Pranešimas perskaitytas Tatulos programos dešimtmečiui skirtoje konferencijoje, kuri įvyko Biržų kultūros centre 2003 m. gegužės 20 d.

VALSTYBĖS MODELINĖS “TATULOS PROGRAMOS” PATIRTIS FORMUOJANT KAIMO IR ŽEMĖS ŪKIO KAIP EKOLOGINIO PLĖTRĄ

Almonas Gutkauskas

Tatulos programos tarybos pirmininkas

I. “Tatulos” kryptis

Praėjusiais metais paminėjome penkiolikmetį, kai pradėjome “Tatulos” kryptį {šešis metus (nuo 1987 iki 1993 m.) užtruko parengiamieji darbai, kol LR Vyriausybėje patvirtinome modelinę kompleksinę regiono ir šalies ūkio pertvarkos į tausojantį ir ekologinį ūkininkavimą “Tatulos programą”}, o šiandien paminime dešimtmetį - kai tuos, kurie ėmėsi vykdyti “Tatulos programą” ir pertvarkyti savo ūkius (įmones) į tausojantį ir ekologinį ūkininkavimą subūrėme į  savotišką kooperatyvą - funkcinę savivaldą, gražiu šio krašto upelio pavadinimu, jungiančiu Biržų ir Pasvalio rajonus {kuris (t.y. Tatulos upelis) tuo metu ir vėliau buvo įvardintas tarp keturių šalyje labiausiai užterštų upelių).

“Tatulos” kryptis yra daugumai aiški - siekis ekologinio ūkininkavimo, ekologinės gamybos jautriausiame gamtosauginiu požiūriu agrariniame regione - karsto regione bei  visoje šalyje.

Tačiau nesame tie, kurie tenkintūsi “sektantiška” veikla - tik dalies šalies mokslo, dalies šalies švietimo ir mokymo, dalies šalies gamybos veiklos ekologizavimu. “Tatulos programa” tai ne “gamtosauginism blokas” ūkyje, bet viso ūkio ekologizavimas. “Tatulos programa” - tai siekis ekologinės gamybos vietoje dalinai sugriauto, o taip pat vietoje dar tebeegzistuojančio, bet mūsų sąlygose nebeturinčio perspektyvos, ypač karsto raegione, įprastinio ūkininkavimo.

“Tatulos” kryptis yra vykdoma valstybiniu lygmeniu, tačiau išimtinai privačių ūkininių subjektų pagrindu (daug kas teiraujasi kuom skiriasi valstybinis lygmuo nuo visuomeninio. Atsakome: visuomeniniame lygmenyje yra darbuojamasi iš entuziazmo - “šurmuliui” sukelti, o valstybiniame - su normaliu finansavimo mechanizmu).

Pirmajame “Tatulos programos” veiklos etape, kuris dar nesibaigė ir dabar, - pagrindinis tikslas yra siekti “aukštyn kojomis” apversti iki tol galiojusią sąmpratą visų lygių valdymo, mokslo, mokymo ir švietimo institucijose, ūkiniams subjektams bei visuomenei, tam panaudojant efektyviąją propogandą (o tai įmanoma tik gyvu pavyzdžiu), t.y. tokią, kuri šitokį tikslą gali realiai pasiekti.

Manome, kad tuomet kai valdymo institucijose “Tatulos programa” tai pasieks  ir surintos  mokesčių  mokėtojų lėšos bus nukreiptos atitinkamai šviesti visuomenę, vartotoją, - vartotojas pradės reikalauti tausoti aplinką bei ekologiškų ir matūralių maisto produktų. Tuomet ūkininkui kils noras ekologiškai ūkininkauti ir šiam vartotojui tiekti ekologiškus produktus, tad iškils noras mokėti ekologiškai ūkininkauti ir augalų pamaitinimui bei apsaugai nuo kenkėjų ir ligų prisireiks mokslo pagalbos (siekiant ekologinės gamybos ūkyje  gauti tas 5 - 7 t/ha pavyzdžiui kokybiškų grūdų). Tik tuomet turėsime ir ekologiškų produktų vartotoją ir jų tiekėją, t.y. prasidės antrasis “Tatulos programos” įgyvendinimo etapas, kuris dalinai jau ir prasideda.

