VII.Naujienos iš žiniasklaidos (nuo 2005 m. birželio 15 d. - iki rugpjūčio 23 d.)

	Ekologinių ūkių bumas, Valstiečių laikraštis, p. 3
	Autorius: Arūnas Milašius, data: 2005 08 23
	Lazdijai. Per metus rajone nuo 7 iki 16 padidėjo sertifikuotų ekologinių ūkių. Nederlingas žemes dirbančius dzūkus vilioja kur kas didesnės išmokos. Žemės ūkio skyriaus duomenimis, ūkininkaujant įprastai mažo našumo žemėse tiesioginė išmoka už hektarą javų pernai siekė beveik 500 Lt, o už tą patį plotą, apdirbamą ekologiškai, - beveik 2000 Lt. "Ekologine žemdirbyste žmonės domisi, tačiau dar ne visi spėja ir sugeba sutvarkyti dokumentus. Norą taip dirbti buvo pareiškę 40 žemdirbių, tačiau sertifikatus gavo tik 9", - sakė Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alvydas Drūtys.

data: 2005 08 11 data: 2005 08 11 data: 2005 08 10	Žemės ūkio ministro atstovas spaudai Tel.: (8~5) 239 8424; Mob.: (8~620) 73983;  Faks.: (8~5) 239 1212 http://www.zum.lt   el.paštas: arturas@zum.lt PRANEŠIMAS SPAUDAI                                                                           2005 08 19   Kazimiera Prunskienė paprašė Briuselio operatyvaus sprendimo                         Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė po apsilankymo rugpjūčio 9 d. Panevėžio apskrityje, kur susipažino su gamtos stichijos padariniais, susitiko su ūkininkais bei apskrities vadovais, o sekančią dieną apie išvadas informavo Ministrą Pirmininką Algirdą Brazauską ir Finansų ministrą Zigmantą Balčytį. Išanalizavus situaciją, rugpjūčio 10 dieną buvo kreiptąsi į Europos Sąjungos institucijas dėl galimybių kompensuoti žemdirbių nuostolius. Nors dauguma ES komisijos vadovų atostogauja, specialusis žemės ūkio atašė Briuselyje ministrės pavedimu komisijos specialistams aiškina būtinybę skirti valstybės paramą pajamas dėl pasėlių sunaikinimo praradusiems žemdirbiams.             Žemės ūkio ministerija turi informacijos, kad kompensacija ūkininkams galės būti skiriama lokaliems rajonams, laikantis ES valstybių paramos gairių 11.3 punkto reikalavimų, t.y. kad kompensacija gali būti skiriama tik tiems ūkininkams, kurie tikrai patyrė nuostolių dėl viesulo ar krušos ir tik toje teritorijoje, kurioje tas reiškinys įvyko.             Ministrė Kazimiera Prunskienė taip pat tikisi, kad Briuselio institucijos operatyviai reaguos į Lietuvos žemdirbių problemas ir neabejoja, kad formaliosios biurokratinės procedūros dėl galutinio sprendimo patvirtinimo netruks ilgai ir nuo gamtos stichijos nukentėjusiems žemdirbiams nustatyta tvarka bus išmokėtos kompensacijos iš Lietuvos vyriausybės nustatytų lėšų šaltinių.         Cituojant pranešimus, šaltinį prašome nurodyti. Pranešimai siunčiami kompiuteriu. Jeigu kiltų neaiškumų, prašome informuoti.     Juodieji serbentai augintojams daug džiaugsmo neteikia, Autorius: Feliksas Grunskis Biržų savivaldybės žemės ūkio skyriaus duomenimis, pernai rajono ūkininkai buvo deklaravę 620 ha verslinių uogynų bei 50 ha braškių ir aviečių. Versliniuose uogynuose daugiausia auginami juodieji serbentai. Nors šiemetinių duomenų apie uogynus dar nėra, bet aišku, jog juodųjų serbentų plantacijos per metus padidėjo. Iki verslinių užaugo jauni serbentynai. Nors uogų rinka kol kas ūkininkams nežada nieko gero. Uogynų laukia plūgas? - Užveisiau serbentyną prieš penkerius metus, nes tais metais už uogų kilogramą ūkininkai gavo po 4 litus, - pasakojo biržietis ūkininkas Algirdas Tauras. - Kai pats pradėjau skinti uogas, už jas jau mokėjo tik po 50 centų. A.Tauras dabar turi 20 ha juodųjų serbentų, iš hektaro priskina 2,5-3 tonas uogų. Kiek priskins iš viso ploto, nežino. - Kaip kokią dieną uogos byra. Mat pavasarį labai nevienodai serbentai žydėjo, tad dabar vienos uogos žalios, o kitos byra. Uogų jau pilna žemė. Dar turi bijoti, kad kruša už tave jų nenuraškytų, - pasakojo A.Tauras, atvežęs į "Juodosios uogos" kooperatyvą vienos dienos derlių - 6 tonas uogų. - Turiu kooperatyve 30 tonų kvotą, tačiau man dar liks apie 20 tonų uogų. Nežinau, kur aš jas parduosiu. Tokia padėtis, jog jau pradedu galvoti, kad uogynus reikės aparti. Paliks uogas laukuose Uogų rinkoje prasta padėtis. Tai patvirtino ir Lietuvos pramoninių uogynų asociacijos pirmininkas, biržietis ūkininkas Adolfas Jasinevičius. Jis turi apie 120 ha serbentynų, iš kurių brandžių - apie 50 ha. Tikisi šiemet priskinti daugiau kaip 100 tonų uogų. Iš jų 80 tonų pagal kvotą pristatys "Juodosios uogos" kooperatyvui. - Likusias pusvelčiui kam nors parduosiu. Gal veltui atiduosiu, o gal lauke paliksiu? Juk dabar už šviežių serbentų kilogramą vos 50 centų moka, - svarstė uogų augintojas, pirmuosius hektarus serbentų užveisęs prieš trylika metų. - Gal ateityje uogininkų reikalai ir pasitaisys, nes kainos svyruoja. A.Jasinevičius ne tik šalies uogininkų vadovas, bet ir Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys. - Bandome per asociaciją, Žemės ūkio rūmus spausti Vyriausybę, kad padėtų. Mums reikia įeiti į prekybos tinklus. Norime paramos kooperuotiems uogų augintojams, kad turėtume savo perdirbamąją pramonę. Galėtume patys uogienes virti ar sultis spausti, - sakė A.Jasinevičius ir stebėjosi mūsų valdžios abejingumu. - Izraelyje valdžia savo pinigais pastato gamyklas. Jas išnuomoja ūkininkams. Jie dirba ir vargo nemato, o mūsų valdžia atitolusi nuo ūkininkų. Jeigu neturėtume savo kooperatyvo šaldytuvų, būtume pasmerkti. Kooperatyvas neleidžia žlugti Ir kiti uogų augintojai džiaugėsi "Juodosios uogos" kooperatyvu. Pernai šaldytuvuose buvo užšaldyta maždaug 200 tonų juodųjų serbentų, nors buvo galima sutalpinti du kartus daugiau. Derlių sumažino šalnos. Vasarą uogas pardavė Europos Sąjungos, Rusijos perdirbėjams. Maždaug po 1 litą už kilogramą. Ūkininkai nuostolių lyg ir neturėjo - nuo kiekvieno kilogramo liko po 10-15 centų. - Gali atrodyti, jog pelno turėjome. Tačiau jeigu paskaičiuoti visas investicijas į serbentynus iki verslinės brandos, pridėti išlaidas technikai, tai liks tik nulis, o gal ir minusas, - tvirtino A.Jasinevičius. - Juk naujas uogų skynimo kombainas kainuoja apie pusę milijono, o naudotas - apie šimtą tūkstančių litų. Kooperatyvas "Juodoji uoga" įsikūrė prieš trejus metus. Užpernai kooperatyvas Biržuose, Plento gatvėje, pasistatė 10 tonų per parą našumo giluminį užšaldymo tunelį ir 500 tonų uogų talpinančius šaldytuvus. Pirmaisiais metais šaldytuvuose jau buvo užšaldyta 200 tonų juodųjų serbentų, kuriuos kitais metais kooperatyvas pardavinėjo Rusijoje. - Šiemet uogų augintojai mums atveš apie 400 tonų serbentų, - praėjusią savaitę sakė kooperatyvo direktorius Dainius Krivičius. - Kadangi šiemet derlius neblogas, kooperatyvo nariui pagal pajaus dydį yra nustatyta uogų kvota. Tačiau šią savaitę prasidėjus lietums, uogų augintojų nuotaikos pasikeitė. Darbai serbentynuose sustojo. - Iki pirmadienio ūkininkai spėjo atvežti 170 tonų uogų, - sakė kooperatyvo direktorius ir liūdnai svarstė: - jeigu dar kelias dienas lis, tai ir pragiedrėjus orams uogų skynimo kombainai negalės įvažiuoti į pažliugusius laukus. Dalis uogų išbyrės. Šiemet nemažai derliaus gali likti laukuose. Savame kooperatyve ramiau Ar šalnos, ar dargana - vis tiek ramiau ūkininkams, nes yra savas kooperatyvas. - Kuriant kooperatyvą buvo dvejonių, ar viskas gerai pasiseks, - prisiminė D.Krivičius kooperatyvo steigimo pradžią. - Tačiau kito kelio nebuvo. Be savų šaldytuvų uogų augintojai negalėjo apsiginti nuo supirkėjų teroro. Negalėjome dėl kainos derėtis, nes uogų kaip bulvių visus metus sandėlyje be šaldytuvų neišlaikysi. Kiek mokėjo, už tiek turėjai ir parduoti. Dabar galime palaukti palankesnių momentų rinkoje. Kooperatyvą "Juodoji uoga" įkūrė penki steigėjai: D.Krivičius, A.Jasinevičius, Kazys Visockas, Aidas Vaitkevičius, Ričardas Rinkevičius. Dabar kooperatyvas jungia 54 uogų augintojus, kurie turi apie tūkstantį hektarų uogynų, iš jų 800-900 ha juodųjų serbentų. Kooperatyvui priklauso stambūs ir smulkūs uogų augintojai. Nepaisant neramios padėties rinkoje, uogynai plečiami. Pernai šie ūkininkai turėjo maždaug 700 ha uogynų, tarp jų - 600 ha juodųjų serbentų, 50 ha aronijų, 20 ha raudonų- jų serbentų, 20 ha aviečių, 10 ha braškių. - Šaldome ir saugome uogas, ieškome pirkėjų, nesiekiame pelno, o dirbame kooperatyvo narių labui, -apie kooperatyvo darbą sakė D.Krivičius. Kooperatyvo įmonėje uogos apdorojamos ir laikomos įvairiais režimais. Konvejeryje rūšiuojamos, jeigu reikia, plaunamos. Tada patenka į šaldymo tunelį, kur per 7-8 minutes sušaldomos iki 18 laipsnių šalčio. Tokios uogos birios, išvaizdžios. Buitiniame šaldiklyje taip nesušaldysi. Sušaldytos uogos pilamos į maišus ar konteinerius ir laikomos šaldytuvuose maždaug 20 laipsnių šaltyje. Lietūs ir vėjai suplakė ir serbentynus, Valstiečių laikraštis, p. 1, 5 Autorius: Vida Tavorienė, data: 2005 08 16 Prieš kelerius metus patikėję uogininkystės perspektyvomis ir nemažus plotus juodaisiais serbentais užsodinę ūkininkai pastaruoju metu pradėjo svarstyti, ar nereikės išarti sodinukų ir vėl auginti javus. Nukritusios uogų supirkimo kainos verčia skaičiuoti nuostolius. Šiemet uogų augintojų nuostoliai gali būti dar didesni. Kombainams tik išvažiavus į serbentynus, užklupo lietūs ir vėjai, uogas plakantys į žemę. Serbentynuose sustojo darbai "Jau savaitė, kai negalime pradėti skinti juodųjų serbentų. Nuo vėjo ir lietaus uogos byrėte byra ant žemės. Kasdien jų vis mažiau belieka. Serbentynai tiek įmirko, kad kombainai negali įvažiuoti", - bėdoja Biržų rajono ūkininkai, auginantys maždaug ketvirtadalį visų šalyje auginamų juodųjų serbentų. Per dieną kombainas gali nuskinti iki 3 ha juodųjų serbentų, o ne vienas biržietis uogų augintojas turi net po 200 ha serbentynų. Tokio dydžio serbentynai dera Stanislovo Vaitkevičiaus, Adolfo Jacinevičiaus bei kitų ūkininkų žemėse. Biržų rajono uogų augintojai yra susivieniję į žemės ūkio kooperatyvą "Juodoji uoga". Nuo 2002 metų gyvuojančiam kooperatyvui priklauso daugiau nei pusšimtis narių, auginančių septynių rūšių uogas - juoduosius ir raudonuosius serbentus, braškes, avietes, aronijas ir pan. Daugiausia biržiečiai augina juodųjų serbentų - 1000 ha. Kooperatyvas "Juodoji uoga", pasinaudojęs Kooperacijos plėtros programa, įsigijo apie vieną milijoną litų kainavusią uogų šaldymo įrangą. Tad dabar gali užšaldyti iki 500 tonų uogų. Tačiau, pasak kooperatyvo direktoriaus Dainiaus Krivičiaus, trys šaldymo kameros gali priglausti tik dalį išauginamų uogų. "Esant vidutiniam derlingumui (3 t/ha), kooperatyvo narių serbentynuose uždera apie 2000 t uogų. Taigi didžiąją dalį uogų jie turi parduoti iš karto. O sezono metu rasti rinką sudėtinga", - kalbėjo kooperatyvo direktorius D.Krivičius, pats turintis 80 ha uogynų. Tačiau šiemet kooperatyvo nariai, išvengę pavasario šalnų ir džiaugęsi neblogu derliumi, krem- tasi dėl subjurusių orų. Kol kas biržiečiai spėjo nuskinti ir užšaldyti 200 tonų juodųjų serbentų. Prasidėjus lietingiems ir vėjuotiems orams, visi darbai sustojo. Rinką uždarė išaugę muitai "Šiemet sezono pradžioje už kilogramą juodųjų serbentų moka 0,60 Lt, tačiau nežinia, ar kaina vėliau nekris. Pernai ji buvo kritusi iki 0,40 Lt. Kaina nusistovi, kai nuskinamos uogos. Didžiausią įtaką joms turi Lenkijos uogų rinka", - aiškino D.Krivičius. Tačiau visas prognozes ir juodųjų serbentų kainas dar gali koreguoti derlių serbentynuose niokoti pradėję lietūs ir vėjai. Jeigu dalis uogų pražus nenuskintų, kainos gali ir pakilti. Vis dėlto, esant tokioms juodųjų uogų kainoms, šviežius serbentus parduoti neapsimoka. Be to, serbentai yra pramoninės uogos, iš kurių gaminamos sultys, uogienės. Tad kur kas geriau juos užšaldyti ir jau užšaldytai produkcijai ieškoti pirkėjų. Kooperatyvas "Juodoji uoga" dvejus metus apie 80 proc. šaldytų juodųjų serbentų parduodavo į Rusiją. Pernai už šaldytas uogas gavo po 1,40 Lt/kg. Tačiau šiemet atsirado kliūčių, ir parduoti uogas rusams gali nebeapsimokėti. "Pasikeitė muitų politika. Dabar visoms uogoms nustatytas minimalus muitas, kuris yra du kartus didesnis nei pernai. Todėl mūsų uoga Rusijos rinkoje tapo nebekonkurencinga. Be to, daug juodųjų serbentų pradėjo auginti ukrainiečiai. Jų žemės geros, darbo jėga pigi, todėl konkuruoti su jais sudėtinga. Ukrainiečiai dabar dažnai prilyginami kinams", - sakė D.Krivičius. Tačiau uogų augintojams vilčių teikia vakariečių domėjimasis jų produkcija. Prieš sezoną kasdien po kelis kartus jie skambindavo ir teiraudavosi apie kainas, kiekius, galimybes palaikyti šaldytas uogas. Kooperatyvo vadovas pastebėjo, jog šiemet rinkoje daugiau erdvės ir dėl to, kad, praėjusiais metais nušalus serbentams, ištuštėjo šaldymo kameros ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Vakarų šalyse šaldytoms uogoms paklausa yra, bet vakariečiai reikalauja itin geros kokybės produkcijos. "Galėtume parduoti prancūzams. Tačiau jeigu maiše jie ras bent vieną mažą šapelį, visą partiją be jokių kalbų atmes", - su prancūzų reiklumu kokybei yra susidūręs biržietis. Norėtų valdyti perdirbimo įmonę Daug žadančias uogininkystės perspektyvas ūkininkai įžvelgė prieš kelerius metus, kai juodųjų serbentų kilogramas kainavo net 4 litus. Tuomet ne vienas ūkininkas kviečius bei miežius iškeitė į uogų sodinukus ir dešimtis ar net šimtus hektarų pavertė uogynais. Uogų auginimą pasirinkę lietuviai dabar pagal juodųjų serbentų plotus (4 tūkst. ha) Europoje atsidūrė net antroje vietoje. Pirmauja lenkai, auginantys 40 tūkst. ha serbentų. Vėliau uogų kainos pradėjo kristi iki 2,5,1,5 Lt ir net iki 0,4 Lt. Kartu mažėjo ir augintojų optimizmas pragyventi iš uogų. D.Krivičius sako, jog, gaunant mažiau nei 1 litą už kilogramą, serbentų auginti jau nebeapsimoka. "Tačiau lietuviai nemoka skaičiuoti. Jie neįvertina amortizacijos, neskaičiuoja darbo užmokesčio, kitų išlaidų, todėl ir augina už mažesnę kainą", - liūdną situaciją konstatavo kooperatyvo direktorius. Vis dėlto ne vienas augintojas, nusivylęs menkomis juodų uogų kainomis, prakalbo apie tai, kad reikia mesti šį brangų reikalą. "Pagalvokit, rapsai kainuoja 600-700 Lt/t, o juodieji serbentai - 400 Lt/t. O kiek darbo rapsų ir uogų laukuose? Be to, grūdus gali ilgai laikyti. O šviežios uogos išsilaiko tik tris-keturias dienas", - lygina uogų augintojai. Biržų rajono ūkininkas Algirdas Tauras, šiemet juoduosius serbentus skinti pasiruošęs 20 ha, atvirai kalbėjo, jog kartais pagalvojantis apie serbentyno užarimą. "Gaila, kad Lietuvoje uogų nereikia. Lietuviškos uogos pūva, o nei vyno, nei vaisvandenių gamintojams jų nereikia. Iš ko jie gamina savo produkciją?" -nesupranta ūkininkas A.Tauras. Uogų augintojai piktinasi, kad gamintojai naudoja dažus, kvapus, o natūralias uogas ignoruoja. Nors prieš ketverius-penkerius metus "Anykščių vynas" labai skatino žemdirbius auginti uogas ir žadėjo pirkti nemažus jų kiekius, dabar vyno gamintojai sako, jog pasikeitė situacija rinkoje. Pasak , Anykščių vyno" direktoriaus pavaduotojo Ričardo Armonavičiaus, pastaraisiais metais mažėja vaisinių vynų paklausa, todėl įmonė tam tikslui nesupirkinėja uogų. Situacija galėtų keistis tik tuo atveju, jei augintojai valdytų perdirbimo įmonę. Uogų augintojams įspūdį daro Izraelio pavyzdys. "Toje šalyje valstybės lėšomis pastatyta uogų perdirbimo gamykla, nupirkti laivai, lėktuvai. Valstybė leido augintojams įmonę išsipirkti dalimis, ir dabar ją valdo ūkininkai. Jie deklaruoja, kad šviežia uoga ant Europos prekystalių patenka per 24 val. Manau, kad iš to naudos turi ir valstybė, ir augintojai. Suprantama, kad mūsų Vyriausybė lėktuvų ir laivų nenupirks, bet galėtų prisidėti rengiant projektus. Deja, palaikymo nėra", - apgailestavo kooperatyvo direktorius D.Krivičius. Lietuvos uogų augintojai buvo pareiškę norą įsigyti dalį privatizuojamo "Anykščių vyno" akcijų. Jie pageidavo akcijas pirkti dalimis, tačiau tokia galimybė jiems nebuvo suteikta. Veršiena tampa prabangos preke, Verslo žinios, p. 14 Autorius: Violeta Bagdanavičiūtė, data: 2005 08 16 Veršieną, brangiausiai kainuojančią mėsą Lietuvoje, iš rinkos stumia pigesnė kiauliena. Mėsininkai, atsižvelgdami į veršienos kainą Europoje, prognozuoja, kad ji dar labiau brangs. Vienas iš didžiausių prekybos tinklų UAB "Norfos mažmena" veršienos, lyginant su kiauliena, parduoda tik 1%. Dainius Šverčiauskas, "Norfos mažmenos" šviežios mėsos vadybininkas, aiškina, kad, Lietuvai įstojus į ES, veršiena pas mus pabrango 2-2,5 Lt/kg, ir dabar ji prekybos centre kainuoja 11,50-18,50 Lt/kg. "Po šio pabrangimo veršienos parduodame perpus mažiau, pirkėjai dėl aukštos jos kainos renkasi kiaulieną", - pasakoja vadybininkas. Pasak jo, daugiausia šią mėsą perka tie, kas daug uždirba, taip pat jos perka ir vaikams ar žmonėms, dėl kokių nors priežasčių negalintiems valgyti kiaulienos. Mažmožis Prie didžiausių skerdyklų save skirianti UAB "Agaras" per savaitę pjauna ne daugiau kaip 50 veršių, jie nesudaro net 1% visų bendrovėje skerdžiamų gyvulių. "Iki mėnesio amžiaus veršiukų mėsą tiekiame tik asortimentui palaikyti", - pasakoja Gintaras Armoševičius, "Agaro" pardavimų skyriaus vadybininkas. Veršiukų supirkimo kaina, pasak p. Armoševičiaus, šiemet šovė aukštyn, nes daug jų išvežama į Ispaniją ir Portugaliją. Žemės ūkio ministerija informuoja, kad šiemet per 5 mėn. iki 80 kg svorio galvijų buvo eksportuoja 15.872, 2004 m. - 4.000.Agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, šiemet didžiausi galvijų supirkimo kainų augimo tempai yra Lietuvoje, nors kainos dar gerokai atsilieka nuo ES šalių vidutinių kainų. UAB "Rovisa" veršiena prekiauja tik Lietuvoje ir tik pagal užsakymus. Ją tiekia prekybos tinklams, restoranams, kavinėms. "Veršiena yra brangiausia mėsa ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Todėl ji ir Lietuvoje dar brangs", - prognozuoja Romanas Irtmonas, "Rovisos" savininkas. Anot jo, veršienos kaina lemia, kad ji perkama daugiausia proginiams patiekalams, o kiekvienai dienai žmonės renkasi kas pigiau - kiaulieną. Kiti mėsos perdirbėjai savo asortimente apskirtai veršienos neturi. Priežastis - per maži skerdimo pajėgumai. Jie aiškina, kad dėl didelės veršiukų paklausos Europoje jų regionuose įsisteigė juos perparduodančios firmos. Ekologiškos produkcijos tiekimas kol kas neužtikrinamas, Panevėžio balsas/Aukštaitijos verslo balsas, p. 2 Autorius: Daiva Savickienė, data: 2005 08 09 Jau kelerius metus iš eilės ekologinių ūkių šalyje daugėja. Tačiau taip pat kalbama, kad taip ūkininkauti nusprendžiama tik dėl nemažų tiesioginių išmokų, o produkcijos pardavimas lieka paskutinėje vietoje. Viešosios įstaigos Tatulos programos direktorius tarybos pirmininkas Almonas Gutkauskas pripažįsta tai, tačiau yra įsitikinęs, jog ekologiniai ūkiai turi ateitį. Jo manymu, reikia tik laiko išugdyti kuo daugiau vartotojų. - Pastaruoju metu atsirado nemažai ekologinių ūkių. Su kuo tai susiję? Kiek dabar ekologinių ūkių Lietuvoje? - 2004 metais ūkius sertifikavo apie 1200 ūkininkų. Šiemet paduota apie 2000 naujų paraiškų. Tačiau bus ir dėl įvairių priežasčių apsigalvojusiųjų. Jau kelerius pastaruosius metus maždaug dvigubai padaugėja ekologinių ūkių ir dirbamas žemės plotas. Manau, tai daugiausia susiję su tiesioginėmis išmokomis. Įtakos turėjo ir mūsų veikla. Anksčiau akcentuodavome, jog chemizuoti ūkiai nėra panacėja, jie pigiau vartotojų nemaitins. Ir tai išsipildė - atvežama dar pigesnės produkcijos iš kitur. - Ekologinių ūkių daugėja, tačiau ar jie turi kur parduoti išaugintą produkciją? - Veiklą pradėjome prieš 18 metų. Iki tol įvairios programos buvo vykdomos visoje Lietuvos teritorijoje ir tai nepasiteisino. Mes programą pradėjome vykdyti mažesnėje teritorijoje - jautriame karstiniame regione. Šiuo metu elgtumėmės dar kitaip -veiklą vystytume tik viename kaime. Per tą laiką kūrėme agroservisus, pritraukėme perdirbėjų, tačiau kai kurie jų bankrutavo. Mūsų darbas perdirbimo ir pardavimo srityse nepasiteisino, tad šią veiklą atiduodame gerai tai išmanantiesiems. O mes dabar dirbame ne pelno zonoje: dirbame, kol ūkio šaka tampa pelninga. Vartotoją ugdome nuo 1995 metų. Bandėme kurti mažų parduotuvių prekybos tinklą, tačiau pataikėme nepalankiu metu, kai plėtėsi didieji prekybos centrai. Šiuo metu ekologiška produkcija prekiaujama kai kuriuose prekybos tinkluose. Pavyzdžiui, su "VP Market" bendradarbiaujame jau nuo 1997 metų. Ekologiška produkcija domisi ir "Iki" prekybos tinklas. Tačiau yra problemų: negalime sėsti prie derybų stalo, nes sunku užtikrinti tiekimą. Štai neseniai gavome siūlymą tiekti ekologišką produkciją į Maskvą keletui šimtų pasiturinčių šeimų, tačiau nėra pakankamai ekologiškai išaugintų vištų, negalime tiekti reikiamo kiekio kiaušinių ir pan. Tų, kurie galėtų tiekti produkciją, nėra daug, nes dalis ekologiškai ūkininkaujančiųjų dar yra pereinamojo laikotarpio, kai produkcijos tiekti rinkai su ekologiškos produkcijos ženklu negali. - Gyventojai dažniau produkciją renkasi pagal kainą. Ar tikrai yra šiai produkcijai pakankamai vartotojų, ar ji auginama tik dėl išmokų? - Visada sakau: neturi vartotojo - negamink, o jei turi, gamink tiek, kiek reikia. Vilniuje vartotoją jau esame užsiauginę. Be to, nuolat kartojame, jog rinkdamiesi chemizuotame ūkyje išaugintą produkciją pigiau jos neįsigyja. Tai pats brangiausias maistas, nes vėliau tenka daug išleisti vaistams. Bandėme kelis kartus ekologišką produkciją siūlyti kariuomenei, tačiau nesėkmingai. Rudenį bandysime tartis su vaikų darželiais. Manome, jog šeimos ūkis - gera terpė. - Minėjote, jog Vilniuje vartotojų jau turite, o kokia situacija Aukštaitijoje? - Tai puikiai matyti ekologiškų produktų mugėse. Vilniuje į mugę ateinama pirkti. Biržuose sueina visas miestas, tačiau beveik neperkama. O Panevėžys yra maždaug viduryje tarp šių dviejų miestų. Į mugę čia ateinama ir pirkti, ir pažiūrėti. Gaila, dar neturime tiek jėgos, kad galėtume išugdyti vartotojus visoje Lietuvoje, tad ėmėmės Vilniaus. Ekologinės pienininkystės plėtra, Žemės ūkis, p. 35, 36, 37 Autorius: Emilija Kairytė, Erika Ribašauskienė, data: 2005 08 01 Ekologinių maisto produktų gamyba švarioje ir saugioje aplinkoje, be mineralinių trąšų ir sintetinių augalų apsaugos priemonių, be antibiotikų, augimo hormonų ar genetiškai modifikuotų organizmų darosi svarbi žemės ūkio gamybos kryptis visame pasaulyje, kartu ir Lietuvoje. Jungtinių tautų žemės ūkio ir maisto organizacija (FAO) pripažįsta, kad vienareikšmio atsakymo, kodėl vartotojai perka ekologinius produktus, nėra. Daugelio nuomone, ekologiniai produktai yra sveikesni, geresnės jų organoleptinės savybės. Veiksniai, turintys įtakos ilgalaikei ekologinių produktų paklausai, yra vartotojų pajamų augimas, atitinkamos pardavimų kainos, aplinkosauginis sąmoningumas ir kt. Ekologinių ūkių daugiau nenašiose žemėse Lietuvoje daugiau nei pusė ekologinių ūkių - augalininkystės ūkiai. Nors gyvulius auginti ekologiniame ūkyje reikia dėl organinių trąšų, 2003 m. iš 700 ekologinių ūkių tik apie 200, arba 30 proc, ūkių, be augalininkystės, plėtojo ir gyvulininkystę. 2004 m. mišrių ūkių lyginamasis svoris iš bendro ūkių skaičiaus padidėjo 10 proc. Mišrūs ūkiai sudarė daugiau kaip 40 proc. (463 ūkiai) visų ekologinių ūkių (1178 ūkiai). 41 proc. ekologinių pasėlių struktūros 2004 m. sudarė daugiametės žolės (2003 m. - 37 proc). Daugiamečių kokybiškų žolių plotus tikslinga naudoti pašarams gaminti, be to, ekologinės gyvulininkystės plėtrai teigiamą įtaką daro ir tai, kad 2004 m. buvo sertifikuotos 2 įmonės - uždarosios akcinės bendrovės "Ukmergės biofabrikas", "Vyrybalt"", gaminančios mineralinius pašarų priedus ir vitaminų mineralų papildus, leidžiamus naudoti ekologinės gamybos ūkiuose. Ekologinio žemės ūkio plėtros sparta įvairiuose Lietuvos regionuose yra skirtinga. 2004 m. apie 60 proc. ekologinės gamybos žemės ūkio naudmenų buvo mažo našumo - iki 35 našumo balų žemėse. Per 2002-2004 m. sparčiausiai ekologinių ūkių daugėjo 32-35 našumo balų žemėse. Ekologinės gamybos žemės ūkio naudmenų plotas 2002-2004 m. čia išaugo 6,8 karto (vidutiniškai šalyje 4,9) ir sudaro beveik 35 proc. krašto ekologinės gamybos ūkių žemės ūkio naudmenų. Mažiausio našumo (iki 32 našumo balų) ir našiausiose žemėse (daugiau kaip 40 našumo balų) ekologinės gamybos ūkių žemės ūkio naudmenų augimo sparta yra šiek tiek mažesnė -plotai išaugo atitinkamai 3,5 ir 4,5 karto. Mažėja ir šių regionų santykinė dalis bendrame ekologinės gamybos ūkių žemės ūkio naudmenų plote. Ekologinių žemės ūkio naudmenų plotas didėja mažo našumo žemių regione, kur pranašumą, palyginti su našių žemių regionu, turi galvijininkystė ir pienininkystė ir su jomis susijusių žolinių pašarų gamyba. Be to, šios šakos mažo našumo žemių regione plėtotinos dėl gamtonaudos specifikos ir aplinkosaugos problemų: smėlio dirvožemiai, eroduotos kalvotos žemės ūkio naudmenų struktūroje daugiau negu vidutiniškai krašte sudaro pievos ir ganyklos. Kintamųjų išlaidų dydis ūkininkaujant ekologiškai ir įprastai ne tokiose palankiose ūkininkauti vietovėse yra artimas, todėl ūkininkaujantieji nenašiose žemėse nesunkiai-gali pereiti prie ekologinio ūkininkavimo būdo. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas 2004 m. atliko ekologiškai ūkininkaujančiųjų apklausą. Apklausos respondentai - ūkininkai, kurie ekologiškai ūkininkauja didesniame negu 20 ha plote. Anketos išsiųstos 50 ūkininkų. Jas užpildė 30 ekologiškai ūkininkaujančiųjų (Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujančiųjų didesniame negu 20 ha plote yra apie 100). Respondentai daugiausia neigiamai vertina ekologinio pieno gamybą, nes nemaža dalis apklaustųjų ekologiškai ūkininkaujančių ūkyje gaminamą pieną parduoda kaip įprastinį. Iš dalies tai lemia nesukurta ekologinio pieno supirkimo ir perdirbimo sistema ir tai, kad ūkininkai neinformuoti apie rinką. Beje, perdirbti ekologinį pieną yra pasirengusi AB "Rokiškio sūris". Bendrovė savo filialuose Rokiškyje, Ukmergėje ir Utenoje įrengusi ekologinio pieno perdirbimo linijas. Deja, dėl žaliavos stygiaus ekologiniai pieno produktai dar ne- gaminami. Nedidelės pieninės kritinis dienos žaliavos kiekis yra 5 t, tačiau ir tiek ekologinio pieno kasdien supirkti kol kas nerealu. Parama didėjo Finansinė valstybės parama ekologiniam žemės ūkiui plėtoti per pastaruosius metus buvo didinama. 2001 m. buvo skirta apie 0,5 mln., 2002 m. - 1,5,2003 m. - daugiau kaip 2 mln. Lt. 2003 m. išmokos ekologiškai ūkininkaujantiesiems Lietuvoje buvo vidutiniškai 30 proc. didesnės nei kaimyninėje Lenkijoje, o 2004-2006 m. numatytos išmokos yra didesnės ir už išmokas, mokamas ekologiškai ūkininkaujantiesiems kai kuriose ES šalyse senbuvėse. Palyginti su 2003 m., išmoka už daržoves ir bulves padidės 5,2 karto, už javus - 4,8, už daugiametes žoles -4,5, už uogynus - 4,2, už sodus - 3,7 karto. Išmokos už pūdymus nenumatyta. Jeigu Austrijoje ekologiškai ūkininkaujantiesiems už javus, daržoves, bulves, uogynus ir sodus mokamų išmokų dydis yra panašus kaip ir Lietuvoje, tai už daugiametes žoles mokama du kartus daugiau. Čia už ekologiškai auginamų javų hektarą mokama 1,3 karto daugiau negu už daugiamečių žolių, Latvijoje - 2, Lietuvoje - 3,5 karto. Panaši proporcija Lietuvoje buvo ir 2003 m. Galima daryti prielaidą, kad tai iš dalies turėjo įtakos lėtokai ekologinės gyvulininkystės plėtrai. Už daugiametes žoles išmoka bus mokama tik žemės ūkio veiklos subjektams, laikantiems ūkyje gyvulių, sertifikuotų pagal ES reglamento 2092/91 reikalavimus, už sertifikuotą daugiamečių žolių plotą, tenkantį ne daugiau kaip 3 ha vienam sąlyginiam gyvuliui. Taigi ši nuostata turėtų paskatinti ekologinės galvijininkystės ir pienininkystės plėtrą Lietuvoje. Iki šiol tokio reikalavimo, teikiant paramą ekologiškai ūkininkaujantiesiems už daugiametes žoles, nebuvo. Ekologiškai ūkininkaujantieji jau gali pasinaudoti ir investicine parama. Pagal Bendrojo programavimo dokumento paramos kryptį "Investicijos į žemės ūkio valdas" remiamos investicijos, susijusios su pieninės ir mėsinės galvijininkystės plėtra. Be to, skirtingai nuo SAPARD, dabar remiamos investicijos, susijusios su žemės ūkio produktų, išaugintų ar pagamintų ūkiuose perdirbti, ir rinkodara. Didžiausia parama pagal šią priemonę sudaro 50 proc. visų tinkamų išlaidų arba 60 proc. - ūkininkaujantiesiems ne tokiose palankiose ūkininkauti vietovėse. Investuojant jauniesiems ūkininkams penkerių metų laikotarpiu po įsikūrimo, didžiausia parama gali siekti 55 arba 65 proc. ūkininkaujantiesiems ne tokiose palankiose ūkininkauti vietovėse. Deja, ši priemonė nenumato pirmenybės ekologiškai ūkininkaujantiesiems. Išsamiau panagrinėjus gamybinius, ekonominius ir finansinius rodiklius, matyti gana palanki situacija ekologinei pienininkystei plėtoti. Ekologinį pienininkystės ūkį be valstybės paramos plėtoti nuostolinga. LAEI skaičiavimais, nuostolis siektų 5 proc. Įvertinus visą valstybinę paramą, matyti, kad ji ne tik kompensuos nuostolius, bet ūkiams dar užtikrins didesnį kaip 30 proc. rentabilumą. Palyginti su tradiciniu ūkininkavimu, ekologinis pienininkystės ūkis turėtų gauti apie 5 proc. didesnį rentabilumą. Toks jo priedas - tai atlyginimas ekologinio pieno gamintojams už iniciatyvą, novatoriškumą ir gana aukštų aplinkosaugos, kokybės reikalavimų įgyvendinimą. Vengrijos patirtis: vieneri metai ES, Mano ūkis, p. 26, 27 Autorius: Vaiva Petrauskienė, data: 2005 08 01 Vengrija, kaip ir Lietuva, pasirašiusi stojimo į Europos Sąjungą sutarti, 2004 m. gegužės 1-ąją tapo teisėta ES nare. Daugiau kaip pusę Vengrijos sudaro lygumos, palankios vystyti žemės ūkį. Žemės ūkio naudmenos užima per du trečdalius (6 473 tūkst. ha) Vengrijos teritorijos. Toks plotas tolygus visai Lietuvos teritorijai. Vengrijos žemės ūkio sektoriaus pagaminama produkcija sudaro apie 3,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). P p vienerių metų Europos bendrijoje Vengrijos gyventojai yra nusivylę naryste, nes nejaučia žymesnių pokyčių. "Galbūt tai yra ilgos integracijos į ES, kuri tęsėsi net 15 metų, pasekmė", - svarsto piliečių nusivylimo priežastis Vengrijos atstovė EK Kingą Šuly (Kingą Szuly). Naujausiais "Eurobarometro" tyrimų duomenimis, tik 42 proc. vengrų ES vertina pozityviai. Lietuvoje - 59 proc. tautiečių ES įvertino teigiamai, o tai yra kur kas didesnis procentas negu vidutiniškai vertina Europos gyventojai (54 proc). Pasak atstovės, pirmieji narystės metai Vengrijai - pakankamai sėkmingi. Remiantis atliktais tyrimais, šalyje nedarbo lygis siekia 5-6 proc. Vengrijos ES reikalų ministras Etelis Baratas (Etele Barath) įsitikinęs, kad šalis ypač gerai susidorojo su užduotimis, iškeltomis per pirmuosius metus. Kaip pavyzdį jis paminėjo, jog valstybė įsisavino 60 proc. ES fondų lėšų. "Pernai buvo pateikta per 200 tūkst. paraiškų paramai gauti. Tokių rezultatų Ispanija pasiekė tik po trejų metų", - apie Vengrijos pasiekimus pasakoja ES reikalų ministras. Teigiamai ES vertina (%) Valstybės 2004 m ruduo. 2005 m. pavasaris, Skirtumas ES-25 56 54 -2 Liuksemburgas 85 80 -5 Olandija 75 77 2 Airija 77 75 -2 Belgija 73 67 -6 Ispanija 72 66 -6 Portugalija 59 61 2 Danija 61 59 -2 Lietuva 69 59 -10 Vokietija 60 58 -2 Graikija 61 56 -5 Italija 57 56 -1 Slovakija 57 54 -3 Lenkija 50 53 3 Prancūzija 56 51 -5 Čekija 45 49 4 Slovėnija 52 49 -3 Estija 52 48 -4 Suomija 48 45 -3 Švedija 48 44 -4 Kipras 52 43 -9 Latvija 40 42 2 Vengrija 49 42 -7 Malta 45 40 -5 Austrija 46 37 -9 D. Britanija 38 36 -2 "Eurobarometro" viešosios nuomonės apklausa, atlikta 2005 m. gegužės-birželio mėnesiais Atvira rinka - ne privalumas "Deja, pozityvūs pokyčiai tikrai nebuvo dominuojantys mūsų šalyje. Narystė žemės ūkiui atnešė ir negatyvių tendencijų", - sako Žemės ūkio ministerijos ES integracijos departamento viršininkas Lazlo Vaida (Laszlo Vajda). Kaip ir mūsų šalyje, stojimo laikotarpiu Vengrijoje buvo plačiai diskutuojama apie žemės ūkio sektoriaus laimėjimus ir būsimas neregėtai dideles žemdirbių pajamas. Per pirmuosius metus ūkininkai to nepajuto. Pavyzdžiui, 2004 m. atvėrus sienas ir prisijungus prie ES vidinės rinkos, žemės ūkio produkcijos importas į šalį išaugo iki 30 proc, tuo tarpu eksportas - 7 proc. Daugelis produktų yra perkama, žiūrint tik į kainas ir neatsižvelgiant į kokybę. Vienas iš pavyzdžių buvo ankstyvą pavasarį Vengrijos prekybos centruose pasirodžiusios pigios paprikos iš Maroko bei gegužės mėnesį rinką užplūdę nekokybiški Kosta Rikos moliūgai. Kaip teigia Departamento direktorius, atvira rinka sudaro sąlygas prekybininkams rinktis pigiausius, bet toli gražu ne geriausius produktus. Vengriškajai produkcijai įsitvirtinti ES rinkoje reikia kur kas daugiau laiko ir pastangų. Tiesioginės išmokos vėluoja Antrasis negatyvus ES narystės faktorius - tai ūkininkams vėluojančios subsidijos, tiesioginės išmokos bei kitokia parama. Pagal ES reglamentą, tiesioginės išmokos žemdirbiams privalo būti išmokėtos nuo einamųjų metų lapkričio iki kitų metų balandžio mėnesio. ES senbuvės turi gerai veikiantį lėšų administravimo aparatą, todėl ūkininkai gruodžio pabaigoje gauna visas tiesiogines išmokas. Vengrai tikėjosi nusikopijuoti modelį iš Vakarų ir juo pasinaudoti. Tačiau taip neatsitiko - pasirodė su paraiškomis besą labai daug administracinių problemų. Pirmosios išmokos žemdirbius pasiekė labai vėlai - tik kovą ir balandį. Dėl šios priežasties kovo mėnesį Budapešte ūkininkai tris savaites rengė demonstracijas. Sostinės kelius užblokavo per tūkstantis traktorių. Užtverti magistraliniai keliai praktiškai paralyžiavo transporto judėjimą sostinėje. "Galima pasidžiaugti tuo, kad ūkininkai vis tik gavo jiems priklausančias išmokas. Tikimės, jog šiemet sistema funkcionuos daug tobuliau ir metų pabaigoje turėsime daug daugiau besišypsančių žemdirbių", - kalbėjo ES integracijos departamento viršininkas. Nepakankama patirtis Nėra lengva prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Pasak Lazlo Vaidos, reikia tobulinti administracinio aparato darbą. Po pirmųjų metų pasidarė aišku, kad valstybė turi per mažai mokėjimo agentūros darbuotojų. Jie nepajėgūs laiku susitvarkyti su visomis tiesioginių išmokų paraiškomis. Pernai žemdirbiai pateikė 208 tūkst. paraiškų tiesioginėms išmokoms gauti, o šie-met prašymų užpildyta šiek tiek mažiau -200 tūkst. Panaši situacija susiklostė ir Lietuvoje: pernai žemės ūkio naudmenas deklaravo 238 tūkstančiai žemdirbių, o 2005-aisiais - Nacionalinė mokėjimo agentūra užregistravo apie 226 tūkst. paraiškų. Kaip teigia Vengrijos ES integracijos departamento viršininkas L.Vaida, šalies ūkininkai buvo pakankamai drąsūs per pirmuosius metus. Galima sakyti, kad tiesioginių išmokų prašė praktiškai visi ūkininkai. Pernai už hektarą vengrų ūkininkas gavo 65 eurus. Šiemet išmokos turi padidėti bent vienu penktadaliu, nes kaip ir Lietuvoje už 2005 metus žemdirbiai gaus jau ne 25 proc. ES išmokų dydžio dalies, o 30 procentų. Intervenciniai sandėliai vis dar pilni Nors vengrų grūdinių augalų augintojai 2004 m. už hektarą gavo 130 eurų paramos, o tai yra nemaža suma, vis dėlto pirmaisiais metais šiame sektoriuje nebuvo ryškių laimėtojų. Pernai Vengrija galėjo pasigirti gerai užderėjusiais javais, tačiau supirkimo kaina rinkoje visą rudenį, žiemą ir pavasarį laikėsi labai maža. Žemdirbiai nenorėjo sudaryti sandorių tokiomis sąlygomis. Todėl intervenciniai supirkimai turėjo ypač didelę paklausą. 2004-aisiais į intervenciją buvo pasiūlyta 4,5 mln. tonų grūdų. Praktiškai visas pernykštis šalies derlius buvo parduotas intervencinėms atsargoms. Problema atsirado Vyriausybės atstovams pradėjus derybas su grūdų saugyklomis dėl grūdų sandėliavimo. Niekas nenorėjo priimti šitokio grūdų kiekio. Niekas negalėjo garantuoti, kad saugyklos ištuštės iki naujo derliaus. Dėl šios priežasties procesas smarkiai vėlavo. Nors intervenciniai pirkimai prasidėjo pernai lapkritį, tačiau realiai grūdai į intervencinius sandėlius pradėjo plaukti tik šiemet. Gegužės pirmosiomis dienomis viena trečioji grūdų derliaus vis dar nebuvo pristatyta į intervencinius sandėlius. "Tai reiškia, kad nuėmus naująjį derlių, mokėjimo agentūra turės priimti dar apie l mln. t praėjusio sezono derliaus grūdų", - į Vengrijos grūdų realizacijos problemas atkreipia dėmesį L.Vaida. Vengriškieji grūdai sudaro 50 proc. visų ES intervencinių grūdų atsargų. Birželio pabaigoje, augintojus pasiekė džiugi žinia, jog iš intervencinių sandėlių išgabenta apie 1,3 mln. t grūdų: 200 tūkst. t kviečių ir 100 tūkst. t kukurūzų iškeliavo į Ispaniją, 500 tūkst. t kviečių eksportuota į trečiąsias šalis ir 500 tūkst. t. parduota ES vidinei rinkai. Kiaulių kasmet mažėja 2004 m. pradžioje šalyje buvo priskaičiuojama per 5 mln. kiaulių, 2005 m. - tik 4 mln. Gyvulių mažėja žaibiškai. Viena iš staigaus kiaulių mažėjimo priežasčių yra konkurencija. Vengrijoje 2002-2003 m. 40 proc. produkcijos gamino labai smulkūs ūkiai, kurie per metus užaugindavo nuo 2 iki 20 kiaulių. Atsivėrus sienoms dėl vis stiprėjančios konkurencinės kovos su ES šalimis smulkieji ūkiai turėjo likviduotis. Be to, smulkieji gamintojai susiduria ir su produkcijos realizavimo problemomis. Skerdyklos nėra suinteresuotos supirkti skirtingų svorių bei kokybės gyvulių ir vėliau juos rūšiuoti. Smulkiųjų gamintojų 2000 m. buvo 300 tūkst. Šiandien šalyje priskaičiuojama per 100 tūkst. ūkininkų, negalinčių užauginti gyvulių, kokių reikalauja skerdyklos. Kol kas neaišku: ar jie sugebės persitvarkyti į gamybinius ūkius, ar išnyks kaip ir tie 200 tūkst. Remiantis Vengrijos centrinio statistikos biuro duomenimis, smulkių ūkių valdytojai dažniausiai yra bedarbiai arba pensininkai, gyvenantys kaime ir turintys savo individualų ūkį. Iki įstojimo dažnai net kaimo mokytojai turėdavo savo ūkelius, kur augindavo kelias kiaules ir jas pardavę turėdavo papildomų lėšų. Dabar pavienių gyvulių niekas nesuperka. Ekologiniai produktai - nepaklausūs Vengrijoje ekologine žemdirbyste daugiausiai verčiasi grūdinių kultūrų augintojai. Ekologiškų javų pasėlių plotai užima per 100 tūkst. ha. Taip pat ekologiškai auginamos daržovės bei vaisiai. Ekologiškai ūkininkaujantieji sudaro maždaug apie 2 proc. visų žemės ūkio produkcijos gamintojų. Dažniausiai produkcija auginama eksportui, nes šalyje ekologiški produktai nėra paklausūs. Intervencinis grūdų pirkimas ES 2004 11 01- 2005 05 31, tūkst. t Valstybė Kviečiai Miežiai Kukurūzai Bendras siūlomas pirkti kiekis Belgija 86,779 53,900 0 140,679 Danija 161,356 13,400 0 174,756 Vokietija 3 439,876 1 602,526 10,080 5 052,482 Prancūzija 2 278,570 236,998 67,560 2 583,128 Airija 0 13,072 0 13,072 Austrija 283,905 31,083 125,512 440,500 Suomija 3,642 34,902 0 38,544 Švedija 66,691 45,563 0 112,254 D.Britanija 0 16,440 0 16,440 Čekija 954,386 97,012 43,020 1 094,418 Estija 0 28,894 0 28,894 Latvija 64,734 2,094 0 66,828 Lietuva 236,827 43,251 0 280,078 Vengrija 1635,115 102,412 2 655,481 4 397,622 Lenkija 883,770 29,571 186,405 1099,746 Slovakija 288,213 63,050 232,745 584,008 ES-25 10 383,864 2 414,168 3 320,803 16 123,449 Pastaba: Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Kipre, Maltoje ir Slovėnijoje į intervencines atsargas grūdų nepirkta     Ekologiniai ūkiai ieško nišos rinkoje, Sekundė, p. 9
	Autorius: Gintautas Subačius, data: 2005 08 01
	Ekologiškų produktų auginimas vis labiau populiarus tam-ga ir Panevėžio rajone. Rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjo Vytauto Kriaučiūno teigimu, per kelerius metus rajone ekologiškų ūkių padaugėjo daugiau kaip tris kartus ir neseniai įkurta ekologinių ūkių bendruomenė "EkoPan" jau vienija apie trisdešimt narių. Dauguma jų specializuojasi augalininkystėje, tačiau kai kurie iš jų pasiryžę, kad visas jų ūkis būtų sertifikuotas kaip ekologinis. Domisi naujovėmis Vakar vykusiame ekologinių ūkių savininkų pasitarime su rajono Žemės ūkio skyriaus vadovais kalbėta apie išmokas už deklaruotus pasėlius, ūkių sertifikavimą, pasėlių priežiūros aktualijas, pasėlių sėjomainą, apsirūpinimą technika, profesinį rengimą, bendruomenės įregistravimą, produkcijos realizavimą, tarpusavio bendradarbiavimą ir kitais ūkininkams rūpimais klausimais. V.Kriaučiūnas pasidžiaugė, kad net per didžiausius darbymečius ūkininkai suranda laiko kelti savo kvalifikaciją ir vis aktyviau dalyvauja jiems rengiamuose kursuose, seminaruose, mokymuose. Rengs parodą V.Kriaučiūnas neslėpė, kad anksčiau Lietuvoje, taip pat ir Panevėžyje, labiau buvo žinoma tik šiaurės Lietuvos rajonuose vykdyta "Tatulos" ekologiškų ūkių programa bei jos mūsų mieste rengtos ekologiškų produktų mugės, tačiau dabar atėjo pats laikas kalbėti apie rajone auginamą ekologišką produkciją ir apie tai supažindinti vietos, t.y. Panevėžio miesto vartotojus. Todėl spalio 8 d. Panevėžio profesinio rengimo centro žemės ūkio mokykloje savo produkciją pristatys rajono ūkininkai. Reikia auginti daugiau V.Kriaučiūnas akcentavo, kad kol kas rajono ekologinių ūkių savininkai negali vesti derybų su didžiaisiais prekybos centrais, nes nesugebės produkcijos tiekti dideliais kiekiais ir ištisus metus, tačiau nepaisant to, jau dabar reikia spręsti šių produktų realizavimo problemą. Žemės ūkio skyriaus vedėjas pridūrė, kad pasikeitė ir vartotojų požiūris, todėl būtina produkciją ne tik išauginti, bet ir išsaugoti, supakuoti. Išmokų dar, negavo Ekologinių ūkių savininkai teigė kol kas negavę tiesioginių išmokų už deklaruotus pasėlius ir žemės ūkio naudmenas, tačiau buvo pasirengę ir toliau plėtoti ekologinę žemdirbystę, o kai kurie - ir sertifikuoti visą ūkį. Jie vylėsi, kad konkurencinėje kovoje padės ir neseniai įkurta ekologinių ūkių savininkų bandruomenė "EkoPan", vadovaujama Audronės Kabelienės. Augalininkyste užsiimantys ūkininkai pasidžiaugė, kad į jų gretas įsitraukia ir sodininkai bei uogų augintojai.

