Šis straipsnis buvo išspaudintas laikraštyje "Ūkininko patarėjas", 2003 m. rugpjūčio mėn.

Ekologinis ūkininkavimas - tausojamojo ūkininkavimo viršūnė

VšĮ “Tatulos programa” tarybos pirmininkas

Almonas Gutkauskas

Iki šiol ekologiškus produktus realizuojame be problemų…

Nuo pat savo veiklos pradžios “Tatulos programos” nariams garantavome ekologiškų produktų realizavimą. Nuo 1995 m. Vilniuje rengiame ekologiškų produktų muges, nuo 1996 m. pradėjome ekologiškais produktais prekiauti savo prekybos tinkle.

O 1998 m. pradžioje - daugiau galvodami apie perspektyvą - suderinome su VP MARKET (kiti prekybos tinklai tuo metu atsisakė kalbėtis ta tema) dėl specialaus ekologiškų produktų skyriaus atidarymo jų tinklo stabiausiose parduotuvėse. Nuo 1997 m. pastoviai dalyvaujame tarptautinėse parodose bei mugėse.

Visgi, ne finansų, bet ekologiškų produktų stygius sustabdė “Tatulos programos” firminių ekologiškų produktų parduotuvių tinklo plėtrą. Buvome sumanę atidaryti tokias firmines parduotuves visuose stambesniuose Vilniaus mikrorajonuose, nes šiandien pagrindinis mūsų vartotojas sostinėje. Bet gyvenime gavosi atvirkščiai, - buvome priversti kitokiai veiklai išnuomoti “Tatulos programos” firminę sertifikuotą ekologiškų produktų parduotuvę Fabijoniškėse, Vilniuje. Dėl tų pačių priežasčių net neatidarėme firminės ekologiškų produktų parduotuvėlės prie Gedimino prospekto, Vilniuje. Nors patalpas įsigijome galima sakyti ne tik sostinės, bet ir šalies centrinės aikštės bei pagrindinės pėsčiųjų arterijos prieigose.

Kai mažoje parduotuvėje pagrindinę produktų dalį sudaro ne ekologiški, bet lydimi chemizuoti produktai, kai ekologiškų produktų asortimentas yra labai menkas ir jų tiekimas nepastovus - negali jos reklamuoti ir kviestis ekologiškų produktų vartotojų. Tad dėl to, vienoje tokioje parduotuvėje susidaro 40.0-60.0 tūkst. litų nuostolis per metus. Be to, svarbus yra ir tas faktorius, kad kaip mes pajuokaudami sakome - mūsų šalyje smulkus ir vidutinis verslas yra  uždraustas.

Tad “Tatulos programos” nariai dėl ekologiškų produktų realizavimo problemų neturi - problema patys ekologiški produktai.

Tiek “Tatulos programos” ūkininkus, tiek jų išaugintus produktus nemokamai nuvežame į muges, parduotuves. Surandame mugėms vietą, sumokame už plotą, reklamą, kitas paslaugas. Prie ekologiškų obuolių “Tatulos programos” mugėse susidaro didelės eilės, vartotojas priverstas kantriai, kaip pokario laikais stovėti ilgoje eilutėje ir prie ekologiškos duonos, kitų produktų.

Šiais metais VP MARKET pas mus užsakė penkis tūkstančius tonų ekologiškų produktų - patenkinsime tik labai mažą dalį užsakymo, nors ūkininkui gana spėriai sumokama du - keturis kartus brangiau nei yra mokama už produktus užaugintus tradiciniuose ūkiuose (žr. lentelę).

Lentelė

Pasataba. Mūsų žiniomis už tradiciškai užaugintas, pavyzdžiui, bulves ūkininkui buvo mokama keturis kartus mažiau - 0.20 lito/kg.

Nors minėtam prekybos tinklui turime ir pretenzijų (ir dėl ženklo “pradas” įvedimo, ir dėl aukštų antkainių), tačiau tinklas turi labai dideles galimybes realizuoti stambias ekologiškų produktų partijas užsienio miestuose.

Tačiau dauguma mūsų ūkininkų neskuba į prekybos tinklus, nes beveik viską parduoda “Tatulos programos” mugėse.

Tai nėra gerai, nes dėl menko ekologiškų produktų asortimento ir taip vadinamų jų tiekimo “duobių” iki šiol negalime reklamuoti ekologiškų produktų prekybos centruose. O norint “užsiauginti” savą vartotoją šiuo metu vien mugių ir jų reklamavimo jau nebepakanka.