Tikslui siekti manėme esant svarbu, tad nuo pat pradžių siekėme ir siekiame, kad Lietuvoje biudžeto nei vienas centas nebūtų panaudotas be Vyriausybėje ar jos įgaliotoje institucijoje patvirtintos programos. Matomai to ne tik mes siekiame, tad čia ledai jau pralaužiami.

Siekdama spartesnio ekologinio ūkininkavimo plėtros tempo nei buvo Vakarų Europoje (ES valstybės 1 % žemėnaudos siekė keletą dešimtmečių) - nuo pat pradžių ėmėmės efektyvių priemonių, kuriomis stengėmės išryškinti ekologinio ūkininkavimo naudą (specialiomis galingomis finansavimo akcijomis), taip pat atskleisdami, išryškindami ir  perspėdami apie įprastinio ūkininkavimo Lietuvoje kracho, agonijos  neišvengiamumą.

Dėl to “Tatulos” kryptis siekė ir siekia suvesti ekologiškų produktų gamintojus su vartotojais ir, kas ypatingai svarbu, - amortizuoti situaciją iki tol, kol šalyje yra mažai ekologiškų produktų ir yra mažai ekologiškų produktų vartotojų, t.y. kol rinkoje negali pelningai dirbti pelno organizacijos ir dėl to jos vienos šitokios veiklos dar nesiima (žr. 1 piešinį).

Norėčiau pastebėti, kad “Tatulos” krypties pirmojo etapo vykdytojai yra kaip ir įkaitai minėtam tikslui pasiekti. Tarp kitko patys “įkaitai” dėl to gali ir nukentėti, nes kaip čia vadinu “įkaitai”, siekiant kai kurių čia jau paminėtų tikslų - buvo gerokai “palepinti” (naudojant principą pirmieji visuomet laimi, - buvo skiriami galingi ir ilgalaikiai b/p kreditai, subsidijos), todėl šiuo metu ne visi jų yra pasirengę “kapstytis” (kaip dažnai paminime - dantimis ir nagais) rinkos sąlygose.

Manome, kad tai (efektyvioji propoganda) pavyko ir palyginus su labai nedidelėmis lėšomis (žinant, kad dešimtys milijonų kartais metama į ne labai svarbias kampanijas). Manome, kad ta prasme šio to pasiekėme. Pastaraisiais metais, bet kuriame šalies regione jau galima nesunkiai subūrti ekologinės gamybos entuziastų grupes (gi pvz. 1996 m. tam buvo skirta 2,0 mln. Lt, deja, entuziastų tuo metu dar neatsirado - šiandien tuom jau yra sunku ir patikėti).

Dar negausius šalyje sąmbūrius, kviečiančius ekologiškai ūkininkauti labai daug kas sieja, tačiau skiriasi jų įgyvendinimo taktika. “Tatula” ne tai, kad kviečia ekologiškai ūkininkauti, - “Tatula” ekologiškai ūkininkauja, gamina ir realizuoja ekologiškus produktus, ir nuo pirmų dienų tai daro kompleksiškai ir  kaip jau minėjau, tai pradėjusi su galingu finansavimu. Tai buvo principinis klausimas, atskiriantis “Tatulos programą” nuo kitų programų, kurias kaip nebūtų keista tiesiog šiukšlių dėžei kurpė dešimtys šalies garbių hab. daktarų ar atskiriantis nuo sąmbūrių, kurie užsiima daugiau žodine agitacija (kuri taip pat reikalinga). Žinoma, “Tatulos programa” savo veiklą planavo ir pradėjo su galinga konkurencine galia. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiais laikais ir biudžetinės lėšos naujovėms nėra skiriamos - pradžioje jas reikėjo užsidirbti. Tad mes tol “neleidome” Vyriausybėje patvirtinti“Tatulos programos”, kol neužsidirbome pirmojo milijono. Ta pačia proga paminėsime, kad nei prieš mus, nei po mūsų - daugiau niekam nepavyko pasiekti, kad panašaus pobūdžio programa būtų patvirtinta Vyriausybėje ar jos įgaliotoje institucijoje.