Komentaras (2005-07-31)

Praėjusią savaitę nemažai dėmesio gamtinės aplinkos bei sveikos mitybos klausimams, t.y. ūkio pertvarkos iš gamtinę aplinką naikinančios ūkininkavimo sistemos (valdymo, mokslo, mokymo, konsultavimo bei gamybos ir realizavimo sistemos) į ekologinę gamybą, skyrė laikraštis „Verslo žinios“.

Mums tai buvo maloni naujiena. „Tatulos“ kryptimi dirbame jau aštuoniolika metų ir bet kokia parama siekiant Lietuvą pakeisti, matyti klestinčią, su nenuniokota gamtine aplinka, sveikais žmonėmis mus džiugina. Nors tiesą pasakius parama buvo ypač reikalinga, bet nesulaukta 1997 m., kuomet „Tatulos“ kryptis buvo subrandinusi situaciją visos šalies ūkio pertvarkai – paverčiant Lietuvą klestinčių šeimos ekologinės gamybos ūkių, įmonėlių, apjungtų (kooperacijos, bet ne akciniu pagrindu) į realizavimo stambius vienetus, kraštu. Tačiau tam pritrūko politinės valios. Už tat taip pat ir su su ES parama judame link 500-1000 intensyvių pramoninių chemizuotų ūkių, įmonių (gal būt, ateityje su GMO) kraštu. Kraštu, kuriame paramą bei pelną, nušluodami gamtinę aplinką, susišluoja keletas šeimų. Kraštu, kuriame tokių ūkių samdiniais dirbs atvykėliai. Ir vis nesuvoksime, o ką veikia milijonas Lietuvos žmonių, gyvenančių miesteliuose ir kaimuose bei vienkiemiuose. Dar labiau nesuprasime, kur jie pradingo. Ir greičiausiai nesuvoksime, o kur pradingo tokia samprata, kaip tautiškumas (valstybingumo pagrindas).

Gal būt, dėl to, kad straipsniukai buvo rašomi skubotai, gal būt, dėl to, kad pašnekovai buvo kalbinti telefonu (kai pasakoma vienaip, o atspausdinama kitaip), gal būt, dėl to, kad dalis pašnekovų buvo parinkta visiškai nepasiruošusių kalbėti šia tema (kaip sakoma, šiaip iš gatvės), pastebėjome, kad nagrinėta tema laikraščio straipsniukuose praslydo gana paviršiumi. Jei taip, kaip parašyta kalbėjo ir kai kurie ūkininkai, - žinoma, taip supaprastinti reikalų taip pat nevalia.

Čia patalpinome vieną iš to ciklo straipsniukų  (berods paskutinįjį), manome visiškai neblogą.

Mus žeidė kituose straipsniukuose atspausdinti žodžiai. Ypač vieno žmogaus pasamprotavimai, atseit, ūkio pertvarkos reikalus palikime turtingam ir išrankiam vartotojui (tai ne pažodinė citata). Būtent dėl tokių samprotavimų ir rašome šį komentarą. Ta proga ir norime pastebėti, kad ekologiškų produktų vartotojas  (pagrindinė ūkio pertvarkos varomoji jėga) jau visą dešimtmetį yra ne tas minėtas turtingasis. Deja, ekologiškų produktų vartotojas ir pagrindinis ūkio pertvarkos variklis yra - neturtingas pensijon pasitraukęs inteligentas. Turtingieji į savo karučius nors jau nebekrauna, ką darė visą dešimtmetį, Vakarų sąvartynui skirtas atliekas, bet dar tebesimėgauja sintetiniu maisteliu. Ir tikrai mes nesirūpiname tokio žmogaus žarnyne kaupiamais riebalais, dujomis, kurios nuodija jo kraują. Mes pergyvename, kad tas tūlas žmogelis pasirinkdamas aplinką niokojančio gamintojo produkciją, kaip koks suokalbininkas, dalyvauja gamtinės aplinkos naikinime.  Tad apie kokį ūkio pertvarkos variklį kalbame laikraštyje.

Mes (Tatulos programa) ekologiškų produktų vartotojams visgi pasakome (tiksliau kaip ir patampome už ūsų), kad jau dešimt metų mes savo mugėse labdaringai išdaliname ekologiškus produktus  - ateikite ir paimkite juos. Juk šiandien žemdirbys dirba nemokėdamas sau atlyginimo už darbą, samdomas darbuotojas už atlygį taip pat dar negali išlaikyti savo šeimos (dėl ko kaime nebelieka žmonių, kuriuos būtų galima pasamdyti darbui), neatidėdamas lėšų technikai pirkti. Be to, į ekologiško produkto savikainą vartotojui nėra įkalkuliuota visi mugės kaštai - mokesčiai už mugės vietą bei renginį, reklamą vartotojui, ūkininkų bei ekologiškų produktų atvežimą. Juk tai padengia ne vartotojas, bet Tatulos programa. Be to, pradėję rudenines muges iki pat gegužės mėn. kiekvieną savaitgalį samdome autobusą Tatulos programos dalininkų - ūkininkų atvežimui (juk pagrindas kviečiant vilniečius turi būti užtikrintas), mažiausiai tris galingus sunkvežimius ekologiškų produktų atvežimui. Beje, taip pat tris metus dengėme degalų kaštus visos šalies ekologinės gamybos ūkiams, kurie dėl to ekologiškus produktus galėjo gabenti į Tatulos programos ekologiškų produktų muges bei į prekybos centrų ekologiškų produktų skyrius. Tačiau tuo pasinaudojo nedaugiau dešimties, - gi kitus privertėme bent užčiaupti burnas, kad nesiteisintų, jog ekologiškus produktus yra priversti išversti į bendrą katilą su chemizuotos gamybos produktais.

Gal todėl jau visą dešimtmetį mūsų muges lanko ir sveikai maitinasi pats neturtingiausias sluoksnis – į pensiją pasitraukusi inteligentija (apsiskaičiuosi, dvasingoji Lietuvos dalis). 

Nors su prekybos centru (tuomet su mumis kalbėjosi tik VP Market) ekologiškų produktų skyrių sutarėme atidaryti dar 1998 m. pradžioje (ir nuo to laiko VP Market garbingai išlaiko ekologiškų produktų skyrių) - iki šiol negalime susėsti kaip lygus su lygiu dėl paprasčiausios priežasties - neturime pakankamai ekologiškų produktų. Nes praktiškai visi mūsų apklaustieji ekologinės gamybos ūkininkai pareiškia, kad viską parduos per Tatulos programos ekologiškų produktų muges arba visai neatsiliepia. O su tais dviem ar trimis pareiškusiais norą tiekti ekologiškus produktus į prekybos centrą (nes jie per muges jau ir nebesugebėtų viską išsiparduoti), visgi prekybos centras cackinasi. Nes jam reikia bent „pasipuošti ekologiškais produktais“. Juk jau dauguma žino, kad jei perdirbėjas negamina bent vieno ekologiško produkto, o jei prekybininkas neprekiauja ekologiškais produktais, - reiškia jis jau yra vakarykščios dienos herojai – Planetos ir Žmonijos pūliniai (atmatos). Mes taip pat iki šiol tam tikra prasme su tuo vienu kitu dirbame (padedame reikiamai parengti bei finansuoti pakuotę ir pan.), nes visuomet žiūrime bent į dešimtmečio perspektyvą. Taip pat ir ekologiškų produktų perdirbėjai dar negali prekybos tinklui pasiūlyti ekologiškų produktų (kai bendroje įmonėlės apimtyje jie tesudaro 1-2 proc.). O verkšlenti, kad iš ekologinės gamybos įmonės prekybos tinklas nepaima tradicinės gamybos produktų, dėl suprantamų priežasčių, visgi, nereikėtų taip pat. Kas kita, jei nepaimtų ekologiškų produktų (deja, jų ir nesiūlome).

Mes (Tatulos programa) dirbame taip vadinamoje „ne pelno zonoje“, kurioje niekuomet nedirbs nei pelno, nei valstybinės organizacijos. Nes tai sudėtingas procesas – tos organizacijos turi ne tik lengvesnių, bet ir pelningesnių sektorių. Mes visiškai sąmoningai dirbame tam, kad išpurentume dirvą toms organizacijoms, kad po mūsų jie čia galėtų dirbti jiems įprastomis sąlygomis - "pelno zonoje". Todėl mūsų (Tatulos programos) pagrindinis tikslas išlieka – ugdyti valdymo, mokslo, mokymo, konsultavimo institucijų vadovus ir specialistus, visuomenę. Juk Lietuvoje to niekuomet nepadarysi paskaitomis (jomis paprasčiausiai Lietuvoje nepatikima) – tam ir darome minėtas Tatulos programos ekologiškų produktų muges, kurios yra ir tiesiogine prasme brangesnės už jose išdalintus žmonėms ekologiškus produktus.

