Lietuvos Respublikos žemės ūkio Ministrei

Prof., habil. dr. Kazimierai Danutei Prunskienei

Seimo Kaimo reikalų komiteto Pirmininkui

Dr. Jonui Jagminui

Kreipiamės

į Jus dėl šeimos ekologinės gamybos ūkių ir smulkių

ekologinės gamybos įmonių spartesnio plėtojimo

Per dvylika Tatulos programos veiklos metų į šalies vadovus mes kreipiamės antrą kartą.

Pirmą kartą mes kreipėmės į visus tris Ekscelencijas (Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininką ir Ministrą pirmininką) 2001 m. lapkričio 12 d. „Dėl ekologinio žemės ūkio vystymo 2002-2004 metais“.

Tuomet, mes aukštai įvertinę tarpusavio sutarimą su  Žemės ūkio ministru Jeronimu Kraujeliu (kuris oficialiai buvo įvardintas seminare Seime, 2001 m. lapkričio 7 d.) dėl ekologinio žemės ūkio plėtros tempų iki 2010 m., kvietėme koncentruoti Ekscelencijų dėmesį ekologinio žemės ūkio plėtrai iki 2004 m. ir pasiūlėme tam konkrečias priemones.

Manome, kad sulaukus geranoriško supratimo ir valios pastangų minėtos priemonės buvo priimtos, jas pavyko įgyvendinti (2004 m. ekologinė gamyba apėmė 1.3 proc. žemėnaudos).

Mes ir toliau norime išnaudoti Lietuvos unikalią (lyginant su kitomis ES šalimis) galimybę sparčiau plėtoti ekologinę gamybą.

Gaila, apie tai buvome informavę Ekscelencijas minėtame ankstesniame mūsų kreipimesi, kad Lietuvoje neatsirado politinės valios 1997 m., t.y. kad tuomet ir savalaikiai nebuvo pasinaudota Tatulos programos subrandinta situacija ekologinio ūkininkavimo plėtrai („sprogimui“, „bumui“) visoje šalyje, tuo būdu sukeliant Lietuvoje galingą optimizmo bangą, darbo vietas.

Mes realiai pasiūlėme išvystyti Lietuvoje dešimtis tūkstančių klestinčių ekologinės gamybos kooperuotų šeimos ūkių bei smulkių ekologinės gamybos įmonėlių, kartu pertvarkant šalies valdymo, mokslo, mokymo, konsultavimo ir kt. institucijų veiklą.

Pavyzdžiui, visa Lietuvos ekologinės gamybos apimtis tuomet tegalėjo patenkinti tik dalį atsivėrusios Jungtinės Karalystės rinkos. Tuo galėjome pakartoti tarpukario fenomeną.

Su šalies, SAPARD finansine parama tuomet dar buvo galima ištraukti tą visuomenės sluoksnį, kaip gyvybingą, kuris be paramos atsitraukė nuo gamybos, degradavo ar net išvyko iš Lietuvos.

Gaila, bet tuomet manome Lietuva pasirinko kitą kelią – penkis šimtus ar tūkstantį intensyvių pramoninių chemizuotų ūkių (gigantų) kelią, gal būt, net su GMO pagalba.

Tad mes kreipiamės į Jus, nes manome, kad Lietuvos kaimui dar išliko, nors ir menkesnis, šansas, galimybė.

Dabar dažnai pasakoma, kad Lietuvoje šiandien niekas neturi idėjų, idėjos, kuri galėtų sutelkti Tautą.

Mes šiuo kreipimosi Jums siūlome konkrečią idėją  - kurkime Lietuvoje viduriniąją klasę, Tautos gerovės garantą.

Mūsų pasiūlymo esmė paprasta.

Su šalies ir tarptautine parama remkime ir kooperuokime šeimos ekologinės gamybos ūkį ir smulkias ekologines įmones kaime (kooperuokime kurdami realizavimo kooperatyvus), tuo realiai Lietuvoje išplėtodami viduriniąją klasę – Tautiškumo pagrindą.

Tautiškumo, kuris yra valstybingumo pagrindas.

Esame įsitikinę, kad Europos Sąjungos ir Lietuvos paramą dar yra galimybė perorientuoti.

Kartu mes šiame mūsų kreipimesi paminime vieną savo pagrindinių pasiūlymų.