Be to, jau dabar patyrėme, kad pirmiesiems yra žymiai lengviau įeiti į prekybos tinklą. Pavyzdžiui, kai tik buvo suformuoti minėti ekologiškų produktų skyriai VP MARKET  stambiausiose parduotuvėse - gana nesunkiai į juos pateko ekologinio bityno bitininkas. O po to kitų - užvėlavusiųjų  bitininkų paslaugų jau buvo atsisakyta.

Tačiau “Tatulos programos” mugėse ekologiškus produktus labai drąsiai reklamuojame ir tuom sparčiai “auginamės” vartotoją (o tai labai svarbi sąlyga dėl geros kainos išlaikymo), nes “Tatulos programos” mugėse visgi sukaupiame gana platų ekologiškų produktų asortimentą ir šiokį tokį jų kiekį.

Visgi labai keista, kad kai kuriuose prekybos tinkluose vadybininkai, kaip sakoma trenkte trenkia naftalinu, - mūsų dalininkai skundžiasi, kad jie apie ekologiškus produktus ir apie ekologiškų produktų vartotojus galėtų daugiau turėti supratimo.

Jei prekybos tinklų vadovai, ir vadybininkai kaip minėjome pakankamai yra supratingi mūsų klausimu, tačiau stebina noras pasipelnyti jau pačioje pradinėje stadijoje (pavyzdžiui uždedant daugiau nei dvigubus antkainius kepyklos produkcijai), kai apyvarta ekologiškais produktais neužima ir milijoninės dalelytės nuo jų bendros apyvartos. Taip pat trūksta ir aiškesnio ekologiškų produktų paženklinimo. Mes kreipėmės, kad ir prekybos tinklai nors kiek prisidėtų propoguojant ekologiškus produktus ir “auginantis” vartotoją būtent tokiems produktams. Kiek teko stebėti prekybos centrus Vakarų Europoje, tai jie šiuo klausimu yra gana lankstūs. Tačiau yra ir kita medalio pusė - iki šiol, kaip minėjome, neturime tokių ekologiškų produktų kiekių, su kuriais rimčiau galėtume prisėsti prie derybų stalo. O, pavyzdžiui, VP MARKET turi dideles rinkas Latvijoje ir kt., jų prekybos tinkle ekologiškų produktų dairosi ir verslininkai iš Vokietijos.

Taip jau yra, kad ši, pirmoji ekologinių ūkių karta yra kaip ir propogandos įkaitai, kad ateityje išaugtų antroji ekologinių prekinių ūkių karta. Kartais net perdirbėjai nusiskundžia, kad mes gal per daug popiname ūkininkus. Bet perdirbėjas be žaliavos nebūtų perdirbėjas, o kad ji atsirastų reikia ir pasipopinti. Be to, visame civilizuotame pasaulyje susiformavo toks finansinis - ekonominis mechanizmas, kad jo tam tikros nesamonytės “išlenda” kaip tik ant ūkininko kailio ir siekiant tai užglaistyti, pavyzdžiui Europos Sąjungoje, - Europos Komisija skiria net 50 proc. biudžeto. 

Tad štai pernai visos šalies ekologiniams ūkiams, taip pat ir pavieniams šalies ekologiniams ūkiams sudarėme galimybę (dengėme dagalų kaštus) ekologiškus produktus realizuoti Vilniaus m. prekybos tinkluose. Tam, kad visi ūkininkai apie tai sužinotų skyrėme nemažai organizacinių priemonių, lėšų. Tačiau šia galimybe aktyviau pasinaudojo praktiškai tik pora ekologinių ūkių. Kai neatsirado norinčių, patikslinome “Tatulos programos” realizavimo planą ir taip pat visos šalies ekologinės gamybos ūkiams sudarėme galimybę (išpirkome vietą, reklamą, dengėme degalų kaštus) ekologiškus produktus realizuoti “Tatulos programos” kassavaitinėse mugėse Vilniuje, nuo 2002 m. rugsėjo mėn. pabaigos iki 2003 balandžio mėn. vidurio. Norinčių taip pat atsirado tik vienas kitas. Todėl labai nustebau, kai “Lietuvos ryte” perskaičiau, kai vienas ekologinės gamybos ūkio ūkininkas iš Lazdijų rajono liejo ašaras dėl ekologiškų produktų realizavimo. Tetrūksta pasakyti - nevykime Dievo į medį… 

Mes norėtume, kad ekologiškų produktų būtų užauginama žymiai daugiau - juolabiau, kad tuom susirūpinti kaip ir teisę turime. Nes ūkininkams bei ekologiškų produktų perdirbėjams suteikėme ilgalaikius ir galingus neprocentinius kreditus, dabar teikiame trumpalaikius neprocentinius kreditus, kaip jau minėjome, apmokame ekologiškų produktų realizavimo išlaidas.