Mums pavyko pasiekti tikslus dėl išmokų ekologinei gamybai, siekiant padengti nuostolius pereinamajame laikotarpyje (kol žemdirbys nesugeba pamaitinti ir apsaugoti augalą nuo ligų ir kenkėjų, dėl didesnių išlaidų gamybai) . Bet nepavyko paveikti, kaip minėjau  politinę valią dar 1997 m., kuomet dar galėjome pakartoti taip vadinamą tarpukario fenomeną – vakariečius maitinti ne tradicinio ūkio bekonais (skirtingai nei tarpukaryje - šito gero savo jau turi perprodukciją), bet ekologiškais produktais. Šiandien vakariečiai jau turi ir ekologiškų produktų (skirtingai nei 1997 ar 2002 metais) jei ne perprodukciją, tai balansą.

Tad nepaveikėme 1997 m. politinės valios - neturime Lietuvoje šeimos ūkio, t.y. klestinčio kaimo su pusmilijoniu klestinčių ekologinių šeimos ūkių, apjungtų į realizavimo kooperatyvus (daržovių, vaisių, grūdų, pieno, mėsos ir pan.).

Tatulos programos ir dabar pagrindiniu tikslu išlieka (nepaisant, kad Lietuvoje, kaip minėjau, formuojasi 500 ar 1000 intensyviai chemizuotų ūkių kaimas, kuris tikisi paimti kaimui skirtą paramą bei rungtis dėl pačio skurdžiausio vartotojo maitinimo Planetoje) ekologinės gamybos šeimos ūkis, kuris galėtų vartotoją aprūpinti šeimos ūkyje perdirbtais produktais. Nes tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų, tiek pačioje Lietuvoje tokiam produktui vartotojo niša auga geometrine progresija. Lietuvoje manome toks produktas pirmoje eilėje turėtų patekti darželinukams ir kitiems pypliukams.

Žmonės jau nenori chemijos ir jos pasekmėms gesinti chemizuotų gydymo priemonių.

Žmonės jau nori (išsiugdėme) ekologiško maisto pagaminto šeimos ekologinės gamybos ūkyje ir patiekiamo per jų realizavimo kooperatyvų tinklą, o ne iš kombinatų. Tokia vartotojo nišą jau labai greitai turėsime. Tam orientuojame ir gamintojus, tam dirbame jau 18 metų ir dirbsime tiek, kiek reikės (greitai, kaip sakoma, tik kralikai dauginasi).

Pabaigai galime pasakyti, kad mūsų reikalai juda kryptingai ir subalansuotai. Jei įvertinsime begalinę inerciją, jei tai nepavadinsime begaliniu visuomenės ir jos tarnų pasipriešinimu.

Svarbiausiai, nepainiokime taip vadinamos ir visiems gerai suprantamos "pelno zonos" su darbu "ne pelno zonoje". Darbu, kad ta "pelno zona" iš viso galėtų atsirasti ir egzistuoti.

Būtų neteisinga, jei pagiriamojo žodžio netartume Žemės ūkio ministerijai. Žinant kokiu spaudimu yra veikiama Žemės ūkio ministerija iš kitos pusės (to minėto stambaus sintetinio ūkio sektoriaus) - jos nuopelnų per visą šį 18 metų laikotarpį nesugebėtume pervertinti.

Pagarbiai,

Almonas Gutkauskas 

2005-07-28   Ekologija sau, verslas sau, o išmokos kiaulėms, Verslo žinios, p. 8 Autorius: Nenurodytas, data: 2005 07 28 2004 m. mūsų šalyje buvo sertifikuoti 1.178 ekologinės gamybos ūkiai, sertifikuotas plotas - beveik 43.000 ha ir, palyginti su 2003 m., padidėjo beveik 20.000 ha (VŽ, Nr. 143). Regis, šiuo metu, kai pasaulis skęsta pramonės teršaluose, medikai vos ne kiekvieną dieną reklaminėse televizijų laidose ragina naudoti įvairiausius maisto papildus ar vaistus, šalinančius toksinus iš organizmo, o kenčiančiųjų nuo taršos sukeltų alergijų gausėja geometrine progresija, ekologiški produktai turėtų būti tiesiog aukso gysla. Ypač turint omenyje, kad ir valstybė tokiems ūkiams dosni - kiekvienas ūkininkas gauna tiesiogines išmokas už deklaruotus pasėlius ir papildomas - už ekologinį ūkininkavimą. Pavyzdžiui, už ekologiškų daržovių ha mokama 1.900 Lt, javų -1.400 Lt, sodų bei uogynų - 2.600 Lt, vaistažolių -1.600 Lt. Europos Sąjungoje dabar nėra kitos žemės ūkio srities, kuri taip sparčiai plėstųsi, kaip ekologinė žemdirbystė. Apytikriais skaičiavimais, bendra ekologiškų produktų paklausa viršys pasiūlą dar mažiausiai 5-10 m. Regis, gyvenk ir džiūgauk, chemines trąšas mėšlu pakeitęs, tačiau iš ekologinių ūkių savininkų girdėti ne linksmos dainos, o skundai ar net raudos. VŽ kalbinti ekologiškai besitvarkantys žemdirbiai vienu balsu lieja apmaudą ir pesimizmą. Pasirodo, jog didžiausia problema ne išauginti, o parduoti produktus. Ūkininkai skundžiasi, jog prekybos tinklams jie neįdomūs, kad pardavėjai užsikrauna vos ne 100% antkainius ir taip atgraso pirkėjus. Prekybininkai atkerta, jog tokios produkcijos poreikis yra, tačiau Lietuvoje dar nėra garantuoto ekologiškų produktų tiekimo, ūkininkai negali aprūpinti savo produkcija viso tinklo parduotuvių, todėl jų lentynos ir nešvyti ekologiškomis morkomis. Redakcijos nuomone, abi pusės truputį tiesos nuslepia. Ekologinė žemdirbystė Lietuvoje - smulkus verslas, todėl tikėtis, kad vienas ūkininkas sugebės aprūpinti savo prekėmis, tarkim, visas "VP Market" parduotuves, - naivu. Tačiau kol kas to ir nereikia - ekologiškus produktus renkasi turtingesni, labiau išprusę vartotojai, todėl net be didelių tyrimų akivaizdu, jog didmiesčiuose apsimoka jais prekiauti, o štai mažesniuose miesteliuose kažin ar pirkėją būtų lengva rasti. Prekybininkai tiesiog kol kas negauna didelio pelno iš tokio verslo, todėl ir į ekologiškai besitvarkančius ūkininkus pro pirštus žiūri, taiko jiems tokius pat reikalavimus, kaip didiesiems tiekėjams. Kita vertus, pikta klausytis ir žemdirbių skundų: net po dešimtmečio jie sunkiai supranta, jog yra ne tik ūkininkai, bet ir verslininkai, patys turintys rūpintis pardavimu. O būdų yra ne vienas. Kažin ar verta steigti specializuotas parduotuves (prieš kelerius metus toks bandymas Vilniuje baigėsi fiasko), tačiau kooperuotis ir bendromis jėgomis, didesniais produkcijos kiekiais belstis į prekybos tinklų vartus - galima. Lygiai taip pat galima bandyti kartu populiarinti vieną ženklą, kuris taptų sveiko maisto sinonimu ir nepriklausytų nė vienam prekybos tinklui, tuomet būtų galima lengviau bendradarbiauti su mažesnėmis parduotuvėmis. Daugelis JAV ekologinės žemdirbystės puoselėtojų net nebando tartis su prekybininkais, o patys kuria savotiškas komunas. Aplink gyvenantys pirkėjai moka metinį mokestį ūkininkui, kuris įsipareigoja patiekti nustatytą kiekį daržovių ar kitų produktų. Ekologiškos produkcijos poreikis yra, auginančiųjų ją taip pat, trūksta tik noro ar sugebėjimo tai verslu paversti. Rypavimais ir subsidijomis toli nenuvažiuosi - reikia mokytis parduoti. Būtų gaila, jei ir ateityje ekologiškai užaugintos daržovės atitektų kiaulėms.

2005-07-21   Laikas susirūpinti dėl ekologiškų sėklų ir sodinamosios medžiagos, Ūkininko patarėjas, p. 7 Autorius: Šarūnas Laužadis, data: 2005 07 21 Paskutiniaisiais metais parduotuvėse, prekybos centruose ir net turguose dauguma pirkėjams siūlomų vaisių ir daržovių yra užauginti tiek Lietuvos, tiek užsienio pramoniniuose ūkiuose, kuriuose intensyviai naudojami chemikalai. Mažai besidomintieji sveika mityba nesirūpina, nei kur, nei kaip šie maisto produktai užauginti. Daugelis susivilioja gražiai atrodančiais, pigesniais vaisiais ir daržovėmis, nė nesusimąstydami, kad vartodami juos ilgą laiką gali pakenkti savo sveikatai... Ką daryti? Panašių problemų yra ir kitose šalyse, tarp jų ir pas mūsų kaimynus latvius bei estus. Ypač pastebimos jos pasidarė šioms šalims įstojus į ES: juk būtina užtikrinti tokį pat maisto saugos, visuomenės bei gyvūnų sveikatos lygį, koks dabar yra ES šalyse. Viena iš efektyviausių priemonių - vis didesnį pagreitį Baltijos šalyse įgaunanti ekologiškų produktų gamyba, todėl apie daug ką turėjo pakalbėti neseniai Latvijoje, Talsų mieste, į Europos Komisijos remiamą seminarą "Aplinkai draugiško maisto gamybos sistema: reikalavimai sėkloms ir sodinamajai medžiagai" susirinkę Estijos, Latvijon ir Lietuvos žemės ūkio bei maisto saugos specialistai. Seminaro metu buvo diskutuojama apie ekologinę gamybą, jos plėtrą, sertifikavimo ir kontrolės sistemas Baltijos šalyse bei ES teisės aktų nuostatų įgyvendinimą jose. Pranešimus skaitė mokslininkai iš Danijos, Italijos, Lenkijos, Olandijos, Vokietijos. Dar labiau seminaro dalyvius sudomino netoli Talsų pagal pagoniškąsias tradicijas gyvenanti latvių etnokultūros puoselėtoja Zigrida Brale, kuri seminaro dalyviams ne tik papasakojo apie sveiką gyvenimo būdą, kurį kadaise puoselėjo baltai, bet ir atliko įvairiausių žolynų aukojimo ant aukuro liepsnos apeigas. Lietuvos delegaciją sudarė Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Žemės ūkio universiteto, Valstybinio augalų veislių tyrimo centro, Lietuvos žemdirbystės instituto, Žemės ūkio rūmų, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos atstovai. Daug padirbėjo mūsų kaimynės paskutiniaisiais prieš stojimą į ES metais. Jei 1998 m. Latvijoje buvo sertifikuoti 39 ūkiai (Lietuvoje - 144), tai 2002 m. jau turėjo sertifikavę 352 ūkius, visai priartėdami prie mūsų, o sertifikuotais plotais mus net aplenkdami. 2002 m. Lietuvoje buvo sertifikuota 8780 ha, o Latvijoje - 16934 ha. Sparčiai žengia ekologinės gamybos keliu kita mūsų kaimynė Estija. Jei 1999 m. Estijoje buvo sertifikuoti 89 ūkiai (Lietuvoje - 171 ūkis), tai 2001 m. tokių ūkių šioje šalyje buvo 385 (Lietuvoje -290). Bendras sertifikuotas plotas Estijoje tais metais siekė 20,3 tūkst. ha (Lietuvoje -6469 ha). Sparčiausiai didėja ekologinės gamybos plotai Saaremos ir Hiumos salose, kur daugiausia sertifikuojamos pievos, ganyklos. Kai nuo narystės Europos Sąjungoje dienos visose šiose šalyse ekologinė gamyba pradėta remti iš ES fondų, Lietuvai pavyko išsiderėti net keletą kartų didesnes išmokas, tad savo kaimynus prisivijome. 2004 m. Lietuvoje buvo sertifikuoti 1179 ūkiai, užimantys bendrą 43 tūkst. ha plotą, Latvijoje - 1043 ūkiai su bendru 44 tūkst. ha plotu. Tačiau siekiant užtikrinti visuomenės sveikatą bei norint išsaugoti vartotojų pasitikėjimą gamintojais ir kontroliuojančiomis institucijomis, būtinas aukštas maisto saugos lygis. Todėl visose Bendrijos šalyse ekologinė gamyba turi būti vykdoma pagal vieningus teisės aktų reikalavimus. Mums šis seminaras buvo labai svarbus, nes, kaip žinoma, nuo 2004 m. gegužės 1 d. ekologinė gamyba Lietuvoje, kaip ir visose ES šalyse, turi būti vykdoma laikantis Europos Tarybos 1991 m. birželio 24 d. reglamento Nr.2092/91/EEB dėl ekologiškos žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio bei maisto produktų ženklinimo reikalavimų. Viena šio reglamento nuostatų reikalauja ekologinės gamybos ūkiuose naudoti sėklas ir augalų dauginamąją medžiagą, užaugintą ekologinės gamybos metodu. Įvertinus tai, kad stojimo į ES metu Lietuva dar nebuvo pasirengusi vykdyti šį reikalavimą, Europos Komisija, nukrypstant nuo reglamento (EEB) Nr. 2092/91 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, leido Lietuvoje iki 2006 m. sausio 1 d. naudoti ekologinėje žemdirbystėje sėklas ir augalų dauginamąją medžiagą, užaugintą ne ekologinės gamybos metodu, tačiau jau kitais metais reikės griežtai laikytis reglamento reikalavimų. Stojimo į ES sutartyje Lietuvai išsiderėtam pereinamajam laikotarpiui pasibaigus, visi ekologiškai ūkininkaujantieji privalės naudoti tik ekologinės gamybos metodu užaugintas sėklas ir augalų dauginamąją medžiagą. Ūkiai, kuriuose nebus laikomasi šio reikalavimo, nuo 2006 m. nebus sertifikuojami. Todėl seminaro metu buvo diskutuojama, kaip elgtis ūkininkams pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Nusiminti dėl šių apribojimų mūsų ūkininkams nereikia, nes įsigyti sėklas bei augalų dauginamąją medžiagą, užaugintą ekologinės gamybos metodu, yra daug galimybių. Jas galima pirkti iš Valstybinės sėklų ir grūdų tarnybos atestuotų ekologiškų sėklų tiekėjų; naudoti savo ūkiuose (jei galimajame išaugintą produkciją naudoti kaip sėklas ir augalų dauginamąją medžiagą) užaugintas sėklas bei augalų dauginamąją medžiagą; pirkti iš ekologinės gamybos ūkių, kuriuose išaugintą produkciją galima naudoti kaip sėklas ir augalų dauginamąją medžiagą sertifikuotuose ekologinės gamybos ūkiuose; importuoti norimų veislių ar rūšių sėklas iš užsienio šalių. Galimybę pasirinkti priimtiniausią ekologiškų sėklų įsigijimo būdą turi kiekvienas ūkio subjektas, nes Lietuvoje yra nemažai ekologinės gamybos ūkio statusą turinčių ūkių, kuriuose išaugintą produkciją galima naudoti sėklai bei dauginimui. Tuo atveju, jei ūkis jau turi ekologinės gamybos ūkio statusą, reglamentas nedraudžia naudoti ir savo ūkyje išaugintas sėklas ar augalų dauginamąją medžiagą, išaugintą bei paruoštą pagal ET reglamento Nr.2092/91 reikalavimus. Pareiškėjai, norintys savo ūkyje naudoti geresnės kokybės sėklas ir gauti didesnį derlių, gali kreiptis į Valstybinės sėklų ir grūdų tarnybos atestuotus sėklininkystės ūkius, kuriuose sėklos ir augalų dauginamoji medžiaga auginama ekologinės gamybos metodu. Tačiau reikia pabrėžti, kad visais atvejais, sertifikuojant ekologinės gamybos plotus, pareiškėjai privalo pateikti sertifikuojančios įstaigos VšĮ "Ekoagros" inspektoriams ūkyje naudojamų sėklų įsigijimo dokumentą ar kitą dokumentą, patvirtinantį naudojamų sėklų kilmę. Tuo atveju, jei Lietuvoje negaunama norimos veislės sėklų, o Lietuvos sėklų tiekėjai negali jų parūpinti iš kitų šalių, ūkio subjektai privalo kreiptis į sertifikavimo instituciją VšĮ "Ekoagros" su prašymu leisti naudoti ne ekologiškas sėklas ar augalų dauginamąją medžiagą. Maloniai nuteikia tai, kad nemaža dalis Lietuvos ūkininkų, plėtojančių ekologinę gamybą, į naujus reikalavimus žiūri rimtai ir be didesnės baimės. Tačiau, kalbant apie ekologinę gamybą apskritai, laikas suprasti, kad šis ūkininkavimo principas nėra būtinybė ar prievolė kiekvienam ūkininkaujančiam, o juo labiau pasiaukojimas. Ekologinė gamyba taip pat nėra socialinės paramos forma. Ir reikia išguiti iš mūsų visuomenės klaidingą nuostatą, kad ekologinė gamyba yra tarsi alternatyvi veikia nederlingose ar mažo našumo žemėse. Ekologinė gamyba - tai verslo rūšis, galinti duoti pelną ir, be abejo, kuo derlingesnėse žemėse ji bus plėtojama, tuo bus pelningesnė. Dar daugiau: ateityje numatoma net tiesioginių išmokų mokėjimą sieti su realizuotos produkcijos kiekiu. Todėl jau dabar aiškėja, kad ekologine gamyba gali užsiimti ne kiekvienas norintysis, o tik tie, kurie turi atitinkamas aplinkos sąlygas, pakankamai žemdirbystės, žemės tvarkymo bei ekonomikos žinių. Reikia suprasti ir tai, jog šių žinių ekologiškai ūkininkaujantiesiems reikia kur kas daugiau, negu besiverčiantiems įprastine žemdirbyste, o išmokos už ekologinę gamybą yra tik kompensacija už negautas pajamas ir jokiu būdu ne socialinės paramos forma. Tuo tarpu mūsų šalyje dažnas ūkininkas, išgirdęs apie nemažas tiesiogines išmokas už ekologinę gamybą, neša paraišką net neperskaitęs Ekologinio žemės ūkio taisyklių... Ekologinė sėklininkystė Lietuvoje įsibėgėja, todėl dar ne viską žinome ir panašiuose seminaruose ar projektuose reikėtų aktyviai dalyvauti ne tik mokslininkams, bet ir gamybininkams. Malonu tai, kad ūkininkų negąsdina sėklininkystės reikalavimai bei galimybė pirkti importines ekologiškas sėklas, nes, kaip informavo neseniai Lietuvoje viešėję Belgijos kompanijos "Eurogen" atstovai, jų firmos parduodamos ekologiškos sėklos nėra itin brangios. Tačiau kai kurie Lietuvos specialistai pastebi, kad šiuo atveju atsiranda galimybė įvežti į Lietuvą kai kurias augalų ligas, nes ekologiškos sėklos chemikalais neapdorojamos. Taip pat ne visose kitose šalyse išaugintos sėklos tinkamos mūsų klimato sąlygoms. Todėl prieš perkant importuotas sėklas, reikia gerai išsiaiškinti jų auginimo, laikymo, transportavimo ir kitas sąlygas.

	Gariūnai pripažinti valstybinės svarbos projektu (santr.), Klaipėda/Tavo pinigai, p. 9
	Autorius: Nenurodytas, data: 2005 07 19
	Vyriausybė nutarė Gariūnų turgavietę pripažinti valstybinės svarbos projektu. Pagal projektą siūloma įrengti ūkininkų turgų, kurį sudarytų keturi paviljonai po 3 tūkst. kvadratinių metrų. Lietuvos žemės ūkio produkcijos augintojams būtų sudaromos išskirtinės sąlygos prekiauti savo produkcija, suteikiant lengvatines nuomos kainas. Ūkininkai naujuosiuose paviljonuose galėtų pristatyti savo ūkiuose išaugintus ekologiškus, rūšinius produktus.

Almonas Gutkauskas 

	Ekologinis ūkininkavimas - laisva niša rajono žemdirbiams, Dzūkų žinios, p. 1,3
	Autorius: Dalia Nemunytė, data: 2005 07 09
	Ekologinio ūkininkavimo pastaruoju metu griebiasi vis daugiau rajono gyventojų. Juos vilioja nemažos tiesioginės išmokos, skiriamos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Šiais metais ekologiškai ūkininkaujančių asmenų skaičius išaugo lyg ant mielių. Ekologinis ūkininkavimas, pasak Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Lazdijų biuro konsultanto augalininkystei Beniaus Rūtelionio, turi dideles perspektyvas, nes ekologiškai išauginti produktai turi didžiulę paklausą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau daugumai rajono ūkininkų dar stinga žinių apie šį, palyginti naują, ūkininkavimo metodą. Minėtas spragas stengiasi užpildyti LŽŪKT Lazdijų biuro darbuotojai, teikdami konsultacijas, organizuodami įvairius seminarus, lauko dienas. Praėjusį ketvirtadienį nemažas būrelis Lazdijų rajono ir Druskininkų savivaldybės ūkininkų buvo susirinkę į Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje surengtą lauko dieną apie bioaktyvatorių PENER-GETIK ir BIOJODIS įtaką grikių auginimui. Teorines žinias susirinkusiems perteikė Lazdijų biuro konsultantas Benius Rūtelionis bei iš Kauno atkakęs Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas Juozas Pekarskas. Lauko dienoje dalyvavo ir UAB "Jodavita" direktorius Rimas Geležauskas, jo pavaduotojas Arvydas Stankūnas. Minėta bendrovė užsiima jodo koncentrato, kuris naudojamas maisto pramonėje ir žemės ūkyje, gamyba. Ji gamina ir skystas organines trąšas - BIOJODĮ. Kompetentingi asmenys atsakė į visus ūkininkams rūpimus klausimus. Ekologiškai ūkininkaujant, tenka apsiriboti tik kelių rūšių trąšomis, tarp jų - bioaktyvatoriais BIOJODŽIU ir PENERGETIKU, kurie esą padidina javų ir kitų kultūrų derlingumą. Jais apdorotos sėklos greičiau sudygsta. BIOJODŽIO trąšas sėkmingai panaudojo ūkininkas Algis Butanavičius iš Lazdijų kaimo ir ekologinį sėklininkystės ūkį vystantis Edmundas Jastramskas iš Agarinių. Šiemet pastarojo pašariniai žirniai, pasak B. Rūtelionio, atrodo išties įspūdingai. BIOJODĮ naudojo ir Leipalingyje ūkininkaujantis Mindaugas Tradišauskas, kuris susirinkusiems teigė, kad sėjant javus, į dirvą įterpė trečdaliu mažiau sėklos. Be to, pastarosios greičiau sudygo. Docentas Juozas Pekarskas, Ekologinio ūkininkavimo asociacijos narys, ūkininkams siūlė BIOJODĮ naudoti ir auginant bulves. Minėtos trąšos - puiki priemonė, kovojant prieš bulvių marą bei kolorado vabalus. Jomis, pasak docento, yra patenkinti netgi arabai, kurie bioaktyvatoriais purškia auginamus arbūzus. Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje, pagal daktarės Daivos Janušauskaitės parengtą metodiką, atliekami grikių auginimo bandymai, panaudojant du bioaktyvatorius - PENERGETIKĄ ir BIOJODĮ. Todėl visi lauko dienos dalyviai buvo pakviesti savo akimis įsitikinti bandymo rezultatais. Palyginus greta esančius du plotus, tręštus PENERGETIKU ir BIOJODŽIU, akivaizdžiai buvo galima įsitikinti, kad pastaroji trąša veikė kur kas efektyviau. Šaknų sistema taipogi buvo geriau išsivysčiusi grikių, tręštų BIOJODŽIU. Konsultantas augalininkystei Benius Rūtelionis, sumuodamas rezultatus, teigė, kad jie puikus, tačiau galėjo būti dar geresni, jei grikiai būtų pasėti šiek tiek rečiau. Tokiu būdu, būtų sutaupyta ir nemažai sėklos. Į lauko dieną susirinkę ūkininkai bėdojo, kad iki šiol neatgavo visų tiesioginių išmokų, kurios pirmiausia išmokėtos turtingiems Žemaitijos krašto ūkininkams. Jie teigė, kad pirmiausia lėšas reikėjo skirti "biedniems dzūkeliams", kad šie už gautus pinigus galėtų nusipirkti bent trąšų pavasario sėjai. Juk pastaroji pirmiausia prasideda būtent pietinėje Lietuvos dalyje. Lazdijų rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkas Benius Rūtelionis, neseniai dalyvavęs respublikiniame 17 - ajame Ūkininkų sąjungos suvažiavime, buvo išrinktas į Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumą. Jis sakė atstovausiantis Alytaus apskrities ūkininkams ir uoliai kovosiantis už jų interesus. Suvažiavime žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė susirinkusiems jo dalyviams esą pažadėjo, kad išmokas už nenašias žemes žemdirbiai gaus iki šių metų rugpjūčio 1 dienos. Veisiejuose lauko dienoje dalyvavęs Romas Rutkauskas, Lietuvos žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorius Lazdijų rajone, ūkininkus kvietė būti aktyvesniais, nesiskaldyti ir visiems dirbti vieningai.

	Olandai apie ekologišką produkciją gali tik pasvajoti, Panevėžio balsas, p. 6
	Autorius: Rita Skavičienė, data: 2005 07 14
	Panevėžio rajono savivaldybės delegacija beveik savaitę viešėjo Olandijos het Bildt savivaldybėje ir šventė šios vietovės 500 metų jubiliejų. Taip pat pas olandų ūkininkus patirties sėmėsi ir keturi mūsų rajono jaunieji ūkininkai. Pastarųjų teigimu, olandai skiria daug dėmesio užauginamos produkcijos kokybei ir naudoja labai daug chemikalų. Brangina senus daiktus Iš Olandijos daugelis Panevėžio rajono savivaldybės delegacijos atstovų lauktuvių parsivežė olandiško sūrio ir rūkytos arklienos. Lietuviai buvo sužavėti kaimuose įsikūrusių olandų gyvenimo būdu - viską daryti lėtai, be streso ir mėgaujantis kiekviena gyvenimo minute. "Olandai labai atviri. Ant langų nėra jokių užuolaidų, nes jie teigia neturintys ko slėpti. Žmonės labai brangina senus daiktus ir neskuba jų išmesti. Eidami gatve sveikinasi vieni su kitais, netgi su nepažįstamais. Tai religingi žmonės, pasimeldžia prieš kiekvieną valgį. Aplink namus daug gėlynų", - kelionės įspūdžiais dalijosi keletas delegacijos atstovų surengtoje spaudos konferencijoje. Skulptūras pardavė olandams Pasak Panevėžio rajono mero Povilo Žagunio, į Olandijos het Bildt savivaldybę vyko 84 žmonių delegacija. Kelionės išlaidos - apie 9 tūkstančius eurų - apmokėtos iš Olandijos partnerių lėšų. Su het Bildt savivaldybe Panevėžio rajono savivaldybė bendradarbiauja jau aštuonerius metus. Šiemet het Bildt savivaldybei sukako 500 metų. Lygiai prieš tiek laiko, nusausinus dalį jūros, įsikūrė het Bildt vietovė. Dabar ariant žemę dirvoje randamos jūros kriauklės, kurios pavaizduotos ir het Bildt herbe. Het Bildt gimtadieniui paminėti ištisus metus buvo organizuojami įvairūs renginiai, o baigiamojoje šventės dalyje pakviesta dalyvauti ir mūsų rajono delegacija. Jos atstovai dalyvavo kultūriniuose renginiuose, mugėse, ekskursijose bei oficialiuose priėmimuose. Be 7 rajono Tarybos narių, 13 savivaldybės administracijos atstovų ir 10 įstaigų bei organizacijų atstovų, į Olandiją vyko Panevėžio rajono saviveiklininkų kolektyvai iš Perekšlių, Sujetų, Miežiškių. Jie miestelių centruose ir bažnyčiose surengė apie ketvirtį šimto koncertų. Nuvykę keturi medžio skulptoriai trijuose skirtinguose miesteliuose kultūros renginių metu sukūrė tris skulptūras. Jos buvo parduotos Olandijos partneriams. Naudoja daug chemijos Dvi savaites Olandijoje stažavosi keturi jaunieji ūkininkai iš Panevėžio rajono: Algis Juška, Darius Kabelis, Osvaldas Dirsė ir Asta Petrauskienė. Jie vyko pamatyti, kaip dirbama ir ūkininkaujama šioje šalyje. Pasak mūsų ūkininkų, galimybės plėsti žemės ūkį Olandijoje yra labai apribotos dėl žemės trūkumo. Olandija yra žemės ūkio lyderė Europoje, tačiau ten apsimoka auginti tik sėklas. Het Bildt savivaldybėje verčiamasi sėklinių bulvių auginimu. Daug dirbantys olandų ūkininkai yra išprusę, moka bent po tris užsienio kalbas ir geranoriškai dalijasi vienas su kitu patirtimi. Anot Olandijoje viešėjusių ūkininkų, aukšto lygio technika naudojama tik pieno ūkiuose, o visur kitur - technologijos panašios į lietuviškas. Panašios ir problemos -ieškoti naujų rinkų, stengtis kuo pigiau užauginti kokybišką produkciją. "Olandai ūkiuose naudoja labai daug chemijos. Jie norėtų ekologiškos produkcijos, tačiau tokią užauginus šokteltų jos kaina ir tokių produktų niekas nebepirktų", - teigė het Bildt savivaldybėje svečiavę-si mūsų ūkininkai.