Tai yra šeimos ekologinės gamybos ūkio ir smulkaus ekologinio verslo kaime verslo plano įgyvendinimas turėtų būti finansiškai paremiamas ne mažiau kaip 70 proc. lygiu, atitinkamai nuosekliai mažinant valstybės paramą neperspektyviems ūkininkavimo būdams, kurie Lietuvos ūkį veda link agonijos.

Šiandien vartotojas negali nusipirkti šeimos ūkyje sumušto sviesto, suspausto sūrio, prikimšto skilandžio net turizmu užsiimančioje sodyboje. O ką jau bekalbėti apie įprastas parduotuves.

Bet jei pagal visus reikalavimus (o tai šiandien privalu) norime pateikti vartotojui pavyzdžiui vaistažolių arbatas, tai to arbatžolių pakelio savikaina tampa aukso vertės - juk vaistažolių šeimos ūkis surenka nedidelius kiekius. O reikiamų apiforminti dokumentų kiekis skaičiuojamas ne vienetais, bet kilogramais, kaip ir stambiai įmonei, kuri tiekia tonas vaistažolių.

Tad esama 50 proc. lygio parama šeimos ūkiui, smulkiai įmonei praktiškai yra neįdomi.

Kartu norime atkreipti dėmesį, kad šeimos ūkiai bei smulkaus verslo įmonės stambėja per realizavimo kooperatyvus (mišrus ūkis gali dalyvauti keliuose realizavimo kooperatyvuose, bet konkretus realizavimo kooperatyvas paprastai užsiima tik viena produkcijos rūšimi – daržovės, grūdinės, pienas, mėsa ar panašiai).

Tad būdų, kaip šeimos ūkis bei smulkus verslas gali konkuruoti su monstrais yra seniai atrasti, tik pas mus ne apie tokią kooperaciją vis kalbama..

Inicijuodami tiesioginių išmokų ženklų padidinimą Lietuvos ekologinei gamybai 2004-2006 metams (o to pradžia buvo mūsų minėtasis pirmasis Kreipimasis minėtoms Ekscelencijoms), įsitikinome, kad pagrįsti pasiūlymai nesunkiai surandą teigiamą atsaką Europos Komisijoje.

Priminsime, kad bendromis pastangomis pasiekėme tai, kad tiesioginės išmokos pagrindinėms ž. ū. kultūroms yra du ir daugiau kartų Lietuvoje didesnės nei ES šalyse senbuvėse.

Kompleksiškai, greta tiesioginių išmokų klausimo, išsprendus deramą (70 proc. lygmens) paramą verslo planams, įgyvendinamiems šeimos ūkyje ar smulkiajame versle, galėtume pasiūlyti visą ekologiškų produktų spektrą. Pradžioje bent Lietuvos vaikų įstaigoms.

Juk šiandien dėl įvairių priežasčių už ekologiškus produktus labai dar mažai kas yra pasirengęs sumokėti daugiau nei už taip vadinamus „sintetinius“ (vieni dėl finansų stygiaus, kiti dėl švietimo ar kultūros stygiaus).

Todėl pradiniame laikotarpyje, be galingo šviečiamojo darbo (kurį nuosekliai ir efektyviai atliekame, bet kurį esame ŽŪM pasiūlę padaryti totaliu), be tų priemonių, kurių pagalba galima sumažinti ekologiškų produktų savikainą (technikos intensyvaus panaudojimo „ratelių“, realizavimo kooperatyvų),- mes turime siekti dalį kainos dengti iš taip vadinamo „bendrojo katilo“.

Mes įsitikinome, kad Europos Komisija didelę šio reikalo dalį, ES lėšomis spręsti yra delegavusi pačioms šalims – narėms, kai tai nepažeidžia konkurencijos.

Tačiau ir pati Europos Komisija, kaip jau minėjome yra atvira motyvuotiems pasiūlymams.

Tuo mums ne kartą teko įsitikinti specialiuose seminaruose ar susitikimuose su Europos Komisijos vadovais ir atsakingais darbuotojais Rygoje, Sofijoje bei Vilniuje.

Dar vienas to akivaizdus pavyzdys – išmokos vietovėse, kuriose yra įvesti ūkinės veiklos apribojimai.

Tatulos programa tiki, kad Jūs gerai suprantate kokioje sudėtingoje kryžkelėje eilinį kartą yra atsidūręs Lietuvos kaimas – Tautiškumo lopšys ir Tatulos programa tiki, kad kartu su mumis  imsitės deramos iniciatyvos.

