IV. Naujienos iš žiniasklaidos (nuo 2005 m. gruodžio 6 d. - iki 2006 m. sausio 24 d.).

*** 

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS

Į S A K Y M A S

Nr. 3D-24

Vilnius 2006 01 20

Dėl kooperacijos plėtros spartinimo

Siekdama spartinti kooperacijos plėtrą žemės ir maisto ūkyje ir pritardama Kooperacijos plėtros koordinavimo tarybos siūlymui suaktyvinti organizacinį darbą šioje srityje, pasitelkiant savivaldybių administracijų, seniūnijų, mokslo bei mokymo įstaigų darbuotojus:

1. S k e l b i u  2006-sius metus  kooperacijos metais.

2. P a v e d u  Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamentui bendradarbiaunant su Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmais, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutu, Savivaldybių asociacija, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, savivaldybių administracijų žemės ūkio skyriais:

2.1. surengti 2006 metais sėkmingai dirbančių kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) bazėje seminarus -  kooperacijos dienas, skirtas kooperatinio darbo privalumams atskleisti;

2.2. iki 2006 m. vasario 6 d. sudaryti kooperatinių bendrovių, kuriose būtų rengiamos kooperacijos dienos, sąrašą, o iki 2006 m. vasario 27 d. – kooperacijos dienų rengimo savivaldybėse grafiką ir numatyti  už šių seminarų  surengimą atsakingus asmenis.

3. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutui bendradarbiaunant su Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmais ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki grafike numatytos  kooperacijos dienos parengti informacinį lapelį apie kooperatinę bendrovę,  kurioje vyks seminaras, bei kooperatyvų veiklos teisinę - metodinę medžiagą.

4. P r a š a u  Lietuvos žemės ūkio rūmų, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos, Lietuvos žemės ūkio universiteto, Savivaldybių asociacijos, savivaldybių administracijų ir jų žemės ūkio skyrių kartu su seniūnijomis padėti surengti kooperacijos dienas ir aktyviai dalyvauti seminaruose.

5. Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamentui  koordinuoti kooperacijos dienų  rengimą savivaldybėse ir iki  2006 m. pabaigos  pateikti ministerijos vadovybei apibendrintą šių seminarų rengimo ataskaitą su išvadomis bei pasiūlymais dėl kooperacijos spartinimo šalyje.

Žemės ūkio ministrė

Kazimira Danutė Prunskienė

Įsakymą rengė Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento (direktorius S. Dangveckas, tel. 239 11 44) direktoriaus pavaduotojas J. Žukas. tel. 239 12 48

***

ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA                                                                Viešųjų ryšių skyrius                                               tel. (8~5) 239 10 18, faks. (8~5) 239 12 12;                                              http://www.zum.lt/      el. paštas spauda@zum.lt

Informacija                                                                                                                                                        2006 01 24

Parama Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti

Vykdant stojimo į ES derybinius įsipareigojimus ir vadovaujantis 1991 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 91/676/EEB ,,Dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių”, parengta ir 2003 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.1076 patvirtinta ,,Valstybinė vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa".

„Valstybinėje vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programoje“, remiantis Nitratų direktyva, yra numatytos gyvulininkystės ūkių keliamos taršos mažinimo priemonės, svarbiausia iš jų - mėšlidžių ir srutų kauptuvų įrengimas. Mėšlides bus privaloma įrengti tose vietose, kuriose laikoma daugiau kaip 10 sutartinių gyvulių vienetų (SGV), išskyrus gyvulių laikymo vietas giliuose tvartuose. Mažiausia mėšlidžių talpa turės būti tokia, kad tilptų galvijų, arklių ir avių 6 mėnesių, o kiaulių ir paukščių - 8 mėnesių mėšlas.

Mėšlidėms įrengti numatyti du etapai: per pirmuosius ketverius metus nuo šalies narystės ES reikės įrengti mėšlides fermose, turinčiose daugiau kaip 300 SGV, o per kitus ketverius metus – fermose, turinčiose daugiau kaip 10 SGV.

Šiuo metu daugelis gyvulininkystės ūkių mėšlidžių, atitinkančių Nitratų direktyvos reikalavimus, neturi. Siekiant palengvinti ūkių, įgyvendinančių Nitratų direktyvos reikalavimus, padėtį, jiems numatyta parama pagal Kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonę ,,Standartų laikymasis“. Parama teikiama už:

•mėšlidžių ir/ar srutų kauptuvų statybą ir/ar rekonstravimą, jei jų talpa nėra didesnė kaip 2 500 m³;

•mėšlo ir srutų laikymo, šalinimo bei transportavimo įrenginių ir mechanizmų (mėšlakratės, srutovežiai, skleistuvai, srutų vamzdynai ir pan.) įsigijimą;

•šachtinių šulinių apsaugos nuo teršimo įrangos ir medžiagų įsigijimą.

Parama teikiama 3 metus, o jos dydis priklauso nuo SGV skaičiaus. Maksimali paramos suma ūkiui per metus Pieno ir Nitratų direktyvų reikalavimams įgyvendinti– 86 320 Lt (per 3 metus – 258 960 Lt).

Jei mėšlidžių/srutų kauptuvų talpa didesnė negu 2 500 m³, parama teikiama pagal Bendrąjį programavimo dokumentą (BPD). Jame 2004-2006 m. mėšlidžių statybai numatyta 50 proc. investicinių projektų vertės parama.

2007-2013 m. laikotarpiu parama mėšlidžių statybai numatyta pagal priemonę ,,Žemės ūkio valdų modernizavimas“, maksimalus paramos dydis – 75 proc. projekto išlaidų.

Užpildytą paraišką ir joje nurodytus dokumentus pareiškėjas turi pateikti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM Kontrolės departamento teritorinio skyriaus (toliau – Agentūros KDTS) atsakingam tarnautojui pagal pareiškėjo valdos centro įregistravimo vietą. Agentūros KDTS registratorius teikia informaciją pareiškėjams, atspausdina dokumentų blankus, vizualiai patikrina paraišką ir vietoje informuoja pareiškėją apie trūkstamus duomenis bei priedus.

Norime atkreipti ūkio subjektų dėmesį, kad šiuo metu sąlygos gauti paramą Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti yra gana palankios, nereikalaujama sudėtingų verslo planų, todėl kviečiame paskubėti teikti paraiškas. Nuo 2008 m. galimybės gauti šią paramą bus ribotos.

Išsamesnės informacijos teirautis ŽŪM Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vedėjo Gedimino ALMANTO, tel. (8~5) 23 91 133

Žemės ūkio ministerijos informacija

Cituojant pranešimus, šaltinį prašome nurodyti.

Pranešimai siunčiami kompiuteriu. Jeigu kiltų neaiškumų, prašome informuoti.

***

	Ūkininkai dirbti ranka rankon kol kas netrokšta, Verslo žinios, p. 17
	Autorius: Arūnas Milašius, data: 2006 01 24
	Europos Komisijai atmetus Lietuvos ūkininkų reikalavimą pakeisti intervencinių grūdų pirkimų tvarką, pagal kurią žemdirbys šalies žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai negali pasiūlyti mažiau nei 801, specialistai vėl prakalbo apie būtinybę kooperuotis. Kol kas burtis ir dirbti ranka rankon netrokšta patys žemdirbiai. Užauginti 80 t javų reikia dirbti 20-40 ha žemės, o 62% šalies ūkininkų valdo iki 5 ha. Ieškoti būdų, kaip išgyventi, žemdirbių neskatina ir ES bei Lietuvos biudžeto teikiama parama - gaudami išmokas ūkininkai išgyvena netgi nesistengdami diegti naujausių technologijų ir nemėgindami prisitaikyti prie rinkos. "ES specialistai pataria ūkininkams kooperuotis, jungtis į susivienijimus ir parduoti. Mes ministerijoje aiškiname paprastai - reikia viename kaime, kuriame žemės panašios, kartu auginti vieną veislę, naudoti panašius trąšų kiekius ir susikooperavus parduoti ne mažiau nei 801", - vienintelę išeitį mato Petras Zablockis, Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento direktoriaus pavaduotojas. Tačiau tokios gražios idėjos lieka tik popieriuje, nes Lietuvos žemdirbiai jungtis nelinkę. "Ūkininkai konservatyvūs, nesolidarūs, pripratę prie paramų. Ministerija dirba mažam elitui. Iš ko kaimas gyvens, jei neliks šeimos ūkio, o tik laukai, latifundijos? Nyksta darbo vietos. Tai klaidinga dar ir dėl to, jog valstybė skiria pinigus smulkiems ūkiams išlaikyti. Be kooperacijos šeimos ūkis žlugs. Dabar propaguojamas tik žemės plotų apželdinimas ir pasitraukimas iš prekinės gamybos. Ar mes to siekiame?" - retoriškai klausia Antanas Kliunka, kooperatinės bendrovės "Kotenas", eksportuojančios grūdus, direktorius. Paliko bėdoje Nors "Kotenas" jau keletą metų mėgina žemdirbius paskatinti vienytis, tačiau kol kas labai daug nuveikti nepavyko. "Bendraujame su 800 ūkininkų. Kai kūrėmės, kvietėme 300 -atvažiavo 80, įstojo 70. Kai patekom į sunkią finansinę padėtį ir reikėjo padidinti pajus, teliko 7. Mus išgelbėjo ne Lietuvos žemdirbiai, bet danų firmos, su kuria kartu dirbame, paskola. Turi būti dirbamas šviečiamasis darbas, kad ūkininkai galvotų ne tik apie investicijas iki savo vartų, bet ir apie perspektyvą. Reikia galvoti apie bendrą darbą, tačiau šito jie nepriima. Vadinasi, ūkininkams nėra blogai. Jau klasikinė tapo situacija, kai didieji, kalbėdami smulkiųjų, kuriems net neužtenka pinigų atvažiuoti į susirinkimus, vardu, gauna pinigų ir paramą, o smulkiesiems kaip visada nieko nelieka", - liūdnai pasakoja p. Kliunka. Vienam neįkandama Ponas Kliunka įsitikinęs, jog pavieniui tiesiogiai eksportuoti derlių nepavyks nė vienam žemdirbiui. "Eksportuojant reikia krauti mažiausiai 1.000 t laivą, tačiau ūkininkas niekada neužsiims rinkos paieška, nevažinės po biržas. Vargu ar jam įkandama bus ir logistika, nes laivą pakrauti reikia kelių valandų tikslumu. Teks samdyti vadybininkus, jiems mokėti atlyginimą. Tai padaryti gali tik kartu dirbdami keli žemdirbiai", -tvirtina "Koteno" direktorius. Ne ką linksmiau apie susijungimo galimybes kalba ir patys ūkininkai. "Nors kooperuotis reikia, tačiau nerealu, jog Suvalkijoje žmonės jungtųsi. Tai įmanoma nebent parduodant derlių. Drauge dirbti laukų nepavyks, nes argi aš norėsiu kaimynui skolinti kombainą, po to jį greičiausiai remontuoti jau teks man pačiam", - abejoja Algirdas Pilipavičius, Vilkaviškio raj. savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėjas. Netgi keletą metų kooperatyve dirbantys žmonės neslepia, jog bendrai plušėti trukdo seni psichologiniai kompleksai. "Aplinkybės dar nepriverčia dirbti bendrai. Kol kas vis tiek labiau pasitikime savimi. Nors visi kooperatyvo nariai vienas kitą puikiai pažįsta, tačiau pasąmonėje labai sunku persilaužti, jog reikia aukotis bendram labui", - tvirtina Visvaldas Kantautas, vienas iš trečius metus veikiančio daržovių augintojų kooperatyvo "Suvalkijos lygumos", vienijančio 8 ūkininkus, kūrėjų.