	Ekologinio ūkininkavimo Europos vasaros akademija, Ūkininko patarėjas, p. 9
	Autorius: Rasa JAGAITĖ, data: 2005 07 14
	Jau penktus metus Čekijoje, Lednicos mieste, kiekvieną vasarą vyksta Europos ekologinio ūkininkavimo akademija. Tris dienas trukusiame renginyje, kurį organizavo Čekijos ekologinio žemės ūkio asociacija PRO-BIO, dalyvavo atstovai iš 18 šalių, tarp jų ir keturiolika lietuvių: Žemės ūkio rūmų vyr. specialistė agroaplinkosaugai ir ekologiniam žemės ūkiui Edita Karbauskienė, specialistė augalininkystei Lina Pukaitė-Malinauskienė, ŽŪR savivaldos organizatoriai rajonuose, taip pat Ekologinės žemdirbystės asociacijos "Gaja" nariai -ūkininkai, mokslininkai. Vadinamojoje Vasaros akademijoje, be mokslinių pranešimų, vyko žemdirbių, gamintojų, vartotojų, konsultantų, politikų susitikimai, ekologiškų produktų degustavimas ir prekyba, organizuotos ekskursijos į ekologinius ūkius. Šiemet pagrindinės konferencijų temos buvo skirtos augalų apsaugos, nenaudojant cheminių preparatų, gyvūnų laikymo ekologiniame ūkyje, ekologinio ūkininkavimo plėtros ir galimybių Europos Sąjungoje (ES) klausimams. 2004 m. pradžioje ES buvo 5,7 mln. ha ekologinių žemėnaudų, jo sudarė 3,4 proc. viso ES žemės ūkio naudmenų ploto. Ekologiškai ūkininkavo 151 tūkst. ūkių. Ekologiškų produktų metinė rinka ES sudaro 11 mlrd. EUR, didžiausia išlieka Vokietijos rinka. Čekijoje vykusioje Vasaros akademijoje jos dalyviai galėjo paragauti vengriškų, slovakiškų, čekiškų nacionalinių ekologiškų produktų -įvairių sūrių, duonos, mėsos gaminių, medaus, arbatos ir pan. Kaip "Ūkininko patarėjui" sakė iš renginio grįžusios E. Karbauskienė ir L. Pukaitė-Malinauskienė, konferencijoje dalyvavo Austrijos, Vokietijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos ir kitų šalių aukšti kompetentingi pareigūnai iš Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijų. Iš 200 dalyvių maždaug penktadalis buvo ūkininkai. Renginyje akcentuota tai, kad ir ateityje, kai įsigalios naujas 2007-2013 m. ES Kaimo plėtros planas, jame liks didelis dėmesys aplinkosaugai. Pagal minėtąjį planą šiai sričiai turi būti skiriama ne mažiau kaip 25 proc. kaimo plėtros lėšų. Kai kurios šalys, tokios kaip Austrija, jau ir dabar aplinkosaugai, o kartu ir ekologiniam ūkininkavimui skiria didžiules pinigų sumas. Tuo tarpu Lietuva, lyginant su kaimyninėmis šalimis, šioje srityje dar gerokai atsilieka. Teigiama, kad pagal ES reglamentus 2007-2013 m. laikotarpiu turėtų išlikti dabartinio lygio išmokos ekologiniams ūkiams. Kalbėdami apie ekologinio ūkininkavimo plėtrą ir perspektyvas, daugelis konferencijos pranešėjų akcentavo ir tai, jog norint spręsti iškilusius klausimus, reikia užsiimti kuo platesne lobistine veikla politiniuose ES sluoksniuose. Esą kiekviena šalis, norėdama turėti įtakos ES sprendimams, turi reikšti savo nuomonę aplinkosaugos klausimais, o tai geriausiai ir naudingiausiai daro lobistai. Briuselyje kiekvienam europarlamentarui tenka net po kelis lobistus iš įvairių organizacijų. Pasak E. Karbauskienės, naujų į ES įstojusių šalių silpniausia vieta ir yra ta, jog jos Briuselyje beveik neturi tokių lobistinį darbą dirbančių žmonių. Trečioji Ekologinio ūkininkavimo Europos vasaros akademijos diena kasmet būna skiriama ekskursijai į ekologinius ūkius ar įmones. Lietuviai pasirinko kelionę į kaimyninę Austriją ir aplankė du Žemutinės Austrijos ūkius. 1996 m. įkurtas sėklininkystės ūkis, dar vadinamas stotimi, turi 150 ha žemės ir augina net 23 rūšių ekologiškas augalų sėklas: grikius, rugius, soras, kviečius, lęšius, spelta kviečius, linus, nemažai prieskoninių augalų: pipirnes, juodgrūdes, pankolius ir 1.1. Svarbiausias šio ūkio tikslas - tiekti ūkininkams aukštos kokybės sėklas, kad jie galėtų užauginti kokybišką ekologišką produkciją. Įdomu tai, kad ši stotis neturi sėklininkystės ūkio statuso (kaip reikalaujama mūsų šalyje), sėklos tiekiamos tik su ekologinės gamybos statusą patvirtinančiu pažymėjimu. Sėklos auginamos ne tik pačioje stotyje, bet ir su šia firma sutartis sudariusių ūkininkų laukuose. Tokių yra per 400. Firma turi padalinių kitose šalyse, pavyzdžiui, 300 ha ūkį Rumunijoje. Stotyje dirba konsultantas, kuris ūkininkus nemokamai konsultuoja sėklininkystės klausimais. Pasak E. Karbauskienės, lietuvius nustebino tai, kad sėklininkystės ūkis įsikūręs labai prastose, akmenuotose žemėse. Jos gerinamos pačiame ūkyje iš medienos (aplinkui yra nemažai medžio apdirbimo įmonių) ir žolinių augalų atliekų gaminamu kompostu. Kasmet į hektarą išberiama po 10 kub. m komposto, jis humuso kiekį padidina net iki 9 proc., o azoto norma neviršija 60-80 kg/ha azoto veikliosios medžiagos. Įdomu ir tai, kad kompostas paruošiamas per 40 d. (pas mus komposto krūvos kartais laikomos pusmetį ar ilgiau). Komposto krūvos kas savaitę maišomos, tikrinama jo kokybė, vasarą jos laistomos ir neleidžiama įkaisti daugiau kaip iki 65" C. Kitas aplankytas BIO-AUSTR1A asociacijai priklausantis ekologinis šeimos ūkis verčiasi pieninių karvių auginimu ir pieno bei pačių pagamintų duonos kepinių pardavimu. Ūkyje laikomos 42 karvės, iš jų 25 - melžiamos. Gyvuliai laikomi šalto tipo tvarte ir aptvaruose palaidi po penkis. Šeriami žaliu pašaru ir silosu. Vidutinis karvės produktyvumas - 5,5 tūkst. kg pieno per metus. Ne pirmą kartą panašius Austrijos bei kitų Europos šalių ūkius pamatę lietuviai nepaliauja stebėtis, kad užsienyje reikalavimai žemės ūkio gamybai ir perdirbimui yra gerokai paprastesni negu Lietuvoje. Šio austro ekologiniame ūkyje šalia gyvulių fermos buvo ir pieno šaldytuvas, ir kepykla bei ekologiškų produktų parduotuvėlė. Mūsų šalyje panašūs dalykai jokiais būdais neleistini dėl_ griežtų higienos reikalavimų. Ūkio šeimininkas -plačios erudicijos žmogus, neapsiriboja vien savo kiemo interesais, bet aktyviai dalyvauja ekologinio žemės ūkio reikaluose, visuomeninėje veikloje. Būtent didesnio aktyvumo neretam mūsų ūkininkui dar vertėtų pasimokyti.

	Prestižinės parodos lankytojai skanavo "Saimetos" duonos ir šakočių, Darbas, p. 1
	Autorius: "Darbo" inf, data: 2005 07 09
	Žemės ūkio ministerijos viešųjų rysią skyrius redakciją informavo, jog liepos 3-6 dienomis Didžiosios Britanijos Warwickshire mieste vykusioje vienoje prestižiškiausių tarptautinių žemės ūkio parodų pasaulyje "Royal Show" buvo surengta Lietuvos nacionalinė diena. Jos metu parodos lankytojai buvo vaišinami pripažinimą pelniusiais gaminiais, tarp jų ir Daujėnuose įsikūrusios Vitos Stankevičienės įmonės "Saimeta" namine duona ir šakočiais. Lietuviškos produkcijos pristatyme dalyvavo šalies žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, kuri tą pačią dieną, liepos 3-iają, susitiko su Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fischer Boel, Europos Sąjungos šalių žemės ūkio ministrais, ambasadoriais. Paroda "Royal Show" organizuojama jau 50 metų. Kasmet joje apsilanko per 160 tūkstančių žmonių iš daugiau nei 100 šalių.

	Uogų augintojai neturi kuo džiaugtis, Darbas, p. 2
	Autorius: Edvardas Balčiūnas, data: 2005 07 09
	Nebe pirmus metus organizuojamuose seminaruose mokslininkai mūsų rajono žemdirbiams, užsiimantiems dažniausiai grūdų auginimu ar gyvulininkyste, įrodinėjo, jog dėl mažų pajamų iš savo ūkių jie turėtų kaltinti ne valdžią, o tik patys save. Pasiklausę autoritetingų specialistų paskaitų apie uogų auginimo perspektyvas mūsų krašte, vienas kitas ūkininkas patikėjo, atrodo, akivaizdžiais faktais, patvirtinančiais, jog uogos visada turės paklausą, o kartu- ir geras kainas, užsodino po kokį sklypelį braškėmis ar uogakrūmiais. Deja, tenka pripažinti, jog daugeliui stagnatoriškas mąstymas bent nepakenkė. Prasidėjus braškių sezonui, matome, jog šios uogos gerokai pigesnės nei, sakykim, tuo pačiu metu pernai ar užpernai. Sodininkas iš Gulbinėnų Audroni-jus Norkus tvirtina, jog dar prieš porą savaičių, kai Pasvalio turgavietėje už kilogramą uogų buvo galima prašyti 3 litų, auginti braškes apsimokėjo ir šiemet. Tačiau kainos sparčiai krenta, nes į prekybos tinklams priklausančias parduotuves jau pakankamai privežta gerokai pigesnių uogų iš Lenkijos. Jos gal ir neatrodo taip nepriekaištingai, kaip vakar ar prieš kelias valandas nuskintos pasvaliečių augintojų. Bet nereikia pamiršti, kad net ir labai skanėstus mėgstantys pasvaliečiai nenorės turguje mokėti brangiau nei parduotuvėje. Taigi tenka sutikti, jog daugumą braškes bandančių auginti mūsų sodininkų kol kas nuo visiško bankroto gelbsti vietiniai šių uogų mėgėjai. Eksportuoti braškes į užsienį nėra beveik jokių galimybių dėl pernelyg mažų kiekių. Anot A. Norkaus, ten jau deramasi dėl tonų, o ne dėl kilogramų. Be to, uogos turi būti užšaldytos. Vaisių šaldytuvą turinčiam A. Norkui, atrodo, jokių problemų dėl to ne turėtų kilti. Tačiau ūkininkas braškių teaugina 67 arus. Tad didelio derliaus iš tokio ploto nepriskinsi. "Braškes auginame tik dėl to, kad vasarą turėtume bent kiek apyvartinių lėšų. Nors jos mūsų bendroje ūkio apyvartoje tesudaro gal tik porą procentų,- kalbėjo Gulbinėnų ūkininkas. Klausyti teoretikų, patarinėjančių veisti uogynus, gana rizikinga. Jau seniai seminaruose ūkininkams buvo aiškinama, jog perspektyviausia ateityje bus auginti juoduosius serbentus, nes Europos Sąjungos šalyse šių uogų paklausa nuolat didėja. Tad iš to būtų galima neblogai uždirbti-juk esant tokiai situacijai turėtų kilti ir supirkimo kainos. Deja, ne visos rinkos žinovų prognozės pildosi. Apie 20 arų serbentyną turėjusiam A. Norkui prisiėjo šiemet jį išnaikinti. "Tos pačios problemos, kaip ir visame mūsų žemės ūkyje. Visi siūlo kuo daugiau auginti, o kai paklausę taip ir padarom, paaiškėja, kad niekas žadėtų kainų mokėti nė nesiruošia. Sakykim, "Anykščių vynas", žadėjęs supirkti uogas iš vietinių augintojų, jau kuris laikas puikiausiai apsieina naudodamas importinius uogų koncentratus",- svarstė A. Norkus. Niekas nedraudžia siūlyti lietuviškas uogas minėtus koncentratus gaminančioms ES įmonėms. Deja, ir čia mus gerokai pralenkę didesnius uogynus turintys, o kartu ir pageidaujamus kiekius uogų galintys pristatyti lenkų sodininkai. Konkuruoti su jais sunku ir dėl didesnės pas mus užaugintų uogų savikainos, kurią padidina kad ir transportavimo išlaidos per tos pačios Lenkijos teritoriją. Tačiau ir lenkai nėra ramūs dėl savo ateities, nes jau dabar dauguma ES konservų fabrikų užversti gerokai pigesnėmis šaldytomis braškėmis iš Kinijos. Nusivylę šią vasarą ir ekologiškai ūkininkaujantys uogų augintojai. Apie 60 arų braškyną Namišiuose turinti Regina Steponavičienė sako kasdien priskinanti mažiausiai po du šimtus kilogramų uogų. Bet iš to nedaug džiaugsmo, nes braškės visur pinga irgi kiekvieną dieną. Ir dar mažai kam rūpi, kaip uogos buvo užaugintos- pirkėjams svarbiausia, kad jos būtų kuo pigesnės. Gal dar neatėjo tas laikas, kai ieškosime tik sveikų produktų. Taigi, anot uogų augintojų, geras derlius ir geri metai- ne visada suderinamos sąvokos. Greičiau atvirkščiai. Rūpesčių jį nuimant ir realizuojant-daugybė, o pardavus nieko nelieka.

	Ekologiško pieno gamintojams reikėtų kooperuotis, Valstiečių laikraštis, p. 6
	Autorius: Irma Dubovičienė, data: 2005 07 12
	Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Vilniaus rajono biuro vadovės Teresos Gerdvilienės skaičiavimais, šiemet Vilniaus rajone turėtų būti sertifikuota 50-60 ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkių (kol kas jų yra 30). Specialistų ir pačių ūkininkų tvirtinimu, šiame rajone ekologinė gamyba yra perspektyvi, skatintina. Tačiau tokių ūkių specializacija gerokai skiriasi nuo Lietuvoje stebimos tendencijos, kai vis daugėja mišrios gamybos ūkių (pernai jie sudarė vidutiniškai 41,3 proc). Daugelis apsiriboja augalininkyste, o į ekologiško pieno gamybą pasuko tik vienas kitas ūkininkas. Medininkų link Akį glostantis peizažas: tvarkingais stačiakampiais ant kalvų nusidriekę įvairiaspalviai pasėliai, įkalnėje įrengtoje ganykloje žolę rupšnojančios tarytum žaislinės juodmargės, tolyje mėlynuojančios giraitės. Čia pat, už geltonų stulpelių, -Baltarusijos teritorija. Ten liko ir dalis Mečislavo Pozniako paveldėtos žemės. "Gal kada nors Lukašenka atiduos", - juokaudamas sako Medininkų seniūnijos ūkininkas, kuris su žmona Helena prieš penkerius metus pirmasis rajone pradėjo kurti ekologinį pieno ūkį. Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Vilniaus rajono biuro kvietimu ekologinio pieno ūkio tvarkymu besidomintys ūkininkai praėjusį trečiadienį galėjo atvykti pas Pozniakus ir patys pamatyti, kaip jie verčiasi. Tokių smalsuolių, išskyrus specialistus, atsirado nedaug: už 5 km ūkininkaujanti Marija Januškevič su mokyklą ką tik baigusiu sūnumi Aleksu, Andžejus Subatovičius su dukrele Justina nuo Rastinėnų bei stambiausias rajono ūkininkas Ivanas Voitiulevičius iš Riešės seniūnijos. Ponia Marija seka Pozniakų pavyzdžiu. Ji ekologinį pieno ūkį pradėjo kurti prieš porą metų. "Iš įsitikinimo - kad pienas būtų sveikas gerti ir mano pačios vaikams", - teigė trijų vaikų motina. Andžejaus ūkis -taip pat ekologinis, tik kol kas ne mišrus, o augalininkystės. Šiam ūkininkui svarbiausia paskata - didesnės kompensacinės išmokos pagal 2004-2006 m. plano priemonės Agrarinė aplinkosauga" Ekologinio ūkininkavimo programą. Jis prisipažino dar dvejojantis, ar pajėgs įgyvendinti ekologinei gyvulininkystei keliamus reikalavimus. Tik Ivanas teigė apie tai net nesvarstąs: pasukti iš intensyvios pieno gamybos jam būtų nuostolinga. Žemės yra - žemės nėra Vilnius iš bendro Lietuvos paveikslo išsiskiria ne tik rekordinio dydžio žemės kainomis. Važinėjant rajono keliais, į akis krinta, kad čia daugiau nei kitur nedirbamų laukų. Jų gausu ir Medininkų seniūnijoje, kurios žemės pripažintos nepalankios ūkininkauti (tokių seniūnijų aplink sostinę iš viso keturios, nors tai, žemės ūkio konsultantės Teresos įsitikinimu, yra neteisinga - išties nepalanki ūkininkauti yra kone visa šio rajono žemė). Ekologinei žemės ūkio gamybai tyra, be taršos šaltinių aplinka būtų kaip tik. "Anksčiau čia plytėjo ariami laukai", - tvirtino A.Subatovičius, rodydamas į krūmokšniais bei berželiais apaugusius plotus. Tačiau ūkininkui nepavyktų nusipirkti ar išsinuomoti panašių dykrų, mat jos kažkieno jau privatizuotos, atsikeltos iš kitų Lietuvos vietų ar paliktos kokiam rezerviniam atvejui. Šiomis sąlygomis vietos ūkininkai lieka trečiojo brolio vietoje: turi tenkintis tuo, kas lieka. Pozniakų nuosavybėje - nepilni 17 ha. Dar 21 ha nuomoja iš valstybės ir privačių asmenų. Galimybės prisidurti daugiau žemės ūkininkai nemato. Tai savaime riboja ir bandos apimtį. M.Januškevič dėl ūkio plėtros kyla dar daugiau abejonių. "Laikau aštuonias karves, norėčiau bandą išplėsti, bet nuosavos žemės neužtenka, ją tenka nuomotis; kol kas nesu tikra, kad kitais metais valstybė ją man nuomos", - sakė ūkininkė. Ekologinio ūkio savininkė tikisi rudenį už gautas kompensacines išmokas pagerinti pieno gamybos sąlygas: įsigyti pieno šaldytuvą, melžimo aparatą. Ūkininkė, be to, viliasi teigiamo atsakymo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros dėl dalyvavimo Kaimo plėtros programos priemonėje "Standartų laikymasis". Vis dėlto Vilnijos ūkininkų mintyse kirba nerimas dėl ateities. Krūvon susideda viskas: netikrumas dėl žemės, ES politikos, produkcijos realizavimo. Iš dalies todėl Pozniakai laiko ne tik pienines karves (11), bet ir mėsinės (22). Česlavo širdis labiau linktų į pieno ūkį, tačiau žmogus apsispręsti neskuba. Dėl ūkio specializacijos prisipažino abejojantys ir kiti ūkininkai. I.Voitiulevičius prasitarė: "Nežinau, ar po kokių 10-15 metų laikysiu pieno ūkį, gal vertės pasukti į kaimo turizmą". Pozniakų ūkis kitų akimis "Šis tvartas atsirado praėjusį rudenį, vos per kelis mėnesius", - pastebėjo rajono gyvulininkystės konsultantė Helena Varnienė, kai pasiekėme silikatinių blokelių statinį. Specialistė iš anksto perspėjo, kad iki šios nuošalios vietos nėra galimybės atvesti elektros linijos, anksčiau nebuvo nė vandens. Tačiau šeimininkai ieško išeičių ir jų randa. Artimiausiu metu pieno fermoje apskritai daug kas turėtų pasikeisti, mat Č.Pozniakas dalyvauja priemonėje "Standartų laikymasis". Pagal Pieno direktyvos reikalavimus pertvarkys gyvulių stovėjimo vietas (gyvuliai laikomi palaidi, ant gilaus kraiko, pertvaros kol kas -lentinės), įrengs melžimo aikštelę bei pieno tvarkymo patalpą (kol kas melžiama į kibirėlius, o pienas gabenamas į šaldytuvą už kelių kilometrų). Be to, įrengs 250 kub. m talpos mėšlo kaupimo aikštelę bei 9 kub. m skysto mėšlo rezervuarą. 38 ha žemei dirbti ūkininkai turi pakankamai technikos, ūkyje verčiasi savo jėgomis. Vasarą padeda Riomerio universitete studijuojantis sūnus Marekas, tik duktė Ana ūkyje ne pagalbininkė: augina dar juostos nesiekiančius sūnelius, turi valdišką darbą. Apžiūrėjusi kaimyno ūkį, M.Januškevič pripažino, kad šis pranašesnis nei jos pačios - gausiau technikos bei patirties, taip pat ir žemės, todėl čia lengviau planuoti sėjomainą. Helenos ir Česlavo Pozniakų galvijai per žiemą šeriami ne tik šienu (į daržinę ūkininkai sukrovė jau ketvirtį kitam žiemojimo sezonui reikalingo pašaro), savos gamybos miltais, bet ir vertingu silosu. Skirtingai nei daugelis kitų Vilnijos ūkininkų, Pozniakai silosą gamina jau daugelį metų. Ir dabar laukuose sparčiai stiebiasi šiam vertingam pašarui pasėtas avižų, vikių bei lubinų mišinys. Ūkininkai augina ir javus, bulves, daržoves, sėklinius lubinus. Žemės ūkio konsultantė agronome T.Gerdvilienė gerai įvertino pasėlių būklę: jie netgi mažiau puolami ligų bei kenkėjų nei intensyvios žemdirbystės ūkiuose. Pasireiškė javų dryžligė, tačiau jos neišvengė ir tie ūkininkai, kurie beicavo sėklą. Ankštinius augalus, kaip ir kitur, puola amarai. "Nuo jų geriausias vaistas dabar - stipri liūtis", -teigė specialistė. Paprašyta pakomentuoti šio ūkio karvių bandos produktyvumą, veislininkystės inspektorė Irena Volkovą pastebėjo, jog Vilniaus rajone primilžiai mažesni nei vidutiniškai Lietuvoje: iš kontroliuojamų karvių per laktaciją melžiama po puspenkto tūkstančio kilogramų pieno, o produktyviausioje I.Voitiulevičiaus bandoje (100 karvių) -pusseptinto tūkstančio kilogramų. Č.Pozniako karvutės palyginti yra pieningos - per praėjusią laktaciją davė po 4925 kg pieno (pradžioje iš jų buvo melžiama kone visu tūkstančiu kilogramų mažiau). "Sėklinimui parinkome holšteinų veislės bulių, kuris turėtų pagerinti pieno baltymingumą, riebumą - genetiškai karvės yra geros, galėtų duoti ir daugiau pieno", - sakė I.Volkovą, primindama, jog primilžių augimą ypač lemia šėrimo racionas. Tiesiogiai vartotojams Ponia Helena svečius vaišino ne tik saldžiu ekologišku pienu, bet ir savo gamybos sviestu, sūriu. Į Pozniakų ūkį nesuka pienvežiai. Jau daug metų, kai pieną ir jo produktus ūkininkai parduoda sostinėje, Žvėryno mikrorajone, - tiesiai iš mašinos. Turi nuolatinių klientų. Kas ima du, kas - tris litrus pieno. "Parduodame po litą", - sakė ūkininkė. Česlavas pripažįsta, kad toks pieno vežiojimas - brangus malonumas, sugaištama daug laiko. Vis dėlto pieninei parduoti produkciją už 0,50 Lt ūkininkai nenorėtų. "Jums reikėtų kooperuotis, - patarė I.Voitiulevičius. - Tada ir pieninė jums mokėtų kitokią kainą!" Ūkininko manymu, ekologiškas pienas turėtų būti superkamas 60 proc. brangiau nei įprastas žalias pienas. Palietus opią temą, užvirė diskusija. "Kaipgi kooperuotis, kai mūsų tiek mažai ir esame toli vieni nuo kitų?" - klausė A.Subatovičius, patiriantis sunkumų ir dėl ekologiškų daržovių pardavimo: kainas bei sąlygas diktuoja supirkėjai, o turguje stovėti ūkininkui nėra kada. Vargu ar organizatoriumi apsiimtų būti kuris nors ūkininkas, svarstė susirinkusieji. Samdyti tam reikalui žmogų - rizikinga, juo reikėtų pasitikėti kaip pačiu savimi, be to, tektų dalytis ir taip nedideliu pelnu. Beje, ekologinių pieno ūkių kooperacijos idėja nėra nauja. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (E.Ribašauskienė) atliko tyrimą ekologinės pienininkystės plėtros strategijai parengti. Įsigilinę į Lietuvos situaciją bei pažangų Austrijos ir Danijos patyrimą, tyrėjai pateikė išvadas. Be kitų rekomendacijų, mokslininkai siūlo valstybei ne tik remti pienininkystės ūkių modernizavimą ir restruktūrizavimą. pirmenybę teikiant kooperatinėms įmonėms, bet ir kompensuoti daugiau nei pusę investicinių išlaidų, susijusių su ekologiniuose ūkiuose pagaminto pieno perdirbimu ir rinkodara; skatinti ekologinio pieno gamintojų horizontalią ir vertikalią kooperaciją. Netrukus išauš ta diena, kai nuolatiniais ekologiško pieno ir jo produktų vartotojais taps ikimokyklinio ugdymo įstaigos, ligoninės, tik iš tokio pieno bus gaminamas kūdikiams skirtas maistas.

	Patirties pas Suomijos ūkininkus, Žemaitis, p. 7
	Autorius: Jonas Virketis, data: 2005 07 08
	Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba buvo surengusi 25-iems konsultantams gyvulininkystei mokomąją dalykinę kelionę pas Suomijai ūkininkus. Pirmąją dieną lankėmės pieninės galvijininkystės ūkyje Vantaa vietovėje. Tai šeimos ūkis, kuriame dirba vyras su žmona, padedami vyresniojo sūnaus,besimokančio žemės ūkio mokykloje. Kartais per darbymečius į talką kviečiami praktikantai. Šiame ekologiniame pieno krypties ūkyje laikoma ir avių. Ūkyje ekologiškai auginama tik augalininkystės produkcija. Ekologinio ūkio statusą jis gavo beveik prieš dešimt metų. Fermos pastatas per kelis mėnesius pastatytas 2001 metais. Jis yra kryžiaus formos, ta dalis, kur laikomos avys, palikta neapšiltinta, o karvių laikymo ir melžimo patalpos- apšiltintos. Šeimininkai laiko 33 melžiamas karves ir apie 100 avių, karvių bandą numatoma didinti. Karvės yra 2-4 laktacijų. Ūkininkai, padedami konsultanto, nuolat atlieka atranką, reprodukcijai naudoj a gerus, pagal palikuonių savybes patikrintus bulius. Telyčios auginamos veislei. Veršeliams maitinti atrenkama viena karvė, dažniausiai ta, kurios piene yra per daug somatinių ląstelių-prie jos leidžiami 8 veršeliai. Jie pieno gauna du mėnesius iki atjunkymo. Suomijos airšyrių veislės karvės yra pieningos - iš kiekvienos permetus primelžiama vidutiniškai 6000-6500 kg, o iš kai kurių ir iki 9000 kg pieno. Suomijoje veikia prekybos pieno kvotomis sistema. Valstybės nustatyta kvotos kaina - 8,5 eurocento už kilogramą, bet nusipirkti nelengva. Laisvojoje rinkoje kvotos kaina svyruoja nuo 15 iki 50 eurocentų už kilogramą. Kaina priklauso nuo regiono. Pietinėj e šalies dalyje, kur mažiau ūkių, kvotos pigesnės, o vidurinėje ir šiaurinėje, kur daugiau ūkių, kvotų kainos didesnės. Jei ūkininkas nusprendžia nebeūkininkauti, pusę turimos kvotos turi parduoti valstybei, o kitą pusę - kam pats nori. Ūkininkas yra kooperatyvo narys, pieną parduoda INGMAN kompanijai po 34 eurocentus už kilogramą. Šeimininkas apgailestavo, kad savo ūkyje primelžto pieno negali parduoti kaip ekologiško ir už jį gauti 33 proc. brangiau, nes regione per maža tokio pieno pasiūla ir nėra supirkėjo. Ūkininkas išmokas gauna tik už eklogišką augalininkystės produkciją. Fermoje yra 5 vietų melžimo aikštelė, grindys joje pašiltintos pašiurkštinto akrilo mišiniu, bet, anot savininko, jos galėtų būti dar šiurkštesnės. Visi duomenys apie gyvulius patenka į kompiuterį ir, naudodamasis atitinkama programa, ūkininkas gali tiksliai sužinoti viską apie kiekvieną gyvulį. Tvartas kreikiamas durpėmis, guoliavietės išklotos guminiais kilimėliais. Ūkininkai karpo karvėms uodegas kartą per metus, parginus jas į tvartus. Galvijai laikomi ant grotelinių grindų, o avys - ant gilaus kraiko, ūkyje pastatytos gilios tiršto ir skysto mėšlo talpyklos, kuriose telpa vienerių metų mėšlas ir tam tikras kritulių kiekis, nes mėšlidė neuždengta. Tą pačią dieną nuvykome ir į Vastankvarn pienininkystės ūkį Inkoo vietovėje. Anksčiau jis priklausė žemės ūkio mokyklai, o dabar jį valdo buvusi jos mokytoja. Pas ją studentai atlieka praktiką. Kadangi gyvuliai jautriai reaguoja į žmones, įėjusius į tvartą, svetimi žmonės į tvartą įleidžiami retai. Viskas, kas vyksta jame, stebima iš antrojo aukšto, siekiant išvengti tiesioginio kontakto su gyvuliais. Šiame ūkyje tvartas yra šalto tipo, karvės laikomos palaidos. Laikoma 60 melžiamų, 20 užtrūkusių karvių, 120 veršelių. Auginamos tik telyčaitės, buliukai 7 dienų parduodami supirkėjams, kurie gali garantuoti jų tolesnę priežiūrą. Melžimo ir veršelių patalpos šildomos, lauko ir vidaus temperatūra skiriasi 5 laipsniais. Tvarto dalies, kurioje laikomos karvės, lubos yra stiklinės, tuo tvartas skiriasi nuo kitų. Kiekvienais metais atnaujinama apie 30 proc. bandos, melžiamas aukščiausiosios klasės pienas, už litrą gaunama 50 eurocentų. Kitą dieną lankėmės mėsinių galvijų ūkyje Ekenas vietovėje. Tvartas medinis, nešildomas, jame laikomi 24 mėsiniai galvijai mišrūnai, iš jų 17 veršingų telyčių. Iš kito ūkio "pasiskolintas" bulius bandoje vasarą būna du mėnesius. Prieauglis iki atjunkymo auginamas 6 mėnesius, vėliau buliukai parduodami, o telyčios auginamos veislei. Galvijai yra aberdinų angusų ir herefordų mišrūnai bei šarolė ir herefordų veislių mišrūnai. Šeimininkė gyvulius prižiūri viena.