Pagal galimybes, jau pačioje programos įgyvendinimo pradžioje pajungėme mokslo, mokymo institucijos, taip pat pradėjome nuo švietėjiškų seminarų (tam tikro “pakloto”), buvo statomi eksperimentiniai nuotekų valymo įrenginiai, mėšlidės (aplinka turi būti švari), t.y. parengiamas placdarmas būsimoms plataus masto tokio pobūdžio statyboms kaime (rengėmės tam laikotarpiui, kai nuotekų valymo įrenginiai bus užbaigti statyti miestuose ir lėšos bus pradėtos kreipti į kaimą), vykdomas gamtinės aplinkos monitoringas. Pagaliau jau pačioje pradžioje paskyrėme lėšas ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemai sukūrti.

Tuo metu savo veiksmus, tam tikrą faktologiją pasisitengėme publikuoti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, prestižiniuose Vakarų Europos leidiniuose (ypač išskirčiau labai didelį atgarsį planetoje turėjusią mūsų studiją - pranešimą, kurį atspausdino Karališkoji Švedijos Mokslų Akademija savo prestižiniame leidinyje, po koliokviumo, kuris įvyko 1996 m. rudenį ir kurį vedė pats Jo Didenybė Švedijos Karalius Karlas Gustavas XVI), parengėme apie 150 studijų Lietuvos radijuje, truputį ir televizijoje (viso apie 800 min. trukmės), dešimtis straipsnių ir žinučių spaudoje. Kadangi buvome pirmieji, - mūsų įvaizdžio kūrimas mums nekainavo. Žinant, kad reklamos vienos minutės kaina Lietuvos Radijuje kainuoja apie 600,0 Lt, televizijoje - 6000,0 Lt, nesunkiai galime paskaičiuoti, kiek judėjimo įvaizdžio kūrimas kainuos tiems, kurie eis po mūsų (minimum 500,0 tūkst. Lt). Tačiau pastaruoju metu ir mes jau nevengiame žiniasklaidoje ir apmokamų skelbimų. Gerai supratome ir suprantame, kad visoje žiniasklaidoje galima komentuoti tik veiksmus arba įžvalgas, pasiūlymus ir visiškai nesileisti į jokias agitacijas (jos kaip žinoma veikia priešingai). Tai principinė mūsų nuostata, todėl norint “eiti” į žiniasklaidą, reikia prieš tai turėti daug veiksmų, daug įžvalgų (tokių įžvalgų, kurios buvo skelbiamos pirmą kartą ir pasiteisino galėtume registruoti labai daug). Į publikacijas seminaruose, žiniasklaidoje (kaip į vieną atrodytų nereikšmingą veiklos segmentą) atkreipiau dėmesį vien tam, kad suprastume, jog programą reikia vykdyti kopleksiškai ir tą kompleksiškumą sudaro dešimtys segmentų ir nėra mažiau ar daugiau svarbių segmentų (ir nors ir vieno jų atsisakius, šiais laikais manau, sėkmė nebeįmanoma). Aš dažnai parodau piešinuką, iš kurio matyti, kad XIX amž., XX amž., iki jo vidurio - duonos kepaliukas išimtinai buvo sodiečio darbo vaisius. Gi šiuolaikiniame pasaulyje tik viena riekutė iš dešimties “užauginama” kaime ir devynios riekutės iš dešimties “užauginama” urbanizuotoje aplinkoje (technika, technologijos ir panašiai). Ir tai turėtume visi gerai įsisavinti.

Ir dar kitą piešinuką mėgstu parodyti iš kurio matyti, - jei tavo darbui nereikia proto, tai tavo darbas tik ašarų pakalnė …

Dar yra “Tatulos” krypties viena savybė, principinė savybė. Siekiame, kad “Tatulos programa” jokiu būdu negali tapti tik “gamtosaugos bloku” ūkyje. Esminė “Tatulos programa” nuostata - kompleksinis ūkio ekologizavimas. Šiandien Lietuvoje, lyginant su ES valstybėmis senbuvėmis yra labai skirtingos sąlygos. Ir jei  pastarosios gali sau leisti iš lėto pertvarkinėti intensyvų chemizuotą ūkį, įvesdamos “gamtosauginį bloką”, - mums tai būtų nepakeliama, konkurencingumo prasme (dar padidėtų produkto savikaina).

Esme įsitikinę, kad mums ne vytis reikia Vakarus - mums iš karto reikia (būtina) peršokti į ten, į kur Vakarai ir eina. Štai ką mes aiškinome Europos Komisijos vadovams 2002 m. spalio mėn. Rygoje, taip pat tiesioginiame teletilte Vilnius - Briuselis, š.m. lapkričio mėn. Europos Komisijos komisarui p. Francui Fishleriui.