Manau, kad kaip tik todėl kitų regionų ūkiai ir įmonės, besiverčiančios ekologine gamyba, nori tapti “Tatulos programos” nariais. Tačiau “Tatulos programos”, kaip šalies modelinės ūkio pertvarkos programos,  pagrindinis tikslas ir buvo paakinti kiekviename regione steigti ekologinio ūkininkavimo sąmbūrius. 1996 metais tam skyrėme du milijonus litų. Deja, tuomet entuziastų neatsišaukė. Galime pasidžiaugti, kad šiandien situacija pasikeitė - bet kuriame šalies kampelyje jau nėra problemos subūrti ekologinės gamybos entuziastų sambūrį.

“Tatulos programa” gana greitai (lyginant su Vakarų Europos tempais) pasiekė tai, ką planavo, gal būt, todėl, kad nuo pat pradžių savo veiklą pradėjome kompleksiškai (kaip juokaudavome neturėjome tik savo kariuomenės ir policijos). Veiklą pradėjome nuo švietimo, mokymo, mokslo, gamtinės aplinkos apsaugos programų parengimo ir įgyvendinimo. Nekalbant apie ilgą - šešių metų (nuo 1987-1993 metų) intensyvų “Tatulos programos” parengiamąjį laikotarpį.

1993 metais, kaip ir buvome numatę pačiame mūsų programiniame dokumente, taip pat užsakėme parengti ekologinio žemės ūkio taisykles ir bendrai visą sertifikavimo sistemą. Pagal kurias prieš dešimtmetį bendrija “Gaja” pradėjo inspektuoti ir atestuoti pirmuosius šalies ekologinius ūkius.

Didelę įtaką ekologinio ūkininkavimo plėtrai, ypač kituose regionuose, siejome pasiūlę ekologiniams ūkiams mokėti gan solidžias tiesiogines išmokas už pasėlius (pasiūlymas pradėtas įgyvendinti 1997 m.) bei  padengti sertifikavimo išlaidas (tiesa ne tatuliečiams dengiama dalis išlaidų - 75 proc.).

Svarbu ir tai, kad atitinkamai sukūrėme aplinkybes, kurioms esant, - su “Tatulos programa” yra derinami svarbiausi finansiniai ekonominiai šalies ir Europos Sąjungos planai, - manome mums taip pat pavyko užsitikrinti labai gerą ekologinio ūkininkavimo perspektyvą.

… tačiau nereikėtų pernelyg supaprastinti ekologiškų produktų perdirbimo ir

realizavimo klausimus

Manome, kad visgi pernelyg yra supaprastinamas ekologiškų produktų perdirbimo ir realizavimo klausimas, - atseit, tam įkūrkime specialią agentūrą ir nebebus problemų.

Tačiau mes ne kartą įvairiomis progomis esame pabrėžę, kad dirbtinai sukūrtos tarnybos jokiu būdu šių klausimų neišspręs - tokioms tarnyboms tik sudarytume šiltnamio sąlygas pasipinigauti.

Prisijungti prie ekologiškų produktų perdirbimo bei realizavimo gali tik tie, kurie tose sferose  jau yra  “dantis pravalgė”, - sertifikuodami savo įmonę. O paprastai savo įmonę sertifikuoja tuomet, kai pajunta stimulą, t.y. didesnio pelno nei įprastoje veikloje, galimybes.

Tad tarp daugelio kitų “Tatulos programos” tikslų - taip pat užsiimame gamintojo ir vartotojo suvedimu (rinka) tokioje ekologinio žemės ūkio stadijoje, kai toks jų suvedimas yra nuostolingas ir pelno organizacijos tuom užsiimti dar negali. T.y. stadijoje, kai palyginus dar nedaug turime ir minėtų ekologinės gamybos prekinių ūkių bei įmonių ir palyginus dar nedaug turime ekologiškų produktų vartotojų.

Šalies mitybos specialistai linkę sumenkinti dirbtinų sintetinių mineralinių trąšų ir pesticidų poveikį žmogui

Pastaraisiais metais vedantieji mitybos specialistai propoguoja atsisakyti riebaus, rūkyto maisto, maisto racione didesnį dėmesį siūlo skirti patiekalams iš kruopų, daržovėms, vaisiams.