	Be cheminių trąšų darže užaugintos braškės kvepia vasara, Lietuvos rytas/Savaitgalis, p. 15
	Autorius: Feliksas Žemulis, data: 2005 07 08
	Uogų mėgėjus šiemet džiugina gausus braškių derlius. Nors pavasaris buvo vėlyvas ir vėsus, tačiau be stiprių šalnų, todėl uogienojai subrandino daug ir gražių uogų. Braškių mėgėjai šią uogą vadina Lietuvos uogų karaliene ir primena, jog šita viena anksčiausiai mūsų šalyje prinokstančių uogų -ne tik gardi, bet ir naudinga. Nustatyta, kad braškės stimuliuoja skydliaukės veiklą bei gina nuo vėžio, nes jose gausu silicio. Be to, šios uogos dezinfekuoja žarnyną, šalina iš organizmo teršalus. Daug braškių reikia valgyti besiskundžiantiems reumatu. Braškėse yra daugiau vitamino C negu citrusiniuose vaisiuose. Turgavietėse dabar - daugybė braškių pirkėjų ir ne mažiau pardavėjų, o uogų kainos nedidelės. Sostinės Kalvarijų turgavietėje praėjusį savaitgalį kilogramas gražių, didelių braškių kainavo 3 litus, kiek prastesnių - 2,5 lito, o pasiderėjęs galėjai gauti ir už 2 litus. Alytaus turguje už kibirą braškių buvo prašoma 8 litų. Tik prekybos centruose braškės gerokai brangesnės negu turgavietėse. Lenkiškos atrodo gražesnės Tačiau braškių augintojai sutrikę - kol jie laukė prinokstant uogų, prekystaliai turguose buvo apversti pigiomis braškėmis, kurių mikroautobusais mūsų prekeiviai privežė iš Lenkijos. Mat toje šalyje uogos prinoksta anksčiau negu pas mus. "Mūsų žmonėms ir toliau tenka valgyti tai, kas lieka nuo vakariečių stalo. Lenkijoje ir kitose Vakarų šalyse braškių stiebai nuolat laistomi pesticidais, patręšiami mineralinėmis trąšomis, o nuskintos uogos apdorojamos konservantais, kad ilgai negestų. Todėl šitokios "dirbtinės" uogos atrodo gražesnės už lietuviškas, kurių dauguma užaugintos be chemijos ir greičiau genda. Ne visi tai supranta ir susigundo lenkiškomis braškėmis", - pasakojo Lietuvos braškių augintojų draugijos pirmininkas Vidas Juodsnukis. Turgaus pardavėjai žino, jog lietuviškos braškės turi didesnę paklausą, todėl nė vienas nesigarsina prekiaująs importinėmis. Priešingai, visi kaip susitarę tikina, jog jų uogos - vietinės. Tiekėjus gina įstatymai V.Juodsnukiui nepatinka, kad lenkiškos uogos numušė mūsų uogų kainas ir ūkininkai savo produkciją parduoda pusvelčiui. Braškių augintojų draugija prašė Finansų ministerijos, Maisto ir veterinarijos, Augalų apsaugos tarnybų bei kitų valstybės žinybų apginti lietuviškųjų braškių augintojus nuo konkurentų iš užsienio. Tačiau tai nelengva. Buvo bandyta bausti tuos žmones, kurie gabena iš Lenkijos daugiau kaip 100 kilogramų braškių, tačiau juos apgynė teismas. "Lietuviai turėtų daugiau braškių valgyti ir mažiau dejuoti", - sako apie šiuos skundus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyresnysis specialistas Francas Komarovskis. Jam pavesta kuruoti uogų, vaisių ir daržovių kokybės kontrolę Lietuvoje. Ekspertai problemos nepastebi F.Komarovskis patikino, jog iš Lenkijos bei kitų šalių atvežamos braškės ne prastesnės negu lietuviškos. "Šiemet mes tikrinome šias uogas turguose, prekybos centruose - kokybė atitiko reikalavimus", -teigė pašnekovas. Dalis vaisių ir daržovių tikrinamos dar Lietuvos pasienyje. Bet šitaip kontroliuojama tik vadinamųjų trečiųjų šalių produkcija. Europos Sąjungos valstybių tiekėjais pasitikima - šių šalių vaisiai ir daržovės į Lietuvą atkeliauja netikrinti. "Europos valstybių produkciją tikriname tiktai tada, kai gauname skundų. Kiekvienas šitoks tyrimas kainuoja 311 litų, o lėšų tam valstybė skiria nedaug, todėl ir tikrinama yra nedažnai", - pripažino F.Komarovskis. F.Komarovskio nuomone, pabrangus degalams, prekeiviams nebeapsimokės gabentis braškių iš Lenkijos. Gėrybės - iš savo daržo Gudresni žmonės moka išvengti abejotinos kokybės produkcijos. "Aš valstietė ir turiu savo daržą, todėl valgau braškes ką tik nuskintas, kvepiančias ne chemikalais, o vasara. O daržo neturintys uogų, vaisių ir daržovių turėtų ieškoti ekologiniuose ūkiuose", - pataria Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos "Gaja" prezidentė, Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorė Vanda Žekonienė. Panašiai kalba ir Seimo narys, buvęs Lietuvos sveikatos apsaugos ministras gydytojas Juozas Olekas. Sodininkystė - vienas didžiausių J.Oleko pomėgių. Jis su žmona Aurelija braškes augina nedideliame darže prie savo sodybos sostinės pakraštyje. "Šis daržas - mokomasis. Kad mūsų anūkai žinotų, kaip atrodo braškės, salotos, ridikėliai, česnakai, petražolės, krapai ir kiti naudingi augalai", - pajuokavo 49 metų politikas. Niekada neperka turguje Kad uogos nebūtų purvinos, žemę po braškėmis J.Olekas pabarstė pjuvenomis. "Šitos uogos ypač ekologiškos, nes darže nebūta ne tik jokios chemijos, bet net ir mėšlo", - žiūrėdamas, kaip anūkas Aloyzas kemša į burną braškę, džiaugėsi J.Olekas. Kai braškių prireikia daugiau, Olekai jų neieško nei turguje, nei juo labiau parduotuvėse. "Turime pažįstamų sodininkų, kuriais galima pasitikėti, jog jų vaisiai ir daržovės užauginti be chemijos", - sakė J.Olekas. Politikas pirmenybę teikia lietuviškiems vaisiams ir daržovėms. Pasak Lietuvos sodininkų draugijos pirmininko Vlado Butkevičiaus, vadinamuosiuose kolektyviniuose soduose braškių auginama jau mažiau negu prieš dešimtmetį - dabar madinga šiuose soduose ilsėtis, o ne užsiimti žemės ūkiu. Bet pramoniniai braškių plotai sparčiai didėja. "Kone kasdien į mane kreipiasi jauni žmonės - kaip pradėti braškių verslą? Mat tai pelninga uogininkystės šaka. Iš hektaro braškių galima gauti per metus apie 10 tūkstančių litų pelno", - pasakojo Braškių augintojų draugijos vadovas V. Juodsnukis. Ūkininkų braškių plotai užima jau apie 2 tūkstančius hektarų. Vien vadinamųjų pramoninių braškynų (daugiau kaip hektaro ploto) šalyje yra apie 400. Yra ir ekologiškai vaisius ir daržoves auginančių ūkininkų. "Lietuvos ryto" korespondentas apsilankė viename tokių ūkių - pas Molėtų rajono Inketrių kaime gyvenančius Liudą bei Bronių Pusvaškius. Nenaudoja jokių trąšų Pavažiavus iš Molėtų Anykščių link 6 kilometrus, dešinėje kelio pusėje jau iš tolo šviečia užrašas "Braškės. Ekologinis ūkis". Ekologinės gamybos ūkio sertifikatą turintys Liuda bei Bronius Pusvaškiai uogoms skyrė kol kas tik 70 arų žemės savo 36 hektarų ūkyje. Tačiau vasarą būtent uogos atrodo reikšmingiausia jų ūkininkavimo dalis - automobiliai su pirkėjais vienas po kito suka į jų kiemą. Prie namo - braškėmis išpiešta staltiese aptiestas stalelis, ant kurio - svarstyklės ir uogų dėžutės. Prieš savaitę, kai čia lankėmės, ponia Liuda vieną kilogramą braškių pardavinėjo po 3,5 lito. "Palyginti su kitais ūkininkais - pusličiu brangiau už ekologiją. Bet kas moka derėtis, ir tą pusę lito nusidera", - numojo ranka 36 metų moteris. Žinant, jog šiame ūkyje nenaudojami jokie pesticidai ir kitokie chemikalai, jokios mineralinės trąšos, tik Pusvaškių auginamų galvijų mėšlas, - tokia kaina iš tiesų nedidelė. Vasarotojai adresą žino Kasdien Pusvaškių ūkyje ekologiškų braškių nusiperka dešimt ir daugiau žmonių - vieni keletą kilogramų, kiti didesnį kiekį. Ypač gausu pirkėjų savaitgaliais, kai pro šalį traukia vasarotojai -jie užsuka uogų ir važiuodami ilsėtis, ir grįždami į Vilnių. Nemažai žmonių čia lankosi nebe pirmą kartą. "Sykį įsijungiau televizorių ir galvoju - kur man matyta ta moteris? Netrukus prisiminiau: tai aktorė Gražina Balandytė, kuri ne kartą pirko pas mus braškių", - pasakojo L.Pusvaškienė. O vienas garsus advokatas Pusvaškių braškėmis mėgsta valyti savo organizmą. "Jis tai daro kasmet, dieta trunka 10 dienų, irtomis dienomis jis nevalgo nieko kito, tik braškes. Sykį jis pavėlavo - uogų mūsų sklype nebeliko. Tačiau negi apvilsi nuolatinį klientą? Ilgai braidžiojome su vaikais po uogyną, bet vis dėlto uogų advokatui pririnkome", - pasakojo ponia Liuda. Per sezoną - septyni ravėjimai Darbo auginant braškes labai daug, juo labiau - ekologiškas. "Ravėk ir ravėk, mat piktžolės labai gajos. Pernai braškyną ravėjome 7 kartus", - teigė moteris. Užpurkštų herbicidų - lysvės būtų švaresnės, tačiau Pusvaškiai tvirtina to nedarantys. "Kai dar neturėjome ekologinio ūkio vardo, sykį pabandžiau purkšti pesticidais nedidelį plotelį - tikėjausi, jog žolių bus mažiau. Gal netinkamai nupurškiau, o gal dėl to, jog netrukus lietus prapliupo, žolių toje vietoje išdygo ne mažiau negu ten, kur nepurkšta. Šimtą litų tie chemikalai kainavo, o uogų jau nebesinorėjo nei patiems valgyti, juo labiau kad vaikai dar maži, nei kitiems siūlyti. Tada su vyru ir nutarėme: nuo šiol mūsų ūkyje nebus jokios chemijos", - pasakojo moteris. Pasirinkę ekologinį ūkininkavimą žmonės gauna paramą iš valstybės bei Europos Sąjungos. Ekologiją vertina ir paukščiai L.Pusvaškienės nuomone, jeigu nori būti sveikas bei stiprus, kasmet turi suvalgyti ne mažiau kaip 5 kilogramus braškių. "Jos ne tiktai teršalus išvalo, tačiau ir geležies atsargas organizme atkuria", - aiškino moteris. Ojai pačiai braškės turbūt jau seniai nusibodo? "Ne, - papurtė galvą ponia Liuda. - Kasdien valgau ir aš, ir visa šeima, tačiau nenusibosta". Rudeniop nemažai braškių ponia Liuda užsaldo, iš kitos dalies verda uogienę. "Ypač mėgstu virti uogienę, kurią vadinu gintarine. Jai parenku mažų tvirtų braškių. Uogienė iš tokių būna tiršta ir labai skani", -pasakojo moteris. Pusvaškių šeima karštomis vasaros dienomis mėgsta gaivinančią braškių šaltsriubę - ponia Liuda papjausto braškių, užpila cukrumi, pienu, įberia- iš miško parneštų mėlynių. O vaikų mėgstamas patiekalas - su cukrumi sutrintos uogos ir batonas. Pirmųjų braškių ypač nekantriai laukia vaikai ir paukščiai - kovai, strazdai. Pastarieji irgi vertina ekologišką produkciją. "Pernai braškynas būdavo net juodas nuo paukščių", - pasakojo L.Pusvaškienė. Šiais metais ji prismaigstė braškyne medžio šakų, o ant jų pakabino nebereikalingų kompaktinių plokštelių. Jos blizga ir svaido aplink saulės atšvaitus. Paukščiai šitos išmonės kol kas bijo.

	Augalų apsauga ekologiniame ūkyje, Mano ūkis, p. 10-12
	Autorius: Aurelija Šaluchaitė, LŽUŪ, data: 2005 07 01
	Ekologinė žemdirbystė yra prioritetinė žemės ūkio sritis Europos Sąjungos žemės ūkio politikoje. Kasmet spartėjant ekologinių ūkių plėtrai, vis aktualesnė darosi problema - kaip apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų. Tai viena iš sunkiausių augalų apsaugos krypčių, nes sintetiniai pesticidai negali būti naudojami. Strateginiame ekologinės žemdirbystės augalų apsaugos plane svarbiausias dėmesys skiriamas ūkinėms-organizacinėms ir agrotechninėms priemonėms. Kokias augalų apsaugos priemones galima naudoti ekologiškai ūkininkaujant, apibrėžia reikalavimai, pateikiami viešosios įstaigos "EKOagros" leidžiamame leidinyje "Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui". Kas dveji metai reikalavimai atnaujinami. Remiantis šiais reikalavimais, taikomos augalų apsaugos priemonės ar sistemos. Draudžiama naudoti sintetinius herbicidus, fungicidus, insekticidus ir kitus pesticidus, augimo reguliatorius bei sintetinius dažus, taip pat genetiškai modifikuotus organizmus ar produktus, pagamintus iš jų. Draudžiama naudoti terminę dirvos sterilizaciją kovai su kenkėjais ir ligomis. Jei iškyla tiesioginė grėsmė žemės ūkio augalams, leidžiama naudoti šias augalų apsaugos priemones: augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagas; mikroorganizmus biologinei kenkėjų kontrolei; medžiagas, naudojamas spąstuose ir gaudyklėse; tradicines ekologinio ūkininkavimo priemones. Iš augalinės kilmės medžiagų šiuo metu Lietuvoje yra naudojamas nimazalis 10 g/l k. e. (NeemAzal T/S). Nimazalis yra Indijoje augančio medžio Azadhachta indica A. Juss ekstraktas, išskirtas iš šio medžio sėklų ir labai efektyviai naikinantis augalų kenkėjus: baltukus, pelėdgalvius, amarus, baltasparnius, tripsus, voratinklines erkes ir kitus. Veiklioji medžiaga - azadirachtinas A10 g/l. Preparatas skirtas profesionaliam ir indvidualiam naudojimui. Veikimo būdas. Nupurškus nimazaliu, augalas pasidengia plona plėvele, taip pat per lapų paviršių dalis preparato veikliosios medžiagos nukeliauja į vidinius augalo audinius. Kenkėjus preparatas veikia tik oraliniu būdu (jiems maitinantis augalais, nupurkštais nimazalio tirpalu). Patekus veikliajai medžiagai į organizmą, kenkėjas nebegali nusinerti bet kurioje vystymosi stadijoje. Praėjus kelioms valandoms po nupurškimo, jau galima pastebėti pirmuosius preparato veikimo požymius: kenkėjai, jų lervos ar vikšrai praranda aktyvumą ir nustoja maitintis. Po kelių dienų kenkėjai žūva, nespėję palikti palikuonių. Naudojimas. Kenkėjai, kurių trumpas vystymosi ciklas (amarai, voratinklinės erkės), purškiami preparatu pakartotinai po 5-7 dienų, tripsai - po 10-14, graužiantieji kenkėjai - po 12-14 dienų. Ypač geri rezultatai gaunami, kai tirpalas padengia augalo lapus iš abiejų pusių, o kenkėjai būna pradinėse vystymosi stadijose. Jei po purškimo nepraėjus 6 valandoms nulijo lietus, purškimą būtina pakartoti. Kadangi preparato veiklioji medžiaga vandenyje greitai skyla, tirpalą reikia sunaudoti tą pačią dieną. Kiti preparatai - kasija, rotenonas - šiuo metu į Lietuvą neįvežami. Mikrobiologiniai (biologinės kilmės) preparatai nuo cheminių skiriasi tuo, kad jie gamtoje greitai nukenksminami, jų nuodingi likučiai neteršia aplinkos, yra mažai pavojingi žmogui, nekenkia augalams, neturi įtakos produkcijos skoniui ir kvapui. Dažniausiai tai bakterinės kilmės preparatai. Lietuvoje yra registruotas preparatas mykostopas (Mycostop). Preparato veiklioji medžiaga - Streptomycesgriseoviridis. Šis biologinis kontaktinis fungicidas ligų sukėlėjai, vaismedžiai apvalomi nuo kerpių ir samanų. Ruošiami 1 proc. koncentracijos tirpalai obelims, kriaušėms, vyšnioms, slyvoms, abrikosams, serbentams, agrastams purkšti. Stengiantis apsaugoti vaismedžių šaknis nuo gumbo, šaknys prieš sodinimą tame tirpale pamirkomos. Tinka vaismedžių žaizdoms, rūsiams dezinfekuoti. Bordo skystis. Juo naikinami netikrųjų miltligių, maro, rauplių, dėmėtligių, puvinių sukėlėjai. Tačiau tikrųjų miltligių, agurkų rauplių sukėlėjai nuo vario grupės fungicidų nežūva. Bordo skysčiu galima apdoroti įvairius augalus. Paprastai vartojamas 1 proc. koncentracijos tirpalas. Skystasis muilas (riebiųjų rūgščių kalio druska). Kontaktinis insekticidas, naudojamas apsaugai nuo mažų, minkštą kūno dangą turinčių kenkėjų, tokių kaip amarai, tripsai, baltasparniai, voratinklinės erkės. Naudojamas sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų kenkėjams naikinti ir lauke, ir šiltnamiuose. Skystojo muilo skiedinys veikia kaip kontaktinis insekticidas -jis turi patekti ant kenkėjo, kad pasireikštų jo žudantis poveikis. Išdžiūvęs skiedinys neturi jokio žudančio poveikio. Skiediniui ruošti tinka tik minkštas vanduo. Skystasis muilas gali būti naudojamas kaip lipnumą didinanti medžiaga, ruošiant kitų pesticidų skiedinius. Lietuvoje skystąjį muilą gamina UAB "Sanitas" arba jis gali būti įvežamas, pvz., biologinis dušas Bioshower. Kalio permanganatas naudojamas sėkloms, svogūnėliams, gumbasvogūniams, šakniastiebiams beicuoti. Paruošiamas 0,1-0,15 proc. tirpalas, jame sodinamoji medžiaga mirkoma 2 valandas. Stipresniame, 0,3 proc, tirpale mirkoma 20 minučių. Augalus, sergančius pašaknio ligomis, galima palaistyti 0,3 proc. kalio permanganato tirpalu. Malta siera. Naudojama augalams apibarstyti (15-30 kg/ha) nuo tikrųjų miltligių ir erkių. Koloidinė siera ir drėkstantieji milteliai. Nuo tikrųjų miltligių purškiami įvairūs augalai. Ruošiami 0,2-1 proc. koloidinės sieros skiediniai medžiams, krūmams, runkeliams, daržovėms apdoroti. Kalkių ir sieros nuoviras (ISO, Kalifornijos skystis). Kalkių ir sieros nuoviras dažniausiai gaminamas namuose iš 2 svorio dalių sieros, 1 dalies negesintų kalkių ir 17 dalių vandens. Kalkių ir sieros nuoviras gerai naikina miltgrybius, rauplių, puvinių sukėlėjus, turi akaricidinių savybių. Dūminės sieros trinkelės - tai forma, naudojama hermetiškiems tuštiems šiltnamiams, daržovių, bulvių bei grūdų sandėliams ir kitoms ūkinėms patalpoms apdoroti. Sieros deginimo produktas - sieros dioksidas (SO2) - sunaikina įvairius kenkėjus ir ligų pradus. Vienam kubiniam metrui erdvės reikia sudeginti 50-100 g sieros. Ekspozicija (laikotarpis, per kurį leidžiama veikti patalpas sieros dioksidu) -viena ar dvi paros. Išrūkytos patalpos gerai išvėdinamos. Vėdinama nuo dviejų iki dešimties dienų. Entomofagus ir akarifagus panaudoti lauko sąlygomis Lietuvoje sunkiau dėl palyginti vėsių vasarų, lietingų ir vėjuotų orų. Perspektyviausia juos naudoti šiltadaržių daržininkystėje ir gėlininkystėje. Stambiųjų šiltnamių biometodo laboratorijose veisiami entomofagai ir akarifagai svarbiausiems šiltnamių augalų kenkėjams naikinti. Šiuo metu daugiausia veisiami entomofagaifitosejulus, enkarzija ir afidimyza arba jie įvežami iš užsienio. Fitosejulus (Phytoseiulus persimilis) - tai grobuoniškoji erkė, kuri maitinasi voratinklinėmis erkėmis. Naikina kiaušinius, lervas ir suaugusias erkes. Per parą vienas grobuonis gali suėsti iki 24 erkių arba 30 jų kiaušinių. Židiniuose vienam augalui reikia išleisti 10-60 grobuonių, o masinio plitimo pradžioje žieminiuose šiltnamiuose - 200-240 vnt. / m2, pavasariniuose - 60-100 vnt./m2. Enkarzija (Encarsia formosa) - entomofagas, kuris parazituoja šiltadaržio baltasparnius. Viena enkarzija gali sunaikinti iki 115-120 baltasparnio lervų. Pasirodžius šiltnamiuose baltasparnių židiniams, išleidžiamos suaugusios enkarzijos arba išdėliojamos jų lėliukės (40-50 vnt./m2). Afidimyza (Aphidoletes aphidimyza) -grobuoniškasis gumbauodis (entomofagas), kurio lervos ėda amarus. Soda. 0,5 proc. tirpalu purškiami augalai nuo miltligių. Dažniausiai naudojama kalcinuota soda. Į101 paruošto tirpalo pridedama 40 ml muilo. Kitos, čia nepaminėtos, priemonės gali būti naudojamos tik gavus sertifikavimo įstaigos leidimą. Kai kurių medžiagų ar preparatų Lietuvoje nėra arba jie labai retai naudojami, pvz., parafininės, mineralinės alyvos, diatominė žemė, kalcio polisulfidas ir kiti. Tikėtina, kad sparčiai-plečiantis ekologinių ūkių plotams, apsaugos priemonių asortimentas didės.

	Ūkininkai sostinės turgavietes užvertė braškėmis (santr.), Lietuvos rytas/Sostinė, p. 5, 6
	Autorius: Janina Razmytė, data: 2005 07 01
	Stebina nedidelės kainos Vilniaus turgavietėse šviežių svogūnų, morkų, krapų ir grybų kvapą nustelbia prinokusios braškės. Šiomis uogomis ūkininkai užvertė prekystalius. Į turgų užsukę pirkėjai kraipo galvą ir stebisi, kad kilogramas lietuviškų braškių kainuoja tik du litus. Braškes jie perka ne tik tam, kad prisikirstų iki soties. Uogas jie ruošia žiemai - užsaldo arba verda uogienes. Prieš dvi savaites braškės turguose kainavo trigubai brangiau. Tada ūkininkai skynė pirmąsias uogas. Dabar braškės duoda gausiausią derlių. Todėl jos atpigo. Lietuviškų braškių mėgėjai turėtų būti budrūs, nes prekeiviai siūlo ir iš Lenkijos atvežtų uogų. Į Vilnių parduoti užaugintų uogų daugiausia atvažiuoja ūkininkai iš Aukštaitijos ir Dzūkijos. "Braškių augintojai giriasi, kad šįmet uogos gerai užderėjo. Pernai lietuviškų braškių turguose beveik nebuvo. Žiedus sunaikino šalnos. Todėl pernai braškės buvo brangios", - tvirtino Kalvarijų turgavietės vedėja Nijolė Vilkienė. Derlių nuraško vakarais Su tėvais užaugintas braškes Kalvarijų turgavietėje išparduoda paauglys Rimantas Čečkus. Prinokusias tamsiai raudonos spalvos uogas pirkėjams į maišelius krauti jam talkina pusbroliai. Paaugliai vilniečiams siūlo Alytaus rajone, Gervėnų kaime, užaugintų uogų. R.Čečkaus šeima prižiūri braškyną, kuris yra maždaug vieno hektaro dydžio. Vakare ūkininkai iš daržo nuraško prisirpusias uogas, o anksti ryte veža jas į Vilnių. Šitie ūkininkai už kilogramą savo užaugintų braškių prašo dviejų litų. "Kai kurie uogų krūmai dar tik žydi. Braškės nesibaigia, jų dar kelias savaites bus. Turime skirtingų veislių braškių, kai kurios jų uogas brandina vėliau", - aiškino Gervėnų kaime gyvenantis jaunasis ūkininkas R.Čečkus.

	Ekologiniai ūkiai buriasi į bendruomenę, Sekundė, p. 2
	Autorius: Almantas Šakys, data: 2005 06 30
	Panevėžio rajone atsirado naujas visuomeninis susivienijimas - rajone esančių ekologinių ūkių bendruomenė "Ekopan". Kaip ekologinių ūkių ūkininkų pasitarime sakė viena bendruomenės steigėjų, Naujamiesčio seniūnijos Degionių kaimo ūkininkė Audronė Kabelienė, pradėjusi veiklą bendruomenė šiuo metu turi devynis steigėjus ir devynis narius. Susirinkime tapti bendruomenės nariu panoro ir Antrojo Berčiūnų kaimo ūkininkė Vanda Steponavičienė. A.Kabelienė pasitarime sakė, kad norintys tapti bendruomenės nariais ūkininkai turi sumokėti trisdešimt litų stojamąjį mokestį. Metinis nario mokesčio dydis bus nustatytas artimiausiame bendruomenės susirinkime. Jis neturėtų per daug nuskriausti ūkininkų piniginės. Įregistruojant bendruomenę, patvirtinti jos įstatai, numatyta veikla. Numatoma steigti ekologinės produkcijos realizavimo kooperatyvą, žemės ūkio mokyklų moksleiviams propaguoti ekologinį ūkininkavimą. Įsteigus kooperatyvą, būtų galima kaupti ekologinę produkciją ir didesnius jos kiekius realizuoti rinkoje. Pasitarime pažymėta, kad ekologiškas maistas pastaraisiais metais yra labai vertinamas. Buvo samprotaujama, kad kooperatyvas galėtų spausti ir realizuoti serbentų sultis, parduoti ekologiškus virtus raudonuosius burokėlius ir kitą produkciją. Tačiau tai kol kas lieka tik ateities planai. Pirmiausia, pasak A.Kabelienės, reikia suburti ūkininkus ir tiksliai žinoti, kokį kiekį ir kokios rūšies produkcijos kiekvienas ūkis galėtų pateikti kooperatyvui. Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Vytauto Kriaučiūno manymu, ekologiniai ūkiai turi glaustis vienas prie kito. Jie turėtų kooperuoti ir žemės ūkio techniką, ir žemdirbystės padargus. Be to, pasak V.Kriaučiūno, ūkiai turi kuo plačiau reklamuotis, dalyvauti žemdirbiškose parodose, lauko dienose ir kituose renginiuose.

	Permainos kaime galėtų vykti sparčiau, Skuodas, p. 3
	Autorius: Eugenijus Zabitis, data: 2005 06 28
	Tiek ūkininkai, tiek juos vienijančios nevyriausybinės organizacijos, atšilus orams, aptilo, veikla daugiausia apsiriboja išvykų organizavimu, rengimusi Kaune įvyksiančiam ūkininkų sąjungos suvažiavimui. Gal si ramybė - todėl, kad laukuose darbymetis, o gal ir dėl to, kad "europinės" išmokos pagaliau gautos? Ar jos pakeis mūsų kaimą tiek, kad ūkininkai taptų "europiečiais"? Tačiau visų pirma būtina sužinoti, kokie ten ūkininkai, kaip jie gyvena ir ūkininkauja įvairiose Europos šalyse. Išvykų į užsienį organizuojama nemažai. Vienok įspūdžių ir vertinimų spaudoje nedaug paskaitome. Net kai kurie specialistai gautą informaciją laiko savo galvelėse - kad patys protingesni būtų. Nesvarbu, kad keliauta ne už savo pinigėlius. Ne visi, dėkui Dievui, taip daro. Kelionės į Švediją įspūdžiais maloniai sutiko pasidalinti LŽUKT Skuodo biuro konsultantė Karolina Mitkuvienė. Ši tema ne tik žemdirbiams turėtų būti įdomi; juk neseniai Skuode lankėsi Švedijos Karalystės ambasadorė Lietuvoje Malin Karre. Apie kaimynus pravartu daugiau žinoti. - Kur nukeliavote, ką aplankėte, kam turėtumėt padėkoti už kelionę? - Kelionę į Švediją birželio 9-10 dienomis organizavo firma "De Lavai". Iš Skuodo važiavau kartu su mūsų biuro vedėja Alina Augustauskiene ir "De Lavai" vadybininku Edmundu Šopaga. Delegaciją iš Lietuvos surinko šios firmos vadybininkai; tarp mūsų buvo ir konsultantų, ir ekonomistų, ir buhalterių. Mums vadovavo "De Lavai" pardavimų vyr. vadybininkas Albinas Šulinskas. Pirmą dieną nuvykome į "Hamrą" - firmos bandymų fermą. Čia kaip tik ir apžiūrėjom melžimo robotą, kurį matote nuotraukoje. Jis gali visiškai pakeisti melžimo operatorių. Klausėm paskaitos apie veršelių auginimą, šėrimą. Paskaita - pažintinio pobūdžio; švedai nieko mums nerekomendavo, nepatarinėjo, tik informavo, kaip dirba jie. Antrą dieną klausėm paskaitos apie karvių šėrimą, aplankėme AB "Lumus" ūkį Almenge. Visos švedų fermos - šilto tipo, jie sakė nenorį dirbti "šaltai". Buvo pristatyta " Alpro" bandos valdymo kompiuterizuota sistema; visi duomenis apie gyvu- liūs daviklių pagalba atsispindi ekrane. Melžimo aikštelė Almenge - "eglutė", o kitoje fermoje, Bilinge, matėm "paralelę". Švedai pirmenybę atiduoda "eglutėms". - Koks pirmas įspūdis, atsidūrus Švedijos kaime? Kaip atrodo laukai, pastatai? O svarbiausia - kur švedai laiko mėšlą? - Sakysim, nuvažiavus į skirtingas Lietuvos kaimo vietoves, apie mūsų kaimą vis kitokį įspūdį galime susidaryti. Štai Vilniaus kraštas labai nepanašus į Skuodo kraštą. Aišku, neapvažinėjom visos Švedijos, bet ten, kur vykome, vaizdas daugmaž vienodas: laukai tvarkingi, pasėliai juodžaliai ir tankūs, aukšti - nė katinas nepralįstų. Akivaizdu, jog tręšiama kai reikiant. Dirvos švarios, akmenys išrinkti. Namai kaime vienodo stiliaus, nudažyti ta pačia bordo spalva su baltais kraštais. Neteko matyti dirvonuojančių laukų, "plikynių". Mėšlo krūvos negadina vaizdo, kaip pas mus. Jų nėra: Švedijoj pirmą kartą iš arti pamačiau "lagūną". Ji pigiausia, ir švedai neieško brangesnio varianto. Pinigus skaičiuoti jie moka. Švedija keletą šimtmečių nematė nei karų, nei žemės ūkio reformų. Todėl ir 500 -600 metų statiniai ne tik kaime, bet ir mieste atrodo įspūdingai. Stokholmo parke žiūrėjom folkloro grupės koncertą, žmonės ten žymiai laisvesni: laiko rankoj "plėčkeles" ir gurkšnoja iš jų, niekam nesakydami "į sveikatą"... - Ką įdomaus pamatėte gyvulininkystės srityje? Paprastai specialistas visada pastebi daugiau ir daro kitokias išvadas negu eiliniai žemdirbiai. - Apžiūrėjom tik pieno ūkius, kitom sritim nesidomėjau. Vidutinis ūkio dydis Švedijoje - 45 karvės. Didelių kompleksų, kurie būdingi JAV, nėra. Sakoma, jog mes išsiderėjom dideles pieno kvotas. Švedijoj karvių yra tiek pat, kiek Lietuvoj, o pieno kvota - dvigubai didesnė, t.y. 3,6 mln. tonų. Jų ir primilžiai žymiai didesni, vidurkis - 9,8 tūkst. kg. per metus. Kaip ir Suomijoj, ūkininkai turi daug miško: 100 ha žemės ūkio naudmenų tenka 300 ha miško. Tokio ūkio banda -130 karvių. Karvės -žalosios ir žalmargės. Pašarams švedai dobilų nesėja, auginamos tik 3 rūšių varpinės žolės. Silosą daro į bokštus. Hamroje tuo metu, kai atvykome, gamino vytintos žolės šienainį, maišydami jį su traiškytom avižom. Rulonai nepopuliarūs. Karvės pieno ūkiuose ištisus metus šeriamos silosu, tokio ganiavos sezono, kaip pas mus, nėra. Tai, anot jų, neekonomiška. Aišku, mus vežė tik į pavyzdinius ūkius, gyvuliams sąlygos ten geros. Karvės palaidos, yra net automatiniai šepečiai; prie jų karvės prieina pačios ir "pasišukuoja": įranga reaguoja į gyvulio judesį. Labai didelis dėmesys skiriamas šėrimui, dažnai tiriami pašarai. Pas mus būna gerai, jei ūkininkas tai atlieka vieną kartą per metus, o Švedijoj ta pati duobė tiriama ne mažiau kaip 3 kartus. Pašaro maistinė vertė kinta: rudenį tas pats pašaras vienoks, pavasarį - kitoks. Tai žinoti būtina. Itin vertinama informacija; konsultacijos mokamos, ir įkainiai pakankamai dideli. Populiariausios melžimo aikštelės, kaip minėjau, yra "eglutės". Pas mus labiau vertinami "tandemai"; "eglutė" yra pas V.Jablonskį, ją įsirengti dar ketina K.Poškys. "Tandemas" pranašesnis tuo, kad karves galima melžti po vieną atskirai, ir į is brangesnis už "eglutę". Pastarojoje aikštelėje melžiamos visos iškart; kol bent viena ten bus, nė viena neišeis. Karvės vidutiniškai melžiamos 3,4 karto per dieną. - Kaip Jums atrodo, ar mūsų ūkininkai eina tinkama kryptimi, siekdami priartėti prie europinės žemdirbystės kultūros, jų gyvenimo lygio? - Taip, einama teisinga kryptimi. Bet mums trūksta investicijų. Mes važinėjam po užsienį, skleidžiam informaciją, stengiamės perteikti patirtį. Tie ūkiai, kurie neinvestuos, ateities neturi. Švedijoj ūkininkai ima didžiules paskolas. Trisdešimtmečiai ūkininkai, į kurių fermas sudėtos milijoninės lėšos, sako: mūsų amžiaus neužteks toms paskoloms grąžinti. Bet jie visiškai ramūs ir dėl to nesijaudina! Sąlygos tokios, kad drąsiai gali gauti paskolą ir ūkininkauti. Pas mus to nėra. Reikia politinio sprendimo, atitinkamo valstybės požiūrio į žemės ūkį. Jei valstybės politika šioje srityje pasikeistų, permainos vyktų kur kas sparčiau.