***

	Europos Sąjungos naudą tarpininkai gaudo, Kauno diena, p. 7
	Autorius: Julius Lenčiauskas, data: 2006 01 23
	Ūkininkams skiriama finansinė parama skęsta išaugusių kainų jūroje Mūsų valdininkai mėgsta skaičiuoti šimtus milijonų litų, kurie ateina iš ES fondų ir skiriami kaimui. Pavyduoliai sako, kad tokios dotacijos iškreipia rinkos santykius. Žemės ūkio ministerija didžiuojasi, kad pernai žemdirbių pajamos išaugo ketvirtadaliu. Tačiau svetimų pinigų skaičiuotojai "pamiršta" pasakyti, kokia nauda, o tiksliau sakant, pelnas metų gale pasilieka ūkininko saujoje. Be to, didžioji dotacijų dalis tenka apleistai kaimo infrastruktūrai sutvarkyti, kuria vis labiau naudojasi ir miestiečiai. Veltui niekas nieko neduoda Ne kartą AB "Hansabanko" skyriuose (per jį eina ES parama) matytas vaizdelis. Suvargęs ūkininkas, gniauždamas rankose kepurę, prie banko operacijų langelio nuolankiai klausia: "Panele, gal jau ir į mano sąskaitą pervestos išmokos už žemę?" Gavęs neigiamą atsakymą mėgina aiškinti, kad pinigų verkiant reikia, nes privalo susimokėti už skolon paimtas trąšas. "Banko panelei" tai visai nerūpi, nes jos valioje - pasakyti, ar ES lėšos pasiekė žemdirbį, ar dar kažkur pakely. Iš tokių mažų vaizdelių susidaro paramos kaimui platesnis vaizdas. Valstietis kaip išganymo laukia Europos pinigų, o jais džiaugsis gal kokias penkias minutes: vienus reikės tuojau pat atiduoti už banko paskolas, kitus - už avansu paimtus chemikalus, dar kitus - už veislinę sėklą, skolon įsigytą kombainą, plūgą ar traktorių. Žemės ūkio kooperatyvo "Luksnėnų sodai" vadovė Elena Žilinskienė iš Alytaus rajono be užuolankų sako, kad iš Europos niekas veltui nieko neduoda. Viskas taip suskaičiuota, kad mūsų ūkininkui tenka kaip voverei suktis prievartos ir nežinomybės rate: perdaug įsisuksi - išcentrinė jėga nusvies į šalį. Jeigu su kažkokio fondo parama perki kombainą, tai privalai pirkti tik pagamintą Vakarų valstybėse. Pagal ūkininko realias pajamas - labai brangų. Visiems aišku, kad iš banko imsi paskolą, vėliau iš firmą aptarnaujančios bendrovės privalėsi pirkti atsargines dalis, prikabinamą ir pakabinamą inventorių. Mokėsi palūkanas, kažkam sukursi darbo vietas, o kas iš to pačiam ūkininkui išeis, dar labai neaišku. "Jeigu nusišypsojo laimė ir, sakykim, modernios (iš kitokių nesupirks pieno) karvidės statybai gavai dalį lėšų, tai negali džiaugtis, kad tikrai kažką laimėjai. Pagal naują - nitratų direktyvą - privalėsi įsirengti mėšlidę. Reikalavimai tokie, kad šis statinys bus brangesnis už patį tvartą. O paramos skirstytojai pasakys: "Jūs paramą kartą jau gavote"... Ką tokiu atveju daryti ant bankroto ribos balansuojančiam ūkininkui? Užsidaryti verslą ir laukti antstolių? Visa tai perša labai nelinksmą išvadą - ES nori, kad kuo daugiau mūsų ūkininkų mestų verslinę gamybą ir tokiu būdu, kaip, matyt, iš anksto tikėtasi, Vakarų Europos prekėms Rytuose išplėstų rinkos erdvę", - konstatuoja seniai žemės ūkyje dirbanti E.Žilinskienė ir priduria, kad Lietuvos žemės ūkyje atsisakantieji prekinės gamybos, kurį laiką iš ES fondų net premijuojami. Paramą nusveria išlaidos Ne vienas žemės ūkio vertintojas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad, pradėjus gauti ES paramą, Lietuvos kaimas, kaip buvo tikėtasi, neatsikuria. Nėra ir jaunų ūkininkų antplūdžio, nes optimistiškai pažadėta parama gana dažnai išbyra pro pirštus kaip tas pajūrio smėlis. Sakykim, už geros agrarinės būklės pievų hektarą gausi apie 120 litų išmoką. Jeigu neturi savo technikos (o dauguma smulkiųjų ūkininkų jos neturi), tai sumokėsi 50 litų už nupjovimą, hektarui reikia išberti apie 100 kilogramų azotinių trąšų, kurios dabar kainuoja apie 60 litų, už žolės išvežimą, sufasavimą prireiks išleisti dar apie 100 litų. Taigi patys elementariausi skaičiavimai rodo, kad išlaidos kur kas viršija iš Europos gautus pinigus. Dar liūdnesnę statistiką beria Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos pirmininkas Aušrys Macijauskas, ūkininkaujantis Kėdainių rajone. "Išgirdę apie išmokas už pasėlių hektarą, labai subruzdo dažniausiai miestuose gyvenantys žemių savininkai. Dauguma ūkininkų, neįstengdami nusipirkti, didžiąją dalį dirbamų plotų nuomojasi. Kėdainių krašto sąlygomis, žemės nuoma pernai, lyginant su 2003 metais, kai dar nebuvome ES, pabrango du kartus. Vien šis pabrangimas surijo net pusę grūdinėms kultūroms skirtų išmokų. 2003 metais tona salietros UAB "Agrochema" kainavo apie 400 litų, o dabar - 250 litų brangiau. Vienam grūdinių kultūrų hektarui reikia išberti apie pusę tonos azotinių trąšų ir už tai sumokėti jau 125 litais brangiau. Išvada: vien žemės nuomos ir trąšų pabrangimas suryja visą ES paramą", - skaičiuoja šis nuo seno grūdus auginantis ūkininkas. Kiti žemdirbiai piktinasi, kad žemės ūkį tvarkantys valdininkai, skaičiuojantys kaimo žmonių pajamas, nekreipia dėmesio, kad, pavyzdžiui, grūdų supirkimo palyginamosios kainos pernai buvo žemiausios gal net per visą dvidešimtmetį. O kur dar keleriopai išaugę kai kurių žemės ūkio samdomų darbininkų atlyginimai? Jie kartais aukštesni už Respublikos algų vidurkį, nes prie kompiuterizuotos grūdų džiovyklos ar į sudėtingą ir labai brangų kombainą bet ko nepasodinsi. Reikia ir šioje srityje ne juokais konkuruoti su turtingais Vakarų šalių fermeriais, nes mūsų specialistai tuojau pat gali purptelėti į Vokietiją ar Airiją ir ten sėkmingai darbuotis. Brangesnės paslaugos Žemės ūkio rūmų agronomas Algirdas Aleksynas, kartą kalbėdamas apie paslaugų kainas, žemdirbių auditoriją pašiurpino pareikšdamas, kad kai kurios paslaugos Vakarų valstybėse yra pigesnės, nei Lietuvoje. Ypač tai ženklu perkant kai kurias cheminės kovos su augalų ligomis ir kenkėjais priemones. Šis specialistas pateikė ne mūsų prekeivių naudai bylojančią suvestinę, kurioje, pavyzdžiui, litras agilo Lietuvoje kainuoja 113 litų, o Vokietijoje - 13 litų pigiau, glino kilogramas Čekijoje kainuoja beveik dvigubai pigiau - 2300 litų. Net 45 procentais Vokietijoje pigiau kainuoja zenkoras, 66 proc. - fungicidas korbelas, 68 proc. - tatu. Šį mūsų valstiečių apiplėšimą bylojantį sąrašą būtų galima gerokai pratęsti. Sodininkė E.Žilinskienė tvirtina, kad dabar jau priversti ir jie obelis purkšti kur kas dažniau, nes, atsidarius valstybių sienoms, Lietuvos soduose atsirado ligų, kurių anksčiau niekada nebuvo. "Sunku suprasti, kodėl prekyboje obuolys privalo būti be jokios rauplelės? Žinoma, prekinė išvaizda svarbu, betgi ji pasiekiama vaisių "nudeginant" chemija. Ar valgytojui nuo to sveikiau? O mums, sodininkams, toks reikalavimas - didelės papildomos išlaidos. Kai kurie pesticidai ir kitos cheminės kovos su sodų ligomis ir kenkėjais priemonės Lenkijoje yra beveik perpus pigesnės. Nebūtų sunku nuvažiuoti ir įsimetus gal net į lengvojo automobilio bagažinę iš ten parsivežti. Tačiau negalima -sulaikys prie valstybės sienos ir pasakys, kad tokie preparatai Lietuvoje neregistruoti, nors veiklioji medžiaga - tokia pati, bet užklijuotas kitoks pavadinimas. Sodininkė įsitikinusi, kad čia yra tik stambių chemijos firmų komerciniai žaidimai. Todėl kaimynai lenkai taip drąsiai pas mus veža net 10-13 kartų pigiau nupurkštus "švarius" obuolius ir iškreipia taip reklamuotą rinkos ekonomiką", - pasakojo E.Žilinskienė. Žemės ūkį aptarnauja daugiausiai užsienio kapitalo firmos, kurios Lietuvos kaimui sentimentų nejaučia, jiems svarbiausia - bet kokia kaina išspausti pelno. Tačiau ir lietuviško kapitalo įmonės nesidrovi verkšlenti, kad, pavyzdžiui, niekaip negali pakelti žaliavų supirkimo kainų, nes patys subankrutuosią. Žinoma, niekas bankroto jiems nelinki, tačiau kai po tokių dejonių gale metų finansinėse suvestinėse kukliai išlenda... dešimtys milijonų litų grynojo pelno, tada nesunku suprasti, iš kokių šaltinių taip sparčiai kyla žaliavos perdirbėjų gerovė. Euroderybininkų nekompetencija ar apgaulė? Ne tik A.Macijauskas, bet ir kiti "Kauno dienos" kalbinti ūkininkai tvirtino, kad ES išmokos kur kas atsilieka nuo sparčiai augančių paslaugų teikėjų apetitų. "Kitaip ir būti negali, nes, skaičiuojant palyginamomis kainomis, mes dabar gauname tik ketvirtadalį to, ką susižeria senieji Europos Sąjungos ūkininkai. Esame apskaičiavę, kad net tada, kai oficialiai gautume 100 procentų išmokų, faktiškai jos sudarytų tik pusę to, kas tada bus išmokama, sakykim, Vokietijos ar Prancūzijos žemdirbiams", - įsitikinęs A.Macijauskas. Pakruojo rajone ūkininkaujantis Povilas Grigaliūnas piktinasi, kad liko apgautas. "Kai politikai agitavo už stojimą į ES, tai žemdirbiams aiškino, kad bus bendra rinka, kad, pavyzdžiui, grūdus galėsim realizuoti visoje ES erdvėje, visur, pagal pasirinkimą, galėsim nusipirkti herbicidų ar pesticidų, bet taip neįvyko. Dėl to mes, Lietuvos ūkininkai, esame net diskriminuojami. Mus, švelniai tariant, nuvylė buvusių derybininkų nekompetencija todėl, kad tikrų žemdirbių į šį procesą neįsileido. Visokie auštrevičiai ir kitokie ne žemės ūkio specialistai, stengėsi tik kuo greičiau, kaip tada sakydavo, "uždaryti" derybų punktus, ir tokiu būdu pirmauti. Dabar patiriam labai skaudžių finansinių nuostolių. Pavyzdžiui, buvo suderėta, kad parama Lietuvai, kiekvienam pasėlių hektarui, bus skaičiuojama nuo 2,7 tonos apibendrinto grūdų derlingumo. Kažkodėl nebuvo įskaičiuoti pasodybinės žemės plotai, kurie Lietuvoje sudaro net ketvirtadalį žemės ūkio naudmenų. Kai tuo tarpu senosiose Vakarų Europos valstybėse šis statistinis derlingumas nustatytas beveik dvigubai didesnis (4-4,5 tonos hektarui). Kad ir kiek dabar mes stengtumės, paramos augalininkystės srityje iš ES visąlaik gausime gerokai mažiau. Akivaizdus tokių derybų "rezultatas" - sužlugdyta mūsų linininkystė. Formaliai lyg ir mokama parama, bet ji tokia menka, net menkesnė, kokią prieš keletą metų gaudavome iš savo Vyriausybės. Mes mokame auginti šią kultūrą, linai net Smetonos laikais padėjo valstiečiams lipti iš ekonominės duobės", - "Kauno dienai" kalbėjo P.Grigaliūnas. Neleidžia Europos Sąjunga Kai kurie žemdirbiai mano, kad valdininkams vėl atėjo aukso laikai: jeigu reikia paaiškinti žmonėms nepalankų sprendimą, beveik automatiškai pasako: "Taip reikalauja ES direktyvos". Kur ten eiliniam žmogeliui surasti teisybę? Ne vienas eina kampan pavarytas ir samprotauja, kad anksčiau daug ko Maskva neleisdavo, o dabar -vėl diktatas, tik šįsyk - iš Briuselio. A.Macijauskas tvirtino, kad kai kada žmones engia ir Lietuvoje priimti įstatymai, kurie buvo derinami ne su Briuseliu, bet, pavyzdžiui, su chemijos pramonės gigantais. Pavyzdžiui, tik dėl to negalima iš kitur įsivežti pigesnių chemikalų arba trąšų. Juk užtektų priimti įstatymą, kad tie chemikalai, kurių veiklioji medžiaga sutampa su kitaip besivadinančiais Lietuvoje, būtų įsileidžiami, ir dalis problemos būtų išspręsta be Briuselio pagalbos. Tačiau nestokojama ir tikro diktato. Pavyzdžiui, Lietuvos sąlygomis, labai nepalanki ES direktyva apie intervencinius grūdų supirkimus. Reikalaujama, kad parduodamų grūdų siunta būtų ne mažesnė kaip 80 tonų. Daugelis ūkininkų Lietuvoje neturi džiovyklų, todėl priversti tiesiai nuo kombainų savo turtą pusvelčiui atiduoti perpardavinėtojams, kurie, sulaukę intervencinių grūdų supirkimo pradžios (gruodžio mėnesio) žemdirbių sąskaita gražiai pasipelno. Neapsikentusi žemdirbių priekaištų, Žemės ūkio ministerija paprašė Briuselio šioje srityje padaryti išimtį. Atsakymas atėjo griežtas ir neigiamas. Pasirodo, grūdų perpardavinėjimas, pasinaudojimas beviltiška valstiečių padėtimi yra normalus verslas. O 80 tonų intervencinio pardavimo siuntą ūkininkai gali sudaryti susikooperavę. Kaip žinia, kooperacija mūsų kaime - tarsi keiksmažodis, nes kaimynas su kaimynu niekaip negali susitarti ir pasitikėti.

***

Naujienos apie teisės aktus

,,Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ plačiau >>

„Investicijos į žemės ūkio valdas plačiau >>

***

	Veršiai važiuoja iš Lietuvos, todėl mėsos perdirbėjai kalbasi su ūkininkais?, Biržiečių žodis, p. 1, 3
	Autorius: Feliksas Grunskis, data: 2006 01 17
	Krekenavos agrofirmoje Mantvilonių kaime, Kėdainių rajone, buvo surengta konferencija apie gyvulininkystės ateitį, galvijų auginimą. Kalbėta apie galvijų supirkimą, skerdenų vertinimą. Renginyje dalyvavo gyvulininkystės specialistai, žiniasklaidos atstovai ir ūkininkai. Jie apžiūrėjo modernią skerdyklą bei mėsos gaminių cechus. PROFESORIŲ PATARIMAI Žemės ūkio universiteto darbuotojas, profesorius Stasys Juknevičius patarė ūkininkams, kokių veislių galvijus reikėtų auginti. Apžvelgė mėsinių veislių galvijų - šarolė, limuzinų, herefordų, simentalų, angusų, aubrakų, belgų mėlynųjų ir kitų - ypatybes. Beveik visų mėsinių veislių galvijus galima kryžminti su mūsų kraštuose paplitusiomis juodmargių ar žalųjų veislių karvėmis. Vienų veislių galvijai yra daugiau mėsinės, kitų veislių galvijų -ir mėsa puiki, ir karvės pieningos. Profesorius kiek išsamiau kalbėjo apie belgų mėlynųjų veislės gyvulius. Bulius pavadino kultūristais, nes jų raumenų sistema yra labai išvystyta. Skerdyklose šie galvijai mėsinėjami kitaip nei kiti mėsinių veislių galvijai - atskiriamas kiekvienas raumuo ir atskirai parduodamas. Belgų mėlynųjų veislės karvės dėl ypatingos kūno sandaros sunkiai veršiuojasi. Labai dažnai karvėms reikia daryti Cezario pjūvį. Tačiau sėklinant šios rūšies bulių sperma mūsiškes karves, jos veršelius atsiveda be didesnio vargo. Tačiau atsivestų mišrūnių telyčių sėklinti vėl su tos pačios rūšies buliais jau nereikėtų. Gali būti bėdos. Geriau tokią telyčią sėklinti pieninės veislės buliaus sperma. - Tačiau gyvulio veislė ūkininkui jokios naudos neduos, jeigu jis netinkamai gyvulį augins, - pabrėžė profesorius. - Bet kokį veršį reikia auginti su karvėmis žindenėmis, palikti jį net iki 6 mėnesių prie karvės. Taip užaugintos telyčios vėliau tikrai sugrąžins šeimininkui pieną, kurį augdamos išgėrė. Pasak S. Juknevičiaus, mažose fermose karvės dar šeriamos netinkamai. Iš jų tik norima kuo daugiau pieno. - O kaip ta karvė pieno duos, jeigu jos uodegą gali kelis kartus apie ranką apvynioti?! - stebėjosi specialistas ir aiškino, jog tokiam gyvuliui trūksta kalcio, magnio ir kitų mikroelementų. Veterinarijos akademijos profesorius Česlovas Jukna pritarė kolegai dėl gyvulių šėrimo svarbos ir atkreipė dėmesį, jog ypatingai reikia šerti užtrūkusias karves. 6-7 savaites iki apsiveršiavimo nereikia peršerti, nes tada veršeliai bus stambūs ir nesveiki. Tačiau po kelių sakinių profesorius kalbą pasuko kita linkme: - Gyvulininkystės problemas reikėjo nagrinėti prieš 5-6 metus. Dabar Lietuvoje gyvulių nebėra, nebėra ko skersti. Žmogui galva nukirsta, o mes susirinkome svarstyti, kaip jam dantis pataisyti. Skerdyklos dirba ne visu pajėgumu. Veršeliai išvežami iš Lietuvos. Jauni kaimiečiai dirba užsienio fermerių ūkiuose. Gyvuliai ne viščiukai, kuriuos gali per kelis mėnesius užauginti, - vaizdžiai kalbėjo profesorius. Jo manymu, visos bėdos gyvulininkystėje prasidėjo prieš kelerius metus. Buvo laikas, kai Lietuvoje veikė apie 500 mėsos perdirbimo įmonių, o vietinių galvijų mėsos nereikėjo, nes Europa valėsi nuo atliekų. Jas vežė mums, o mes kimšome dešras. - Tada už 500 kg bulių Lietuvoje nė tūkstančio litų nemokėjo, o dabar supirkėjai už veršelį moka 700 litų. Tada nedavėme kaimiečiui net per šiaudą kvėpuoti. Jam už gyvulius po trijų mėnesių sumokėdavo arba visai be pinigų palikdavo. Šie dalykai atitolino ūkininkus nuo perdirbėjų, todėl dabar taip ir yra. Č. Jukna negyrė ir atsiskaitymo pagal skerdenas įvedimo tvarkos. Juk buvo numatyta šią tvarką taikyti dar prieš įstojant Lietuvai į ES, tačiau tam nebuvo pasiruošta. - Ūkininkai staiga pasijuto nežinioje. Paima iš namų gyvulį, o vėliau pinigus persiunčia be paaiškinimų, - stebėjosi kalbėtojas. - Juk buvo galima žmogui pasakyti, jog pardavęs pagal gyvąjį svorį, jis už bulių būtų gavęs tiek ir tiek. Pardavė pagal skerdeną, kuri buvo gerai įvertinta, ir todėl jam sumokėta keliasdešimčia litų daugiau. Tada ir žmogus nesijaustų apgautas, ir kaimynas į tokią skerdyklą gyvulį vežtų. Pasak Č. Juknos, veršeliai tol iš Lietuvos bus išvežami, kol nebus gerų kainų vietoje. - Gal skerdykloms pelną reikia pasidalinti, kad kaimiečiai galėtų įsibėgėti, - svarstė gyvulininkystės žinovas. - Aš galiu iki ryto šnekėti apie gyvulių šėrimo racionus, tačiau iš to naudos nebus, juk opiausias klausimas - gyvulių realizavimas. Šiuos dalykus reikia išspręsti ir galime Lietuvoje auginti kelis kartus daugiau, net pusantro milijono galvijų. Veršius išvešime, o žolė augs. Kur ją dėsime? Dabar daug kaimo žmonių gyvena iš socialinių pašalpų, be gyvulio kvapo... Profesoriaus duomenimis, Lietuvoje netrukus pradės veikti ne tik veršių, bet ir galvijų supirkėjai. Ruošiasi rinkti iš sodiečių galvijus. - Veš skersti į Prancūziją, - baugino mėsos perdirbėjus lektorius. Tokiai minčiai paprieštaravo Krekenavos agrofirmos darbuotojas Sigitas Avižius. Jo manymu, gyvulių supirkimo kainos Lietuvoje yra normalios, vos 5-10 proc. skirtumas. - Dėl tokio kainų skirtumo neapsimoka iš mūsų gyvulių vežti, nes šis skirtumas nepadengs transporto kaštų. Jeigu pas mus už gyvulius būtų mokama 30 procentų mažiau, jau būtų gyvulius išvežę, - tvirtino S. Avižius. - O pagal skerdenas mūsų galvijų mėsa yra prastesnė nei užaugintų Vakarų fermerių ūkiuose. Kalbos pakrypo apie skerdenų vertinimą, apie atsiskaitymą su žemdirbiais. TVARKA GERA, TIK YRA NESKLANDUMŲ Krekenavos generalinio direktoriaus pareigas einantis Linas Grikšas pripažino, jog skerdykla dirba puse pajėgumų ir reikia skatinti ūkininkus auginti gyvulius. - Mūsų skerdykla pagal skerdenas gyvulių augintojams moka ir mokėjo didesnes kainas nei kiti supirkėjai, - tvirtino vadovas ir gyrė naują tvarką. -Skerdyklų duomenimis, 70 procentų pristačiusiųjų gyvulius pagal naująją pirkimo sistemą gavo daugiau pinigų nei jiems būtų sumokėta pagal gyvąjį svorį. Mažiau gavo tik tie, kurie pristatė prastesnius gyvulius. Rinkoje likusios mažos firmos supirkinėja gyvulius pagal gyvąjį svorį. Žmonės kartais net nenutuokia, kad tokiu būdu jie yra apgaudinėjami. Parduodant gyvulius pagal vertinimą, tokių dalykų nebūna. Įmonė per 24 valandas nuo gyvulio paskerdimo išsiunčia ūkininkui laišką, kuriame nurodomi vertinimo rezultatai ir gyvulio kaina. Ūkininkas jau kitą dieną nuo gyvulio pardavimo gali paskambinti ir pasiteirauti, kokia buvo gyvulio raumeningumo klasė bei kaina. Be to, augintojas gali atvykti į įmonę ir stebėti, kaip vyksta skerdenos vertinimas. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinė sistema interneto tinklalapyje www.ris.lt skelbia galvijų skerdenų vertinimo rezultatus jau kitą dieną po paskerdimo. Agrofirmos rinkodaros direktorius Vidas Petraitis konferencijos dalyviams sakė, jog įmonė organizuoja susitikimus su ūkininkais, žiniasklaida, kad būtų atsakyta į kuo daugiau klausimų, išnyktų nepasitikėjimas. Gyvulių produktyvumo kontrolės valstybinės įmonės vadovas Marius Stuglis pabrėžė, jog skerdenų vertintojai yra nepriklausomi nei nuo skerdyklų, nei nuo ūkininkų. Vertintojai atlyginimus gauna iš valstybės. Dirba aukštuosius mokslus ir specialius kursus baigę specialistai. - Skundžiasi vertintojais tik tie, kurių galvijai prasti - kaulų daug, o mėsos nėra, - sakė vertintojų vadovas. -Tikrų mėsinių galvijų Lietuvoje dar mažai. Buvo įteigta, jog jau pirmos kartos mišrūnų mėsa bus geresnė, tačiau dažnai pasikeičia tik gyvulio spalva, o daugiau raumenų būna tik antros kartos mišrūnuose. M. Stuglis irgi pritarė, jog reikia daryti viską, kad veršelių iš Lietuvos neišvežtų. Jis sakė suprantąs ir mėsos perdirbėjus, nes ES sumažino eksporto subsidijas ir teko mažinti gyvulių supirkimo kainas. - Dabar labai madinga viską suversti Europos Sąjungai, tačiau perdirbėjai be pelno nedirba, o apie žemdirbį niekas negalvoja, juk ir jam viskas brangsta, - atsiliepė vienas ūkininkas. L. Grikšas patikino, jog mėsos perdirbėjai jau irgi galus su galu vos suduria. - Pavyzdžiui, pigiausių dešrelių kilogramas parduotuvėje kainuoja 4,19 lito. Atimkite iš tos kainos 18 procentų PVM, 30 procentų prekybininkų pelno ir pamatysite, kokiomis kainomis mes priversti parduoti savo produkciją, - sakė mėsos perdirbimo įmonės vadovas. - Mūsų įmonės sąnaudos didelės, juk paskersti gyvulį kainuoja apie 200 litų, - atsiliepė perdirbimo įmonės gamybos direktorius Gintaras Martiniais ir pyko ant tų gyvulių augintojų, kurie senu įpratimu prieš parduodami gyvulius prišeria. - Juk gaus pinigus už skerdeną, o skrandžio turinį mes turėsime utilizuoti. Už atliekų toną sumokame utilizavimo įmonei 250 litų. Žemės ūkio rūmų atstovė Gintarė Kučinskienė patarė žemdirbiams žiūrėti ne į bazinę R3 skerdenų supirkimo kainą, o į žemesnių kategorijų - O ir P - skerdenų kainas. Nes R kategorijos skerdenų būna tik apie 4 procentus, o dauguma - žemesnės klasės. Žmonės pasiskaičiuoja pagal bazinę kainą, o vėliau nusivilia. Galėtų Lietuvoje nustatyti bazinę kitą kategoriją, tačiau šį žingsnį vėl reikia derinti su Briuseliu... Viena ūkininkė sakė, jog ji niekada nenusivilia, nes visada tikisi blogiausios kainos. Ir džiaugėsi už tris bergdžias karves pagal skerdenas gavusi daugiau kaip 5 tūkst. litų. - Už tuos pinigus nusipirksiu dvi geras karves, - sakė ūkininkė.