Tuo pačiu pastebėsiu, kad mes vieni pirmųjų žiniasklaidoje informavome šalies visuomenę apie struktūrinius fondus, t.t. priešstojiminį SAPARD’ą, taip pat vieni pirmųjų pranešėme, kad Lietuvai SAPARD’as parodytas ne toks, kokio tikėjomės (po to jis gana stipriai buvo taisomas). Tačiau mes taip pat praktiškai vieninteliai pasakėme koks SAPARD’as mūsų krašto “žemės ūkio kapitalo” ūkininkus domintų. Taip pat mes nesutikome ir pasisakėme prieš parengtus “Europos žemės ūkio orentavimo ir garantijų fondo”, visų pirma jo “Nacionalinio kaimo plėtros plano 2004-2006 m.” bei “Bendrojo programavimo dokumento 2004-2006 m.” projektus (po to šie dokumentai taip pat  gana stipriai buvo taisomas).

Manome, kad “Tatulos” krypties kontekste derybininkai nepasižymi pažangia mąstysena abejose derybininkų pusėse.

II. Ką darytute kitaip, jei grįžtume 15 - 10 - 7 metus atgal ?

Specialiame leidinyje, kuris buvo rengiamas Lietuvos stendui Pasaulinėje Hanoverio parodoje, užrašėme: “Ar mes verti protėvių. Jie sugebėjo eksportuoti tai, ko prieškariu trūko anglams - kiaulieną. Šiandien anglams, kaip ir daugeliui Europos išsivysčiusių kraštų trūksta sertifikuotų ekologiškų maisto produktų (anglai šiandien įveža 70 proc. ekologiškų produktų ir tai patenkina tik 50 proc. Jungtinės Karalystės poreikio).” Iš tiesų tada mūsų protėviai įgyvendino tai, ką reikėjo, - nors mokslo, išsilavinusių žmonių Lietuvoje buvo mažiau - ta prasme mes tada Europos kontekste akyvaizdžiai prasčiau atrodėme nei dabar. Bet tuomet buvo politinė valia.

Jau kokie keturi metai, kai mes nustojome tautiečius perspėjinėti, kad įprastas ūkininkavimas ne tik nenašiose žemėse (apie jas buvome parengę specialią studiją), bet ir visoje šalyje neturi perspektyvų - praleisdavo negirdom.  Kuris metas to jau ir nesakome - nes šalies žemės ūkio, kaip tokio beveik ir neliko.

Dabar ir ekologinio ūkininkavimo perspektyva jau ne ta, kokia buvo 1996 m., kai buvome subrandinę situaciją Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo plėtrai - sprogstančia jėga. Žinoma, būtų buvę didelio pasipriešinimo: streikų, užsakomų straipsnių. Bet, tur būt, ne to bijojo aukščiausieji valdžios žmonės - bijojo paprastų žmonių didelio pasipriešinimo, reakcijos. Tad, tur būt, tiesiog visi nesame verti savo protėvių.

Įvertinant darbo patirtį, t.y. tuo atveju, jei veiklą būtų galima pradėti iš naujo, “Tatulos programa” daug ką darytų jau kitaip:

2.1. Siekiant dar didesnio poveikio plėtojant ekologinius ūkius regione, veiklą pradėtume ne nuo regiono - o nuo vieno kaimo. Nors tuomet atrodė, kad darome gana pažangiai - nes nepradėjome nuo visos Lietuvos iš karto …

2.2. Kitaip elgtumėmės ir kreditų klausimu. Duotume paskolą su procentais. Ir tik tuomet, kei verslo planą įgyvendintų, - ūkiniams subjektui sugrąžintume procentus atgal. Nors tuomet taip pat atrodė, kad darome gana pažangiai, nes ne kompensacijas, ne subsidijas skyrėme - iš tiesų bijojome, kad pinigus pravalgys ir jais nebus vykdoma ūkio pertvarka.

2.3. Visiškai kitaip organizuotume perdirbimą - tik ūkio lygmenyje (mėsos ar pieno cechelis ir kt.).

2.4. Nesiimtume agroservisų steigimo ūkininko bazėje. Jie nepavyko - iš karto nepavyko. Bet kadangi buvome ir esame “modelinė” programa, dėl to perspėjome ŽŪM vadovybę - kuri rengė Lietuvos agroservisų vystymo grandiozinę programą.