	Mokomės ekologiškai ūkininkauti iš vokiečių ir britų, Valstiečių laikraštis, p. 14
	Autorius: Kristina Narvidienė, LŽŪKT augalininkystės specialistė, data: 2005 06 28
	Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje nėra didelė naujiena, tačiau taip verstis nutarę ūkininkai dar neturi pakankamai patirties ir įgūdžių-Be to, norintys gauti valstybės ar Europos Sąjungos išmokas tokių ūkių kūrėjai turi ne tik būti susipažinę su agroaplinkosaugos ir kitais reikalavimais, bet ir jų laikytis. O tie reikalavimai mūsų šalyje, pasirodo, labai griežti. Taigi tenka mokytis iš kitų Europos šalių, kuriose yra ne vienas ir ne pirmus metus efektyviai dirbantis ekologinės gamybos ūkis. Mokymas - ekologinio ūkininkavimo pagrindas Kad galėtum efektyviai dirbti, pirmiausia reikia to darbo išmokti. Ekologinis ūkininkavimas nėra lengvas ir įprastas mūsų šalyje. Norint imtis tokio verslo, be kitų barjerų, reikia įveikti ir psichologines "užtvaras". Mat tokios produkcijos auginimas reikalauja kitokio mąstymo. Ekologiškus produktus, nors ir daug brangesnius, vartotojai užsienio šalyse gan noriai perka, bet mūsų šalyje įjuos dar ne visai patikliai žiūrima. Taigi ekologinio ūkininkavimo taip pat reikia mokytis. Tam tikslui 2004 m. spalio 1 d. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba kartu su partneriais: Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio mokslo ir technologijų parku, Lietuvos veterinarijos akademija, Kauno kolegija, Latvijos žemės ūkio konsultavimo ir mokymų centru, Latvijos žemės ūkio universitetu, Estijos žemės ūkio universitetu, Estijos žemės ūkio konsultantų asociacija, Hohenheimo universitetu (Vokietija) bei Bishop Burton koledžu (Jungtinė Karalystė) pradėjo vykdyti Leonardo da. Vinči bandomąjį projektą "Profesinio mokymo kompetencijos perdavimas Baltijos šalių ekologiniam agrariniam sektoriui"Nr. LT/04/ B/F/PP-171000. Šis projektas tęsis iki 2007 m. kovo 31 dienos. Konsultavimo tarnybai atstovauja 6 specialistai. Projekto įgyvendintojams iškeltas ne vienas tikslas. Svarbiausias iš jų yra naujų efektyvių mokymo programų sudarymas agroaplinkosaugos, ekologinės augalininkystės ir sodininkystės, ekologinės gyvulininkystės, ekonomikos ir marketingo klausimais bei jų pritaikymas Estijos, Latvijos ir Lietuvos konsultantams, kad pastarieji galėtų mokyti ūkininkus. Be to, numatyta organizuoti mokymus kiekvienos Baltijos šalies konsultantams ekologinio ūkininkavimo klausimais jų gimtosiomis kalbomis ir angliškai, parengti mokomąją medžiagą keturiomis kalbomis (vadovėlis ir kompaktinė plokštelė), skelbti informaciją ekologinio žemės ūkio klausimais internete kiekvienos Baltijos šalies gimtąja ir anglų kalbomis. Siekiant įgyvendinti minėtus tikslus, šių metų pavasarį Vokietijos ir Jungtinės Karalystės atstovai suorganizavo seminarus Baltijos šalių partneriams savo šalyse. Mat tose Europos Sąjungos šalyse senbuvėse ekologinis ūkininkavimas plėtojamas jau ne vienerius metus, susiformavusios tradicijos, yra ekologinių produktų rinka. Vokiečių patirtis naudinga lietuviams Vokietijoje 2004 metais buvo 16476 ekologinės gamybos ūkiai, kurių plotas užėmė 734027 ha, t. y. 4,3 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Ekologinių produktų rinka siekė 3,14 mlrd. eurų. Vienas vokietis per metus suvartoja šių produktų už 37 eurus. Pereinamuoju laikotarpiu į ekologinį ūkininkavimą vokiečių ūkininkams mokama 125 eurų už hektarą ariamos žemės ir tiek pat už hektarą žalienų. Gavus ekologinio ūkio statusą, ūkininkui mokama 100 eurų už hektarą ariamos žemės ir tiek pat už hektarą žalienų. Seminaro dalyviams pirmiausia buvo suteikta galimybė nuvykti į Badeno-Wurttembergo žemę Vokietijoje. Aplankytas Hohenheimo universitetas Štutgarte, kuriame rengiami ekologinio ūkininkavimo specialistai. Daug dėmesio universitetas skiria tiriamiesiems darbams. Aplankytoje bandymų stotyje biodinaminis ūkis užima 60 hektarų. Šiame ūkyje įrengtos dvi skirtingos sėjomainos. Gauti rezultatai lyginami tarpusavyje. Ūkyje gaminami ir naudojami biodinaminiai preparatai, studentai čia atlieka įvairius bandymus. Kaip pasakojo bandymų stoties atstovas, auginamo augalo sveikumas priklauso ne tik nuo pačių biodinaminių preparatų, bet ir nuo juos naudojančio ūkininko. Seminaro dalyviams buvo pademonstruota statinė, kurioje ūkininkas turi maišyti tuos biodinaminius preparatus ne mažiau kaip valandą prieš veždamas į laukus. Ir ne šiaip sau sukti, o tik kaupdamas "gerąją energiją" iš kosmoso. Taip "pakrauti" biodinaminiai preparatai padės išauginti ekologiškai sveiką produktą, suteiksiantį energijos ir žmogui. Vokiečių ūkininkai, pasirinkę ekologinį ūkininkavimą, supranta, kad sunku kažko pasiekti po vieną, todėl buriasi į asociacijas. Baltijos šalių atstovai lankėsi didžiausioje Vokietijoje ekologiškai ūkininkaujančioje asociacijoje - Bioland. Ši organizacija įkurta 1971 metais, jungia 4502 narius, kurių žemės užima 190053 hektarus. Asociacijos nariai yra ir perdirbėjai. Biolando reikalavimai ekologiniam ūkiui daug griežtesni už nustatytus valstybės. Savo produkciją ūkininkai parduoda tiesiai iš ūkių, specializuotose parduotuvėse, prekybos centruose. Ūkininkai, priklausantys šiai asociacijai, naudojasi jos konsultantų paslaugomis. Kad ūkis būtų pripažįstamas ekologiniu, jis privalo turėti ekologinio gamybos ūkio sertifikatą. Vokiečiams sertifikatus gali suteikti keliolika sertifikavimo įstaigų. Viena iš jų yra ABCERT. Ši įstaiga vertina apie 7000 klientų (iš jų 6000 ūkininkų), turi 30 nuolatinių darbuotojų septyniuose regionuose bei 90 samdomų inspektorių. Pastaraisiais gali būti ir ūkininkai, ir konsultantai, bet tikrinti jie turi teisę tik kitoje žemėje. Inspektoriai per sezoną gali patikrinti nuo 50 iki 250 ūkininkų. Užmokestis priklauso nuo tikrinimui sugaišto laiko: kuo ilgiau tikrinama-tuo brangiau reikia mokėti. Seminaro dalyviai aplankė ir vieną iš seniausiai ekologiškai ūkininkaujančių ūkių. Ūkininkas turi 80 ha žemės, laiko 80 melžiamų karvių. Iš suaugusių gyvulių mėšlo jis gamina biodujas, kurios naudojamos šildymui, o veršelių mėšlas kompostuojamas. Aplankytas ir ekologinis daržininkystės ūkis, kurio plotas - 6 ha. [domu buvo stebėti, kaip į šiltnamius sodinami pomidorų, paprikos, salotų ir kitų daržovių daigai, kaip įrengta laistymo sistema. Daigus ūkininkai perka iš kitų ekologinių ūkių, užaugintą produkciją parduoda patys, nes turi tiesioginių pirkėjų. Brangi, bet paklausi produkcija Jungtinėje Karalystėje 2004 metais ekologinės gamybos ūkių buvo 3995, jų plotai užėmė 688 373 ha, t. y. 4,0 proc. visų žemės ūkio naudmenų, [domu tai, kad daugiausia tokių ūkių yra Škotijoje ir Pietų Anglijoje. Ekologinių produktų rinka siekė 1,12 mlrd. svarų. Vienas britas per metus suvartoja šių produktų už 19 svarų. Pereinamuoju laikotarpiu į ekologinį ūkininkavimą anglų ūkininkams mokami 185 svarai už hektarą ariamos žemės ir 14 svarų už hektarą žalienų. Ekologinio ūkio statusą turintis ūkininkas gauna jau tik 31 svarą už hektarą ariamos žemės ir 7 svarus už hektarą žalienų. Mokomosios kelionės dalyviai pirmiausia apsilankė Vindzoro ūkio parduotuvėje, kur prekiaujama įprastine ir ekologine produkcija. I šią parduotuvę taip pat tiekiami ekologiniai produktai iš princo Čarlzo ūkio. Produktus čia parduoda ir smulkieji ūkininkai, tačiau į kitas parduotuves jų jau tiekti nebegali. Ekologinės produkcijos Vindzoro ūkio parduotuvėje parduodama tik 15 procentų, likusi dalis - įprastinė produkcija. Šioje parduotuvėje buvo labai aiškiai matyti įprastinių ir ekologinių prekių kainų skirtumai: 1 kg bulvių kainuoja 0,75, o ekologiškų - 1,95 svaro, 1 kg obuolių- 1,45, o ekologiškų-2,95 svaro. Parduotuvės vadybininkas pasakojo, kad nors kainų skirtumas didelis, ekologinė produkcija turi savo pirkėją. Jungtinėje Karalystėje aplankyta ir Soil Association organizacija, įkurta 1946 metais kelių ūkininkų ir mokslininkų. Dabar joje dirba 140 darbuotojų. Šios organizacijos veikla labai plati - nuo standartų kūrimo, sertifikavimo ir tikrinimo iki ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų konsultavimo. Soil Association Certification Ltd (SA Cert) - pati didžiausia sertifikavimo įstaiga Jungtinėje Karalystėje. Ji sertifikuoja apie 80 proc. visos šalyje parduodamos produkcijos, vertina apie 4000 įvairaus dydžio ir specializacijos ūkių. Jungtinėje Karalystėje akredituota 10 ekologinių ūkių sertifikavimo įstaigų. Seminaro dalyviai aplankė ir Helenos Browning ekologinį ūkį. Tai pirmasis sertifikuotas gyvulininkystės ūkis Jungtinėje Karalystėje. Dabar tai mišrus ūkis, turintis 1337 akrų (535 ha) žemės. Čia laikomos kiaulės, melžiamos karvės, jaučiai, avys. auginami javai ir daržovės. Ūkininkė produkciją parduoda prekybos centruose, o jei pageidauja pirkėjas - pristato ją tiesiai į namus. Ūkyje organizuojamos ekskursijos: lankytojai vežiojami traktoriaus priekaboje, apžiūri kiaulių namelius ir t.t. Šią pramogą ypač mėgsta vaikai. Riverfordas-vienas iš Pietų Devono grafystės ekologinio kooperatyvo ūkių. Į šį kooperatyvą susijungę 13 narių. Jie augina 85 rūšių ekologines daržoves, jas pakuoja į skirtingo dydžio (mažas, vidutines ir dideles) pakuotes ir tiekia tiesiogiai vartotojams. Taip pat šiame ūkyje laikoma melžiamų karvių. Iš pieno gaminama grietinė, grietinėlė, jogurtas. Kooperatyvas turi ir nemažai uogynų. Ūkyje dirba daug užsieniečių, teko sutikti ir kelis lietuvius. Šie seminarai Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje - tik gražių Leonardo da Vinči projekto tikslų įgyvendinimo pradžia. Dar daug reikės perprasti, pasimokyti, pritaikyti servo šaliai, kad ir tūlas Lietuvos ūkininkas, griebęsis ekologinio ūkininkavimo, kaip skęstantysis šiaudo, nenusiviltų, o darytų tai su meile, tikėdamas, kad sveika produkcija daro žmogų ne tik sveikesnį, bet ir geresnį.

	Pirmieji žingsniai kooperacijos link, Kelmės kraštas, p. 2, 3
	Autorius: Eurika Drungilienė, data: 2005 06 25
	Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupės valdybos narė Virginija Zurbenkienė parengė Mini Granto PAF MPP projektą Ekologinių ūkių kooperacijos skatinimas Kelmės rajone". Šis projektas prisideda prie probleminių Lietuvos regionų plėtros skirtumo mažinimo. O už gautą finansavimą - 5 tūkstančius litų - jau surengti keli seminarai ekologiškai ūkininkaujantiems ir ketinantiems ūkininkauti žemdirbiams. Savaitgalį lankytasi Molėtų rajono "Padegsnio" ekologiškų produktų auginimo ir realizavimo kooperatyve, ekologinės gyvulininkystės ūkyje, vietos hidroelektrinėje ir malūne. O apie darbo patirtį susikooperavus dalijosi Molėtų rajono ekologinių ūkių bendruomenės "Gojelis" tarybos pirmininkė Elena Grajauskienė. Antroji Žemaitija Ankstyvą praėjusį savaitgalio rytą iš Kelmės, Tytuvėnų, Užvenčio, Kukečių seniūnijų ekologiškai ūkininkaujantys ir ketinantys ūkininkauti 38 žemdirbiai išvyko į pažintinę kelionę - Molėtų rajone veikiantį "Padegsnio" ekologinės produkcijos realizavimo kooperatyvą, žinomą visoje šalyje. Molėtų rajonas, kaip ir Kelmės kraštas, nepasižymi derlingomis žemėmis. Kalvotame reljefe susikūrė nestambūs šeimos ūkiai. Ekologinio verslo pradžia Atvykome į Naujasodį. "Gojelio" bendruomenės pirmininkė Elena Grajauskienė pasakojo: "Ekologinis ūkis yra tolesnės harmonijos ir stabilios plėtros dalis. Tai yra ateities ūkis. Tik taip bus galima išsaugoti mažuosius ūkius. Ekologinis ūkininkavimas susijęs su papildomomis darbo sąnaudomis (ypač daržininkystė ir sodininkystė) bei užimtumu. Todėl jis labai svarbus valstybiniu požiūriu. Pritaikius socialinę ekonominio ūkininkavimo skatinimo sistemą, toks ūkis turėtų tapti vienu iš svarbiausių alternatyvių darbo vietų ir pajamų kūrimo šaltiniu kaime. Be to, ekologinis ūkininkavimas yra gerai remiamas: už javus - 1435 litai už hektarą, už daržoves ir bulves - 2623 litai už hektarą, už daugiametes žoles - 406 litai už hektarą, jei sertifikuoti gyvuliai, vaistažolės - 1576 litai už hektarą. Antra - ūkininkai patys valgo sveikas daržoves, aprūpina jomis giminaičius, draugus, trečia - išvengiama chemikalų transportavimo, purškimo bei savęs nuodijimo. Tiesa ir ta, kad ekologiškai ūkininkauti yra kur kas sunkiau negu tradiciškai, sumažėjo derlius, reikia daug rankų darbo, lūžta technika, ekologiški preparatai brangesni, bet išmokos padengia išlaidas, ekologinės žemdirbystės pranašumus vardijo E. Grajauskienė. "Padegsnio" kooperatyvas "Padegsnio" kooperatyvas gyvuoja jau 15 metų. Jam vadovauja Stanislovas Grajauskas. Kooperatyve yra 38 nariai. Kooperatyvo nariams nenurodoma, ką auginti. Kooperatyvas reikalingas produkcijai realizuoti. Kooperatyvo nariai išsibarstę po skirtingus kaimus. Kooperatyvas išsilaiko iš 20 procentų gaunamų pajamų už parduotą produkciją. Kooperatyve dirba du žmonės, pirmininkas ir finansininkė. Kooperatyvo narių stojamasis mokestis - 100 litų ir pajus - 150 litų, daugiau jokių rinkliavų. Nemažą paramą gauna iš parengtų projektų. Jau įsigyta fasavimo linija. Kooperatyvas gali imti lengvatines paskolas ir įsigyti žemės ūkio technikos. Įsigyta technika ūkininkai talkina kitiems. Pasak E. Grajauskienės, labai svarbus ekologinio ūkio pelningumas - galimybė gauti didesnę kainą už ekologinius negu už chemizuotų ūkių produktus. Šiuo metu didieji prekybos tinklai (VP MARKET, RIMI, IKI) jau kuria savo ekologiškų produktų skyrius. Tačiau į šiuos skyrius savo produkcijos parduoti negali vienas ūkininkas. Prekybos centrams reikia didelio kiekio ekologinės produkcijos. Reikia kooperuotis. Kooperatyvai, sudarę sutartis su vienu prekybos centru, vargsta, nes neturi garantijų, kad bus realizuota visa produkcija. Tenka dirbti su keliais prekybos taškais. Tik taip nepatirsi nuostolių. Kol kas prekybininkai nelabai paiso sudarytų sutarčių. Ekologinės gyvulininkystės ūkis Naujasodžio kaime gyvena "Padegsnio" kooperatyvo narys Antanas Keblys. Jis užsiima ekologine gyvulininkyste, sodininkyste ir augina grūdus. Iš viso ūkininkas dirba 48,38 hektaro žemės. Atvykome per pietus. Ūkininkas buvo susiruošęs prie gyvulių, pakvietė į laukus, už keleto kilometrų į Vidžiuniškių kaimą, tą dieną jau buvo sukamas šienas į ritinius. Norint patekti į ūkininko pievas, teko įveikti ne vieną kalnelį. Besidairydami pro langą grožėjomės gamta ir stebėjomės, kad aplinkui aptvertų ganyklų, gyvuliai - rišami. Tvoroms, sakė ūkininkai, reikėtų daug lėšų. Ganyklos - skurdžios. Jose vien pienės ir smilgos. Pieno ūkius turi vyresnio amžiaus žmonės. A. Keblys renovuoja savo tvartą. Čia bus pieno melžimo linija. Vienu kartu galės pamelžti 10 karvių. Įrengtos pieno perdirbimo patalpos. Dalį lėšų gavo parengęs projektą per kooperatyvą. Laukuose karvių nemelžia rankomis. Įsigijo mobilųjį pieno melžimo aparatą. Išvardinęs savo ūkyje įdiegtas naujoves ūkininkas sakė, gal vis dėlto apsispręs ir aptvers ganyklas. Ganys savo žalmarges palaidas. Apie tokio ganymo privalumus papasakojome mes, žemaičiai. "Smulkus ūkis tikrai nėra lygiavertis konkurentas dideliam ūkiui. Jau ir dabar smulkesni ūkiai vos išgyvena, o kas bus, kai ateis turtingi ir stambūs ūkininkai iš Europos šalių? - sakė A. Keblys. - Konkurencija tikrai padidės, o sąlygos plėtoti ūkį nepagerės. Be to, produkcijos supirkinėtojai smulkiam ūkininkui diktuoja savo kainas, ir ūkininkui belieka prisitaikyti. Manau, smulkieji ūkiai bus nekonkurencingi ir žlugs, tad geriausia išeitis - ūkininkų kooperacija." Nuosava hidroelektrinė ir malūnas Traukiam į kitą kaimą. Čia gyvena ūkininkai, turintys savo malūną bei hidroelektrinę. Iki Svobiškio įveikėme ne vieną kalnelį. Atvykome į vienkiemį. Prie seno, bet restauruoto svirno sustatyti kelmai ir stalas. Šeimininkė Birutė Masėnienė kelmus apdėlioja siuvinėtomis pagalvėlėmis, kad patogiau jaustumėmės atsisėdę, o ant stalo, papuošto servetėlėmis, padeda šūsnį nuotraukų, kurios atspindi ne vieną dešimtį metų. "Esu malūnininko dukra ir elektriko inžinieriaus žmona, - sako moteris. - Čia mano tėviškė. Čia užaugau. Vyras restauravo svirną, įrengė malūną. 30,51 hektaro žemės auginame grūdus. Savo malūne perdirbame į rupius miltus. Pagaminame 2 tonas miežinių kruopų, mūsų krašte vadinamų gruce. Kooperatyvui padedant įsigijome malūną. Malūne suvartojama elektra pagaminama mūsų hidroelektrinėje. Hidroelektrinei reikėjo nemažai pinigų, skolinomės iš draugų, giminių, kurie pritarė tėviškės prikėlimui. Dabar jau baigiam jas atiduoti. Sąmatinė hidroelektrinės vertė 436 tūkstančiai litų. Atsisveikindama moteris padovanojo savo užaugintų salierų rasodos bei gražiai sufasuotų savo malūne pagamintų kruopų. Kooperatyvas būtinas Palikdami Molėtų kraštą kelmiškiai daug diskutavo apie ekologinį ūkininkavimą, lygindami savo patirtį ir tai ką matė. Priėjo bendrą sprendimą: norint pasiekti geresnių rezultatų, reikia glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje. Didelį entuziazmą rodo Tytuvėnų ir Užvenčio seniūnijose beūkininkaujantys žmonės. Vienintelė išeitis - auginti ekologišką produkciją. Kelmės rajone šiam tikslui reikia įrengti ekologinės produkcijos kooperatyvo prekyvietę kasdien veikiančioje Kelmės miesto turgavietėje (galimybės aptartos su Savivaldybės Ekonomikos skyriaus specialistais), numatyta įrengti ekologiškų produktų prekyvietę ir ekologinių gaminių, dirbinių bei produkcijos krautuvėlę-svetainę Tytuvėnų mieste. Ekologinės produkcijos taškus numatyta steigti ir Užvenčio mieste esančioje Lino Mačerniaus prekybos įmonėje. Kyla minčių įsigyti sėklų apdorojimo (džiovinimo, valymo) bei produkcijos fasavimo įrenginius. Susibūrus į kooperatyvą, vystysis smulkus verslas kaime. Gyventojai labiau pasitikės savo jėgomis. Kaimiškųjų seniūnijų gyventojų apklausos rodo, jog ekologinių ūkių plėtrai ir jų kooperacijai pritaria didelė dalis žmonių. Dalis jų kol kas neketina ekologiškai ūkininkauti, nurodo, neturintys pakankamai žinių. Todėl ir parengtas šis projektas. Pasak Žemės ūkio rūmų atstovo Kelmės rajone A. Bagdono, Kelmės rajone ekologiškai ūkininkaujama 298 hektarų plote. Per 2004 metus plotas, kuriame ekologiškai ūkininkaujama, išaugo beveik 3 kartus. v Talkinant VšĮ "Ekoagros", Žemės ūkio rūmams, šiuo metu rajone yra 38 ekologiniai ūkiai. Pats laikas pagalvoti apie kooperacijos galimybes. Kooperatyvai turi svaresnį pagrindą derybose dėl kainų, keliamų reikalavimų gaminamai produkcijai. Ekologiniai ūkiai yra ypač remiami Europos Sąjungos fondų. Europos rinka ekologiška produkcija neperpildyta. O sąlygos tokiam ūkiui plėtoti Kelmėje - palankios, ūkininkams reikėtų pasvarstyti apie ekologinių ūkių perspektyvas bei kooperaciją.

	Ekologas iš Amerikos metė iššūkį kiaulių fermų savininkams, Lietuvos rytas/Vartai, p. 7
	Autorius: Edita Degutienė, data: 2005 06 27
	Lenkus ragino įsiklausyti Danijos ūkininkų užmačios paversti Lietuvą didžiule ferma - anokia naujiena Rytų Europoje. Tą patį amerikiečiai ketina padaryti Lenkijoje. Tačiau savo ūkius investuotojams parduodantys valstiečiai turėtų įsiklausyti į perspėjimus, kuriuos kaimynai lenkai iškilus panašiai situacijai išgirdo iš vieno garsiausių pasaulyje ekologų Roberto F.Kennedy jaunesniojo. Šis JAV ekonomistas, visuomenės veikėjas Lenkijos spaudoje aiškino net ir apie savo šalies firmų keliamą pavojų žmonėms ir gamtai, kuris gresia pristačius galybę vadinamųjų kiaulių fabrikų. "Jeigu iš komunizmo išsivadavusios valstybės siekia suklestėti globalinės ekonomikos sąlygomis, užuot pradingusios, paskendusios joje, jos turi suvokti savo nepaprastą potencialą ir pasinaudoti būtent joms atsiveriančiomis galimybėmis", - teigė neseniai lankydamasis Lenkijos miestuose bei kaimuose įvairių tarptautinių sveikos mitybos, gamtosaugos, ūkininkų, žvejų sąjungų koalicijos lyderis R.K. Kennedy. Fermos - didžiausios teršėjos į šią koaliciją žmones daugelyje valstybių, pirmiausia Jungtinėse Valstijose, subūrė kova su milžinišku kiaulienos gamybos koncernu "Smithfield Foods". "Smithfield Foods" - didžiausias pasaulyje kiaulių augintojas, tradicinį šių gyvulių veisimą pavertęs galinga pramone, darančia nepataisomą žalą ne tik aplinkai, bet ir žmonių sveikatai. Pasak R.K.Kennedy, net 30 procentų JAV kiaulienos gamybos užvaldęs koncernas, užkariaujantis užsienio rinkas, jo šalyje laikomas didžiausiu vandens ir oro teršėju. Kitas "Smithfield Foods" bruožas - jis išstūmė dešimtis tūkstančių smulkių bei vidutinių ūkininkų iš jų žemių, atėmė darbą iš tūkstančių žvejų, suskaldė vietines bendruomenes, suardė kaimo gyventojų sveikatą ir tiesiog siaubingai elgiasi su milijonais savo fermose auginamų gyvulių. Pavyzdys - gluminantis Į Lenkiją ši korporacija pradėjo brautis dar 1999 metais, perimdama į savo rankas kai kurias mėsos gamybos įmones. Pasak jos atstovų, "Smithfield Foods" modernizuos žemės ūkį, suteiks gerovę bei užtikrins darbą kaimo žmonėms. "Tokius pat pažadus 20 metų korporacija žarstė Jungtinių Valstijų Šiaurės Karolinos valstijos gyventojams, - prisimena spaudoje žymusis ekologas. - Ji ten pastatė didžiausią pasaulyje skerdyklą, kur kasdien skerdžiama 30 tūkst. kiaulių". Gyvulius auginančios fermos buvo paverstos tikrais fabrikais, kiekviena kiaulidė dydžiu prilygsta stadionui. Tūkstančiai genetiškai modifikuotų gyvulių tose kiaulidėse yra laikomi sugrūsti į be galo ankštus metalinius gardus - be jokio kraiko, be dienos šviesos ir be jokios galimybės pajudėti arba paknisti žemę. Nuodus išpila į laukus Šitokiomis sąlygomis kiaulės išgyvena tik dėl to, jog be paliovos šeriamos antibiotikais bei įvairiais preparatais, kuriuose gausu sunkiųjų metalų. Tik viename "Smithfield" kombinate, per metus išauginančiame 850 tūkst. kiaulių, jų atliekų ir išmatų kiekis viršija viso Niujorko nuotekų kiekį. Priešingai negu miestai, kurie utilizuoja nuotekas, užmiestyje esantys koncerno kiaulių fabrikai išpila jas tiesiai į laukus. "O juk tose atliekose - net 400 nuodingų elementų, - teigia amerikiečių ekonomistas bei gamtosaugininkas. - Be sunkiųjų metalų, yra ir hormonų, virusų, pesticidų, antibiotikų, skatinančių vaistams atsparių superbakterįjų dauginimąsi. Azoto jungimai sukelia vaikų protinį atsilikimą, naujagimių mirtį". R.F.Kennedy tvirtinimu, milžiniškų kiaulių įmonių atliekos jau apnuodijo gruntinius vandenis net 34 Amerikos valstijose. Dėl itin kenksmingų mikrobų gaišta žuvys arba joms atsiveria negyjančios žaizdos. Žmonėms, kurie gaudo žuvis ar išsimaudo tokių nuotekų pilname vandenyje, sutrinka kvėpavimas, išsivysto smegenų ligos. Nustūmė ūkininkus nuo žemės Pradėjęs nuo vieno kiaulių auginimo kombinato, "Smithfield Foods" tapo tikru šios srities milžinu, o kiekvienas naujas koncerno kiaulių fabrikas priverčia bankrutuoti daugybę valstiečių ūkių. Pavyzdžiui Šiaurės Karolinoje prieš 15-20 metų buvo 27 tūkst. šeimyninių ūkių, besiverčiančių kiaulių auginimu. Šiandien neliko beveik nė vieno, vietoj jų atsirado 1600 kombinatų, priklausančių "Smithfield Foods". Amerikiečių ekspertas lenkams sakė, jog yra dar viena anaiptol ne maloni kiaulių pramoninių fermų savybė: iš jų sklinda siaubinga smarvė, nuo kurios aplinkiniai žmonės tiesiog dūsta. Net trumpam ten užsukusio pašaliečio drabužiai, plaukai ima dvokti. Fermų tvaikas paskleidžia milijonus bakterijų, kurios su vėju nukeliauja labai toli. Mėsa nebetinkama vartoti Svarbus ir kitas dalykas: gamtos taip sukurta, kad kiaulės turėtų nemažai lašinių, kurie padeda reguliuoti jų kūno temperatūrą. Tačiau nežabotu apetitu pasižymintiems koncernams labiau apsimoka pardavinėti mėsą nei lašinius, todėl jie išvedė nepaprastai liesų kiaulių veislę. Dėl to gyvuliai nepajėgia gyventi normalioje temperatūroje ir be galo kenčia. Tai, anot eksperto, daro mėsą beveik netinkamą vartoti žmogui. "Jeigu leisite kurti gyvulių fabrikus, apnuodysite savo vandenis, orą ir gyventojų organizmą, - įspėjo ne tik Lenkiją, bot ir kitus pokomunistinius kraštus vienas žinomiausių pasaulio ekologų. -Jūs dar turite tai, ką mes, vakariečiai, atrodo, negrįžtamai praradome -tradicinius maisto produktų gamybos metodus, nuo amžių puoselėtą požiūrį į gamtą, žemės ūkį". Grįžta prie natūralaus maisto R.F.Kennedy pripažino, jog natūralią produkciją sunkiau užauginti ir pagaminti, bet netrukus ji taps pasaulyje tokia retenybe, jog šis verslas tikrai bus pelningas. "JAV Vermonto valstija pasiskelbė tik sveiko maisto rajonu, ir dabar pienas iš Vermonto turi paklausą visoje šalyje, sūrių ir ledų firmos persikelia į šią valstiją, nes pavadinimas "Vermont" asocijuojasi su sveika produkcija. Be to, JAV jau apstu restoranų, kurie ėmė gaminti patiekalus tik iš tradiciškai užaugintų kiaulių, tad Niujorko "Gotham Grill", "Savoy", "Union Square Cafe", Kalifornijos "Zuni Cafe", "Chez Panisse" bei kiti restoranai labai išpopuliarėjo", - aiškino ekologas.