***

	Galvijų be paso nebebus įmanoma parduoti, Panevėžio balsas, p. 7
	Autorius: Daiva Savickienė, data: 2006 01 19
	Nuo sausio i dienos galvijai bei kiaulės privalo turėti specialius pasus. Be šių pasų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu draudžiamas galvijų laikymas, perkėlimas bei skerdimas. Galvijų pasai ES yra privaloma maisto saugos ir veterinarinės kontrolės sistemos dalis. Tai leidžia nustatyti visas ankstesnes konkretaus galvijo laikymo vietas ir tokiu būdu apsaugoti maisto produktų vartotojus bei nustatyti užkrečiamąsias ligas. Europos Tarybos reglamente sakoma, kad, norint atsekti galvijų judėjimą, galvijų tapatybė nustatoma pagal ausies įsagą ir pasą. Jis išduodamas kiekvienam įsagą turinčiam galvijui. Žemės ūkio ministerijos pranešime teigiama, kad pagal Gyvulių registravimo ir identifikavimo taisykles galvijų prieauglį paženklinti privaloma per 7 dienas nuo gimimo. Rekomenduojama tada užsisakyti ir galvijo pasą. Panevėžio apskrities maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiosios veterinarijos gydytojos inspektorės Valentinos Kaniauskienės teigimu, pasų išdavimas apskrityje vyksta jau beveik metai. Tad dauguma galvijų bei kiaulių Panevėžio apskrityje pasus jau turi. Pagaminta jau apie 21000 pasų, o galvijų laikoma apie 26000. Be to, vis atsiranda prieauglio. "Praėjusiais metais pradėjome raginti ūkininkus užsisakyti galvijų pasus, tačiau jie privalomi tik nuo sausio 1 dienos. Jokia bauda už paso neišėmimą nenumatyta, tačiau ūkininkas tokio gyvulio negalės niekam parduoti, tai yra gyvulys negalės judėti iš vienos laikymo vietos į kitą arba skerdyklą", - aiškino V.Kaniauskienė. Jei pasą turės, naujas laikytojas į jį įrašys savo duomenis, o jei galvijas bus parduotas skerdyklai, pastaroji įrašys skerdimo datą ir dokumentą išsiųs į Vilnių atsakingai institucijai. Dabar galvijo paso reikia laukti maždaug porą savaičių. Norintieji jį išimti gyvuliams turi kreiptis į apskrities Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą arba į vietos aptarnaujantį veterinarijos gydytoją. Tereikia pateikti prašymą raštu. Be to, Žemės ūkio ministerija praneša, kad dėl paso išdavimo galima kreiptis ir tiesiogiai į VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą Vilniuje. Be to, turintieji kompiuterinį ryšį ir teisę prisijungti prie Gyvulių registro duomenų bazės gali užsisakyti galvijo pasą, suvedę duomenis į tam skirtą programą. Minėtas centras per septynias darbo dienas pasą išsiunčia galvijo laikytojo nurodytu adresu arba pristato jį kitu patikimu būdu.
	Atgal į turinį

***

	"Žaliojoje savaitėje 2006" - kalnai maisto, upės gėrimų ir šimtai tūkstančių lankytojų, Ūkininko patarėjas, p. 1, 4, 5
	Autorius: Rasa Jagaitė, data: 2006 01 19
	Dešimt sausio dienų, nuo13 d. iki 22 d., Europos ir kitų pasaulio šalių žemdirbių, specialistų bei politikų žvilgsniai krypsta, keliai veda į Vokietijos sostinę Berlyną, nes čia, Messe Berlin parodų centre, jau 71 kartą vyks-ta tarptautinė maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės paroda-mugė "Žalioji savaitė 2006". Tai įspūdingų mastų paroda, kurios bendras plotas viršija 100 tūkst. kv. m (tai būtų daugiau negu 10 ha), joje dalyvauja per 1,5 tūkst. įvairių šalių firmų bei organizacijų, apsilanko beveik 0,5 mln. lankytojų, iš kurių apie 100 tūkst. - specialistai. Rengti reportažų apie parodą atvyksta keli tūkstančiai žurnalistų iš keliasdešimties pasaulio šalių. Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios daugybės šalių įmonės veržiasi į šią parodą, yra ta, kad čia tarptautiniu mastu galima pristatyti savo naujus gaminius ir pasitikrinti jų galimą paklausą, rasti naujų rinkų. Be to, parodoje vykstančiuose forumuose ir aukšto rango politikų formaliuose bei neformaliuose susitikimuose formuojama ne tik Europos, bet ir pasaulio žemės ūkio politikos strategija. Džiugina teigiamas užsienio prekybos balansas Lietuva parodoje "Žalioji savaitė" dalyvauja ketvirtą kartą. Šiemet mūsų šalies ekspozicija dvigubai didesnė negu ankstesniais kartais: 238 kv. m plote, etnografinėje dviejų aukštų kaimo sodyboje savo produkciją pristato septynios mūsų šalies įmonės. UAB "Rovisa" siūlo degustuoti mėsos gaminių, UAB "Akmedita" -duonos traškučių, UAB "Gerovės konservų fabrikas" - kelių rūšių džemų, V.Stankevičienės įmonė "Saimeta" - ekologiškos duonos ir saldžių kepinių, ūkininkė ir vaistininkė Jadvyga Balvociūtė - ekologiškos vaistažolių arbatos. Amatų centras "Verpstė" demonstruoja lininius žaislus, užpildytus ekologiškais grikiais, kitus rankdarbius iš natūralių medžiagų. Lietuvos stende šeimininkaujantis restoranų tinklas "Bernelių užeiga" lankytojus kviečia paragauti firminės sriubos "Baravykienė", patiekiamos kaimiškos duonos kepalėlyje, grikių blynų, obuolių sūrio ir kitų liaudiškų patiekalų, lietuviško alaus. Parodos lankytojus linksmina liaudiškos muzikos kolektyvas "Ainiai". Pirmąją parodos dieną mūsų šalies stende Lietuvos žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera Prunskienė surengė spaudos konferenciją, kurioje, be gausios lietuvių žurnalistų delegacijos, dalyvavo ir užsienio žiniasklaidos atstovai. Kalbėdama apie pastarųjų metų mūsų šalies žemės ūkį, ministrė akcentavo, kad 2005 m. ypač sparčiai, net 40 proc. augo Lietuvos eksportas. Į ES šalis jis padidėjo 44 proc, į NVS šalis - apie 30 proc. Ministrė prisiminė, kaip metų pradžioje ji prognozavo augimą ir tai iš tiesų įvyko. Per 2005 m. 11 mėn. lietuviškos žemės ūkio produkcijos eksportas apie 380 mln. Lt viršijo importą. Vokietija yra viena pagrindinių Lietuvos prekybos žemės ūkio ir maisto produktais partnerių. Negalutiniais duomenimis, 2005 m. sausio-rugsėjo mėn. lietuviškų žemės ūkio ir maisto prekių eksportas į Vokietiją sudarė 14,1 proc. viso šalies žemės ūkio ir maisto prekių eksporto, o importas -13,7 proc. "Eksporto augimą lėmusių priežasčių yra daug, bet viena svarbiausių - lietuviškos produkcijos kokybė, visus reikalavimus atitinkanti prekinė išvaizda ir konkurencingumas. Turėti rinką yra viena svarbiausių prielaidų sektoriui augti, įgyvendinti numatytus projektus ir apsispręsti dėl tolesnės veiklos. Produkcijos gamintojai suinteresuoti eksportu, ypač remiamu. Todėl ŽŪM tenka užduotis racionaliai paskirstyti eksportui skiriamą paramą", - kalbėjo K. Prunskienė. Be to, ministrė sakė, kad dabar Lietuvos įmonės rinkų nestokoja ir joms svarbu užtikrinti produkcijos tiekimo kiekius. Galime gaminti ir daugiau, jei tik turėtume iš ko. Pavyzdžiui, apie ketvirtadalis mėsos žaliavos yra įsivežama iš užsienio. Žemės ūkio ministrė akcentavo ir tai, kad šiuolaikinė žemės ūkio vertybė yra ne vien gera produkcija, bet ir Lietuvos kaimas, kurį turime deramai pristatyti kitoms šalims. Kaip "Ūkininko patarėjui" sakė Ž(M sekretorius Gediminas Radzevičius, Vokietijoje bei kitose šalyse gana imlios, besidominčios rinkos, kurios mūsų agroverslui atveria naujų eksporto galimybių. Rinkų plėtra itin siejama su ekologiškų produktų paklausos augimu Europoje. "Tokie reiškiniai, kaip buvęs kempinligės protrūkis, dabar plintantis paukščių gripas, chemikalų likučiai įvairiuose produktuose ir pan., kelia vartotojų susirūpinimą ir jie, turėdami daugiau lėšų, skiria didesnį dėmesį savo gyvenimo bei maisto kokybei. Vartotojai didesnį saugumą sieja būtent su ekologišku maistu. Tokių produktų propagavimas, jų prekybos plėtimas yra artimiausio laikotarpio svarbiausi tikslai. Šioje vietoje ir Lietuvos žemės ūkis gali įnešti gana svarų indėlį", - kalbėjo G. Radzevičius. Vienas svarbiausių tikslų - pristatyti Lietuvą Visų parodoje dalyvaujančių Lietuvos įmonių atstovai teigė, kad sverbiausias jų tikslas yra pristatyti mūsų šalį, o kitas - rasti rinkų užsienyje. Įmonės "Saimeta" savininkė Vita Stankevičienė "Ūkininko patarėjui" sakė, kad prieš ketverius metus, kai ji savo ekologišką duoną, kepinius vokiečiams atvežė pirmą kartą, buvo tiesiog įdomu pamatyti kitą šalį, prisistatyti užsienio rinkai. Pirmieji metai prekybos atžvilgiu buvo tikrai sėkmingi, nes lietuviški produktai vokiečius itin domino. "Saimeta" tada per parodą lankytojams išpardavė 2j5 t duonos, jos net pritrūko. Šiemet tokių didelių kiekių kepinių į parodą jau negabenta, nes Vokietijoje įvedus eurą, po metų ėmė jaustis silpnėjanti vokiečių perkamoji galia. Visi "Saimetos" produktai gaminami tik iš natūralių žaliavų, be konservantų, todėl yra gana trumpo vartojimo laiko. Ši priežastis lėmė, kad seniau ekologiškų produktų įmonė negalėjo Vokietijos rinkai tiekti. Pakeitusi kepinių receptūrą ir taip prailginusi jų vartojimo terminą, V. Stankevičienė mano, kad galės susitarti su Vokietijos prekybininkais dėl produktų realizacijos. Pirmą kartą "Žaliojoje savaitėje" dalyvaujančios UAB "Rovisa" eksporto direktorius Linas Šeputis "Ūkininko patarėjui" sakė, kad įmonė norėtų Vokietijos prekybos tinklams pasiūlyti savo mėsos gaminių. Dabar "Rovisa" į Baltarusiją, Rusiją, Italiją, Vokietiją bei kitas šalis eksportuoja skerdeną, o ateityje norėtų užsieniečiams pasiūlyti ir vytintų, rūkytų mėsos gaminių. Jų kokybė, pasak L. Šepučio, yra tikrai gera, vienintelis dalykas, ką reikėtų pa-tobulinti, tai pakuotė. Mat vakariečiai mėgsta supjaustytus ir patogiai supakuotus mėsos gaminius. Todėl dalyvaudami parodoje "Rovisos" atstovai ketina surasti investuotojų, kurie jiems padėtų tobulinti gaminių pakavimą. Ekologinio ūkio savininkė, vaistininkė Jadvyga Balvočiūtė į parodą Vokietijoje taip pat atvyko pirmą kartą. "Apie parodą buvau girdėjusi, bet nemaniau, kad ji tokia didelė. Aš esu įsitikinusi, kad mūsų šalies vaistingųjų augalų turime naudoti kuo daugiau ir dėl jų paklausos nesijaudinu. Tiesiog noriu juos pristatyti platesniam žmonių ratui. Labai smagu, kad vaistažolių arbatomis ypač domisi jaunimas", - sakė žolininkė. Tikslo savo ūkio produkciją eksportuoti J. Balvočiūtė nekelia, nes kol kas ji vos spėja tenkinti vietos rinkos paklausą. Moteris sakė esanti ypač laiminga, kad galėjo tokioje parodoje dalyvauti ir kad jos žolelių arbatomis domėjosi ne tik vyresnio amžiaus lankytojai, bet ir jaunimas iš įvairių šalių. Amatų centro "Verpstė", kuris prieš penkerius metus buvo įkurtas prie Lietuvos ūkininkų draugijos, vadovė Kristina Kriūnaitė jau turi dalyvavimo "Žaliojoje savaitėje" patirties, nes čia buvo ir pernai. "Verpstė" vokiečius tikisi sudominti neeilinėmis prekėmis, kokių bet kur negausi. Jau pernai dalyvaudamos šioje parodoje "Verpstės" moterys pamatė, kad yra labai domimasi iš lininės medžiagos pasiūtais ir grikių lukštais užpildytais, taip pat mediniais, ekologiškais dažais nuspalvintais žaislais. Todėl šiemet lininių, medinių gaminių asortimentas buvo praplėstas. "Verpstės" suvenyrus jau anksčiau pirko Berlyne įsikūrusi Lietuvos ambasada. Dabar tikimasi, kad jai padedant galbūt pavyks užmegzti kontaktus su ekologiškais gaminiais prekiaujančia garsia Vokietijoje parduotuve. "Verpstei" tai būtų nauja pardavimo galimybė, o vokiečiams - įdomesnių rankų darbo prekių, kurios pigesnės už vakarietiškus panašius gaminius, pasiūla. Antrą kartą parodoje dalyvaujančios UAB "Gerovės konservų fabrikas" savo produkciją eksportuoja į Latviją, Estiją, D. Britaniją, JAV, tačiau nevengia ieškoti ir daugiau eksporto kelių bei pristatyti savo produkciją potencialiems pirkėjams. "Gerovės konservų fabriko" pardavimų vadybininkė Gražina Dravnel sakė, kad pernai bendrovė buvo labai patenkinta rezultatais, todėl galimybės rasti naujų pirkėjų ir pristatyti savo produkciją neatsisakė ir šį kartą. Užsimezgė ryšių su potencialiais prekybos partneriais užsienyje. Tikimasi, kad iš jų ateityje atsiras ir konkrečių sutarčių. Pasak G. Dravnel, jau praėjusių metų patirtis parodė, kad žmones labiausiai domina be cukraus, o su fruktoze ir vitaminu C gaminami mėlynių, bruknių ir aviečių (visos uogos užaugintos Lietuvoje) džemai. Kadangi jie brangesni negu su cukrumi gaminami produktai, Lietuvoje nėra itin populiarūs, o sveikai mitybai daug reikšmės teikiantys vokiečiai jais labai domisi. Pirmą kartą "Žaliojoje savaitėje" dalyvaujančios UAB "Akmedita" eksporto vadybininkė Diana Vežbavičiūtė sakė, kad keturių rūšių duonos traškučiai, kaip gana netradicinis gaminys alaus mėgėjams, vokiečiams turėtų būti įdomūs. "Akmedita" jau bendradarbiauja su viena nedidele Vokietijos įmone ir tikisi rasti daugiau prekybos partnerių. Dalyvavimas parodoje suteikia galimybių įvertinti pirkėjų skonį ir norus bei padeda atrinkti jiems priimtiniausios rūšies gaminius. Dalyvavimo parodoje bendros išlaidos (stendas ir visa kita) Lietuvai kainuos apie 300 tūkst. Lt. Tokio lygio parodoje, palyginti su kitais panašiais renginiais, tai gana kukli suma. Išplėstą Lietuvos ekspoziciją teigiamai vertina ŽŪM sekretorius G. Radzevičius. "Ūkininko patarėjui" jis sakė: "Ši investicija tikrai pasiteisino ir akivaizdu, kad turėdama tokį stendą Lietuva gali kur kas geriau prisistatyti. Jau pirmosios dienos rezultatai leidžia teigti, kad nemažai svarbių politinių ŽŪM delegacijos susitikimų su kitų šalių aukšto lygio pareigūnais buvo tikrai sėkmingi". Lietuvos stende apsilankė Danijos, Islandijos, Vokietijos žemės ūkio ministrai, Berlyno meras ir kt. Daug dėmesio Lietuvai parodė ES Žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarė Mariana Fišer Biol. Ji apžiūrėjo lietuviškų produktų ekspoziciją, ypač domėjosi ekologiniais gaminiais. "Kalbėdamiesi su kitų šalių žemės ūkio ministrais, mes atkreipėme jų dėmesį į Lietuvą, kaip į įdomią kaimo turizmo šalį. Tai ypač domina vokiečius. Teko sutikti nemažai kitų šalių atstovų, kurie Lietuvoje jau yra pabuvoję ir labai teigiamai mūsų kraštą apibūdina, mato jo pozityvias vystymosi galimybes", - sakė G. Radzevičius. Gamybos intensyvinimas nebeakcentuojamas Parodos "Žalioji savaitė" tematika yra labai įvairi. Čia galima rasti visko, ko tik širdis geidžia: mėsos ir pieno produktų, šaldytų gaminių, jūros gėrybių, vaisių ir daržovių, įvairių konditerijos gaminių, gėrimų. O kur dar gyvulininkystė, sodininkystė (gėlės ir augalai, sodo įranga, technika, trąšos, šiltnamiai), virtuvės technika, naminiai gyvūnėliai, žvejyba ir medžioklė, sveikos gyvensenos ir turizmo propagavimas. Šiemet svarbiausias parodos akcentas yra ekologinis žemės ūkis ir ekologiški produktai. Jų buvo galima rasti įvairių šalių ekspozicijose. Be to, atskiras paviljonas buvo skirtas ekologinio žemės ūkio sertifikavimo organizacijoms. Pastaraisiais metais jaučiamos visai kitos pasaulinio žemės ūkio vystymo tendencijos. Beveik nebekalbama apie beatodairišką gamybos intensyvinimą, o vis daugiau dėmesio skiriama bendrajai kaimo plėtrai, gyvenimo ir produkcijos kokybės gerinimui, aplinkosaugai. Tai atsispindi ir "Žaliojoje savaitėje" vykstančių forumų, seminarų tematikoje, ES pareigūnų pasisakymuose. Pavyzdžiui, susitikime su Lietuvos žurnalistais Europos Komisijos Kaimo plėtros programų direktorius Antoni Konstantinou, kalbėdamas apie netolimą ES žemės ūkio ateitį, sakė, kad biudžetas žemės ūkiui nemažės, tačiau bus koreguojami jo principai, t.y. nuo rinkodaros pereinama prie kaimo plėtros ir vietinio žemės ūkio vystymo. Pasak A. Konstantinou, ES mato prasmę vystyti ūkininkų socialinį gyvenimą, kad žmonės liktų kaime. Jis neneigia, kad gali egzistuoti ne tik stambūs intensyvūs, bet ir mažesni, savo reikmėms gaminantys produkciją ūkiai, kurie, laikui bėgant ir skiriant reikiamą paramą, taptų pajėgesni ir galėtų sėkmingai dalyvauti rinkoje. Kasmet parodoje "Žalioji savaitė" organizuojamas žemės ūkio forumas "Rytai-Vakarai". Šį sykį įvyko jau 13-asis toks renginys, kurio tema buvo "Vartotojų apsaugos politika -kaip impulsas skaidriai pasaulinei žemės ūkio prekybai". Jame dalyvavo aukšti Europos šalių žemės ūkio pareigūnai, pranešimus skaitė ES Žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarė M. Fišer Biol, Vokietijos federalinis vartotojų apsaugos, maisto ir žemės ūkio ministras, svečiai iš Kinijos, Kanados, kitų šalių. Forumo dalyviai buvo kviečiami pasvarstyti, ar žemės ūkio produkcijos prekybos globalizacija suteikia daugiau ir teisingesnių galimybių vystytis įvairių šalių žemdirbių ūkiams ar, atvirkščiai, jiems ir vartotojams kelia tam tikrą grėsmę. Aišku, vienareikšmio atsakymo nėra ir negali būti. Pasaulinės prekybos liberalizacija turi teigiamos įtakos vystant agrarines rinkas. Kita vertus, laisvesnė prekyba kelia pavojų dėl produkcijos kokybės. Reikia atkreipti dėmesį ir į aplinkosaugą, nes ši sritis tampa vis jautresnė visame pasaulyje. Tarp gana formalių ir kai kuriems forumo klausytojams gana nuobodžių kalbų išsiskyrė Rusijos žemės ūkio ministro Aleksejaus Gordejevo pasisakymas, kurį salė palydėjo išskirtiniais plojimais. A. Gordejevas nevengė kritikuoti Pasaulio prekybos organizacijos veiksmų, kritiškai vertino ir kai kurias ES nuostatas. Pasitelkdamas senas marksistines ir šiuolaikinių garsių ekonomistų citatas, jis akcentavo, kad visais laikais svarbiausi rinkoje tikslai buvo kuo pigiau pirkti ir kuo brangiau parduoti, kad konkurencija dar negarantuoja prekių kokybės. Įdomiausi nacionaliniai šalių paviljonai A. Gordejevas, aišku, kaip ir kiekvienas kitas žemės ūkio ministras, norėjo atkreipti dėmesį į savo šalies žemės ūkio ir maisto produktus. O tam šių metų "Žaliojoje savaitėje" iš tiesų buvo sudarytos puikios galimybės, mat Rusija paskelbta oficialia parodos šalimi-partnere. Šios didžiulės šalies prisistatymui buvo skirtas net 6 tūkst. kv. m paviljonas. Jame rusai pasistengė parodyti visą plačios jų tėvynės didybę ir privalumus. Dideliuose, prabangiai įrengtuose stenduose savo produkciją pristatė net 20 Rusijos regionų nuo Maskvos iki pat Tolimųjų Rytų. "Rusija - ne tik ikrai, lašiša, koldūnai, degtinė, medus, arbata ir kiti ekologiškai švarūs produktai. Rusija - tai investicijų teritorija!" - buvo skelbiama specialiai parodai išleistame laikraštyje rusų kalba. Kitų "Žaliojoje savaitėje 2006" dalyvaujančių šalių nacionaliniai paviljonai irgi buvo labai įdomūs, tik jų dydis skirtingas. Tendencijos tokios: mažesnė šalis - mažesnis ir jos paviljonas, nes dalyvavimas parodoje brangus. Latvijos ekspozicija buvo panaši į Lietuvos - iš medžio suręstoje troboje lankytojus vaišino garsus šalyje restoranas "Lido", latviai taip pat siūlė ragauti ekologiškų spanguolių dražė, kitų produktų. Vienas jaukiausių-ukrainiečių paviljonas, su nacionaline muzika, valgiais stilizuoto kaimo užeigose. Kiekviena šalis pabrėžė savo produkcijos išskirtinumą ir savitumą. Čekai - alų, šveicarai - sūrį, italai - kumpį, norvegai - žuvį, kroatai - vyną, vengrai - papriką ir kitus prieskonius, kinai - ženšenį... Visko nė neišvardysi. Tuose paviljonuose, kur buvo galima ko nors paragauti, būriavosi daugiausiai parodos lankytojų. Juos traukė ne tik išskirtinio skonio maistas ar gėrimai, bet ir linksma liaudiška įvairių tautų muzika. Ne mažiau žmonių domino ir didžiuliai gyvulių bei naminių gyvūnų paviljonai. Čia vyko geriausių gyvulių veislių pristatymai. Buvo demonstruojami triušiai, veisliniai šunys, katės. Labai daug akvariumų. Miestiečiai net galėjo pamatyti, kaip inkubatoriuje skyla viščiukai. Gėlininkystės paviljonuose augalų mėgėjų laukė didžiulė svogūninių gėlių, sėklų pasiūla. Akis paganyti buvo galima į tūkstančius pražydintų tulpių, narcizų, kitų pavasarinių gėlių. Nutolusius nuo natūralios gamtos miestiečius aplinkos organizacijos net mokė pažinti naudingus vabalus. Norintieji stebėjo, kaip reikia komponuoti puokštes. Kitaip tariant, kiekvienas parodos lankytojas joje gali rasti sau įdomių dalykų. "Žaliojoje savaitėje" galima leisti laiką nuo ryto iki vakaro ir vis tiek nespėti visko apžiūrėti. Todėl lankytojai į parodą plūste plūsta kasdien. Parodoje sutiktas Kupiškio r. ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius į "Žaliąją savaitę" atvyksta nebe pirmą kartą. Jam visada įdomu pažiūrėti, kas naujo pristatoma. "Ši paroda - tai didelė šventė žmonių širdims, akims, ausims ir skrandžiams. Man buvo smagu pasiklausyti austriškos muzikos, buvau pakviestas paragauti Pietų Afrikos Respublikos vyno. Tai gera proga pailsėti, pabendrauti. Atvykau po kelerių metų pertraukos ir mane labiausiai nustebino toks gražus Lietuvos stendas. Pamatęs jį nudžiugau, kad mūsų šalis pagaliau susiprato skirti lėšų tam, kad būtų galima pastatyti tokį skoningą ir nemažą stendą. Džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie visa tai organizavo. Tai, aišku, kainuoja, bet yra gera reklama mūsų šaliai ir dalyvavimui išleisti pinigai tikrai ne veltui. Be kalnų maisto, statinių vyno, alaus, aš čia pamačiau daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kaip parodoje žmonės mokomi gražiai apželdinti savo aplinką, kaip įrengti komposto dėžes, jau nekalbant apie gėlių komponavimą ir 1.1. Čia pabuvojęs pajauti, kad tuoj ateis pavasaris ir vėl visi žemdirbiai kibs į darbus", - sakė ūkininkas. Belieka pritarti jo žodžiams ir palinkėti, jei ne šiais, tai kitais metais kuo didesniam Lietuvos žemdirbių skaičiui parodoje apsilankyti.