Taip pat sutinka, kad yra mitybos dar aukštesnė pakopa - kai visi šie produktai išauginti, pagaminti ekologinės gamybos ūkiuose bei įmonėse. Tai lyg būtų automobilis “Ferari” lyginant su “Mercedesu”. Tačiau vis pabrėžiama, kad net ekologiški rūkyti ar riebūs produktai nepagelbės, jei nebus laikomasi tik ką išvardintos propoguojamos mitybos schemos. Su tokia nuostata, žinoma, galima sutikti.

Tačiau mitybos specialistai sureikšmindami paminėtą maisto racioną ir jo pažeidimus tiesiogiai siedami su vėžiniais, širdies bei kraujagyslių susirgimais, - visgi per nelyg sumenkina pesticidų įtaką naujai gyvybei, dėl alerginių ligų bei įvairiausių iškrypimų ir dirbtinų sintetinių mineralinių trąšų įtaką pagyvenusiam žmogui dėl vėžinių susirgimų.

T.y. vis dar per menkai yra pasiremiama statistika apie tokių susirgimų progresavimą kaip tik intensyvaus pramoninio chemizuoto ūkio įtakoje.

Kaip ten bebūtų, maisto produktų vartotojo prekystalis nuolankiai vietą užleidžia ekologiškiems produktams, - tradicinis ūkis savo maisto produktų realizavimą vis labiau priverstas orentuoti trečiųjų šalių arba išsivysčiusių šalių neturtingųjų (kurių, gal būt, jų laimei yra ne taip mažai) stalui.

Tačiau tokiu atveju arba kažkas minėtam vartotojui turės į kišenę įdėti pinigėlį arba siūloma maisto produktų pardavimo kaina  negalėss būti aukštesnė už taip vadinamo “savartyno” produkto(kuriuo visą dešimtmetį šis vartotojas ir buvo maitinamas) kainą.

Daugelio Europos valstybių žemės ūkio ministerijų vadovai taip pat dar nėra dideli ekologinio ūkininkavimo entuziastai

Būsime dar atviresni - labai rimtuose Europos valstybių lygiuose propoguojama nuostata, pagal kurią ekologinio ūkio, kuriame nėra įsavintos alternatyvos augalų pamaitinimui bei apsaugai nuo ligų ir kenkėjų, produktai atskirais atvejais gali būti net kenksmingi žmonių sveikatai nei tradiciniai, kuriuos auginant buvo racionaliai ir subalansuotai naudojamos dirbtinės sintetinės mineralinės trąšos ir pesticidai.

Nemanau, kad visa tai visiškai prieštarauja ekologiniam judėjimui, gal būt dar labiau sustiprina “Tatulos” krypties filosofiją. Nes mes nuo pat pradžių labai aiškiai atsiribojome nuo natūrinio ūkininkavimo arba taip vadinaų “veidrodinių” sertifikatų. T.y. atsiribojome nuo tokio ūkininkavimo, kuriame neįsavintos minėtos alternatyvos, nenaudojama ž.ū. technika ir degalai, ir tokiu būdu tenkinamasi labai menkais derliais (pavyzdžiui, panašiu kaip prieškariniu 1.0 t/ha grūdinių kultūrų derliumi). Jau vien dėl to, kad ūkinėje veikloje, tame tarpe ir ekologinėje gamyboje, kurioje naudojama technika bei degalai, derlingumas ar produktyvumas turi būti penkis ir daugiau kartų aukštesnis nei natūriniame ūkyje, kuriame viso to nenaudoja.

Ekologinis ūkininkavimas - tausojamojo ūkininkavimo viršūnė

Siekiant gauti ženkliai didesnį derlių ekologinės gamybos ūkyje nei natūriniame ūkyje yra būtinas didelis mokslo, mokymo, konsultavimo organizacijų pasirengimas. Tai, tur būt, yra net banalia tapusi frazė, tačiau iki šiol gyvenime jos menkai paisoma.

Mes visuomet pabrėždavome, kad ekologinė gamyba yra tausojamojo ūkininkavimo viršūnėje ir yra visiškai natūralu, kad tik maža dalis žemės savininkų šiandien šią viršūnę gali pasiekti. Ir tai yra ne vien dėl jų pačių kaltės - kaip minėjome atsilieka šio reikalo esmė ir pagrindas - mokslas, mokymas, konsultavimas. Šia proga reikėtų pastebėti, kad nors dėl tiesioginių išmokų šiai dienai ilgus ir sunkius debatus tarp “Tatulos programos” ir Žemės ūkio ministerijos užbaigėme labai sėkmingai, ekologinėje gamyboje apart šio labai svarbaus faktoriaus, ūkininkui labai yra svarbūs ir būtini  pokyčiai pačioje jo sąmonėje. Taip pat ir potencialaus ekologiškų produktų vartotojo sąmonėje - pačio pagrindinio ekologinių ūkių plėtros variklio. Todėl džiugu, kad šalies mokslo institucijos jau iš esmės peržiūri savo veiklos planus ta kryptimi - tikimės, kad tam bus palankūs ir jų donorai. To tikėsimės ir iš mokymo bei konsultavimo institucijų.

