę mažina tvarkingai ir gerai veikianti ventiliacija. Kraikui reikia naudoti higroskopines medžiagas: šiaudus, sausas durpes, pjuvenas. Oro drėgnumui tvartuose sumažinti naudojamos negesintos kalkės.

Oro judėjimo greitis. Kai aplinkos oro temperatūra aukšta, oro srautai apsaugo gyvulius nuo perkaitimo, o kai žema – padidėja gyvulių peršalimo galimybė.

Nešildomuose tvartuose oro judėjimo greitis tinkamiausias nuo 0,15 iki 0,3 m/s, šildomose – 0,5 m/s, esant optimaliai temperatūrai ir drėgmei. Vasarą oro judėjimo greitis padidinamas iki 0,5-1,6 m/s.

Oro dulkėtumas. Labiausiai dulkės kenkia kvėpavimo organams.

Dulkių sudėtis labai įvairi: be pašarų ir išdžiūvusių ekskrementų dalelių, suragėjusių odos epitelio ląstelių, jose būna sudėtingų kombinuotų pašarų sudedamųjų dalių, mikroorganizmų, grybų ir jų veiklos produktų (endotoksinų, mikotoksinų).

Oro dulkėtumas labai padidėja (21,5-43,6 kg/m3) šeriant gyvulius sausais pašarais. Pavojingiausios dulkės yra 0,2-5,0 μkm dydžio.

Oro mikroorganizmai.Patalpų oro pagrindinę mikroorganizmų masę sudaro saprofitai, gausu įvairių kokų ir pelėsinių grybų (Aspergillus, Penicillium, Mucor). Iš patogeninių mikroorganizmų dažniausiai pasitaiko tuberkuliozės, raudonligės, paratifo, pastereliozės ir kitų ligų sukėlėjų.

Mikroorganizmų kiekis ir sudėtis ore priklauso nuo to, kaip valomos dezinfekuojamos ir ventiliuojamos patalpos. Norint sumažinti mikroorganizmų kiekį tvarto ore, reikia griežtai laikytis higieninių sanitarinių reikalavimų, reguliariai valyti patalpas, atlikti dezinfekciją.

Oro cheminė sudėtis.Gyvulininkystės patalpų oro cheminė sudėtis labai skiriasi nuo atmosferos oro. Jo kokybę labai blogina gyvulių iškvepiamas oras, nes iškvėptame ore yra 2-4 % CO2. Todėl patalpose didėja CO2 ir sumažėja deguonies kiekis. Pūvant organinėms medžiagoms (mėšlui, pakratams, srutoms), į orą išsiskiria NH3 ir H2S dujos, taip pat indolas, skatolas, ketonai, riebiosios rūgštys, etanolis, metanolis, propanas, butanas, heksanas, propanas, organinės rūgštys ir kita.

Deguonis (O2). Vidutiniškai per valandą gyvuliai sunaudoja tokį deguonies kiekį (ml): karvė – 328, kiaulė – 392, avis – 343, višta – 980, arklys ramybės būklėje – 253, dirbdamas – 1780.

Anglies dioksidas (CO2). Tvartuose nebūna tokios CO2 koncentracijos, kuri toksiškai paveiktų organizmą. Tačiau, jei CO2 kiekis pakiltų 0,5-1 %, galimas gyvulių apsinuodijimas. Tada jie pasidaro apatiški, sumažėja produktyvumas, atsparumas ligoms. Mitrina koncentracija – 12-14 %. Iš CO2 kiekio tvartų ore galima spręsti apie oro kokybę ir apie ventiliuojamą oro apykaitą. Tvartuose CO2 kiekis neturėtų viršyti 0,2-0,25 %.

Amoniakas (NH3). NH3 koncentracija gyvulininkystės pastatuose priklauso nuo ventiliacijos efektyvumo, sanitarinės būklės, gyvulių skaičiaus. Ribinė NH3 koncentracija suaugusių gyvulių patalpose – 20 mg/m3, o prieauglio – 10 mg/m3. Mirtina dozė – 3 mg/l (0,4 %).

                    Šėrimas

Galvijų, nuo pirmųjų gyvenimo dienų šeriamų pilnaverčiais pašarais, geriau vystosi krūtinės ląsta, pilvas, jie užauga ilgesni, platesni negu tie, kurie šeriami nesubalansuotais pašarais. Tokių suaugusių gyvulių ilgesnis bei talpesnis virškinamasis traktas, todėl į kraują patenka daugiau maisto medžiagų. Tai ypač svarbu ekologinių ūkių gyvuliams.