***

	Ūkininkas per gerą širdį prarado namus, Ūkininko patarėjas, p. 1, 11
	Autorius: Sigitas Gudžiūnas, data: 2006 01 19
	Raseinių r. ūkininkas, didelis ekologinio ūkininkavimo entuziastas Marijus Čekavičius kreipėsi į "Ūkininko patarėjo" redakciją norėdamas, kad kiti ūkininkai ne tik sužinotų jo istoriją, bet kartu iš jo karčios patirties ir pasimokytų. Mat prieš kelerius metus tapęs paskolos laiduotoju, M. Čekavičius dėl šio savo žingsnio prarado namus. Paskolos grąžinimą laidavo savo turtu 1995 m. pradžioje Ramonų ir. gyventoja Ona Palmirija Pečiulienė iš AB "NORD/LB Lietuva" Raseinių skyriaus (tuometinio Lietuvos žemės ūkio banko) technikai pirkti paėmė 36 tūkst. Lt paskolą. Kadangi savo turto užstatyti nenorėjo, jai į pagalbą atskubėjo kaimynas, ekologinio ūkio šeimininkas Marijus Čekavičius. Užtikrindamas 36 tūkst. Lt paskolos, suteiktos O. P. Pečiulienei, grąžinimą AB "NORD/LB Lietuva", M. Čekavičius 1995 m. vasario 27 d. įkeitė bankui jam nuosavybės teise priklausantį turtą: 1992 m. gamybos traktorių MTZ-82 ir priemiestinėje Ramonų gyvenvietėje esantį dviaukštį mūrinį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais. Į duris pasibeldė antstolė Skolininkė O.P.Pečiulienė pagal kredito sutartį neįvykdė prievolės kreditoriui - bankui "NORD/LB Lietuva". Tad 2002 m. gegužės 5 d. banko prašymu buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. 2002 m. gegužės 7 d. teismo nutartimi buvo areštuotas laiduotojo ūkininko M. Čekavičiaus įkeistas turtas - traktorius MTZ-82 bei gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais. 2002 m. gegužės 10 d. skolininkė O. P. Pečiulienė ir įkeisto turto savininkas M. Čekavičius antstolės Romaldos Vaišvilaitės buvo įspėti, kad jeigu per vieną mėnesį negrąžins 25 tūkst. 151,51 Lt skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių. Deja, skola iki nustatyto termino nebuvo grąžinta. 2002 m. birželio 24 d. Raseinių r. apylinkės teismo nutartimi buvo patenkinti banko "NORD/LB Lietuva" reikalavimai išieškoti skolą ne ginčo tvarka - priverstinai parduoti ūkininko M. Čekavičiaus įkeistą turtą iš varžytinių. 2005 m. lapkričio 18 d. Ramonų ir. ūkininko M. Čekavičiaus įkeistas turtas - mūrinis gyvenamasis namas, garažas, viralinė, ūkinis pastatas, kluonas - buvo parduotas už 48 tūkst. Lt. Bankas pelnėsi valstybės sąskaita? M. Čekavičius "Ūkininko patarėjui" teigė, jog įsipareigojimą bankui jis pripažįsta. Tačiau ūkininkas sako tikėjęsis, kad antstolė, atskaičiusi bankui daugiau nei 25 tūkst. Lt, likusius pinigus jam grąžins. Deja, taip neatsitiko. Tuoj po Naujųjų metų antstolę R. Vaišvilaitę pasiekė Hipotekos skyriaus prie r Kauno miesto apylinkės teismo y 2006 m. sausio 4 d. priimta nu-" tartis. Hipotekos teisėja Janina Narkevičiūtė, išnagrinėjusi kreditoriaus AB banko "NORD/ LB Lietuva" 2005 m. lapkričio 24 d. prašymą dėl palūkanų ir delspinigių išieškojimo iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, nutarė patenkinti kreditoriaus pakartotinį prašymą ir priteisė 10 tūkst. 480, 77 Lt palūkanų bei 8_ tūkst. 146,74 Lt delspinigių. Ūkininko M. Čekavičiaus teigimu, apmaudžiausia, kad bankas disponavo ne savo, o valstybės deleguotomis lėšomis. - Kreditas buvo paimtas iš paramos žemės ūkiui fondo lėšų, kuriam lėšas į "NORD/LB" banką buvo pervedusi valstybė, - "ŪP" teigė M. Čekavičius. - Nesuprantu, kodėl valstybė leidžia bankui jos sąskaita pelnytis ir skriausti ūkininkus. Anot raseiniškio ūkininko, iš paramos žemės ūkiui fondo lėšų, paskolas yra paėmę labai daug šalies ūkininkų. Pasikeitus ekonominei šalies žemdirbių situacijai, panašioje situacijoje kaip jis šiandien atsidūrė labai daug žemdirbių: jie neturi galimybių šiuos kreditus grąžinti. Tačiau, pasak M.Čekavičiaus, tiek Žemės ūkio ministerija, tiek Seimo Kaimo reikalų komitetas į šiuos dalykus žiūri pro pirštus ir nieko nedaro, kad išgelbėtų ūkininkus nuo tokio žiauraus likimo. M. Čekavičiaus nuomone, valstybė galėtų ūkininkams paskolintas lėšas iš paramos žemės ūkiui fondo nurašyti. Kam daužyti žmonių likimus? Priekaištai antstolei Ūkininkas M. Čekavičius dėl jį ištikusio likimo kaltina tik savo gerą širdį. "Praktiškai po penkiolikos metų nuoširdaus darbo aš likau plikas basas, -"ŪP" sielvartavo ūkininkas. -Tačiau šiandien man apmaudu ne tiek dėl likimo smūgių, kiek dėl mano turtą pardavinėjusios antstolės R.Vaišvilaitės žiauraus elgesio, dėl to, kad ji mano šeimą su dviem mažamečiais vaikais viduržiemį išmetė į gatvę." - Mane stebina ir tai, kad gyvenamas namas buvo įvertintas man nedalyvaujant, - "ŪP" teigė M. Čekavičius. - Turto vertintojas Vladas Šablavinskas apėjo tik mano sodybos kiemą ir surašė namo vertinimo aktą visai nematęs jo vidaus. O juk kambariai buvo iškalti dailylentėmis, grindys išklotos parketu. Prieš dvejus metus vien vonios remontui išleidau daugiau nei 5 tūkst. Lt. M. Čekavičiaus teigimu, jį ypač sukrėtė antstolės R. Vaišvilaitės siautėjimas po jo namus. "Ji elgėsi taip, kaip anksčiau elgdavosi tik enkavedistai, - karčiai kalbėjo ūkininkas M. Čekavičius. - Mano kieme stovėjo traktorius T-40 su bulviakase. Šis traktorius jau buvo parduotas. Bulviakasė priklausė kaimynui. Tačiau antstolė R. Vaišvilaitė, nieko neišsiaiškinusi, iškvietė tralą ir išvežė man nepriklausantį traktorių bei bulvių kasamąją. Antstolė, girdint kaimynams, man grasino, jog aš iki gyvos galvos mokėsiu skolas." Anot ūkininko, jam tuomet buvo labai skaudu ne tik dėl to, kad antstolė pardavinėjo jo namus, bet ir dėl to, kad matant pašaliniams žmonėms dar badė jį pirštais. Ūkininkas mano, jog antstolė R. Vaišvilaitė neturėjo jokios teisės taip jį žeminti ir įžeidinėti. Antstolė teigia, jog priekaištai nepagrįsti M. Čekavičiaus gyvenamąjį namą iš varžytinių pardavusi raseiniškė antstolė R. Vaišvilaitė "Ūkininko patarėjui" teigia, jog jai išsakyti sodiečio priekaištai yra nepagrįsti ir kad dėl tokių pasekmių jis pats kaltas. - Kai skolininkė O.P.Pečiulienė bankui paskolos negrąžino, dar 2002 m. gegužės viduryje aš areštavau paskolos laiduotojo M. Čekavičiaus sodybą, - "ŪP" pasakojo antstolė R. Vaišvilaitė.- Todėl jau tuomet ūkininkas turėjo suprasti, koks likimas jo laukia. Manau, kad per trejus metus M. Čekavičius galėjo pats susirasti namo pirkėją ir jį parduoti bei atsiskaityti su banku. Tačiau jis nuėjo kitu keliu - kaltino visus aplinkui - politikus, valdžią, bet nepakrutino nė piršto, kad išspręstų savo problemas. "Ūkininko patarėjas" pasiteiravo ir apie M. Čekavičiaus gyvenamojo namo vertinimo aplinkybes. Daug burnos neaušindama, antstolė davė pavartyti turto vertintojo V. Sablavinsko sudarytą gyvenamojo namo vertinimo bylą, kurioje buvo įklijuotos vonios ir miegamojo kambarių nuotraukos. Akivaizdu, kad vaikščiojant vien tik po kiemą tokių nuotraukų nepadarysi. Gal turto vertintoją į namus įsileido kažkas iš M. Čekavičiaus šeimos narių jam net nežinant? - Jeigu M. Čekavičius su manimi būtų nuoširdžiai bendravęs ir ieškojęs galimybių padengti savo skolas, šiandien jam nebūtų dėl ko mane kaltinti, - "ŪP" aiškino antstolė R. Vaišvilaitė. - Tačiau, deja, jis elgėsi taip, lyg skolos būtų ne jo, o mano problemos. Visaip išsisukinėjo nuo skolų mokėjimo. Manau, kad apie jį daug pasako faktas, kad 100 Lt baudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimą per dvejus metus nesumokėjo savo noru ir teko išieškoti priverstinai. Anot antstolės R. Vaišvilaitės, M. Čekavičius greičiausiai ją apkalbėjo labai įsižeidęs dėl to, kad, vykdydama kitą vykdomąjį raštą dėl 37 tūkst. 999 Lt skolos išieškojimo iš M. Čekavičiaus, areštavo jo traktorių T-40 AM, apribodama jo valdymo teisę, ir neleido iš parduoto namo išvežti boilerio, pasirūpino, kad iš kiemo būtų pašalinti buvusiam savininkui nepriklausantys daiktai. "M. Čekavičius nesąžiningai elgiasi ir teigdamas, kad buvo išmestas žiemą į gatvę, - "ŪP" sakė R. Vaišvilaitė. - Jo žmona su vaikais, tikriausiai nenorėdami patirti šios nemalonios procedūros, iš namų išsikraustė dar vasarą, kai tik buvo paskelbtos varžytinės. O kai namas buvo parduotas, iš jo išsikėlė ir pats Čekavičius. Priverstinio iškeldinimo nereikėjo." Tačiau, pasak antstolės R. Vaišvilaitės, M. Čekavičiaus problemos tuo dar nesibaigs, nes ji dabar ruošianti pareiškimus teismui ir policijai dėl anksčiau areštuoto traktoriaus MTZ-82 paslėpimo ir traktoriaus T-40 pardavimo pačio M. Čekavičiaus įkurtai kooperatinei bendrovei "Ekokraštas" po jo arešto.