Ekologinės gamybos ūkių laukia labai didelis išbandymas -

sodinamoji medžiaga

Tačiau ekologinės gamybos, jau pačiu artimiausiu metu visuotinai laukia labai didelis išbandymas - sodinamoji medžiaga, kuri turi būti taip pat ekologiška. Ir tai nėra kokio tai reglamento užgaida (kaip žinome, nuo 2006 m. sausio 1 d. negalės būti sertifikuotas ūkis, kaip ekologinis, jei naudos ne ekologiškas sėklas ar sodinamąją medžiagą). Nes ekologinėje gamyboje visa technologinė grandinė, ne tik sodinamoji medžiaga yra labai skirtinga nuo tradicinės gamybos. Labai skirtinga sėjomaina, pagaliau ir produktų perdirbimas bei realizavimas (pavyzdžiui, vienokia yra taikytina prekybos schema, kai produktas ilgai negenda ir visai kitokia ji galima, kai produktą būtina realizuoti per kelias dienas). Visuotinai buvo įsivyravusi klaidinga nuomonė, gana archaiška nuomonė, kad sodinamosios medžiagos klausimą galėtų ir turėtų išsispręsti patys ekologiniai ūkiai. Tačiau mes manome, kad visa sėklininkėstės sistema, kuri aptarnavo tradicinį ūkį - turėtų pasisukti link ekologinio ūkio. Bendromis pastangomis turėtume pasiekti, kad tradicinias sėklininkės ūkis būtų suinteresuotas sertifikuoti savo ūkį, kaip ekologinį. O tam laiko pasvarstymams jau nebeturime. “Tatulos programa” pačioje šių metų pradžioje pasisiūlė Žemės ūkio ministerijai imtis šio klausimo, tačiau uždelsus pastarajai apsisipręsti - pasiūlymą atsiėmėme. Priežastis paprasta - taip uždelsus, nebegalime to išspręsti iki minėto termino. O imtis to, ką nesuspėsi padaryti - nėra  “Tatulos programos” bruožas. 

Yra labai perspektyvi vartotojų niša, tiems maisto produktams, kurie  perdirbti ūkio keleto ar keletos ūkių kooperatyvėlio jėgomis

Šiandien tiek mūsų šalyje, tiek mūsų buvusiose rinkose, kaip Peterburge bei Maskvoje, jau nekalbant apie ES valstybių senbuvių rinkas - atsiranda paklausa maisto produktams, pagamintiems ūkyje ar nedideliame kooperatyvėlyje. Nes formuojasi vartotojas, kuris nevertina maisto produkto, pagaminto stambiuose kombinatuose  bei maisto produkto, kurio galiojimo laikas ilgesnis nei pagaminto natūraliomis sąlygomis.

Tad labai sparčiai auga paklausa, tiesio sodybos kokioje tai klėtyje sumuštam sviestui, suspaustam sūriui ar išvirtam kokiam tai morkų marmeladui. Visa tai matėme Švedijoje, Šveicarijoje. Nustebina, kad dirbama pačiose elementariausiose sąlygose, nereikalaujančiose didesnių investicijų. Tad mes esame įsitikinę, kad būtų labai gerai - tiesiog jau šį rudenį turėti rekomendacijas, kuriomis būtų sugriautas tas mumyse tvyrantis negeras mitas apie sudėtingiausius įvairiausius higienistų slenksčius.

Metų pradžioje “Tatulos programa” siūlėsi Žemės ūkio ministerijoje imtis iniciatyvos inicijuoti dėl labai spartaus tokių rekomendacijų parengimo. Ir dėl paskersto gyvulio, ir dėl pieno, daržovių apdorojimo ūkininko ūkio ar kooperatyvėlio kokiame tai pastatėlyje. Tačiau užsitęsus teigiamam atsakymui, “Tatulos programa” atsisakė šios savo iniciatyvos. Supratome, kad to jau ėmėsi pati Žemės ūkio ministerija.

“Tatulos programa” ėmėsi ekologinių ūkių bei ekologiškų produktų rezervo formavimo, t.y. tausojamojo žemės ūkio bei jo lietuviškų natūralių produktų vystymo ir plėtros inicijavimo