Tačiau išliktų antikorupcinė sistema, kurią įdiegėme nuo pat pradžių. Tvirtai laikausi tokios nuomonės, jei jau imiesi valstybinės linijos įgyvendinimo - turi visiškai, iki visiško absoliuto, atsisakyti savų reikalų tvarkymo. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad griežtai tų nuostatų laikosi visa mūsų etatinė komanda.

III. “Tatulos programos” pasiūlymai

Norėdami išjudinti konkurencingo ūkio plėtrą, siūlėme:

3.1. Dėl tiesioginių išmokų.

Tol, kol atsilieka mokslas ir ekologinis mokymas, ir nėra ekologinės gamybos ūkiuose įsisavintos augalų maitinimo ir apsaugos alternatyvos, didžiausius nuostolius (apie 50 % derliaus) patiriama daržininkystės ir sodininkystės sklypuose bei auginantys varpines kultūras (vidutiniškai apie1,0 tūkst. Lt/ ha).

Dėl to, kad dar nėra išvystyta ekologiškų produktų rinka ir nėra gaunama ekologiškiems produktams adekvati rinkos kaina, didžiausius nuostolius patiria taip pat šių šakų produktai bei gyvulininkystės produkcija. Tai sudarytų ne mažiau, kaip 0,5 tūkst. Lt/ha.  

Tad vidutiniškai tiesioginė išmoka ekologiniams ūkiams turi siekti 1,5 tūkst. Lt/ha.

Mūsų konkretūs pasiūlymai dėl tiesioginių išmokų ne vieną kartą buvo pateikti Žemės ūkio ministerijai. Tame tarpe ir pranešime, kurį padarėme 2001 m. lapkričio 10 dieną Lietuvos Žemės ūkio mokslo tarybos posėdyje. Siūlėme ir siūlome, kad tiesioginės išmokos sertifikuoto ekologinio ūkio pasėlių hektarui 2002 m. turėtų būti 1997 m. lygio plius 100 %, atitinkamai 2003 m. - plius 150 % ir 2004 m. - plius 200 % . O vėlesniais  metais tokios, kokios numatytos taikyti ES šalyse. 

VšĮ “Tatulos programa” išnaudojusi kitas galimybes ir nematydama realių  poslinkių, 2001 m. lapkričio 12 d. taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką Artūrą Paulauską ir Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Brazauską dėl ekologinio žemės vystymo.

Šio kreipimosi priede taip pat pateikti tiesioginių išmokų dydžiai 2002 m (ir mūsų          Kreipimasis, ir jo priedas taip pat yra ir ŽŪM).

Norime pastebėti, kad Kreipimuisi iš esmės pritarė Seimo kaimo reikalų komitetas, kur jų 2002 m. gruodžio 28 d. raštu pabrėžiama, kad Kreipimasis buvo dėmesingai apsvarstytas Komiteto posėdyje 2001 m. gruodžio 5 d. ir duoti atitinkami pasiūlymai ŽŪM.Taip pat Kreipimuisi iš esmės pritarė ir pagal galimybę juos įgyvendinti paprašė Žemės ūkio Ministrą savo 2001 m. gruodžio 4 d. raštu Prezidentūra (tą patį Prezidentūra padarė gavusi mūsų pasiūlymus š.m. rugsėjo 27 d., kai JE Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus susitiko su tatuliečiais jo viešnagės karsto regione metu). Dėl to, kad visiškai nepritariame dėl tiesioginių išmokų pasėlių hektarui sumažinimo 50%, praėjus trims metams nuo ploto sertifikavimo, - pateikėme Kreipimąsi su mūsų motyvaciją Žemės ūkio Ministrui 2002 m. vasario 28 d. Be to, dar kartą dėl to visiškai oficialiai kreipėmės Seimo Kaimo reikalų komiteto išvažiuojamajame posėdyje Biržuose š.m. birželio 7 d. (Komitetas mūsų pasiūlymams dar kartą pritarė, - tai išreikšdamas savo sprendime).

Šiandien labai yra malonu konstatuoti, kad Žemės ūkio ministerija, primygtinu Ministro Jeronimo Kraujelio reikalavimu šalies ūkį ryžtingai pasuko tausojamojo ir ekologinio ūkininkavimo link, tad gavosi taip, kad į mūsų minėtus pasiūlymus tokiu būdu yra visiškai atsižvelgta (išskyrus dėl minėtų 50%).