	Berlyno mugėje lietuvius vėl aplankė sėkmė, Valstiečių laikraštis, p. 1, 6
	Autorius: Česlovas Skaržinskas, data: 2006 01 17
	Praėjusį penktadienį jau 71 kartą Berlyne buvo atidaryta didžiausia Europoje tarptautinė maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės paroda-mugė Žalioji savaitė 2006 (Griine Woche 2006). Lietuva šioje prestižinėje parodoje dalyvauja ketvirtą kartą. Bet šiemet lietuvių originalus 238 kv. m plotą užimantis stendas - dviaukštis nuobliuotų rąstų namas, primenantis mūsų etnografinę sodybą, itin patraukė berlyniečių dėmesį. Lietuvos stende mėsos gaminius eksponuoja UAB "Rovisa", konditerijos - UAB " Akmedita", įvairias uogienes ir padažus - UAB "Gerovės" konservų fabrikas, ekologiškus pyrago ir duonos gaminius -V.Stankevičienės įmonė "Saimeta", o lininius žaislus ir įvairius rankdarbius iš ekologiškų medžiagų - amatų centras "Verpstė". Taip pat garsiojoje Berlyno parodoje ekologiškas žoleles nuo įvairių negalavimų siūlo žinoma mūsų šalies vaistininkė-žolininkė Jadvyga Balvočiūtė, o restoranų tinklas "Bernelių užeiga", turintis kulinarinio paveldo sertifikatą, berlyniečius suviliojo lietuvišku alumi, firmine sriuba "Baravykienė", kuri pateikiama kaimiškos duonos kepalėlyje. Visa tai vyksta originaliame Lietuvos stende, kuriame šiemet berlyniečius linksmina meno kolektyvas "Ainiai". Būgštavo dėl paukščių gripo Šiemet svarbiausias parodos akcentas - ekologiškas ūkininkavimas. Į Žaliąją savaitę, kuri prasidėjo praėjusį penktadienį ir tęsis iki ateinančio sekmadienio, atvyko net 1600 parodos dalyvių iš 53 šalių. Išskirtinio dėmesio susilaukė didžiulė Rusijos delegacija, kuri šioje parodoje užima net 6 tūkst. kv. m plotą. Rusai berlyniečius vaišino savo garsia degtine ir ikrais. Berlyniečiai, rengiantys Žaliąją savaitę nuo 1926 metų, pelnytai didžiuojasi savo paroda. Ji savo dydžiu ir eksponatų gausumu bei jos metu rengiamais forumais gerokai pranoksta visas parodas, rengiamas kitose Europos miestuose. Už mūsų AgroBalt'ą Berlyno mugė vien savo plotu yra keliolika kartų didesnė. Vis dėlto šiemet vokiečiai iki parodos atidarymo gerokai būgštavo dėl paukščių gripo. Jau parodos atidarymo išvakarėse didžiausi šios šalies laikraščiai skambiomis antraštėmis - "Paukščių gripas atkeliauja į Vokietiją", smarkiai išgąsdino vokiečius. Žaliosios savaitės organizatoriams žinia apie vaikus Turkijoje, nuo vištų užsikrėtusius nepagydomu paukščių gripu, sukėlė papildomų rūpesčių. Tačiau, atrodo, berlyniečiai pernelyg neišsigando šios baisios žinios - jie jau pirmosiomis parodos dienomis masiškai užplūdo įvairių šalių paviljonus. Be to, matyt, Berlyno parodoje nėra ir pagrindo būgštauti dėl paukščių gripo. Šios mugės organizatoriai patikino, kad toks pavojus negresia, nes Žaliojoje savaitėje rodomi paukščiai yra užauginti Vokietijoje. Susidomėjimas garsia Berlyno paroda-muge gana didžiulis ir šiemet. Ne tik rusai atsiuntė gausią delegaciją. Didele delegacija šį kartą išsiskiria ir Lietuva. Pirmąsyk į Žaliąją savaitę atvyko daugiau kaip 20 mūsų šalies žurnalistų, atstovaujančių įvairioms žiniasklaidos priemonėms. Ministrės pastangomis Beje, mūsų ir nemažai užsienio žurnalistų nekantriai laukė penktadienio vidurdienio - Lietuvos nacionaliniame stende Lietuvos žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera Prunskienė surengė įspūdingą spaudos konferenciją "Lietuvos žemės ir maisto ūkio sektoriaus aktualijos: dabartis ir perspektyvos". Ministrė pasidžiaugė, kad 2005-ieji Lietuvai buvo sėkmingi: žemdirbių pajamos išaugo 26 proc, o lietuviškų žemės ūkio produktų eksportas - net 46 proc. Anot K. Prunskienės, pernai eksportas į Vakarų ir Rytų šalis išaugo daugiau nei trečdaliu. Ypač padidėjo eksportas į Rusiją. Ta proga spaudos konferencijoje K.Prunskienė maloniai prisiminė Rusijos žemės ūkio ministro Aleksejaus Gordejevo kalbą, pasakytą parodos atidarymo metu. A.Gordejevas Lietuvą paminėjo tarp penkių pasaulio šalių, su kuriomis pernai Rusija labiausiai išplėtojo prekybą. Beje, ne be mūsų ministrės pastangų pernykštis lietuviškų žemės ūkio produktų eksportas į Rusiją tris kartus viršija importą. K.Prunskienė tvirtino, kad ir toliau bus stengiamasi dar labiau užkariauti Rusijos rinką, ką sėkmingai daro Vokietija ir kitos šalys. Nes ir ši paroda dar kartą patvirtino tą faktą, kad Europa pertekusi maisto produktais. Nors mūsų mėsos, pieno ir kiti gaminiai ir yra aukščiausios kokybės - jų pernelyg daug ES šalims, matyt, neįsiūlysime ir ateityje. Todėl, anot ministrės, būtina išnaudoti visas savo galimybes kitose rinkose. Ministrės nuomone, norint savo produkcija sudominti kitų šalių vartoto- jus, būtina dalyvauti ir nepigiai kainuojančiose parodose, nuolat pristatyti Lietuvą. Be to, dalyvavimas tokiose parodose lietuviams, be abejonės, leis geriau surengti šių metų AgroBalt'o parodą. Beje, kaip šioje Berlyne vykusioje spaudos konferencijoje informavo ministrė K.Prunskienė, šiemet AgroBalt'o paroda bus organizuojama rugsėjo 7-9 d. Šiauliuose. Anot ministrės, dėl to, kad patys mūsų ūkininkai pageidauja AgroBalt'ą rengti periferijoje, o ne Vilniuje. Žodžiu, ten, kur gyvena ir dirba ūkininkai. Pasak kartu su K.Prunskiene spaudos konferencijoje dalyvavusio Žemės ūkio ministerijos sekretoriaus Gedimino Radzevičiaus, AgroBalt'o parodą jau pasirengta surengti Šiauliuose, telieka išspręsti tik kai kuriuos organizacinius reikalus. Svarbi partnerė Kalbėdama apie maloniausias Berlyno mugės akimirkas, žemės ūkio ministrė K.Prunskienė neslėpė, kad dalyvavimas tokioje parodoje pelno neatneša, tačiau ji - dar viena proga patekti į didžiulę Europos rinką. Ypač, kai ji rengiama Berlyne. Ministrė pabrėžė, jog Vokietija yra viena pagrindinių Lietuvos prekybos žemės ūkio ir maisto produktais partnerių. Lietuva į Vokietiją daugiausia eksportuoja pieno produktus (sūrius, pieno miltelius, pieno konservus, grietinę), tabako gaminius, pašarus katėms ir šunims, žuvų konservus, grybus, rapsų sėklas, galvijieną ir kt. Iš Vokietijos daugiausia importuojamas aliejus, kava, tabako gaminiai, kiauliena, augalų sėklos, padažai, žuvys ir kt. Negalutiniais duomenimis, 2005 m. sausio-rugsėjo mėn. žemės ūkio ir maisto prekių eksportas į Vokietiją sudarė 14,1 proc. (2004 m. -13,7 proc.) viso Lietuvos žemės ūkio ir maisto prekių eksporto, importas -13,7 proc. (2004 m. -13,4 proc).

***

	Grandiozinėje parodoje ieškoma verslo partnerių, Lietuvos žinios, p. 7
	Autorius: Mindaugas Biliauskas, data: 2006 01 17
	Didžiausioje pasaulio maisto ir žemės ūkio parodoje "Žalioji savaitė" Lietuvos įmonės ne tik stengėsi palepinti vokiečių gomurius ekologiškais gaminiais, bet ir dairėsi pelningų užsakymų Nuo daugelio ligų gydančios žolelių arbatos, lietuviška juoda duona ar tradiciniai didžkukuliai su spirgučiais - tokių gėrybių gali paskanauti į Berlyno parodų centrą užsukęs lankytojas. Aštuonios Lietuvos įmonės didžiausioje pasaulyje maisto ir žemės ūkio parodoje "Žalioji savaitė" pristato savo gaminius. Bendras Lietuvos ekspozicijos plotas sudaro 238 kv. metrus. Dviejų aukštų kaimo sodybą primenančiame stende lankytojai gali nusipirkti lietuviškos produkcijos, o parodoje dalyvaujantiems verslininkams pagrindinis uždavinys - verslo partnerių paieška. "Kadangi su vietos prekybos tinklais kalbėti sunku, ieškome agento, kuris galėtų ieškoti pirkėjų mūsų gaminiams. Jau pernykštėje parodoje užmezgėme kontaktus su keliomis įmonėmis, tačiau taip greitai niekas nevyksta", - sakė "Gerovės" konservų fabriko pardavimų direktorė Asta Jurėnienė. Daugiau ekologijos Lietuvos įmonės parodoje "Žalioji savaitė" dalyvauja jau ketvirtą kartą. Kadangi šiemet rengėjai pagrindine tema pasirinko ekologinį ūkininkavimą, dauguma Lietuvos įmonių parodoje pristatė gaminius be cheminių priemaišų. V.Stankevičienės įmonė "Saimeta" į parodą atvežė pyrago ir ekologiškos duonos gaminių, amatų centras "Verpstė - lininių žaislų, pripildytų ekologiškų grikių, indų, rankdarbių iš natūralių medžiagų, vaistininkė Jadvyga Balvočiūtė siūlo organizmą stiprinančių arbatų ir kitokių ekologiškų žolelių nuo įvairių negalavimų. "Vokiečiai ypač domisi natūralia medicina, tačiau jie nustemba sužinoję, kad galima įveikti tradiciniais vaistais sunkiai pagydomas ligas", - sakė Balvočiūtė. Tiesa, Mažeikių rajone įsikūrusi verslininkė pirmą parodos dieną sakėsi dar ne- gavusi rimtų pasiūlymų eksportuoti žolelių arbatas į užsienį. Daugiausia vaistažolių mišinių žolininkė žada ir toliau parduoti Lietuvoje, nes užsieniečiai išjos nori pirkti tik dideles gaminių partijas. Tačiau dėl riboto gamybos pajėgumo dideli užsakymai ne visada yra įgyvendinami. "Gerovės" konservų fabriko atstovė sakė, kad šiemet daugiau lankytojų domisi jų uogienėmis, ypač daug dėmesio sulaukia mažai cukraus ar visai jo neturintys produktai. "Orientuojamės į išeivius iš buvusios Sovietų Sąjungos, šie žmonės labiau mėgsta mūsų gaminamą produkciją", - sakė Jurėnienė. Briuselio dėmesys Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė parodoje minėjo, kad Lietuvos ūkininkai ir įmonės turėtų auginti bei gaminti daugiau ekologiškų maisto gaminių. Tikimasi, kad ateityje Lietuvoje pagamintos ekologinės produkcijos kiekis sieks dešimtadalį visų maisto gaminių kiekio. Lietuvą skatinti ekologinę žemdirbystę ragino ir aukšti Europos Komisijos pareigūnai. "Kaimo plėtra, įskaitant verslus, ekologinį ūkininkavimą, turi būti jūsų prioritetai. Taip lengviau rasite savo vietą bendroje Europos Sąjungos žemės ūkio politikoje", - per parodą kalbėjo Europos Komisijos Kaimo plėtros programų direktorius Antonis Konstantinou. Vis dėlto ministrė užsiminė, kad paroda svarbi ne tik ekologiškos produkcijos gamintojams, bet ir visam Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriui, mat parodoje galima pamatyti naujovių, užmegzti kontaktų. "Didelės įmonės, turinčios rinkas, atvyko pažiūrėti į naujas technologijas, pamatyti, ką kiti yra pasiekę", - sakė Prunskienė.

***

TV pranešimų santraukos

	LTV/Panorama 20:30; ES didėja Lietuvos žemės ūkio produktų paklausa
	Autorius: Salomėja Pranaitienė; Diktorius: Rokas Petkevičius Pranešimo eil. nr.: 5; trukmė: 0:01:40 Data: 2006 01 15
	ES didėja Lietuvos žemės ūkio produktų paklausa. Pernai pirmą kartą lietuviškų produktų eksportuota daugiau negu įsivežta. Viena iš populiariausių pasaulyje maisto pramonės ir žemės ūkio parodų vykstanti Berlyne, kur Lietuva prisistato ekologiškais produktais, padeda mums surasti naujų rinkų. Parodos ekspozicija įkurta Žemės ūkio ministerijos lėšomis. Pasak ministrės, tokiu būdu siekiama sudaryti sąlygas rasti naujų rinkų ir nedidelėms įmonėms. Kazimira Prunskienė (žemės ūkio ministrė): Smulkesnėms įmonėms, kurioms yra per brangu dalyvauti parodose, mes galime padėti kitu būdu, per mūsų rinkos reguliavimo agentūrą.
	Atgal į turinį

Radijo pranešimų santraukos

	LR1/Žinios; Vokiečiai mėgaujasi Daujėnų duona
	Autorius: Nenurodytas; Diktorius: J. Doveikienė Pranešimo eil. nr.: 4; trukmė: 0:0:30 Data: 2006 01 15
	Tarptautinėje maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodoje Berlyne dalyvaujantys daugiau kaip 50 valstybių atstovai stengiasi pabrėžti nacionalinį savitumą. Lietuvos stende didžiausią susidomėjimą kelia ekologiški maisto produktai. Didelę paklausą turi rupi Daujėnų duona, natūralios uogienės, grikių blynai.