Kad galėtume tinkamai šerti gyvulius ir racionaliai naudoti pašarus, turime gerai žinoti pašarų cheminę sudėtį, pašarų maistingumą, juose esančių maisto medžiagų savybes bei įtaką gyvulių produktyvumui ir produkcijos kokybei, medžiagų virškinimo, jų rezorbcijos ir medžiagų apykaitos procesus, maisto medžiagų reikmę gyvybiniams procesams palaikyti ir produkcijai sintetinti.

Maisto medžiagų reikmė – yra toks gyvulių mitybai reikalingas organinių junginių bei cheminių elementų kiekis, kurio pakanka normaliai fiziologiniai būklei palaikyti, taip pat numatomam produktyvumui gauti. Maisto medžiagų reikmė nėra pastovi. Ji kinta priklausomai nuo gyvulio rūšies, amžiaus, fiziologinės būklės, eksploatavimo pobūdžio, produktyvumo ir kt.

Pagal maisto medžiagų reikmes nustatomos šėrimo normos. Jose nurodoma, kiek gyvuliui reikia sausųjų medžiagų, energijos, organinių, balastinių, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų ir pan.

Karvių šėrimas.Su pašarais karvės turi gauti pakankamai riebalų, baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų.

Ekologiniuose ūkiuose labai tinka geros kokybės šienas. Vertingiausias yra ankštinių žolių (dobilų, liucernų) arba ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienas. Stokojant šieno, dalį jo galima pakeisti šiaudais. Tinkamiausi yra miežių ir avižų šiaudai.

Be stambių pašarų, galvijams reikia duoti ir sultingų: šakniavaisių, šakniagumbių, siloso ir šienainio.

Silosas yra palyginti pigus ir maistingas pašaras karvėms ir penimiems gyvuliams. Geriausias yra daugiamečių žolių ir ankštinių vienmečių augalų silosas. Geros kokybės silosas melžiamų karvių paros davinyje gali sudaryti 40-50 %, o kukurūzų – 33 % visų sultingųjų pašarų.

Koncentruoti pašarai yra patys maistingiausi. Tinka miežiai, taip pat žieminiai rugiai, žieminiai kviečiai, avižos, pašariniai žirniai, pupos ir vikiai.

Labai svarbu, kad karvių pašaruose būtų pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų.

Melžiamų karvių racionuose turi būti pakankamai karotino. Jo dažniausiai būna žoliniuose pašaruose. Esant būtinybei, ekologiniuose galima naudoti sintetinius vitaminus ir mikroelementus tik tokiais kiekiais, kurie būtini gyvulių organizmui. Pirmenybė turi būti teikiama natūraliems vitaminams.

Kiaulių šėrimas.Koncentruotieji pašarai yra pagrindinis pašaras kiaulėms, nes juose mažai vandens, ląstelienos ir daug maisto medžiagų. Į šią pašarų grupę įeina varpinių ir ankštinių javų grūdai, techninės gamybos atliekos – sėlenos, išspaudos, rupiniai ir kt.

Varpinių javų grūduose gausu angliavandenių, o ankštinių – proteinų.

Sultingieji pašarai gerina virškinimą, žadina apetitą, jų geros dietinės savybės. Šių pašarų maisto medžiagas kiaulės geriau pasisavina.

Vertingiausia ankštinių augalų (dobilų, liucernų) žolė, nes joje daug proteinų ir vitaminų. Kiaulėms tinkamiausia jauna neperaugusi žolė. Ją galima sušerti su jovalu arba atskirai.

 Runkeliai – lengvai virškinamas pašaras, gerai tinka kiaulėms šerti.

Morkos noriai kiaulių ėdamos. Vertingiausios raudonosios morkos, nes jose gausu karotino.

Bulvės kiaulėms šeriamos virtos arba šutintos ir sutrintos.

Stambieji pašarai turi daug ląstelienos, todėl kiaulėms jų reikia duoti po nedaug.

Tačiau ekologiniuose ūkiuose tai yra būtina, kadangi jos turi būti pastoviai kažkuo užsiėmusios.

Paukščių lesinimas. Pagrindinę paukščių raciono dalį sudaro koncentruotieji lesalai. juose turi būti ne tik baltymų, riebalų, angliavandenių, bet ir mineralinių medžiagų bei vitaminų. Normaliai organizmo veiklai palaikyti būtini vitaminai. Lesalų normą nustato patys paukščiai, nes jie lesa iki soties. Būtina, kad paukščiai nuolat turėtų vandens.

*

Plačiau apie ekologinio ūkininkavimo pagrindus ČIA