3.2. Dėl struktūrinių fondų.

Seniai kartojame, siekiant tapti (išsilaikyti) konkurencingu - ūkyje turi būti vykdoma pastovi pertvarka. O siekiant ūkio pertvarkos yra būtinos investicijos, tad neklaidinkime nei savęs, nei kitų.  kiekvienam ūkiui yra būtinos pastovios investicijos. Įvertinant tai, būtina nutraukti struktūrinių fondų, t.t. SAPARD bei biudžeto naudojimą kitiems tikslams nei buvo paminėta aukščiau  - t.y. šias lėšas naudoti tik ūkio pertvarkai į ekologinį ir tausojantį ūkininkavimą (neprikalausomai kokį spaudimą bedarytų žemdirbiai ir jų lobistinės organizacijos).

Antra, siekiant paskatinti ūkinius subjektus tokiai pertvarkai ir siekiant, kad ūkio subjektai plačiu mastu siektų pasinaudoti struktūriniais fondais, - būtina ženkliai sumažinti ūkininkų koofinansavimo dalį - nuo 45-50 % dabar egzizstuojančio iki 25 %. Tuo atveju, jei su tuom nesutiktų Europos komisija - skirtumas turėtų būtų dengiamas iš valstybės biudžeto (ne taip būtų svarbu konkreti tokio dengimo forma - Kaimo rėmimo programa ar panašiai).

Esame įsitikinę, kad anksčiau minėtos ūkininkų paramos formos yra paskutinė viltis esminiai ūkio pertvarkai. Tačiau manome, kad ūkininkui negali būti skiriama jokia finansinė parama, jei jis nėra išklausęs kurso apie ekologinį ūkininkavimą (tai nuo 2004 m. įsigalioja). Ta  proga reikėtų paminėti, kad teko įsitikinti, jog aukščiausieji šalies, Europos Komisijos pareigūnai net nežinojo, kad toks SAPARD’as koks yra - praktiškai imtinai iki 2002 m.nedomino anksčiau minėtų ūkininkų (iki minėto laikotarpio SAPARD pasinaudojo tik keliasdešimt ūkininkų iš keliasdešimties ūkininkų). Tad tokie struktūriniai fondai, kokie yra - nėra, kaip mėgstama teigti, tinkamas pakaitalas tiesioginėms išmokoms (kurias “ES Bendrosios žemės politikos” sekančiame etape - nuo 2007 m. numato pradėti  mažinti).

3.3. Dėl mokslo ir ekologinio mokymo.

Reikia gerai įsisavinti ir tai, kad vien lėšos (apie kurias minėta prieš tai) klausimo negali išspręsti. Klausimą būtina spręsti kompleksiškai.

Didžioji dalis lėšų, kurios kreipiamos mokslo bei mokymo ir konsultavimo institucijoms turėtų būti naudojamos tik vienai paskirčiai - tarnauti ūkio pertvarkai į tausojantį ūkininkavimą bei jo aukščiausiąją pakopą - ekologinį ūkininkavimą. Skiriant lėšas mokslo institucijoms pirmiausiai jas reikėtų skirti atsparių ligoms ir kenkėjams augalų veislių tyrimams, tokių rekomendacijų rengimui. Taip pat rekomendacijų rengimui dėl ekologinės gyvulininkystės vystymo. Konkrečios mokslo, mokymo temos turi būti kokrečiai įvardintos. Ekologinio žemės ūkio mokymo programose turi būti “stiprus” skyrius dėl ekologiškų produktų perdirbimo ir ekologiškų produktų perdirbimo pačiuose ekologiniuose ūkiuose (ši kursą 2003 m. turėtų išklausyti visi šalies ekologinių ūkių ūkininkai). Taip pat būtina laikytis nuostatos, kad mokslo, mokymo temos vykdytojas turi būti susipažinęs su “Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis”.

3.4. Dėl ekologiškų produktų rinkos:

3.4.1. Esame įsitikinę, kad nėra tikslinga kūrti specialias ekologiškų produktų rinkos    struktūras. Kaip jau buvome minėję - vien supratimo apie ekologiško produkto reikšmę nepakanka, būtina darbo ir laimėjimų konkurencinėje kovoje patirtis.Turėtų būti remiamos tik tos rinkos struktūros, kurios keičia (pakeitė) savo įprastinę veiklą ir siekia užsiimti (užsiima) ekologiškų produktų perdirbimu ir realizavimu.