***

	Ekologinio ūkininkavimo besiėmusi moteris kelio atgal nemato, Šiaurės rytai, p. 6
	Autorius: Gražina Dagytė, data: 2006 01 14
	Klausučių kaime esančio gražaus ekologinio ūkio žemės ploteliuose jau aštuonetą metų plušanti našlė su keturiais savo vaikais būtų daug laimingesnė, jei darbus galėtų planuoti nors dešimčia metų į priekį. Šeima kartu planuoja darbus, pajamas ir išlaidas Sertifikuoto ekologinio ūkio šeimininkei Laimai Kasiulynienei žiemą ypatingai darbingi savaitgaliai. Šeima jau ketvirtadienį skuba produkciją ruošti pardavimui. Į VĮ "Tatulos programa" organizuojamas muges Vilniuje vežamos morkos, bulvės, pastarnokai, kaliaropės, kopūstai, prieskoninės daržovės ir, žinoma, vaistažolės. Visos šios gėrybės penktadienį jau kraunamos į mašinas, o šeštadienis - didžioji prekybos diena. Išvažiuojama anksti. Ūkininkė prekiauti paprastai vyksta su dviem ar net trimis mažaisiais savo sūnumis: "Atžalyno" vidurinės mokyklos penktoku Antanu ir aštuntokais dvyniais Kęstučiu ir Mindaugu. Vyresnysis vienuoliktokas Rolandas tik padeda pasikrauti. Ūkininkė džiaugiasi, kad vaikai netingi dirbti, kad sugeba planuoti ne tik pajamas, bet ir išlaidas. Tačiau labiausiai ji tvirtina esanti dėkinga "Tatulos programos" Biržuose vadovei Valerijai Gražinienei, kuri ne tik pasirūpina ūkininkais, bet ir sugeba su jais puikiai bendrauti. "Pasitarti einu tarsi pas mamą", - sako ponia Laima ir čia pat priduria, jog tik nelaimėje galėjusi pažinti tikruosius draugus. Kai prieš aštuonetą metų netikėtai mirė jos vyras, pagalbą pirmosios pasiūlė dvi moterys - V. Gražinienė ir dabartinė Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė. Pasak p. Laimos, užėjus pagalbos prašyti pas tuometinius, o vėliau ir dabartinius savivaldybės valdininkus, kai kurie jų net neatsisukdavo į nelaimės ištiktą moterį, nesiteikdavo akių pakelti nuo kompiuterio ekrano. Tačiau dabar didieji vargai jau praeity - vaikai paaugo, problemos gerų žmonių pagalba irgi išspręstos. Ramybės neduoda tik viena - sunku planuoti darbus. O norėtųsi...nors dešimčiai metų į priekį. Keliami dideli reikalavimai Paskutiniu metu Kasiulynai ypač daug jėgų įdėjo augindami vaistažoles. Net svarstė, ar nevertėtų jų turėti gerokai daugiau. Šalavijų, pipirmėčių, melisos, medetkų, raudonėlio, ramunėlių auginimas, skynimas, džiovinimas bei pakavimas labai tiko ir vaikams. Greta buvo užveista ir prieskoninių daržovių. Vilniečiai labai laukia peletrūnų, dašių, bazilikų ir, žinoma, pankolių. Tačiau planuoti į priekį sunku. Pagrindinė problema - realizavimas. Kol kas didžioji prekyba vyksta mugėse. O ką reikėtų daryti, jei jų nebebūtų? Kiek ilgai ūkininkai turės tokią puikią galimybę savo išaugintas gėrybes pardavinėti vilniečiams? Štai kad ir daržovės. Pernai paskambino viena firma ir paprašė 30 tonų raudonųjų burokėlių. Pasiteiravus, ar to reikės ir kitąmet, atsakymo nebuvo. Pasak ūkininkės Laimos, produkcijai, o ypač vaistažolėms, keliami labai dideli reikalavimai. Jei reikia specialių džiovyklų ir kitokių "mandrybių" tam, kuris per metus parduoda 300 ar 400 pakelių vaistažolių, pasak Laimos, verta pagalvoti, ar verta užsiimti šių kultūrų auginimu. Gal geriau ir turimas žoleles išdalinti labdarai? Kol kas Kasiulynai vaistažoles džiovina antrajame namo aukšte įsirengtoje senovinio tipo džiovykloje. Riboja įstatymų netobulumai Dešimt metų ekologiškai ūkininkaujanti moteris prisipažino nukentėjusi dėl įstatymų netobulumų. Prieš aštuonerius metus tapusi našle su keturiais mažamečiais vaikais ji pastebėjo turinti labai mažai teisių, bet labai daug pareigų. Savo ūkyje pati viena nedaug ką galėjo spręsti. Dvylika su puse hektaro ūkio Klausučių kaime buvo padalinta jai ir mažamečiams vaikams po lygiai - 2, 5 ha. Kiekvienas šeimos narys už savo žemę turi mokėti mokesčius, nors jam tebūtų vos keleri metukai, jei tos žemės yra daugiau nei 1, 5 ha. Be teismo sprendimo motina negali nuspręsti, ką daryti su žeme. Laima Kasiulynienė sako, jog kiekvienam aišku, jog vaikui pa- prastai tereikia saldumynų, žaislų, pramogų. Įstatymai neleidžia net įdarbinti savus vaikus ūkyje, kol jiems sueis 18 metų. Vaiko teisės saugančios jį nuo... darbo. Motinai natūraliai kyla klausimas, kaip šeimai išgyventi ir kaip našlei motinai išmokyti dirbti savo vaikus nenusižengiant įstatymams. Kantrybės užteks Ekologinis ūkis reikalauja didesnių investicijų. Ūkininkė juokiasi jaučianti, jog Lietuva stipriai europėja. Ir ne vien todėl, kad ūkininkai gauna nemažas išmokas. Daug kainuoja ir pati daržovių sėkla. Pavyzdžiui, 2 gramai ekologiškų salierų sėklos kainuos apie 80 litų, S gramai morkų sėklos - apie 50 litų ir 1.1. Nesunku paskaičiuoti, jog išlaidų tikrai yra nemažai. Nenuostabu, jog būna ir sunkių dienų, kai atrodo, jog jau išseko paskutinis kantrybės lašas. Tačiau Laima - darbšti moteris. Anot jos, "kelio atgal nėra, tik į priekį". Jei šeima, išgyvenusi pirmuosius tragiškus metus po vyro bei keturių vaikų tėvo netikėtos mirties, nemetė ūkio, tai nemesianti ir dabar. Visiems užteks stiprybės planuoti ateitį pusiau kaime ir pusiau mieste, kur prie senovinio tipo didelio medinio stalo vietos pakanka ne tik motinai, jos vaikams, bet ir vaikų draugams. Kaimynė Marytė pastebėjo, jog tokios rūpestingos mamos kaip Laima reikėtų gerai paieškoti. Ji suspėja ir ūky plušėti, ir visokių gardumynų pritaisyti - gal todėl vaikų draugus taip traukia po pamokų pirmiausiai užsukti į Kasiulynų kiemą. Pati Laima sako tenorinti vieno - kad jos sūnūs būtų geri ne tik sau, bet ir kitiems, kad niekam neteiktų skausmo. O kokį jie dirbs darbą, jau ne taip svarbu - ar bus kompiuterių specialistai, ūkininkai, ar juodadarbiai svetimoj šaly. Kad tik užtektų širdies gerumo.

***

Papildyta 2006-01-14

ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA                                                                Viešųjų ryšių skyrius                                               tel. (8~5) 239 10 18, faks.  (8~5) 239 12 12;                                              http://www.zum.lt/      el. paštas spauda@zum.lt

Informacija                                                                                                                                                                         2006 01 13

                                   „Žaliajai savaitei“ – 80 metų   

Sausio  12 dienos vakare Berlyne oficialiai atidarytai tarptautinė maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės paroda – mugė  „Žalioji savaitė“ šiandien atvėrė duris lankytojams ir  kvies juos į svečius net 9 dienas. Šiai “Žaliajai savaitei” skirtas ypatingas rengėjų ir dalyvių dėmesys, mat šiemet  sukanka 80 metų nuo pirmosios  parodos,  surengtos 1926 metais.

Ši paroda labai populiari net tik Europoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių, kurios čia atvyksta parodyti  naujausių savo maisto pramonės ir žemės ūkio pasiekimų, moderniausių  technologijų, įtvirtinti rinkodaros pažangos ir formuoti žemės ūkio politikos pasauliniu mastu.

Šiemet parodoje dalyvauja per 1 500 dalyvių iš 51 šalies, tarp jų – ne tik 8 Vokietijos Federacinės Respublikos žemės,  ES šalys narės ir jos artimiausios kaimynės,  bet ir Japonija, Indija, Izraelis, Kenija, Nepalas, Peru ir pan. Parodos rengėjai  šių metų partnere  pasirinko Rusijos Federaciją.

Nuo 1981 metų parodos metu pradėti rengti tarptautiniai žemės ir maisto ūkio forumai tapo nuolatine tradicija. Nuo to laiko pirmosiomis parodos dienomis į Berlyną susirenka aukščiausi Europos Bendrijos  ir kitų  šalių žemės ūkio politikos kūrėjai aptarti  svarbiausių laikmečio problemų ir ateities perspektyvų. Šiemet parodos renginiuose dalyvauja žemės ir maisto ūkio ministrai iš 29 šalių.

Kaip sakė Lietuvos žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, „Žalioji savaitė“ labai svarbi ir Lietuvai, kuri sėkmingai tapo lygiateise Europos Sąjungos nare ir jau kaip lygiavertis partneris dalyvauja visuose integracijos procesuose, tiek kuriant  bendrąją žemės ūkio politiką, tiek ir atstovaujant ES poziciją derybose su Pasaulio prekybos organizacija (PPO). Pasak ministrės, Lietuvai labai svarbus yra ir tas faktas, kad vis didesnis vaidmuo šiuose procesuose tenka mažosioms šalims narėms.

 „Vokietija yra viena iš  svarbiausių mūsų partnerių, su kuriais mes palaikome nuolatinius prekybos ir kultūros mainus, o „Žalioji savaitė“ kaip tik yra vienas iš tokių renginių. Tai  labai tinkama vieta kontaktams užmegzti ir kontraktams sudaryti“, - sakė Kazimiera Prunskienė. Ministrė pasidžiaugė, kad šiemet Lietuvos delegaciją sudaro ne tik šalies parlamentarai, ministerijos pareigūnai, bet ir didelis būrys spaudos, radijo, ir televizijos žurnalistų, kurie paskleis parodos dalyvių patirtį ir pasiekimus ne tik žemdirbiškajai, bet ir verslo, politinei ir visai visuomenei. Tokio pobūdžio informacija padės mūsų šaliai lengviau suprasti ir įsisavinti naujus įsipareigojimus, kuriuos Europos Sąjunga prisiėmė PPO derybose Honkonge, liberalizuojant  žemės ir maisto ūkio produktų rinką pasaulio mastu.

Žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės dienotvarkė „Žaliojoje savaitėje 2006” labai įtempta: Berlyno Europos Akademijoje vakar (sausio 12 d.) ji skaitė pranešimą „Europos žemės ūkio perspektyvos“ tarptautinėje konferencijoje „Europos žemės ūkio modelių palyginimas“, šiandieną ji rengia spaudos konferenciją „Lietuvos žemės ir maisto ūkio sektoriaus aktualijos: dabartis ir perspektyvos“, susitinka su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Mariann Fischer Boel, VFR maisto, žemės ūkio ir vartotojų apsaugos ministru Horst Lorenz Seehofer, Danijos šeimos ir vartotojų apsaugos minitru Lars Barfoed, Estijos žemės ūkio ministre Ester Tuiksoo, Latvijos žemės ūkio ministru Martinš Roze, pasirašo bendradarbiavimo sutartis su Saksonijos-Anhalto federalinės žemės ūkio ministre Petra Wernicke, IFWekspo Nacionalinės ir tarptautinės mėsos ir maisto pramonės instituto vykdančiąja direktore Rita Hopfner dėl „AgroBalt 2006“, priima kitų šalių delegacijas Lietuvos nacionaliniame stende. Rytoj ministrė K. Prunskienė susitinka su Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministru Krszystof Jurgiel, dalyvauja Rytų – Vakarų žemės ūkio forume „Vartotojų apsaugos politika – impulsas skaidriai pasaulinei žemės ūkio prekybai“, Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministru Krszystof Jurgiel, dalyvauja ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarės Mariann Fischer Boel priėmime.

Žemės ūkio politika

Berlyno parodų rūmų prezidentas Raimundas Hošas (Raimund Hosch), atidarydamas parodą pažymėjo, kad svarbus 71 – ąjį kartą vykstančios  „Žaliosios savaitės“ – akcentas yra tas, kad dalyvauja labai įvairi šalių sudėtis,  bet to, Rusija joje dalyvauja kaip partneris.  Rusijos  ekspozicija – didžiausia iš visų parodoje dalyvaujančių užsienio šalių, užimanti 6 tūkst. kvadratinių metrų, šalį atstovauja 20 regionų ir 400 maisto ir žemės ūkio įmonių.

Rusijos žemės ūkio ministras Aleksejus Gordejevas akcentavo, kad nežiūrint, jog Rusija  tebėra „jauna“ laisvosios rinkos šalis, tačiau ji neabejotinai siekia tapti lygiaverčiu ES prekybos ir kultūros mainų partneriu. Kalbėdamas apie šalis, su kuriomis palaiko artimiausius prekybos mainus, svarbiausiomis jis įvardijo Vokietiją, Prancūziją, Austriją, JAV, Kanadą ir Lietuvą.

ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarė Mariann Fischer Boel pažymėjo, kad žemės ir maisto ūkio problemas ji vertina ne pagal gamtos, bet pagal politinį orą ir  „iš traktoriaus kabinos“ pozicijų, t. y. stengiasi viską vertinti žemdirbių akimis. Pasak jos, šis laikmetis yra ypatingai svarbus, tiek pokyčių, kiek dabar vyksta žemės ūkyje, iki šiol nebuvo. „Plečiantis Europos Sąjungai, buvo baiminamasi įvairių finansinių nesklandumų, rinkos sutrikimų, tačiau viskas įvyko labai sklandžiai“, - kalbėjo komisarė. Ji sakė, kad nereikėtų skųstis ir dėl to, kad 2007-2013 m. finansiniu laikotarpiu vietoje planuotų 89 mlrd. eurų žemės ūkiui ir kaimo plėtrai teks tik 70 mlrd.  Pasak  Mariann Fischer Boel, nusivylimą derėtų pakeisti labai apgalvotais planais, kaip kuo tinkamiau tuos pinigus panaudoti. Komisarė akcentavo, kad ES sutiks atsisakyti eksporto subsidijų, jeigu tą patį padarys ir svarbiausi oponentai – JAV ir Brazilija, kurios remia savo žemdirbius labiau paslėptomis formomis.

Lietuvos nacionalinis stendas

 „Žaliojoje savaitėje“ Lietuva dalyvauja jau ketvirtąjį kartą, nacionalinį šalies stendą rengia Žemės ūkio ministerija. Lietuvos ekspozicija, įrengta 8.2 salėje 238 kv. m.  plote, išsiskiria originaliu, etnografinę dviejų aukštų kaimo sodybą primenančiu apipavidalinimu.

Šiemet parodoje savo produkciją pristato 8 mūsų šalies įmonės. UAB „Rovisa” išrankiems Vokietijos vartotojams siūlo įvairius mėsos gaminius, UAB „Akmedita” – konditerijos gaminius, savo produkciją pristato UAB „Gerovės konservų fabrikas”. Ypatingas dėmesys Lietuvos stende  skiriamas ekologiškiems gaminiams: V.Stankevičienės įmonė „Saimeta“ į parodą atvežė pyrago ir ekologiškos duonos gaminių, amatų centras „Verpstė“ – lininių žaislų, užpildytų ekologiškais grikiais, indų, rankdarbių iš natūralių medžiagų, garsi Lietuvos vaistininkė – žolininkė Jadvyga Balvočiūtė siūlo organizmą stiprinančių arbatų ir kitokių ekologiškų žolelių nuo įvairių negalavimų.

Parodos lankytojai  su malonumu prisėda prie gryno medžio stalų stilizuotoje smuklėje, kur šiemet šeimininkauja restoranų tinklas “Bernelių užeiga” (UAB “Bajorkiemis”), tautinėmis melodijomis svečius linksmina Kauno muzikos ansamblis „Ainiai.  

Šiandien tik pirmoji parodos diena, tad lankytojų laukia dar daug malonių akimirkų.

                                                                                                               Žemės ūkio ministerijos informacija

Cituojant pranešimus, šaltinį prašome nurodyti.

Pranešimai siunčiami kompiuteriu. Jeigu kiltų neaiškumų, prašome informuoti.

***

Papildyta 2006-01-13

Su ministro įsakymais susijusios naujienos

Dėl maistinių bulvių augintojų registravimo Lietuvos Respublikos fitosanitariniame registre ir jų kontrolės plačiau >>

***

Papildyta 2006-01-12

Atsiprašome, dr. St. Maikštelienės straipsnį (kaip labai svarbų) taip pat įdėjome į "Naujienų" sk.