	Link kooperacijos ir tarnystes Gamtai (santr.), Bičiulis, p. 3
	Autorius: Virginija Žurbenkienė, data: 2005 06 22
	Asociacija "Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupė" (VVG), prieš metus subūrusi rajono kaimiškų seniūnijų visuomenininkus, verslo ir vietos valdžios atstovus, jau įpusėjo rengti bandomosios integruotos strategijos projektą pagal ES struktūrinių fondų LEADER+ pobūdžio priemonę. 2004 m. rugsėjo mėn. užmezgėme partnerystės ryšius su Vokietijos Wartburgo rajono LEADER+ vietos veiklos grupe ir šiuo metu baigiame rengti bendrą projektą "Susitinka Europos Sąjungos jaunieji ūkininkai". Kitą praktinį žingsnį WG žengė, 2004 m. gruodžio mėn. pateikusi Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos konkursui koncepciją "Kelmės rajono ekologinių įjkių kooperacijos skatinimas". Šiuo metu rengiamas didelės apimties projektas, kuris sudarys sąlygas kooperatyvui įsikurti Kelmės rajone. Dauguma ekologinės gamybos ūkių savininkų pageidauja mūsų rajone įkurti realizacijos kooperatyvą, todėl organizavome kelionę - praktinį seminarąį Molėtų rajoną, "Padegsnio" ekologinių produktų gamybos ir realizacijos kooperatyvą, kuris veikia pagal Šveicarijos ekologinių ūkių kooperatyvo "Terra Viva" pavyzdį. Tokio tipo kooperatyvuose nėra bendrų plotų, bendrai naudojamos technikos. Nariai sudaro sutartis su kooperatyvu užaugintai produkcijai realizuoti ir jas vykdo. Dali produkcijos kooperatyvo nariai gali parduoti ir savo nuožiūra. Visuomeninės organizacijos "Gojelis" 1995 m. įkurtas kooperatyvas "Padegsnys" vienija 38 Rytų Aukštaitijos ekologinės gamybos ūkius, kuriuose plėtojama pienininkystė, mėsinė gyvulininkystė, daržovių, vaistažolių, vaisių, uogų, sliekų auginimas, bitininkystė, sodininkystė, biopreparatų gamyba. Vien 2003-2005 m. "Gojelio" parengtų ir įgyvendintų projektų dėka "Padegsnio" kooperatyvo demonstraciniuose ūkiuose buvo įrengtas pieno perdirbimo punktas (gaminami mišinėliai kūdikiams), trys vaistažolių, vaisių, daržovių, grybų džiovyklos, duonos ir konditerijos gaminių kepyklėlės, daržovių rauginimo patalpa, automatizuota ekologinių produktų fasavimo linija. Už Šveicarijos "Terra Viva" dovanotą piniginę paramą įsigytas automobilis kooperatyvo produkcijai transportuoti. Sukurtos 26 naujos darbo vietos. Kooperatyvo nariai savo produkciją parduoda VP-Market tinklo parduotuvėse, parodose-mugėse, turi daug klientų, kurie atvyksta apsipirkti tiesiai į namus, tačiau ateityje planuoja turėti savo prekybos taškus. Išklausę pirmininkės E. Grajauskienės informaciją ir nuoširdžius patarimus dėl kooperatyvo kūrimo Kelmės rajone, aplankėme pirmųjų "Padegsnio" kooperatyvo narių ūkius. Ekologinio pienininkystės ūkio savininką A. Keblų radome prie savo žalmargių būrio. A. Keblys - veterinarijos gydytojas, jo ūkyje dirba visa seimą ir dar samdo vieną darbininką. "Gojelio" bendruomenės pirmininkė E. Grajauskienė sakė, jog vyksta derybos su Utenos pieno perdirbimo kombinatu, kuris sutinka ūkininkams už ekologinio pieno litrą mokėti 1 litą, jeigu ūkininkai įstengs kasdien perdirbimui pateikti 2 tonas ekologiško pieno. Pasak E. Grajauskienės, sį reikalavimą pavyks įvykdyti. Mūsų rajono ekologišką pieną gaminantys 20 ūkininkų čia pat ėmė svarstyti galimybes gerą pieną kooperuotai siūlyti rajono mokykloms ar ligoninėms, nes, žinant ekologiško pieno kokybę, skaudu matyti, kaip jis surinkimo punktuose maišomas su intensyvios gamybos ūkių pienu. Didžiausio seminaro dalyvių susidomėjimo susilaukė paties T. Masėno rankomis ekologiniame ūkyje ant upelio pastatyta hidroelektrinė, gaminanti elektros energiją sodybai ir malūnui. Jo įrenginiai 2000 m. nupirkti už kooperatyvui skirtas projektines lėšas ir pagal panaudos sutartį perduoti prižiūrėti ir naudoti kooperatyvo nario T Masėno šeimai. Malūne apdorojamas visų kooperatyvo narių grūdų derlius, o papildoma nauda - Svobiškio kaimo žmonėms sukurtos dvi naujos darbo vietos.

	Šveicarams patiktų ekologiškai ūkininkauti Molėtų kalvose, Vilnis, p. 3, 6
	Autorius: Bronius Pusvaškis, data: 2005 06 21
	Dar balandžio mėnesį pasisemti ekologinio ūkininkavimo patirties LEŽA (Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija)"Gaja" ir Elenos Grajauskienės iniciatyva šeši Molėtų rajono ekologinių ūkių savininkai buvome nuvykę į Granbundeno rajoną Šveicarijoje. Sumanūs šveicarai, ūkininkaudami net ir stačiuose kalnų šlaituose, sugebėjo gerai išvystyti žemės ūkio gamybą, suderinti ją su perdirbimu bei prekyba. Vidutinis ūkio dydis Šveicarijoje - apie 40 ha. Apie 50 proc. ūkių yra" ekologiniai. Ten ūkininkai patenkinti, kad maždaug pusę ūkio pajamų sudaro valstybės skiriama parama. Dažniausiai ūkyje auginami įvairių rūšių gyvuliai bei paukščiai, nes jei metai nepalankūs kuriai nors vienai rūšiai, ūkis gali išgyventi iš kitų rūšių pajamų. Dauguma ūkininkų stengiasi savo užaugintą produkciją perdirbti ir parduoti patys: ūkininkas, auginantis 200 pieninių avių, gamina ir parduoda dviejų rūšių sūrius; auginantis galvijus ūkininkas turi mėsos cechą ir produkciją parduoda turguose arba pagal sutartis. Dalis ekologinės produkcijos parduodama iš namų arba savitarnos parduotuvėse, kuriose nesant pardavėjo, patys pirkėjai prekes pasisveria ir palieka pinigus pagal nurodytas kainas. Per ekologinio ūkininkavimo metų virtinę ūkininkai vis geriau pažįsta savo laukus ir augalus, jaučia, ko reikia kultūroms, nenaudojant sintetinių trąšų ir chemikalų. Žemdirbiai tradicijas perduoda iš kartos į kartą. Taip pat ir pastatus. Kai kuriems pastatams jau keli šimtai metų. Laikas nuo laiko ūkiniai pastatai rekonstruojami. Didelis dėmesys skiriamas gyvulių gerovei, todėl geresnės karvės duoda 61-68 litrus pieno per parą. Žiemą karvės tvartuose garduose laikomos palaidos, įrengtos mociono aikštelės. Mėšlas per groteles sukrenta į rezervuarą arba šalinamas skreperiu. Lankytame ūkyje karvėms melžti įrengta 4 vietų kompaktiška melžimo aikšte-. lė, patiriant minimalias išlaidas. Šioje aikštelėje karvės stovi "šonas prie šono" , joje nėra įmantrios aparatūros, o tik vakuuminis siurblys, melžikliai ir pulsatonai. Pienas surenkamas į bidonus. Vasarą karvės ginamos į kalnų ganyklas, ten melžiamos ir gaminami sūriai. Pašarų kokybė lemia gyvulių produktyvumą. Dažniausiai šeriama vytintos žolės silosu (30 % raciono), kukurūzų silosu (30 % raciono) ir iki 30 % raciono šienu. Dalį šveicarų ūkininkų žemių užima labai status kalnai, apaugę miškais. Medienos kainą iškelia paėmimo sąlygos. Ariamas kiekvienas įmanomas žemės plotelis. Likusioji dalis - ganyklos. Iš mažesnėse įkalnėse augančios žolės gaminamas šienainis, šienas. Į aukštesnius kalnus išgenami ganytis gyvuliai, kurie įpratę judėti stačiomis pašlaitėmis. Darbui kalnuose žemdirbiai turi specialią šiuolaikišką techniką. Pas vieną ūkininką matėme ganykloms tvarkyti skirtą spec., mašiną 4x4, ant kurios montuojamas srutovežis, mėšlakratė, kėbulas. Kitas ūkininkas turi specialų žemutį traktorių su šieno gamybos padargais. Jie kooperuojasi, dirbdami su technika ir taip sutaupo lėšų, nevengia to daryti ir daugelyje kitų sričių šaldo pieną bendrais šaldytuvais, gano gyvulius ir kt. Šveicarijos ūkininkai labai dažnai naudojasi konsultantų paslaugomis. Nors spec., paslaugos yra gana brangios, tačiau svarbiausia geri ūkininkavimo rezultatai. Molėtų krašto kalvos būtų idealios sąlygos bet kuriam Šveicarijos ūkininkui.

	Ekologiška "Žemdirbio vasara 2005", Ūkininko patarėjas, p. 1, 4
	Autorius: Rasa Jagaitė, data: 2005 06 25
	Kiekvienais metais birželio mėn. Lietuvos žemės ūkio universitetas (LŽŪU) šalies žemdirbius ir žemės ūkio specialistus sukviečia į tradicinę šiuolaikinių augalininkystės technologijų apžiūrą - organizuojama mokslinė-praktinė konferencija "Žemdirbio vasara". Pirmą kartą nutarta renginį daryti teminį -tad šiųmetė, birželio 22 d. įvykusi konferencija buvo skirta vien ekologiniam ūkininkavimui. Pirmoje renginio dalyje universiteto mokslininkai ir kitų institucijų specialistai gausiai susirinkusius žemdirbius supažindino su ekologinio ūkininkavimo problemomis, perspektyvomis, tyrimų duomenimis, teikė naujas mokslo rekomendacijas. Vėliau renginio dalyviai turėjo progą apžiūrėti ne tik universiteto bandymų stotyje, bet ir netoliese įsikūrusio Agroekologinio centro ekologiniame ūkyje vykdomų agrotechnikos, ekologinės žemdirbystės tyrimų laukus, gauti praktinių patarimų. Kaip sakė Žemės ūkio rūmų vyr. specialistė ekologiniam žemės ūkiui ir aplinkosaugai dr. Edita Karbauskienė, kasmet šalyje ekologinių ūkių daugėja, šiemet, be jau esančių 1178 ekologinių ūkių, pradėti ekologiškai ūkininkauti panoro dar 700 žemdirbių. Manoma, kad ekologinių žemės ūkio naudmenų plotas turėtų padidėti nuo 42 tūkst. ha iki 70 tūkst. ha. Pasak dr. E. Karbauskienės, viena aktualiausių ūkininkų problemų yra žinių stygius, todėl jų mokymas, be kitų svarbių darbų, yra ne paskutinėje vietoje. LŽŪU ekologinio žemės ūkio bandymai buvo pradėti prieš keliolika metų, prof. dr. Antano Stancevičiaus iniciatyva. Neseniai buvo baigtas universiteto bandymų stotyje 12 metų trukęs unikalus bandymas, kuris parodė, kad ekologiniam ūkininkavimui labai svarbi aukšta žemdirbystės kultūra. Bandymų stoties 3,5 ha ekologiniame lauke dabar taikomos 4 sėjomainos su skirtingu ankštinių augalų procentu. Bandymais, kuriuos vykdo doc. dr. Vaclovas Bogužas, norima išaiškinti, kaip užtikrinti maisto medžiagų balansą, tiriamas ir tręšimo mėšlu efektyvumas. Šiame bandymų sklype gaunamas 30 t/ha daugiamečių žolių derlius, 5,8 t/ha žieminių kviečių, 18-23 t/ha bulvių. Vertingos ekologinio ūkininkavimo patirties per devynerius metus sukaupė ir dabar ja su žemdirbiais gali pasidalyti 1997 m. prie universiteto įkurtas Agroekologinis centras, turintis 22 ha ekologinį ūkį. Pasak šio centro vadovo doc. dr. Juozo Pekarsko, intensyvaus chemizuoto ūkininkavimo patirties negalima tiesiogiai pritaikyti ekologiniams ūkiams, juose galioja visai kiti dėsniai. Doc. dr. J. Pekarskas sakė, jog ekologiniuose ūkiuose, nenaudojant mineralinių trąšų (tai neleistina) gali formuotis neigiamas maisto medžiagų balansas, ir gana nelengva jį sureguliuoti. Todėl ekologiškai ūkininkaujant būtina taikyti visas galimas priemones: sėjomainas, žaliąsias trąšas, organines ir kitas sertifikuotas trąšas, parinkti tinkamas veisles ir pan. Agroekologinio centro ūkyje taikomos dvi sėjomainos (su organinėmis trąšomis ir be jų). Čia kasmet užauginami neblogi javų derliai. Pavyzdžiui, gaunama 4-4,5 t/ha žieminių kviečių. Sėjama lietuviška jų veislė Širvinta. Pasak doc. dr. J. Pekarsko, nėra sudėtinga auginti ir avižas, mišinius. Ūkyje su kenkėjais problemų nedaug, nes nenaudojant pesticidų laukuose prisiveisė natūralių kenkėjų priešų - naudingų vabzdžių. Su javų ligomis susitvarkoma taikant tinkamą sėjomainą. Laukuose piktžolės irgi gana sėkmingai išnaikintos, bėdų tik pridaro kaimyniniai nepakankamai prižiūrimi ūkiai - iš jų ekologiniuose pasėliuose prisisėja usnių. Universiteto ekologiniame ūkyje atliekami veislių atrankos tyrimai. Jiems vadovauja prof, habil. dr. Algirdas Sliesaravičius. Ne visos chemizuotuose ūkiuose populiarios veislės tinka ir ekologinei agrotechnikai. Auginant ekologiškai jų derlius skiriasi, pavyzdžiui, įvairių veislių žieminiai kviečiai užaugino nuo 3 t/ha iki 5,5 t/ha grūdų, vasariniai kviečiai - nuo 3,2 t/ha iki 5,8 t/ha, vasariniai miežiai - nuo 3,7 t/ha iki 5,5 t/ha. Taip pat skiriasi ir veislių ligotumas. Bandymų stotyje prof, habil. dr. A. Sliesaravičius ir doc. dr. Evaldas Klimas penktus metus tiria Spelta kviečių auginimą. Pasak prof, habil. dr. A. Sliesaravičiaus, lyginant su pas mus įprastais minkštaisiais kviečiais, tai gana nereiklūs javai, dėl to galima auginti net gana žemame agrofone, jų grūdai itin aukštos kokybės. Skelta tad jie perspektyvūs ir pas mus, juolab kad šių kviečių perdirbimu susidomėjo viena ekologiškų produktų gamybos įmonė. Neįmanoma ekologinių ūkių įsivaizduoti be daugiamečių žolių. Jų svarba - tiesiog išskirtinė, - sakė doc. dr. E. Klimas. Daugiametės žolės yra sudėtinė aplinkos dalis, pigus pašaras, geras priešsėlis lauko augalams, jomis galima užkonservuoti nenaudojamus plotus ir t.t. Doc. dr. E. Klimo nuomone, ekologiniuose ūkiuose perspektyvi mėsinė galvijininkystė, nepagrįstai pamiršta arklininkystė, ekstensyviose žalienose galima ganyti avis ir ožkas. Viena sudėtingiausių ekologinės augalininkystės užduočių yra augalų apsauga. Kadangi ekologiniuose ūkiuose draudžiama naudoti chemikalus, nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių tenka gintis natūraliais būdais. Kaip tą padaryti, reikia žinoti ir mokėti. Pasak universiteto lektorės Aurelijos Šaluchaitės, kenkėjų ir ligų išvengti siekiama sėjant sveikas ir gyvybingas sėklas, parenkant atsparesnes ir ištvermingesnes veisles, taikant tinkamas sėjomainas ir agrotechniką, saugant natūralius kenkėjų priešus (vabalus ir pan.), auginant pesticidinių savybių turinčius augalus ir iš jų ruošiant nuovirus, ištraukas, kuriais purškiami pasėliai. Kaip augalų apsaugos priemones ekologiniuose ūkiuose leidžiama naudoti natūralias medžiagas: bičių vašką - genėjimui, želatiną kaip insekticidą, leticiną kaip fungicidą, augalinius aliejus kaip insekticidus bei fungicidus, vario junginius (Bordo mišinį), kalio permanganatą, sodą, sierą, etanolį, skystą muilą (riebiųjų rūgščių kalio druską), mineralines alyvas ir kt. Pasak A. Šaluchaitės, tokių priemonių efektyvumas paprastai esti 50-60 proc. Vienas iš būdų sumažinti piktžolių kiekį - mulčiavimas. Tai pasiteisina soduose, daržuose. Pasak doc. dr. Darijos Jodaugienės, mulčas slopina piktžolių dygimą, palaiko dirvos temperatūrą, gerina dirvos struktūrą, teikia augalams maistą, stabdo eroziją. Universitete buvo tiriama įvairaus mulčo (šiaudų, durpių, pjuvenų, smulkintos žolės) įtaka dirvai ir piktžolėtumui. Gauti rezultatai parodė, kad mulčas mažina vienmečių piktžolių dygimą. Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai neapsirūpinę specialia technika. Šią spragą bando užpildyti universiteto mokslininkai, ieškodami vienokių ar kitokių techninių žemės įdirbimo, pasėlių priežiūros, augalų apsaugos techninių sprendimų. Šioje srityje dirba prof. dr. Petras Lazauskas, prof. dr. Algimantas Sirvydas. Renginio dalyviams jie pristatė piktžolių naikinimo karšto vandens garais būdą ir tai atlikti pačių sukonstruotą prietaisą. Prof. dr. P. Lazauskas siūlė naudoti ir savotiškos konstrukcijos akėčias, kurias mokslininkas pavadino "leteninėmis". Ekologiškai ūkininkaujantiems žemdirbiams buvo demonstruojamos ir austriškos pasėlių priežiūros akėčios "Einbock" bei sėjamoji. Šias mašinas sėkmingai naudoja Vakarų šalių ekologiniai ūkiai.

	Slovėnija laimi skubėdama lėtai, Valstiečių laikraštis, p. 18
	Autorius: Albinas Čaplikas, data: 2005 06 21
	Nedidelė Slovėnija pagal vienam gyventojui tenkantį bendrąjj vidaus produktą (BVP) gerokai atsiplėšusi nuo naujųjų ES valstybių - pasiekta net 70 proc. ES lygio. Taigi BVP pakilus dar 5 proc, ES parama gerokai sumažėtų. Gal todėl, rengdami reformas, slovėnai nepersistengia, aklai nevykdo Briuselio biurokratų reikalavimų. Šioje šalyje apsilankę lietuviai susižavėjo itin palankiomis ūkininkavimo sąlygomis. Nedidelė, bet agresyvi valstybė Tik 1,9 mln. gyventojų turinti jauna valstybė prieš kelerius metus labai skeptiškai vertino stojimo į ES naudą. Tai buvo lyg ir atsakas Europos valstybėms, kurios neskubėjo pripažinti Slovėnijos nepriklausomybės 1991-aisiais. Ypač kritiškai buvo nusiteikę žemdirbiai. Šiuo metu žemdirbių nuomonės pasikeitė iš pagrindų - dalyvavimo ES rinkoje naudą jie įvertino pirmieji. Beje, žemdirbiai Slovėnijoje sudaro tik 3,2 proc. šalies gyventojų, o ūkininkauti tinka tik 11,5 proc. žemės iš 20,2 tūkst. kv. km. Net trumpam apsilankęs šioje valstybėje, labai greitai gali nustatyti, kokioms sritims skiriami prioritetai. Per 60 proc. slovėnų dirba paslaugų sektoriuje. Štai 2003 m. tik iš turizmo ši nedidelė valstybė uždirbo daugiau nei 1 mlrd. eurų! Tai net 2,5 karto daugiau nei vidutiniškai uždirbo gerokai didesnės naujosios ES valstybės. Nedidelė Slovėnija labai agresyviai naudojasi savo geografine padėtimi, kontroliuoja pagrindinius Europos tranzito kelius. Automagistralėse kas 40-50 kilometrų tenka mokėti kelių mokestį. Pasigėrėjimą kelia šios šalies ekonomikos liberalumas. Pavyzdžiui, valstybės valiuta (240 tolarų = 1 JAV doleriui) praverčia tik oficialiose valstybinėse įstaigose, o visur kitur gali atsiskaityti eurais. Ūkiui vadovauja mergina Slovėnijos neįsivaizduosi be kalvas aplipusių vynuogynų. Miesteliuose daug vyno gamyklėlių, vyninių bei parduotuvių. Tačiau šioje šalyje viešėdami Lietuvos žemės savininkų bei Šeimos ūkininkų sąjungų nariai paragauti vyno pasirinko atsisveikinimo su Slovėnija dieną, o pirmiausia aplankė garsiuosius 20 kilometrų ilgio Postojnos urvų labirintus, grožėjosi įspūdingomis stalaktitų skulptūromis. Vėliau užsuko į viduramžius menančią su uola suaugusią Predjamos pilį. Po tokių įspūdžių nusivarę nuo kojų ūkininkai abejingai dairėsi pro autobuso langus, kol kelionės vadovai ieškojo nedidelės Vir pri Stični gyvenvietės, į pietus nuo Slovėnijos sostinės Liublianos. Pagaliau autobusas sunkiai užropojo į kalną, ant kurio turėjo šuoliuoti elniai, žvengti mėsiniai įganyti arkliai. Kodėl įganyti? Ogi išvakarėse lietuviai ūkininkai galėjo užsisakyti arklienos kepsnį, tiesa, tokių drąsuolių neatsirado. Pasirinkome kiaulieną ir elnieną. Vrhovec šeimos ūkis turėjo su lietuviais pasidalyti augalininkystės bei gyvulininkystės patirtimi, pavaišinti 15 eurų kainuojančia pietumis. Lietuvius pasitiko Vrhovec šeimos ūkiui vadovaujanti smulkutė simpatiška slovėnė Majda. Ji ir papasakojo, kad ūkyje 10 ha skirta grūdinėms kultūroms, kukurūzams ir daržovėms. Dar yra 12 ha miško, aptvaruose ganosi 25 elniai, keliolika arklių, kaip lietuviškame kaime garduose tvarte kriuksi keliolika kiaulių, ožkų šeima bei įvairiausi paukščiai. Po vieną ar kelis gyvulius kiekvieną savaitę patenka į ūkio skerdyklą. "Turistus maitiname tik šviežia mėsa, kepame duoną bei pyragus, gaminame trijų rūšių vyną, likerius bei varome kriaušių degtinę", - priduria mėlynakė Majda. Reikėtų pridurti - ne tik skerdžia, kepa ir maitina, bet ir savo bei kooperatyvo parduotuvėse parduoda perdirbtą žemės ūkio produkciją. Šeimos ūkyje dirba trys žmonės Produkcijos perdirbimo patalpos yra pirmame neseniai rekonstruoto namo aukšte. Antrame aukšte gyvena Majda, mokyklą lankantis jos brolis, pagrindinis ūkio ramstis tėvas Slavko V turistų maitinimu užsiimanti, duoną bei pyragus kepanti kukli ir tyli, bet su šypsena veide jos motina Mariana. Taigi iš viso šeimos ūkyje dirba trys žmonės, o jiems talkina moksleivis. Majdos proprosenelių XIX a. pastatytame ir neseniai rekonstruotame, bet senovės dvasią išsaugojusiame name įrengtas nedidelis viešbutis ketu- rioms šeimoms. Kukliam viešbučiui suteikta aukščiausia keturių obuolių kategorija (Lietuvoje kaimo turizmo sodybų kokybė vertinama gandrais). "Turistai gali žaisti lauko tenisą, yra du kortai, gali pasivaikščioti po Stična apylinkes, nueiti į bažnyčią, pasižiūrėti, kaip auginami elniai, arkliai, paukščiai", - sako Majda. Ji neslėpė, kad ūkis uždirba priimdamas ir užsukančias turistų grupes. Pavyzdžiui, lietuviai ūkininkai didelių paslapčių šiame ūkyje nesužinojo, tačiau kiekvienas šeimininkams paliko mažiausiai po 15 eurų tik už sočius pietus. Kiti paklojo ir visus 50 eurų, nes pirko vyno, kriaušių degtinės, likerio. Akys nemeluoja Šiek tiek apsvaigę nuo itin specifinio skonio kriaušių degtinės lietuviai" labai teisingai galvojo, jog taip ūkininkauti Lietuvoje norėtų ir jie. Norėtų, bet negali, nes pirmiausia tokia ūkininkų veikla turėtų būti suinteresuota valstybė. Mūsų valdininkai dažnai teisinasi, kad, stodami į ES, išsiderėjome labai geras sąlygas, net palankesnes nei kitos valstybės. Tačiau akys nemeluoja. Slovėnijos ūkininkams sudarytos daug liberalesnės veiklos sąlygos -pabandyk Lietuvoje, savo šeimos ūkyje, įrengti skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą, gaminti alkoholinius gėrimus! "Lietuvoje reikalaujama skerdyklą įrengti atskirame name. O čia viename kambaryje gyvuliai skerdžiami, o kitame išpjaustoma mėsa. Visur švaru, tvarkinga. Manau, kad Slovėnijos valdžios institucijos, kurioms pavesta veterinarijos bei maisto sanitarijos priežiūra, ES reikalavimus vertina liberaliau, valdžia ūkininkams sudaro sąlygas užsiimti įvairia veikla ir taip padeda išsilaikyti ES rinkoje. Slovėnijoje šia prasme yra daugiau tvarkos", - sako A.Stancevičius. Uogų augintojų klasiku vadinamas šeimos ūkį Vilniaus rajone turintis Leonas Juozelskis sakė, kad šioje kelionėje jo dėmesį patraukė Slovėnijos ir Austrijos ūkininkų sugebėjimas jungtis į užaugintos produkcijos realizavimo kooperatyvus. "Jiems tai įprasta, jie supranta, kad kooperuotis naudinga, o mums stinga pasitikėjimo. Susidaro įspūdis, jog ir mūsų Vyriausybė nelabai nori kooperatyvų kūrimosi. Tokia padėtimi Lietuvoje naudojasi tarpininkai - ne rinka, bet jų sprendimai lemia produkcijos supirkimo kainas", - sako L.Juozelskis. Lietuviams įspūdį padarė slovėnų sugebėjimas savo auginamą produkciją perdirbti iki galutinio produkto. "Lietuvoje į perdirbimo pramonę ūkininkų neįsileidžia, tokios sudarytos sąlygos, o juk perdirbimas yra pelninga veikla", - sako L.Juozelskis. Kolegai pritarė ir anykštėnas uogų augintojas Albertas Grigaliūnas, su sūnumi auginantis apie 10 ha braškių ir 40 ha serbentų. "Įsitikinau, jog palyginti nedideli ūkiai Slovėnijoje išsilaiko tik todėl, kad dalyvauja kooperatyvų veikloje", -sako AGrigaliūnas. Anykštėnas priduria, jog, panorėjus visoms grandims, nuo valdžios iki ūkininko, Lietuvos žemės ūkis galėtų labai greitai atsigauti: "Kuo mes turtingi? Neužteršta gamta, gražios vietos, ežerai, geras maistas. Tereikia pasinaudoti slovėnų patirtimi".