3.4.2. Labiausiai turi būti skatinama ekologiškų produktų pirminė gamyba pačiuose ekologiniuose ūkiuose, siauros paskirties (daržovių, grūdinių kultūrų, mėsos, pieno ir panašiai) realizavimo kooperatyvų steigimas (dešimt metų buvo kalbama tik apie kažkokius mistinius kooperatyvus). T.y. mišrus ūkis (o toks paprastai yra ekologinis ūkis), esant reikalui, kaip narys dalyvauja visų minėtų realizavimo kooperatyvų darbe (su vieno balso teise, kokį turi visi kooperatyvo nariai). Taip pat būtinos specialios priemonės siekiant įsisavinti privalomuosius kokybės reikalavimus.

3.4.3. Šiame etape, t.y. 2003 metais, didžiausias dėmesys turi būti sutelktas ekologiškų produktų realizavimui pastoviose ekologiškų produktų mugėse, tai pat tęsiant “Tatulos programos” pastovias ekologiškų produktų muges Vilniuje, kuriose dalyvauja visos šalies ekologiniai ūkiai ir įmonės (turint ribotus ekologiškų produktų šalyje kiekius, - šiandien tai yra efektyviausias būdas ugdyti ekologiškų produktų vartotoją). Maksimaliai jas nušviečiant televizijose (esant reikalui mokomose laidose) bei visoje žiniasklaidoje (šiandien tai efektingiausia švietėjiška veikla).

3.4.4. 2003 metais turime atrinti tuos ekologiškus produktus, kurie atitinka reikalavimus kokybei (ir jų turime pakankamą kiekį), tam, kad pradėtume vykdyti jų specialias eksporto programas. 2003 metais labai didelis dėmesys turi būti sutelktas ekologiškų produktų realizavimui Peterburge ir Maskvoje.

3.4.5. Tačiau planuojant ekologinio ūkininkavimo bei ekologiškų produktų rinkos plėtrą, planuojant paramą jam, - griežtai turėtume vadovautis programiniu planavimu. T.y. privalome nuosekliai įgyvendinti Vyriausybėje patvirtintą kompleksinę modelinę šalies ir regiono ūkio pertvarkos į ekologinį ūkininkavimą “Tatulos programos” programą, kurią vykdo VšĮ “Tatulos programa”. Mums yra gerai žinoma, kad dalis žmonių, kurie rengia įvairius pranešimus ar studijas biudžeto, ar ES lėšomis nusikalstamai ignoruoja šią valstybėje vieną sėkmingiausiai įgyvendinamų ūkio (šiuo atveju ūkio pertvarkos) ekonominių programų.

3.4.6. Biudžeto ir kt. lėšos gali būti skiriamos tik programoms įgyvendinti. Norint, kad būtų finansuojamos kitos organizacijos, jos turi turėti patvirtintą Vyriausybėje ar jos įgaliotoje institucijoje programą bei tokia organizacija turi turėti įgyvendintą antiporupcinį mechanizmą, t.y. turi turėti viešumą užtikrinančią sistemą.

Kitu atveju ūkininkai, kooperatyvai ar įmonės gali būti finansuojamos tik per Nacionalinę mokėjomo agentūrą, rajonų savivaldybių žemės ūkio skyrius.

IV. Dėl aplinkelio panaudojimo

Trijų piešinukų komentaras - dėl aplinkelio panaudojimo link ekologinės gamybos.

V. “Tatulos” krypčiai 15 metų

O “Tatulos” kryptis prasidėjo prieš 15 metų, nuo tuometinio Valstybinio Agropramoninio komiteto vadovų uždėtos rezoliucijos - organizuoti vykdymą - ant tuometinės Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo vesto posėdžio protokolo.

Šia rezoliucija norėta per keletą savaičių patikslinti teritoriją, kurioje įvedami patikslinti ūkinės veiklos apribojimai, sudaryti objektų sąrašą, kurie teršia aplinką, numatyti priemones tai taršai sumažinti. Štai ir viskas. Viskas turėjo prasidėti ir užsibaigti tais pačiais 1987 ar 1988  metais.