	Derlius priklauso nuo sėklų kokybės, Žemės ūkis, p. 13, 14
	Autorius: Dr. Stanislava Maikštėnienė LŽI Joniškėlio bandymų stotis, data: 2006 01 01
	Lietuvoje sukaupta didelė sėklininkystės patirtis. Mokslinės įstaigos atlieka svarbiausių lauko augalų selekciją ir pirminę sėklininkystę, veislių tyrimo stotys daro atranką ir parenka tinkamiausias regionui veisles. Keturi sėklininkystės "stulpai" Sėklininkystės svarbą tikrai sunku pervertinti. Mokslinių tyrimų duomenimis, daugiau kaip 20 proc. derliaus priklauso nuo sėklų kokybės. Ilgai auginama net ir vertingiausia sėkla užsiteršia, praranda gerąsias savo savybes. Augalų veislės savo genetines savybes išlaiko keičiantis daugeliui kartų, tačiau pamažu blogėja ūkinės ir biologinės jų savybės. Svarbiausios blogėjimo priežastys: mechaninis užteršimas, susikryžminimas, hibridinių augalų skilimas, mutacijos. Kintant agrotechninėms sąlygoms ir ūkininkavimo būdams, didėja ir tobulesnių veislių poreikis. Pastaraisiais metais, vis labiau intensyvinant augalininkystę ir vis gausiau tręšiant, sukurta nemažai javų veislių, atsparių išgulimui. Sėklininkystę paprastai sudaro keturios grandys: selekcinė sėkla, superelitas (A), elitas (B) ir sertifikuotos sėklos (Cl, C2). Sėklinių pasėlių agrotechnika labai skiriasi nuo maistinių ir pašarinių javų agrotechnikos. Visų pirma, siekiant išvengti mechaninio susimaišymo, svarbu parinkti tinkamus priešsėlius. Ypač svarbu nesėti žieminių javų po žieminių, nes gali sudygti priešsėlio augalai ir sumaišyti sėklinę medžiagą. Kuo ilgesnis sėjomainos tarpas tarp tos pačios rūšies augalų, tuo didesnė garantija, kad bus išvengta mechaninio užteršimo. Svarbus ir kitas agrotechnikos reikalavimas - pasėlio tankumas. Kuo tankesnis pasėlis, tuo didesnė tikimybė gauti mažiau sėklinės medžiagos, nes bus daugiau smulkesnių, sėklai netinkamų, mažesnių už 2,5 mm grūdų. Svarbu išauginti sveiką sėklą, nes kuo ji sveikesnė, tuo stipresnė dygimo energija, susiformuoja lygesnis pasėlis ir subręsta gausesnis derlius. Sėklinius pasėlius reikia pasėti tam tikrais atstumais nuo kitų pasėlių. Žieminiams rugiams taip pat kitiems besikryžminantiems augalams sėklininkystėje turi būti skiriama daugiau dėmesio; sėjant juos nuo kitų kultūrų turi skirti ne mažiau kaip 200 metrų. Ekologiniams ūkiams - ekologiniai reikalavimai Dar sudėtingesnė sėklininkystė ekologiniuose ūkiuose. Pirmiausia daugiau dėmesio turi būti skiriama bioįvairovei palaikyti ir agrotechnikai - optimalaus tankumo pasėlio formavimui. Mat pasėlio sveikumas tokiuose ūkiuose labiausiai priklauso nuo agrotechninių priemonių. Kovai su ligomis ir kenkėjais labai efektyvių sertifikuotų ekologiniuose ūkiuose augalų apsaugos priemonių nėra daug. Pastaraisiais metais, įstojus į Europos Sąjungą, keliami didesni reikalavimai ir sėklininkystei. Visų pirma sandėliai turi būti registruoti fitosanitariniame registre. Tai ženklas, kad tokiame ūkyje nėra karantininių ligų. Jeigu ūkyje kultivuojama ekologinė ir intensyvi žemdirbystė, ekologinei žemdirbystei turi būti paskirti atskiri specialūs sandėliai. Schema - kaip lakmuso popierėlis Įprasta vertinimo schema pagal SWOT analizę: stiprybės, silpnybės, grėsmės ir perspektyvos. Stiprybė - ekologiniai ūkiai ir jų plotai didėja, ekologinių produktų paklausa ir rinka plečiasi, o įsigaliojus ES reikalavimui ekoūkiuose sėti tik ekologišką sėklą, jų poreikis sparčiai didės. Silpnybė - ekologinės sėklininkystės srityje laimėjimai menki. Ekologiniai ūkiai, dėmesį sutelkdami įžemės ūkio produktų gamybą ir anksčiau nesi vertę sėklininkyste, neturi licencijų įvežti aukštų reprodukcijų sėklų, o intensyvios žemdirbystės ūkių sėklininkystėje kuriasi uždaras ratas, kai parduodama tik paskutinės reprodukcijos sertifikuota sėkla C2, o ją pasėjus, nuimtas derlius vertinamas kaip nesėklinė medžiaga. Grėsmės - neturint sėklininkystės ekologinių ūkių ir negalint įsigyti aukštų reprodukcijų sėklų, ekologiniams ūkiams sertifikuotą sėklą gali tekti įsivežti iš užsienio šalių, kurios kainos gali sužlugdyti ekologinių ūkių pelningo verslo perspektyvą. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. ekologiniai ūkiai turi laikytis Europos Sąjungos reglamento Nr.2092-91/ EEB, kurio vienas punktas reglamentuoja tik ekologinių sėklų naudoj imą. Iki 2006 m. sausio 1 d. Europos Komisija leido Lietuvai, kaip nepasirengusiai ekologinei sėklininkystei, ekoūkiuose naudoti neekologinę sėklą. Tačiau nuo minėtos datos ši taisyklė jau privaloma. Perspektyva - sėklų įsigijimo būdų yra įvairių: • pirkti sertifikuotą sėklą iš ekologiškai ūkininkaujančių tiekėjų; • naudoti savo ūkiuose vienerius metus ekologiniame ūkyje išaugintą sėklą; • pirkti iš ekologinių ūkių ir nesertifikuotą produkciją naudoti kaip sėklą; • patiems importuoti norimų rūšių ir veislių sėklas iš užsienio šalių; • kurti stiprius ekologinės sėklininkystės ūkius su galimybe gauti licenciją įvežti. "Lengvo verslo" sunkumai Žinotina, kad visais atvejais ekologinių ūkių šeimininkai sėklos įsigijimo dokumentą privalo pateikti sertifikuojančiai įstaigai VšĮ "Ekoagros". Jeigu Lietuvoje nėra tokių sėklų tiekėjų, kurie galėtų tiekti norimą sėklą, žemės ūkio įmonė ar ūkininkas turi kreiptis į "Ekoagros" prašydami leisti naudoti neekologišką sėklą. Dabartiniu metu, kai tiesioginės išmokos nesusietos su išaugintos produkcijos kiekiu, kai kurie ūkininkai nesistengė įsigyti sertifikuotos sėklos, užtikrinančios didžiausius derlius, nes tam tikrą pelną duoda tiesioginės išmokos. Tačiau ateityje numatoma tiesiogines išmokas susieti su realizuotos produkcijos kiekiu, todėl sertifikuotos sėklos svarba dar padidės. Juk sėkla 20 proc. ir daugiau lemia derlių. Ko gero, vienas realiausių sprendimų - kurti ekologinės sėklininkystės ūkius. Dažnai ūkininkai mano, kad sėklininkystė - lengvas verslas. Tačiau į sėklinės medžiagos kainą įeina daug papildomų elementų: ir kasmetinė registracija fitosanitariniame registre, ir sėklinių plotų aprobacija, sėklinių plotų ravėjimas, sėklinės medžiagos frakcionavimas, atmetant mažesnes negu 2,5 mm sėklas, ir taros, etikečių įsigijimas bei taros ženklinimas, pagaliau beicavimas ekologiškiems ūkiams leistinais nepigiais biologiniais beicais, taip pat daug didesnių sandėliavimo patalpų poreikis. Nors ekologiniuose ūkiuose ir leidžiama sėti savą, ekologiniame ūkyje išaugintą sėklą, tačiau reikia žinoti, jog kuo aukštesnė reprodukcija, tuo didesnis bus derlius. Kas laikytina ekologiška sėkla, iki šiol dar nėra aiškiai apibrėžta - ar tai ekologiniams ūkiams išvesta sėkla, ar tik ekologiškai išauginta sėkla? Turbūt vertingiausia specialiai ekologiniams ūkiams sukurta sėkla. Tai tokios veislės, kurios atspariausios ligoms, turi stiprią šaknų sistemą, plačialapės, greito augimo, gerai žiemojančios ir gerai stelbiančios piktžoles. Joniškėlio bandymų stoties patirtis Joniškėlio bandymų stoties ūkis atestuotas kaip sertifikuotų sėklų tiekėjas 2002 m. Ūkio sandėliai fitosanitariniame registre registruoti taip pat 2002 m. ir juos privaloma kasmet perregistruoti. Kadangi dalis Joniškėlio bandymų stoties ūkio turi ekologinio ūkininkavimo sertifikatą, vienas sandėlis skirtas ekologinėms sėkloms laikyti. Sandėlis, kuriame galima laikyti įvairių augalų rūšių sėklas, yra 1001 talpos. Šiame sandėlyje yra javų ir daugiamečių žolių valomosios "Petkus Gigant", taip pat trijeriai. Pereinamųjų metų nerealizuotos sėklos yra perkeliamos į intensyvaus ūkio pašarų sandėlį. Joniškėlio bandymų stotyje jau pasirodė ir pirmosios ekologinio ūkininkavimo sėklininkystės sistemos kregždės. Pirmiausia tai ekologinei sėklininkystei skirtas specialus sandėlis, jame sukomplektuotos valomosios, kuriomis nebus valoma intensyvaus ūkio sėkla, todėl sėklos išliks ekologiškai švarios. Sandėlyje veikia aktyvi ventiliacija, padėsianti išsaugoti gerą sandėliuojamų sėklų gyvybingumą. Patikima vėdinimo sistema leidžia išsaugoti sveiką, erkėmis ir kitais kenkėjais neužkrėstą sėklą. Ekologinę sėklą išauginti ne taip paprasta Aukštos reprodukcijos sėklų įsigijimas yra viena didžiausių problemų. Kai kurias sėklas stengiamės įsivežti iš kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Latvijos, tačiau siekiant išlaikyti ekologiniams ūkiams būtiną bioįvairovę ir kiek įmanoma didesnį tų pačių augalų sugrįžimo į tą patį lauką intervalą, suformuota aštuonialaukė sėjomaina, smulkiai suskaidyti laukai, todėl atskirų kultūrų sėklų išauginama mažai. Juo labiau, kad ne mažiau kaip 20 proc. turi sudaryti ankštiniai augalai. Auginami mažiau sergantys įvairiomis lapų ligomis miežiai 'Auksiniai 3', aukštaūgiai, gerai stelbiantys piktžoles žieminiai kviečiai 'Tauras', derlingos avižos 'Migla' ir žirniai ' Eiffel'. Išauginti ekologinę sėklą sudėtinga dar ir dėl to, kad cheminių priemonių nuo ligų ir kenkėjų naudoti negalima, tačiau ekologinei sėklai nuolaidų nėra -ji turi būti neužkrėsta patogeniniais mikroorganizmais, turi būti sveika ir gyvybinga. Todėl ekologiškos sėklos augintojai turi išstudijuoti visus būdus sveikai sėklai išauginti. Vienas jų - sėti kuo anksčiau, ypač žirnius, kad jų nepažeistų vaisėdis. Ekologiniuose ūkiuose yra galimybė naudoti įvairias kalio trąšas, tačiau mineralinių azoto ir fosforo trąšų iš esmės naudoti negalima. Vadinasi, ekologiniuose ūkiuose siekiant išauginti tinkamą sėklinę medžiagą, reikia tręšti organinėmis trąšomis, kurios įvairiais maisto elementais papildo dirvožemio atsargas. Norint tręšti ekologinius plotus žaliąja trąša, teks rūpintis ir augalų, tinkančių žaliajai trąšai, sėklininkystė (baltųjų garstyčių, aliejinių ridikų), tačiau šiems pasėliams ekologinės subsidijos nenumatytos. IŠVADA - vertingiausia turėti mišrų ūkį. Plėtoti ne tik augalininkystę, bet ir gyvulininkystę. Ekologinių ūkių plėtros sparta priklausys nuo šeimininkų verslumo. Ekologinių ūkių plotai ir skaičius pastaraisiais metais sparčiai padidėjo, tačiau tų ūkių šeimininkų, kurie ekologiškai ūkininkauti ėmėsi siekdami gauti padidintas išmokas, kelias neilgas. Dažnai klausiama, ar negalima savo ūkyje išaugintos sėklos sėti 4 ir daugiau metų. Dėl jau minėtų priežasčių sėklą būtina atnaujinti. Be to, ekologiniuose ūkiuose gali būti ir didesnis užkrėstumas patogenais. Kita vertus, ekologinės sėklininkystės problema tampa ir blogos agrarinės būklės kaimyniniai laukai. Tuščioji aviža sunkiai išnaikinama ir išskiriama iš javų sėklinės medžiagos. Sėklinių javų pasėlius ūkininkai sunkiai įpranta ravėti.

***

	Ekologinė žemdirbystė: pelnas ar valdžios apynasris?, Bičiulis, p. 2
	Autorius: Ona Petravičienė, data: 2006 01 11
	Po trumpų Seimo nario Z. Mikučio, mero pavaduotojo R. Atkočaičio naujametinių pasveikinimų pirmajame šiemet rajono žemdirbių susirinkime visas dėmesys buvo skirtas ekologinei žemdirbystei. Žemės ūkio skyriaus vedėjas G. Karklelis dviem viešniom iš Kauno - Žemės ūkio rūmų specialistei L. Malinauskienei bei VĮ "Ekoagros" ekspertei D. Mileškaitei pateikė daugeliui rūpimą klausimą: - Rajone yra daug smulkių ūkių, kuriuose nenaudojama chemikalų. Tokie ūkiai praktiškai ir imasi ekologinės žemdirbystės. Bet daugelis abejoja šių ūkių perspektyva. Kaip apsispręsti žemdirbiui? ŽŪR specialistė L. Malinauskienė sakė, kad, Lietuvai iš Europos Sąjungos išsiderėjus didžiausią paramą, ekologinis ūkininkavimas mūsų šalyje tampa neblogu pragyvenimo šaltiniu, o sveikų produktų paklausa šalyje vis didėja. Pradėjusiems ekologiškai ūkininkauti piniginė parama mokama nuo pirmų metų, o tokiame ūkyje išauginta produkcija ekologiška laikoma tik po poros metų. Ir nors derliai šiuose ūkiuose yra žymiai mažesni nei įprastiniuose,- susidomėjimas ekologine žemdirbyste, kaip ir nemaža ES parama, pasak L. Malinauskienės, Lietuvoje didelis. - Planuojama, kad iki 2010 m. tokie ūkiai Lietuvoje sudarys 15 procentų visų ūkių,- sakė viešnia. Vienintelės Lietuvoje ekologinių ūkių sertifikavimą atliekančios viešosios įstaigos "Ekoagros" ekspertės D. Mileškaitės teigimu, išmokos ekologinių ūkių seimininkams ir ateityje nemažės. Svarbiausia - sukurti šiems produktams reikalingą rinką. - Paklausa sveikiems produktams yra, - sakė D. Mileskaitė. -Trūksta tik pardavėjų kooperacijos. Žuvininkystės ūkiai kasdien prašo daug ekologiškai išaugintų grūdų, o jų nėra. Kai į Kauną atveža iš ekologiškų produktų kepamą duoną,- ji bematant išperkama. Bet, paklausę šių svečių atsakymų į klausimus, daugelis susirinkimo dalyvių suprato, kad neužtenka, šovus į galvą minčiai apie tūkstantines išmokas, rašyti prašymą "Ekoagrai" dėl ekologinio ūkininkavimo. Vietoje didelių pinigų galima susilaukti ir greito bankroto. Pavyzdžiui, jei ta pati "Ekoagra" dėl kokių nors pažeidimų atims ūkio sertifikatą, Nacionalinei mokėjimo agentūrai teks grąžinti ne už vienerius metus gautas išmokas, nes sutartys sudaromos 5 metams. O ekologiniams ūkiams taisyklės kartais keičiamos vos ne kas mėnesį. Ne išimtis ir 2006-ieji. ES sugriežtinus ekologinio ūkininkavimo reikalavimus, šiemet daržovės, javai, daugiametės žolės, vaismedžiai ir uogos šiuose ūkiuose turi būti sodinami ir sėjami iš ekologiškai išaugintų ir chemiškai neapdorotų sėklų bei augalų. Viešnios jau dabar perspėjo, kad dėl šių priežasčių gali pritrūkti sėklos. Ne pirmus metus ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai gal ir susirinks ją, o ką daryti pradedančiam? Tokių "apynasrių" čia - ne vienas. Nemažai ekologinių ūkių šeimininkų laiko bites. Tiesa, už jas lietuviai kaip ekologinio produkto gamintojai iki šiol išmokų negaudavo. Nesulauks jų ir šiemet. ES pareikalavo, kad, norintys gauti paramą., biteles privalės maitinti ekologišku cukrumi, kurio Lietuvoje nėra. D. Mileškaitė sakė, kad tokio tektų ieškoti ES šalyse ir už nemažą kainą. Pranešėja daug dėmesio skyrė ekologiškų produktų rinkos sukūrimo problemoms. D. Mileškaitės nuomone, čia būtina kooperacija. Niekas iš perdirbėjų nesikalbės su smulkiu gamintoju, todėl suprantamas ekologinių ūkių šeimininkų noras, kad ir toliau jiems būtų mokama ne nuo parduotos produkcijos kiekio, o už žemės hektarus. Girdint apie griežtus ES reikalavimus, tampa aišku, kodėl vakariečiai su savo kiaulėmis braunasi į Rytus. Danų ūkininkai už ekologinę žemdirbystę irgi gauna solidžias pinigines išmokas, o jei mūsų tautiečiai savo žemes tręš jų kompleksų srutomis - išmokų negaus.