O Tatulos programa visuomet yra pasirengusi dalyvauti apginant aukščiau pareikštus pasiūlymus bei juos sėkmingai įgyvendinti.

Tatulos programa savo ruožtu ugdo ekologiškų produkto vartotoją, ekologiškiems produktams ieško rinkų užsienyje.

Manome, kad dar yra galimybė išvystyti Lietuvoje klestinčius ekologinės gamybos šeimos ūkius, smulkias ekologinės gamybos įmones, kurie savo konkurencinę galią įgyja per realizavimo kooperatyvus, užtikrinti sveiką mitybą bei gamtinę aplinką mūsų vaikams.

Pagarbiai,

Tatulos programos dalininkų vardu

Direktorius,

tarybos pirmininkas                                                 Almonas Gutkauskas

2005 m. kovo 10 d.

***

	Ką Bolivijos prezidentas Evo Morales'as savo inauguracinėje kalboje sakė apie Lietuvą? (santr.), Lietuvos aidas, p. 1, 8
	Autorius: Jonas A.Patriubavičius, data: 2006 01 25
	Iš tikrųjų savo inauguracinėje kalboje sekmadienį naujasis Bolivijos prezidentas Evo Morales'as Lietuvos neminėjo (iš mūsų artimiausių kaimynių minėjo tik Švediją), tačiau viskas, ką jis sakė apie padėtį Bolivijoje, tinka ir Lietuvai - vienas prie vieno. Kuo Bolivija mums artima Bolivija yra Pietų Amerikoje, atrodo, kad su Lietuva lyginti negalima. Iš tikrųjų Bolivija kaip ir Lietuva (abi besivystančios šalys) turi daug panašumų. Visų pirma, ir Lietuva, ir Bolivija labai blogai, neefektyviai valdomos. Bolivija, atėjus naujam prezidentui, turi bent teorinę galimybę pakeisti padėtį. Lietuva, atrodo, tokios galimybės dar ilgai, bent jau kurį laiką, neturės. Prezidentas Evo Morales'as savo inauguracinėje kalboje pareiškė, kad pagrindinė valdymo problema - korupcija. Jis sakė skirsiąs visas jėgas šiam visuomenės vėžiui gydyti. Lietuvos vadovai apie tai net nekalba. Pasak Morales'o, iki tol valdžioje buvę politikieriai mokėjo susitarti tik dėl korupcinių sandėrių, o dėl to, kaip gerinti žmonių gyvenimą, mažinti skurdą - nesitarė. Šie Bolivijos prezidento žodžiai labai tiksliai apibūdina ir padėtį Lietuvoje. Pas mus nėra nacionalinių prioritetų, nesuformuluoti strateginiai tikslai. Bolivijos demografinė situacija, nors kūdikių mirtingumas daug kartų viršija šį Lietuvos rodiklį, nėra bloga, gyventojų daugėja. Lietuvos gyventojų prieaugis minusinis. Lietuviai yra mirštanti tauta, o tautos vadai dėl to nekelia aliarmo. Mūsų kaimas - kaip indėnų Savo inauguracinėje kalboje E.Morales'as pareiškė, kad dabar šalį valdys vietinių gyventojų - indėnų - labui. Indėnai sudaro Bolivijos gyventojų daugumą, tačiau labiausiai skursta. Latifundininkai valdo didžiulius žemės plotus, o valstiečiai neįgali vienos karvutės išlaikyti. Matyt, teks latifundijas padalyti smulkiau, nežinia, kaip tai bus daroma: susitarus ar jėga. Pas mus, Lietuvoje, kuriamos latifundijos, kurias valdys buvusios nomenklatūros atstovai, o su valstiečiais elgiamasi kaip su indėnais. Antai finansų ministras pareiškė, kad perspektyvus tik didelis ūkis. Taigi Lietuva žengs tuo keliu, kuriuo iki šiol ėjo Bolivija. Vadinasi, šeimos ūkis bus naikinamas. Mūsų valstiečiai iki šiol buvo visaip terorizuojami, iš jų atimamos jiems priklausančios pajamos. Pieno litras parduotuvėje kainuoja jau apie pustrečio lito, o karvės savininkui mokami tik centai. Kitur - Vokietijoje, Amerikoje - galioja taisyklė: pusė parduotuvės kainos mokama valstiečiui, kita pusė - pardavėjui ir perdirbėjui. Pas mus perdirbėjai yra monopolistai, tad kelia kainas kiek nori. Lietuvoje varškė jau kainuoja daugiau negu Niujorke.