Nors pats aplinkosauginio klausymo svarstymo faktas aukščiausioje institucijoje rodė, kad pradedama skaitytis su aplinkosaugininkų spaudimu, bet iš tikrųjų norėta tik pamaloninti aplinkosaugininkus.

Žinoma, minėto protokolo (kad atsirastų būtent toks protokolas Ministrų Taryboje) iniciatorius, -garsus geologas, dr. Vytautas Narbutas, tur būt, būtų nenurimęs…

Visgi pavedimą - organizuoti vykdymą gavome. Yra toks geras posakis: “jie pajuokavo, o mes patikėjome”.

Iš tiesų, nuo pat pradžių pradėjome reikalą kitaip, nei buvo tuomet įprasta.

Vien dėl žemių grupių su apribojimais klausimo sprendimas užsitęsė du metus, nes nenorėjome naudoti mums suteiktos jėgos pozicijos - siekėme kompromiso tarp Geologijos bei Žemdirbystęs institutų ir tuometinių žemės naudotojų.

Vėliau, nenorėdami, kad šis dviejų metų triūsas nueitų veltui - rengėme, derinome įgyvendinimo mechanizmo, t.y. ekonominę reikalo pusę (kas paprastai tais laikais nebuvo ir įprasta) dar du metus. Taigi viso keturis metus.

Tačiau 1991 metais, mūsų pateiktas dokumentas Vyriausybėje buvo svarstomas du kartus - pavasarį ir žiemą, ir jį ryžosi patvirtinti be tos ekonominės pusės, dėl kurios vargome pastaruosius du metus. Bet buvo didelis laimėjimas tas, kad tame svarstyme, tuo pačiu Vyriausybės nutarimu - mums sudarė galimybę tą ekonominę reikalo pusę pateikti atskirai. Taigi, 1992 metais tą ir padarėme, bet tai buvo jau grynas formalumas - ir taip per šešis metus išsirutuliojo šiandien daugumai žinoma “Tatulos programa”, kuriai įgyvendinti jau buvome užsidirbę minėtą 1,0 mln. Lt ir 1993 m. gegužės 20 d. įsteigėme fondą “Tatula”, subūrę kaip tik tuos, kurie ir turi įgyvendinti šią “Tatulos programą”. Nors daug kam valstybinis lygmuo siejasi su valstybinėmis ir biudžetinėmis organizacijomis, tačiau būtent tokioms pas mus buvo uždaras kelias.

Tai, kad visa tai buvo patvirtinta Vyriausybėje, paminėsiu žmogų, kurį niekada niekas neužsimena - be Ministro Pirmininko patarėjos Irenos Pylipienės šito reikalo nebūtume prastūmę. Didelis dėkui jai.

Nepaisant to, kad nesuskaičiuojamą valandų skaičių per tuos šešis metus iki “Tatulos programos” patvirtinimo buvo derinama įvairiose žinybose, - ypač tuometinėje Ekonomikos ministerijoje. Tad “Tatulos programa” nei cento negavo šiaip sau - tie milijonai buvo žymiai sunkiau užsidirbti, nei tuo metu milijonus užsidirbinėjo asmeninei piniginei, o ne organizacijai.

Taigi, kaip mes įsivaizdavome “Tatulos” kryptį praėjus penkeriems metams po minėtos rezuliucijos, kai jau galėjome įkūrti “Tatulos fondą” (nuo 1997 m. - “Tatulos programą”). Tuo pačiu reikėtų pažymėti, kad labai stipriai pasisuko supratimas, po 1992 metų rudenį įvykusios stažuotės Nyderlanduose, kur galutinai susiformavo būtent tokia “Tatulos” krypties vizija, kokią pradėjome įgyvendinti.

Turiu tokį pastebėjimą. Kai visuomenę informuodavome (o nuo 1990 m., kaip minėjau, tai darome pastoviai - ne rečiau kaip kartą į mėnesį), kalbėdavome visuomenei apie konkrečius tuo metu vykdomus veiksmus prieš 15 - 10 - 7 metus, daug kam tai nelabai buvo ir suprantama.

Kitaip yra jau šiandien, tik mums kartoti senas mintis nevalia - tegul tai daro kiti. Mums reikia nuolat siūlyti ir įgyvendinti vis naujus ir naujus veiksmus.

2003-05-20