	Švedijos ūkininkas pelną investuoja, pinigais nesisklaido, Banga, p. 9
	Autorius: Jadvyga Surplienė, data: 2005 06 18
	Pasisukinėjus porą savaičių po Švedijoje, Olando saloje, gyvenančio ūkininko fermas, kiemus, virtuvę, pavažinėjus po salą susidarė įspūdis, jog švedai nepalyginamai geriau gyvena už mūsų kaimo žmones. Tuo tarpu kaimynai anapus Baltijos gyvena taupiai, patogiai, bet ne prabangiai. Sodybos palei kelią Nedidelėje Olando saloje, kuri vasarą virsta kurortu, populiari gyvulininkystė. Per salą vingiuoja kelias, priėjo išsirikiavusios sodybos. Visi pastatai tvarkingi, nudažyti švedų mėgstama ruda spalvą gyvenamasis namas slepiasi kiemo gilumoje, už fermų. Švedai negyvena viename name su suaugusiais vaikais. Dėl to daugelyje sodybų jų - du, trys. Technikos pilni garažai, karštas vanduo ne tik gyvenamajame name, bet ir fermoje, gausi buities technika rodo, kaip toli dar mūsų kaimo žmonėms iki kaimynų anapus Baltijos. Švedai niekada neskuba, jie įsitikinę, jog nėra blogo oro, tik blogi drabužiai, ir visur laiku suspėja. Sezono metu žemės ūkiui reikalingą mašiną išsivaro iš garažo, apžiūri, sutvarko, išvažiuoja į laukus. Pabaigę darbą, vėl gerai apžiūri, ištepa ir varo į garažą iki kitų metų. Garažai užkabinami kabliuku, nėra jokių spynų. Net automobilis, paliekant raktus spynelėje, laikomas mažame nerakinamame garaže prie kelio. Teko pastebėti ir dar nematytos buities technikos, pavyzdžiui, elektrinį pjūklą (švedai namuose laiko dideles maisto atsargas - aut. pastaba) sušalusiai mėsai pjauti. Sutartis - šventas dalykas Perdirbimo įmonės kasmet su ūkininkais pasirašo sutartis, kuriose įsipareigoja nupirkti sutartą kiekį jų užaugintos produkcijos. Ūkininkai žūtbūt stengiasi jas įvykdyti. Per devynerius metus ūkininkas Tubijanas nė dienos nepraleido nepardavęs sutarto pieno kiekio. Fermoje dirbo vienas - melžė, šėrė karves, valė, vasarą šienavo. "Po audros nelikus elektros, tenka "pasikinkyti traktorių", -juokdamasis aiškino jis. Tris kartus per pastaruosius devynerius metus pieno perdirbimo įmonė jį apdovanoja padėkos raštu. Visi ūkininkai turi įmonių, kurioms pristato produkciją, akcijų. "Jei įmonės direktorius blogai dirbs, mes galime pareikalauti, kad jį pakeistų", - sakė Tubijanas. Vėl belieka pasigailėti, kad Lietuvos kaimo žmonės pardavė savo turėtas akcijas ir tapo perdirbėjų įkaitais. Tubijanas papasakojo, jog ūkininkai už gautą metų pelną perka ir kitų patikimų verslo įmonių akcijų. "Pinigai turi dirbti pinigus", - teigia jis. Kiekvieną mėnesį kaimo ūkininkai susirenka vienoje sodyboje (paeiliui pas kiekvieną ūkininką -aut. pastaba) vakaroja, dalijasi naujienomis, mintimis, planais. Grįžęs iš tokio susiėjimo Tubijanas užsirašo kalendoriuje, pas ką ir kada vyks kitas susiėjimas, priima ūkininkus ir pas save. Tarpusavyje -jokių paslapčių. Kartu su akcininkais į susirinkimus keliauja ir taip vadinama juodoji dėžė, kurioje - visi dokumentai, akcininkų sąrašai, bendri pinigai. Stipri bendruomenė Kaime vieni pas kitus be reikalo nevaikšto. Atėjęs su reikalu kaimynas pabeldžia į duris ir palaukia, kol šeimininkas išeis. Pasikalba už durų, išsiskiria. Tai nereiškia, kad žmonės tarpusavyje nebendrauja. Mums reikia salių, kurios neretai būna apytuštės. Mūsų pažįstamą ūkininką ši žinia nustebina. Jo nuomone, taip prarandama galimybė priimti pas save kaimynus, parodyti jiems svetingumą. Blesingės kaimo ūkininkai su šeimomis pas vieną kurį bendruomenės narį susirenka keletą kartų per metus. Didelis susiėjimas būna po Kalėdų, kai aptariami praėjusiųjų metų rezultatai. Vyrai kalba apie ūkio reikalus, moterys dalijasi kulinarijos paslaptimis, juokauja. Į vyrų verslo reikalus nesikiša. Mėgsta vyrai ir vieni pavakaroti. Blesingės kaimo ūkininkai kiekvieną pirmadienio vakarą renkasi vienoje išsinuomotoje sodyboje. Kiekvienas atsineša vieną du butelius alaus. Tai - savotiškas kaimo vyrų klubas, į kurį ne taip lengva patekti. Ūkininkai ne tik savo ūkiais, bet ir bendrais kaimo reikalais rūpinasi. Praėjusiais metais atstatė seną kaimo malūną, šiemet tvarko jo aplinką, statys tvorelę. Tam - ir bendri pinigai. ES gyvenimas nepagerėjęs Švedija jau keliolika metų yra ES narė, tačiau tebesinaudoja nacionaline valiuta. Į klausimą, kaip keitėsi gyvenimas, šaliai įstojus į Sąjungą, Tubijanas šiek tiek patyli, po to paaiškina: "Kiekvienas švedas viešai pasakys, kad viskas gerai, tačiau neoficialioje aplinkoje gali ir pakeiksnoti". Anot ūkininko, Švedijoje, kaip ir visose Skandinavijos šalyse, didesnės kainos, todėl ir pagamintos produkcijos savikaina aukštesnė. Dėl to švedų ūkininkams neapsimoka Europos Sąjungos šalyse parduoti mėsą, pieną, grūdus, kitus užaugintus produktus. Ūkininkas teigia, jog nustatytos per mažos supirkimo kainos. Savo užaugintus grūdus Tubijanas parduoda vietos rinkai, o dalį - katilinei kūrenti. Pastaraisiais metais jis atsisakė gyvulininkystės, parduoda šieną, kurį kažkodėl vadina žole, bulves, kitas daržoves. Atvažiavęs pasisvečiuoti į mūsų kraštą, pasiklausęs pasakojimų apie mūsų kaimo žmonių gyvenimą, Tubijanas niekuo nesistebi, teigia, kad daug ką panašaus, įstoję į Europos Sąjungą, išgyveno ir švedai, tačiau jie buvo turtingesni. Diplomatiškas svečias išvadų nedaro, tik tarsteli, kad gerovė ateis dar negreitai.

	Australijos patogumus iškeitė į tėvų žemę, Ūkininko patarėjas, p. 5
	Autorius: Valerija Valančienė, data: 2005 06 18
	Virš plačiai atvertų vartų pasitinka užrašas "Baltučių sodyba". Tai Danutės ir Petro Baltučių namai Plungės r., Smilgių kaime. Tiksliau pasakius, tai Danutės Monikos, buvusios Butkevičiūtės, atstatyta tėviškė, o Petras čia svečiuojasi tik vasaromis, šaltąjį metų laiką jis praleidžia savo namuose Australijoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Danutė susigrąžino 54 ha tėvo žemės ir grįžo į tėviškę. Parvažiavo, kaip pati sako, ant plyno lauko, o dabar čia stovi didžiulis gyvenamasis namas, svečių namelis, ūkiniai pastatai, aplink plyti gražiai prižiūrimi laukai, prie namo vešliai žaliuoja serbentynas, ganosi avys... Vaikai užauginti lietuviška dvasia Karo metais Danutės tėvai pasitraukė į Vokietiją, nes tėvelis buvo mokytojas, priklausė šaulių, pavasarininkų organizacijoms. Iš Vokietijos, pasitaikius progai, jų šeima emigravo į Australiją. Ten aktyviai veikė lietuviška bendruomenė. "Tautiečiai steigė chorą, savaitgalinę mokyklą vaikams, skautų organizaciją, buvo gyva lietuviška kultūra. Ir dabar ji gyva. Aš pati iš Lietuvos išvažiavau būdama septynerių, bet kalbėti gimtąja kalba sekasi visai neblogai, Melburne trejus metus lankiau lituanistinę mokyklą: mokėmės lietuvių kalbos gramatikos, skaitėm literatūrą, studijavome istoriją. Bendruomenės veikloje dalyvavau aktyviai, turėjau nemažai pareigų, priklausiau įvairiems komitetams", - apie save pasakojo pašnekovė. Danutė ir Petras užaugino keturis vaikus, kurie moka kalbėti lietuviškai, nes lankė šeštadieninę lietuvių mokyklą. "Vyriausias sūnus su manimi visada kalba lietuviškai, ir elektroninius laiškus lietuviškai rašo. Davėme vaikams tos lietuviškos dvasios: dalyvavo skautijos veikloje, kurį laiką ir tautinius šokius šoko", - džiaugėsi Danutė. Norėjosi grįžti čia Australijoje Baltučiai buvo įsikūrę ir gana neblogai gyvena. Bet Danutę labai traukė tėviškė. "Kai artėjo pensinis amžius, aš galvojau, kad reikia apsigyventi kur nors gamtos prieglobstyje, nes buvau pavargusi nuo miesto. Be to, rūpėjo, kas dedasi Lietuvoje, kaip ji atsigauna, kaip sekasi ūkininkams", - kalbėjo D. Baltutienė. Grįžimą paskatino ir Danutės dėdės iš Kauno parašytas laiškas, kuriame jis sakė, jog norįs susigrąžinti jos tėvo žemę, jei to nepageidaus Baltučiai. "Aš pagalvojau, kad prašysiu tą žemę sugrąžinti man. 1992 m. aš atvažiavau į Žlibinus (Plungės r.) ir susitvarkiau dokumentus Žemėtvarkos tarnyboje", - prisimena Danutė. "Man svarbiausia gyventi gamtoje, noriu rankas panardinti į žemę, užsiauginti ekologiškų daržovių, todėl aš dabar esu čia", - aiškino ji. Dar gyvendama Australijoje, D. Baltutienė išklausė ekologiškos žemdirbystės kursus, susipažino, kuo tręšti, kuo naikinti kenkėjus ir ligas, kad galėtų užsiauginti ekologiškų maisto produktų. Galvojo moteris nors 0,5 ha žemės įsigyti kur atokiau nuo miesto Australijoje, bet čia pasitaikė puiki proga, kaip ji pati sakė, atgauti pusšimtį hektarų žemės tėviškėje. Ūkininkauti nelengva D. Baltutienės ūkis turi ekologijos sertifikatą. Taip pat ūkininkė pasirašė sutartį su Nacio-naline mokėjimo agentūra (NMA), nes jos pateikta paraiška pagal Kaimo plėtros 2004 -2006 m. plano priemonę "Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku" buvo patenkinta. Jai, kaip paramos gavėjai, bus kompensuojamos miško įveisimo išlaidos, penkerius metus - įveisto miško priežiūros ir apsaugos išlaidos. Kadangi atsakymas iš NMA vėlavo, tai medelius sodinti reikės rudenį, o tai apsunkina jų įsišaknijimą. Sodins apie 70 proc. eglyno ir 30 proc. mišraus miško. Seniau laikė šešias karves, bet tai buvo nuostolinga, todėl dabar augina pusšimtį avių. 25 ėriavedės rudenį dar sulauks draugių iš Šeduvos veislininkystės įmonės. Veislinį juodgalvių veislės aviną pirko iš Vokietijos. 3 0 ha pievų ir ganyklų tokiai bandai lyg ir daugoka, tad Danutė ketina laikyti dar daugiau avių. "Dabar avinukus realizuoju, o avytes laikau veislei", - paaiškino ji. Laiko ir penkias ožkas, kurių pieną ir jo produktus naudoja maistui. Savos technikos ūkininkė beveik neturi: senutėlis traktorius, plūgai, ir dar vienas kitas padargas. Susikooperavę su kaimynais nusipirko presą, ruošiant šieną avims žiemai patalkina aplinkiniai kaimynai. "Savo ekologiniame ūkyje aš turiu laikyti gyvulius arba auginti grūdines kultūras. Nusprendžiau laikyti ir veisti avis, nes žemės čia nederlingos. Nemažai kainuoja žemės ruošimas, augalų priežiūra, o pajamos iš grūdinių kultūrų labai menkos", - prisipažino pašnekovė. Prieš septynerius metus sumanė auginti serbentus. Netoli namų pasodinta daugiau kaip 2 tūkst. juodųjų serbentų krūmų, kurie užima apie 1 ha ploto. Šios uogos dabar visai neperspektyvios, labai kritusios supirkimo kainos. "Ūkininko patarėjas" pasiteiravo, kur D. Baltutienė realizuoja uogų derlių. "Nemažai uogų naudoju savo reikmėms: darau vyną, užpiltines, sirupus, verdu uogienę. Man tos uogos labai patinka. Kitas parduodu Plungės turguje, Žlibinų gyvenvietėje perka žmonės, atvažiuoja ir patys prisiskinti serbentų. Užderėjus uogoms, derlių nuimti padeda gretimų kaimų vaikai. Dar šiais metais bandysiu parduoti, bet jeigu vėl nelabai seksis, tai, ko gero, išrausiu tuos krūmus", -apie liūdną serbentyno likimą kalba ūkininkė. Pasak pašnekovės, tas serbentyno įveisimas jau atsipirko. Pirmieji serbentų sodinukai kainavę po 3 Lt už krūmelį paskui kaina kritusi iki 1 Lt. Nemažai sodinamosios medžiagos buvo pasiruošusi ir pati ūkininkė. "Turiu plotelį juodųjų serbentų 'Jadronaja', kurių uogos beveik kaip vyšnios - labai didelės ir saldžios. Juos bandysiu dar dauginti ir savo reikmėms, o gal kas pirks ir sodinukų", - svarsto ji. "Galvojau, kad sukūrusi šį ūkį pasamdysiu ūkvedį, kuris viskuo rūpintųsi, vadovautų, o aš pati galėsiu daugiau laiko skirti sau, kultūriniam savo gyvenimui. Deja... Rasti išmanantį ir gebantį vadovauti, mokantį rikiuoti darbus, atsakingą žmogų pasirodė neįmanoma. O ir vaikams to savo ūkio perleisti negalėsiu, nes jie nenori čia įsikurti ir dirbti. Manau, kad jie turi neblogus darbus, o čia tokių pajamų tikrai negalėtų gauti", - dalijosi rūpesčiais Danutė. Vyras jau šešerius metus čia atvažiuoja pavasariais, o rudenį vėl išvyksta į Australiją. "Kai rudenį paukščiai traukia Pietų link, tai ir aš susiruošiu tenai. Ten tu-rime nuosavą butą, kurį reikia prižiūrėti, o čia mano amžiuje per žiemą jau šalta", - šypsosi Petras. Pasišaipo iš jo Danutė:, Jei mano 90 metų mamai įmanoma čia išgyventi, tai, ko gero, ir tu iškentėtum per žiemą". Kai būna gilios žiemos, tai problemų kelia užsnigę keliai. "Kartais net visą savaitę negaliu išvažiuoti iš namų", - bėdojo D. Baltutienė. Depresijai nelieka laiko Gyvendama Lietuvoje Danutė sakėsi pamiršusi visas depresijas, nes tam paprasčiausiai nelieka laiko. "Niekada nebuvau tokia sveika ir taip gerai nesijaučiau, kaip gyvendama čia, savo sodyboje. Aš labai daug judu, esu energinga, valgau sveiką maistą, visada esu užsiėmusi. Poilsio kartais pritrūksta, bet vis tiek esu patenkinta. Į Australiją nuvažiuoju atostogauti tik kas antrą žiemą, o šiemet negaliu, nes labai pasiligojo mama", - atviravo pašnekovė. Plungėje, Kultūros centre, Danutė lanko chorą, dalyvauja klubo "Oginskio dvaro bičiuliai" veikloje. Visuomeninė veikla reikalauja daug išlaidų, nes vien tik važinėjimas iš Smilgių į Plungę nepigiai atsieina. Ir čia vyras Petras įsiterpia į pokalbį: "Jei ji negautų pensijos iš Australijos, tai tikrai viskam neužtektų tų pajamų iš ūkio ir kaimo turizmo". Gręžinys išsprendė daug problemų D. Baltutienė užsiima ir kaimo turizmo verslu. Yra namelis su patogumais turistams apgyvendinti, pastatyta pirtis, įrengta pavėsinė šašlykams kepti. Per vasarą sulaukia nemažai norinčių apsistoti atokiame vienkiemyje. Žiemomis jaunimas dažnai rengia vakarėlius pirtyje. "Būna visokių svečių, po kai kurių išvykimo prireikia remonto", - piktinasi šeimininkė. Daug problemų būdavo sausomis vasaromis, kai išdžiūdavo šuliniai. "Tada ir turistų priimti negalėdavau, o dabar padarytas apie 40 m gylio gręžinys į žemę, tai išsprendė daugybę problemų, dabar nebežinom, kas yra vandens trūkumas. Pakanka ir buičiai, ir gyvuliams, ir laistymui, net fontanėlį gėlyne įsirengėm", - aiškino Petras. Danutė ir Petras randa čia, tėviškės žemėje įkurtame ūkyje, atgaivą sielai, semiasi sveikatos, o darbai ir rūpesčiai niekada neleidžia nuobodžiauti. Ateityje planuoja dar labiau gražinti sodybą, išrovę serbentus įsirengs daugiau gėlynų, alpinariumą.

	Ekologinio ūkininkavimo tyrimai LŽŪU, Ūkininko patarėjas, p. 7
	Autorius: Vida Rutkovienė, data: 2005 06 18
	Ekologiškų produktų paklausa Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, auga, didėja ir ekologinės gamybos plotai. 2004 m. mūsų šalyje buvo sertifikuoti 1178 ekologinės gamybos ūkiai, sertifikuotas plotas pasiekė beveik 43 tūkst. ha. Lyginant su 2003 m., sertifikuotas plotas padidėjo beveik 20 tūkst. ha. Vidutinis ekologinės gamybos ūkis siekia 36 ha. Pagal ekologinio žemės ūkio plėtros planą 2006 m. sertifikuoti pasėliai turėtų sudaryti 5 proc. žemės ūkio naudmenų. Taigi ekologinio ūkio laukia dideli uždaviniai, todėl labai svarbus visų dirbančiųjų šioje srityje (ūkininkų, perdirbėjų, mokslininkų, konsultantų ir kt.) bendras darbas. Ekologiniams ūkiams galioja savi reikalavimai, taisyklės. Jas įgyvendinti nėra lengva, tad ūkininkai susiduria su nemažais sunkumais. Didelis vaidmuo tenka mokslininkams - jie, remdamiesi savo moksliniais tyrimais, užsienio patirtimi, kartu su gamybininkais gali spręsti iškilusias problemas. Ne visada užsienio mokslininkų patirtį galima tiesiogiai perkelti iš vienos šalies į kitą, todėl svarbu atlikti tyrimus vietinėmis sąlygomis. Lietuvos žemės ūkio universitete (LŽŪU) ekologinio žemės ūkio bandymai pradėti 1989 m. prof. A.Stancevičiaus iniciatyva ir tęsiami iki šių dienų universiteto mokomajame ūkyje bei bandymų stotyje. Viena iš tyrimų bazių yra LŽŪU Agroekologinio centro ekologinės gamybos ūkis, įkurtas 1997 m. Taigi jau devinti metai ūkininkaujama ekologiškai, tad galima praktiškai įsitikinti, kad ir ekologiniame ūkyje galima gauti gerų derlių, sėkmingai spręsti piktžolėtumo, augalų apsaugos nuo kenkėjų ir ligų kontrolės klausimus. Praėjusiais metais Agroekologinio centro ūkyje žieminių kviečių derlius buvo 4,5 t/ha, jis gautas aštuonerius metus nenaudojant mineralinių trąšų ir pesticidų. Ekologinės gamybos ūkyje negali būti naudojamos sintetinės trąšos, todėl augalų mitybos klausimai yra aktualūs kiekvienam ūkininkui. Daug pastangų dėjo Agroekologinio centro vadovas doc. J. Pekarskas, kad į Lietuvą būtų įvežtos ir sertifikuotos skys- tosios trąšos (Biokal ir Biojodis), tinkamos naudoti ekologiniuose ūkiuose. Trąšų tyrimai ūkyje parodė, kad jos duoda gerų rezultatų. Pradėti tyrimai su kitomis trąšomis. Kita opi ekologinės gamybos ūkių problema yra produkcijos kokybė. Ekologiniame ūkyje svarbu gauti ne tik gerą derlių, bet ir pasiekti, kad jo kokybė tenkintų vartotojų bei perdirbėjų reikalavimus. Vartotojai tikisi, kad ekologiškų produktų kokybė yra geresnė nei įprastinių, jų pasitikėjimo negalima apvilti. Mūsų atlikti javų auginimo tyrimai rodo, kad ūkiuose užauginama labai skirtingos kokybės produkcija, tai sukelią daug problemų perdirbėjams. Jie teigia, kad ūkininkai per mažai dėmesio skiria produktų kokybei, o gal žemdirbiams trūksta įgūdžių ir žinių. Svarbu įvertinti esamą situaciją ir rasti priežastis, lemiančias žemą produkcijos kokybę. Ypač išsamūs tyrimai universitetui bendradarbiaujant su Prancūzijos mokslininkais atlikti vertinant žieminių kviečių kokybę. Praėjusiais metais pradėti priešsėlių parinkimo žieminiams kviečiams tyrimai, jie leis pateikti rekomendacijas ūkininkams. Labai svarbūs sėklininkystės problemų tyrimai, nes nuo 2006 m. ekologinės gamybos ūkiuose bus galima sėti tik ekologines sėklas. Prof. A. Sliesaravičiaus iniciatyva pradėti javų veislių, tinkamų auginti ekologiniuose ūkiuose, tyrimai. Iki šiol Lietuvoje nėra pateikta moksliškai pagrįstų rekomendacijų dėl tinkamiausių veislių ekologiniams ūkiams, o praktika rodo, kad dažnai auginamos veislės daugiau tinkamesnės įprastiniuose ūkiuose. Agroekologiniame centre atliekami žieminių ir vasarinių varpinių bei ankštinių javų veislių tyrimai. Pirmieji Lietuvoje pradėjome auginti ekologišką dobilų sėklą Merliot, ją numatoma realizuoti projekto partneriams belgams. Svarbu ne tik užauginti ekologišką produkciją, bet ir ją realizuoti. Atliekami gamybos ir rinkos, pasiūlos bei paklausos tyrimai padeda gamintojams orientuotis, kokia produkcija yra paklausesnė, kur geriau ją parduoti, kokia vartotojo nuomonė apie ekologiškus produktus. Vartotojų apklausos tyrimų duomenys leidžia įvertinti, kur vartotojas nori rasti ekologišką produktą, kiek jis nori už jį mokėti. Universitete leidžiamas leidinys "Ekoūkis - mokslas, gamyba, rinka" visus besidominčiuosius supažindina su ekologinio ūkio naujovėmis. Šiame straipsnyje labai trumpai pristatyti kai kurie ekologinio ūkio tyrimai, atliekami LŽŪU. Plačiau su jais bus galima susipažinti mokslinėje-praktinėje konferencijoje "Žemdirbio vasara 2005". Apie ekologinio ūkininkavimo nūdieną ir problemas numatoma plačiau papasakoti susirinkusiesiems į birželio 22 d., trečiadienį, Lietuvos žemės ūkio universitete rengiamą mokslinę-praktinę konferenciją "Žemdirbio vasara 2005" (registracija nuo 8.30 val.), kurioje bus apžvelgiami pastaraisiais metais universitete atliekami šios krypties fundamentiniai ir taikomieji tyrimai. Pranešimų tematika tokia: • Augalų mitybos problemos ekologiniame ūkyje • Žemės ūkio mašinos ekologiniam ūkiui • Ekologinių grūdų kokybė ir rinka • Žalioji trąša ekologiniame ūkyje • Priemonių sistema stabiliems derliams ekologiniuose ūkiuose • Daugiamečių žolių reikšmė ekologiniame ūkyje • Ekologinės sėklininkystės problemos ir uždaviniai • Alternatyvios augalų apsaugos priemonės ekologinėje žemdirbystėje. Pirmojoje renginio dalyje (LŽŪU centrinių rūmų iškilmių salėje) universiteto mokslininkai ir kitų institucijų specialistai supažindins Jus su ekologinio ūkininkavimo perspektyvomis narystės ES kontekste, pristatys ekologinio ūkininkavimo būdų ir plėtros, produktų rinkos bei poveikio agroekosistemai tyrimus. Antrojoje renginio dalyje (LŽŪU Bandymų stotyje ir ekologiniame ūkyje) Jūs galėsite susipažinti su aktualiais ekologinio ūkininkavimo tyrimais, universiteto mokslininkai ir firmų specialistai dalysis patirtimi ir teiks praktinius patarimus. Kviečiame apsilankyti ne tik ūkininkus, bet ir mokslininkus, žemės ūkio specialistus, žemės ūkio mokyklų (kolegijų) dėstytojus, konsultantus.

	Ekologiški produktai už neekologiškų kainą, Kelmės kraštas, p. 3
	Autorius: Vakarė Petrauskaitė, data: 2005 06 15
	Birutė ir Antanas Albrechtai iš Kukečių trečius metus bando ekologiškai ūkininkauti, yra įregistravę pereinamojo laikotarpio ūkį. Beveik šimtą hektarų valdantys ūkininkai labiausiai norėtų kooperuotis. "Būtų lengviau surasti pirkėjus užaugintai produkcijai. Dabar, pavyzdžiui, mes ekologiškas avižas parduodame paprastai įmonei", - pasakojo B. ir A. Albrechtai. Išmokos paskatino ūkį plėsti Prieš trejetą metų, išgirdusi apie galimybę ekologiškai ūkininkauti, Birutė Albrechtienė nuėjo pasitarti į rajono žemės ūkio skyrių. "Labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, ar galima ekologiškai ūkininkauti tik dalyje valdų. Mes jau seniau auginome grikius, jų netręšdavome cheminėmis trąšomis. Grikiai ir šiaip puikiai derėdavo. Kai viską išsiaiškinau, įregistravome pereinamojo laikotarpio ekologinį ūkį. Pirmiausia pasėjome 20 hektarų grikių", - prisiminė Birutė Albrechtienė. Ūkininkė geru žodžiu minėjo firmą "Ekoagros". "Labai teisinga įstaiga. Daug patarė. Ką liepė, tą mes ir darėme, taip ir ūkininkavome. Pirmaisiais metais gavome išmokų, buvome savotiškai paskatinti. Todėl ryžomės ūkį dar išplėsti. Atsisakėme linų, pasodinome bulvių, kitų daržovių", - drąsius ūkininkavimo žingsnius vardijo šeimininkė. Sunkumai Birutė ir Antanas Albrechtai pripažįsta: ekologiškai ūkininkauti yra tikrai nelengva. Ūkininkai kartais taip pavargsta nuo įtampos, kad kyla mintis visko atsisakyti ir gyventi kur kas ramiau. "Tačiau, kai įdėta tiek pastangų ir lėšų, išvalyti laukai, atsisakyti nevalia, gaila", - sakė. Ypatingai situacija paaštrėjo šį pavasarį, kai Žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė išleido įsakymą iš bendro ploto išskaičiuoti apsaugines juostas. Ūkininkams teko perbraižyti pasėlių plotus, deklaruoti iš naujo. Iki šiol nieko konkretaus Albrechtai nežino dėl pernykščių metų išmokų. "Vis tąsomės. Vis mums. skambina iš Nacionalinės mokėjimų agentūros, prašo ką nors patikslinti ar nusiųsti papildomai. Pavargstame", - pasakojo ūkininkai. Nuo chemijos jau atprato Birutė ir Antanas Albrechtai tvirtina, jog nuo chemijos atpratę ir jie patys, ir jų laukai. "Kai važiuoja kaimynai kokiais chemikalais tręšti ar purkšti, atvirai pasakius, siutas ima", - sakė B. Albrechtienė. Ekologiškai ūkininkauti tėvus labai skatina vyriausiais Albrechtų sūnus, Karo akademiją baigęs, sveiko gyvenimo būdą propaguojantis jaunuolis. "Atskiri mūsų laukeliai yra labai gražiose vietovėse, prie Dubysos, Kražantės upių, šalia žydinčių čiobrelių jūros. Man smagu, kad mes taip švariai ūkininkaujame, niekam nekenkiame, gamtą tausojame", - vaizdingai pasakojo Birutė Albrechtienė. Dabar ūkininkams leista auginti kvietrugius, avižas. Šiemet pasėjo beveik po 30 hektarų rugių, lubinų. Pastarieji, pasak Albrechtų, esanti puiki trąša, kaupia azotą. Pagal ekologinio ūkio reikalavimus reikia auginti ne mažiau 20 procentų lubinų bendrame plote. Nors mokslininkų tyrimų nėra, ūkininkai teigia pastebėję, jog panašių į lubinus savybių turi ir grikiai. Bendrai dirbti būtų lengviau Birutė ir Antanas Albrechtai įsitikinę, kad ekologiniai ūkininkai turėtų kooperuotis. "Juk bendrai dirbti būtų tikrai lengviau. Rajone mūsų yra daugiau negu keturiasdešimt. Labai gražiai bendraujame, tarytum giminės. Mūsų, ekologinių ūkininkų, bėdos, rūpesčiai - panašūs. Planuojame važiuoti į Molėtus, pažiūrėti, kaip ten ekologiniai ūkininkai kooperuojasi, kaip dirba", - pasakojo Birutė Albrechtienė. Trumpas komentaras: Dėl čia minimo ministrės š.m. balandžio 7 d. įsakymo esame ne vieną kartą komentavę (ir šiuo atveju, galima būtų taip pat dirstelti į Tatulos programos patikslintą komentarą (2005-05-25) ir ten pat esančius kitus). Tai vis pažymime, nes šioje vietoje dar vis trūksta objektyvumo. Juk dėl minimų apsauginių juostų sprendimas priimtas ne šiais, bet praėjusiais metais (2004 m.) O ministrė tik pareikalo jį vykdyti, nes atbuline data sprendimo pakeisti neįmanoma (tai būtų dokumentų falsifikavimas, dėl kurio būtų galima iš ES tikėtis ir priemonės "Agrarinė aplinkosauga" Lietuvai sustabdymo). Pagarbiai, Almonas Gutkauskas ***