***

	Buvusiai žurnalistei išlaikyti atstumo su pavaldiniais nepavyko, Panevėžio sekundė, p. 3
	Autorius: Gintautas Subačius, data: 2006 01 10
	Sausio 8-ąją sukako penkeri metai, kaip Panevėžio apskrities viršininko pavaduotoja dirba buvusi žurnalistė Naujosios sąjungos narė Zita Kukuraitienė. Per tuos metus apskrities valdžios viršūnėje pasikeitė trys viršininkai - Ramūnas Vyžintas, Rimantas Sankauskas ir Gema Umbrasienė, o prieš Naujuosius penkiasdešimtmetį atšventusi ponia Zita savo poste išsilaikė ir, jei Seimo valdančioji koalicija neiširs, jos laukia dar bent treji jau įprasto darbo metai. Visos įstaigos sulaukė investicijų Z.Kukuraitienė pasidžiaugė, kad per jos darbo Panevėžio apskrities viršininko administracijoje metus visos apskrities valdžios pavaldume esančios įstaigos sulaukė investicijų ir bent iš išorės pagražėjo. Pasak jos, baigiama statyti G.Petkevičaitės-Bitės biblioteka, neatpažįstamai pasikeitė Specialioji internatinė mokykla, A.Bandzos kūdikių ir vaikų globos namai, abi miesto ligoninės, buvo įkurtas Priklausomybės ligų centras, atsirado viešoji įstaiga "Aukštaitijos siaurasis geležinkelis". Viršininkės pavaduotoja akcentavo, kad sutvarkyta visų pastatų išorė, jie apšiltinti ir visose patalpose galima normaliai dirbti, lankytis, mokytis, gyventi. Anot jos, dar reikia investicijų Apskrities viršininko administracijai pavaldžių įstaigų viduje, tačiau šie darbai gali būti atliekami pamažu. Teko gelbėti siauruką Savo pirmuoju darbu apskrities vadovybėje Z.Kukuraitienė laiko būtent siauruko gelbėjimą. Pasak jos, tik pradėjus dirbti buvęs apskrities viršininkas Tomas Josas pristatė dėl siauruko atvykusią anglų delegaciją. "Iš pradžių nežinojau, nei kur, nei kaip tą delegaciją priimti,- prisipažino Z.Kukuraitienė, - tačiau šiaip taip išsisukau. Prieš penkerius metus nuolat dėl siauruko tekdavo važinėti į Vilnių. Vos ne paradoksas, kad praėjus penkeriems metams "Lietuvos geležinkeliai" pareiškia uždarantys platųjį geležinkelį". Z.Kukuraitienė sakė, kad per tuos metus apskrities administracija iš miesto Savivaldybės į savo pavaldumą perėmė Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, iki rugsėjo Panevėžio konservatoriją ir Vytauto Mikalausko pagrindinę mokyklą reorganizuos į V.Mikalausko menų mokyklą. Be to, Sveikatos apsaugos ministerijos žinion buvo perduota Rokiškio psichiatrijos ligoninė, nes, pasak apskrities viršininkės pavaduotojos, vienai apskričiai rūpintis visos Lietuvos problemomis buvo per sunku. Neatsisakė bendrauti su žmonėmis "Bene svarbiausia, kad keičiantis apskrities vadovams liko darbų ir tradicijų tęstinumas,- sakė Z. Kukuraitienė, - ir, nepaisant jų politinių pažiūrų, specialistų ir vadovų kaitos administracijoje ir jai pavaldžiose įstaigose beveik nebuvo. Džiugu, kad Apskrities viršininko administracijoje dirba geri specialistai, jais galiu visiškai pasitikėti. Tiesa, išėjusi iš "Sekundės", kur teko bendrauti su žmonėmis, maniau pasikeisti, tačiau savęs pergalėti nepavyko ir atstumo, kuris dažnai esti tarp viršininko ir pavaldinių, neišlaikiau. Tiesa, tai kai kuriems darbuotojams buvo keista". Z.Kukuraitienė pasigyrė, kad jos iniciatyva Panevėžyje pradėtos rengti "Tatulos" programos ekologiškų produktų mugės, į apskrities meno ir sporto švenčių programą įtrauk- tas neįgaliųjų dalyvavimas. Viršininkės pavaduotoja sakė, kad liko tradicija rengti apskrities neįgaliųjų koncertus, tačiau praėję metai parodė, kad šis renginys jau išaugo ir reikėtų pamąstyti rengti nebe įprastus koncertus, o festivalius. Teko prisiliesti ir prie civilinės saugos "Keičiantis viršininkams šiek tiek keisdavosi ir mano kuruojamos sritys, tačiau žemėtvarką kuravau visą laiką,- sakė Z.Kukuraitienė. - Su žemės reforma buvo visokių situacijų. Kai pradėjau dirbti, labai jai trūko pinigų, todėl tekdavo nuolat vykti į Vilnių ir vos ne ant kiekvieno peties verkšlenti, kad lėšų būtų skiriama daugiau. Tačiau staiga pinigų atsirado sočiai. Kaimo vietovėse reforma beveik baigta, liko pavieniai atvejai, kai tarpusavyje nesutaria giminaičiai arba savininkų žemė yra skirta asmeninio ūkio žemės naudotojams. Nors kai kurių sunkumų buvo, žemės reforma iki 2007 metų trečiojo ketvirčio pabaigos turi būti baigta. Pagal reformos tempus Panevėžio apskritį lenkia tik dvi mažesnės apskritys. Man patinka kuruoti socialinius reikalus, nes šioje srityje būtinas nuoširdus bendravimas su žmonėmis. Apskrities viršininke tapus G.Umbrasienei pirmą kartą teko perimti civilinę saugą, ir be jokios širdgėlos jai perdaviau Statybos inspekcijos priežiūrą". Pasiteiravus, ar nebuvo gaila palikti žurnalistikos ir stoti į kitą barikadų pusę, Z.Kukuraitienė teigė esantis toks žmogus, kuris nesigaili to, kas įvyko. "Užbraukiu brūkšnį ir einu toliau,- sakė ji.- Jei kas nors atsitiktų, kito darbo neieškočiau ir grįžčiau į žiniasklaidą. Man tas darbas visada buvo prie širdies".

***

	Retus gyvūnus išsaugoti būtina, Valstiečių laikraštis, p. 5
	Autorius: Dr. Rūta Šveistienė LVA Gyvulininkystės institutas, data: 2006 01 10
	LVA Gyvulininkystės instituto Gyvūnų veisimo ir genetikos skyrius bei Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) surengė seminarą "Reti žemės ūkio gyvūnai, jų panaudojimas ir saugojimas". Seminaras skirtas žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programos iniciatoriaus, Gyvulininkystės instituto prof. J.Šveisčio atliktiems darbams įprasminti, 75-osioms gimimo ir 5-osioms mirties metinėms paminėti. Biologinės įvairovės konvencija, kurią Lietuva kartu su kitomis pasaulio valstybėmis pasirašė 1992 m., o 1996 m. ratifikavo Seime, pabrėžia žemės ūkio gyvūnų genetinės įvairovės reikšmę bendrai pasaulio biologinei įvairovei ir pasirašiusias šalis įpareigoja išsaugoti savo genetinius išteklius. Vienas iš žemės ūkio gyvūnų saugojimo būdų yra šviečiamasis darbas. Todėl seminaro tikslas buvo žemės ūkio specialistus supažindinti su nacionaliniais žemės ūkio gyvūnų genetiniais ištekliais, jų specifika, panaudojimo galimybėmis ir taip užtikrinti tolesnę žinių sklaidą tarp žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų. Augalų genų banko direktorius dr. Bronislovas Gelvonauskis supažindino su Lietuvos augalų genetiniais ištekliais, jų saugojimo metodais, augalų genetinių išteklių valdymo schema. Pranešėjas pateikė duomenis ir apie ilgalaikę augalų genų banko saugyklą, lauko kolekcijas bei augalų genetinius draustinius ir genetinių išteklių sklypus. Susirinkę žemės ūkio specialistai įdėmiai išklausė ŽŪM Maisto saugos ir kokybės departamento Gyvulininkystės ir veterinarijos skyriaus atstovo Gedimino Vagonio pranešimą apie Kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonę "Agrarinė aplinkosauga", Retų veislių gyvulių ir paukščių programa bei apie Europos Sąjungos žemės ūkio genetinių išteklių apibūdinimo, rinkimo ir išsaugojimo programą. Seminaro dalyviai supažindinti su šėmų ir baltnugarių galvijų populiacijų vystymosi istorija, siekiančia net XVI amžių. Įdomu tai, kad nors daug metų šėmi ir baltnugariai galvijai Lietuvoje buvo intensyviai gerinami įvairių galvijų veislių buliais, tačiau iki šių dienų išliko juodmargiams bei žaliesiems nebūdingos spalvos. Pranešėja teigė, kad pagrindinis šėmų ir baltnugarių galvijų veisimo ir selekcijos tikslas turi būti populiacijų atkūrimas, palikuonyse siekiant išsaugoti ir gauti dar ryškesnius pageidaujamus požymius. Su vietinių arklių veislių būkle ir jų panaudojimo perspektyvomis supažindino LVA Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoja Valė Macijauskienė, o Violeta Razmaitė pateikė rekomendacijas dėl ties išnykimo riba atsidūrusių Lietuvos baltųjų (senojo genotipo) veislės ir vietinių su karoliukais kiaulių selekcijos bei jų išsaugojimo. Klausytojus sudomino Lietuvos žemdirbystės instituto mokslo darbuotojos Daivos Tamašauskienės pranešimas apie Lietuvos vietinių bičių geno-fondą ir išskirtines jų savybes. Deja, vietinių bičių šeimoms išsaugoti neskiriama net minimali parama. Pranešėja sakė, kad šalyje jomis užsiimama tik iš idėjos. Su naujai rengiamos Nacionalinės genetinių išteklių programos pagrindiniais principais supažindino gyvulininkystės mokslo darbuotoja Violeta Razmaitė. Pranešėja teigė, kad veislės saugojamos dėl: ekonominių interesų (dėl didesnių galimybių prisitaikyti prie ateityje būsiančių ūkininkavimo aplinkybių ir gyvulininkystės bei produkcijos pokyčių), ekologinės vertės, istorinės-kultūrinės vertės, mokslinių tyrimų. Tarptautiniu mastu saugomos veislės yra tos, kurios turi unikalių požymių, prisitaikiusios prie ekstremalių sąlygų, yra itin atsparios ligoms ir parazitams, iš kitų artimų veislių išsiskiria originalumu. Pranešėja akcentavo, kad žemės ūkio gyvūnų veislių saugojimo strategija yra nykstančių gyvūnų surinkimas, jų bandų suformavimas, genealoginės struktūros palaikymas ir tyrimai, vertinimo principų ir sistemos parengimas bei platesnio panaudojimo paieška. Po seminaro visi pageidaujantys galėjo susipažinti su LVA Gyvulininkystės institute saugomomis gyvūnų rūšimis: šėmaisiais ir baltnugariais galvijais, žemaitukų veislės arkliais, vietinėmis su karoliukais ir Lietuvos baltosiomis (senojo genotipo) kiaulėmis, Lietuvos šiurkščiavilnėmis avimis ir vištinėmis žąsimis.

 

***

	Dėl ekologinės žuvininkystės plėtros Lietuvoje, Ūkininko patarėjas, p. 2
	Autorius: ŽŪM Žuvininkystės departamento informacija, data: 2006 01 10
	Žuvininkystės departamento direktorius Aidas Adomaitis įteikė parašymą Europos Komisijos Žuvininkystės generalinio direktoriato generaliniam direktoriui Jorgenui Holmkvistui, kuriame rašoma: "Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika skatina ekologinį ūkininkavimą, nes ekologiškų produktų vartojimas - ne mada, o būtinybė. Galimybė nusipirkti ekologiško maisto yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. 2003 m. sertifikacijos įstaiga "Ekoagros" pagal ES Tarybos 1991 m. birželio 24 d. reglamentą Nr. 2092/91/EEB "Dėl ekologiškų žemės ūkio produkcijos gamybos ir žemės ūkio ir maisto produktų ženklinimo" ir IFO AM normas parengė Ekologinės žuvininkystės taisykles. 2003 m. sertifikuoti pirmieji 12 akvakultūros subjektų (įveistas plotas - 2848,78 ha). Šiuo metu ekologinės žuvininkystės plėtra Lietuvoje akivaizdi. Sertifikuoti įveisti tvenkinių plotai, skirti ekologiškoms žuvims auginti, išaugo iki 3825,1 ha 2004 m. ir iki 4748,55 ha 2005 m. 2004-2005 m. sertifikuota 14 žuvininkystės įmonių. Pagal ekologinei žuvininkystei keliamus reikalavimus, pereinamasis laikotarpis žuvininkystės produkcijai yra 2/3 žuvų gyvenimo. 2005 m. 2209,65 ha plote užaugintos ir sertifikuotos žuvys (karpiai, karosai, lydekos, lynai) galės būti ženklinami ekologiškų produktų ženklu ir pateikti vartotojui kaip ekologiška produkcija. 2005 m. ekologiškos tvenkinių produkcijos šalyje užauginta beveik 300 t. Tačiau gana nauja ir perspektyvi ekologinė žuvininkystė Lietuvoje susiduria su didelėmis problemomis: • sertifikuoti ekologiški grūdai ir kombinuotieji pašarai, naudojami žuvims šerti, yra iki 100 proc. brangesni nei įprastiniai; • auginant žuvis ekologiškai, dėl ekstensyvesnio gamybos būdo, ribotų profilaktinių priemonių prieš žuvų ligas taikymo galimybių, iš 1 ha tvenkinių ploto gaunama iki 300 kg mažiau produkcijos, o 1t žuvų savikaina sertifikuotuose plotuose 18 proc. didesnė nei nesertifikuotuose ("Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto" duomenimis). Todėl sumažėja ir bendra prekinės tvenkinių produkcijos gamyba; • iki šiol nėra ekologiškų ir įprastiniu būdu užaugintų žuvų pardavimo kainos skirtumo. Todėl pelningumas iš sertifikuotų plotų yra 27,8 proc. mažesnis nei iš nesertifikuotų plotų ("Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto" duomenimis); • sumažėjus ekologiškai dirbančių įmonių pajamoms ir pelningumui, trūksta lėšų įmonių modernizavimui ir pervedimui į ekologinio ūkininkavimo sistemą. Akivaizdu, jog neteikiant reikiamos paramos ekologiškai ūkininkaujančioms akvakultūros įmonėms, jos prarastų suinteresuotumą plėtoti ekologinę žuvininkystę. Europos Komisija 2004 m. balandžio 16 d. sprendimu C(2004) 1500 nustatė maksimalų ekologinės žuvininkystės rėmimo dydį - 60 EUR už ha įveistų ir sertifikuotų tvenkinių plotą per metus. Tačiau dvigubai pabrangus ekologiškiems pašarams ir padidėjus kitiems šios gamybos būdo kaštams, toks paramos dydis nepadengia net papildomų išlaidų pašarų žuvims šerti įsigijimui ir stabdo ekologinės tvenkininės žuvininkystės plėtrą Lietuvoje. Sumažėjus prekinės produkcijos gamybai, mažėja ir pajamos už realizuotą produkciją. Realus paramos dydis už 1 ha įveistų ir sertifikuotų tvenkinių plotą per metus šiuo metu turėtų siekti apie 300 EUR, o ši parama, kaip ir parama ekologiniam žemės ūkiui, turėtų būti skiriama iš ES struktūrinių fondų. Ekologinėje žemdirbystėje, kuri intensyviai plėtojama ES šalyse, parama sudaro nuo 416 EUR už 1 ha javų pasėlių iki 752 EUR už 1 ha ekologiškų plotų. Svarstytinas ir visos tvenkinių žuvininkystės rėmimas iš ES struktūrinių fondų pasinaudojant tiesioginėmis išmokomis už įvestą tvenkinių hektarą. Visa tai taikoma žemės ūkyje. Prašome patikslinti paramos dydį už 1 ha įveistų ir sertifikuotų tvenkinių plotą ir padidinti jį iki 300 EUR."

***

Dėl žemės ūkio ministro 2005 m. vasario 14 d. įsakymo nr. 3D-73 ,,Dėl Kaimo rėmimo programos 2005 metų išlaidų detalizuotos sąmatos pagal priemones patvirtinimo“ pakeitimo plačiau >>

***

	Perspektyviausia - ekologinė žemdirbystė, Kalvotoji Žemaitija, p. 2
	Autorius: Danutė Jackutė, data: 2006 01 07
	Baigiantis 2005-iesiems metams Telšių rajono ekologinio ūkininkavimo plėtros draugija suorganizavo seminarą "Ekologinio ūkininkavimo naujovės ir reikalavimai gyvulininkystės ūkiuose". Pernai Telšių rajone ekologiškai ūkininkaujančiųjų sertifikuoti plotai užėmė 5767,3 ha o tai sudarė per 5 proc. nuo bendro ploto. Pagal ES reglamentą, Lietuvai numatoma turėti 15 proc. ekologiškai dirbamos žemės ploto, todėl ūkininkams yra didelės galimybės užsiimti ekologine žemdirbyste. Be abejo, tai ir daroma. Jei prieš ketvertą metų rajone buvo tik 7, tai pernai apie pusšimtis ekologiškos žemės ūkio produktų gamybos ūkių. Žmonės įsitikino, kad ši ūkininkavimo šaka perspektyvi - dirbdami tausojame gamtą, žemę, gaminame sveikus produktus, o užtai gauname nemažas ES išmokas. Telšių rajone vieni iš stipriausių ir perspektyviausių yra Antano Viktoravičiaus ir Danieliaus Slavinsko (grūdinės kultūros), Vytauto Kondrato (avininkystė), Albino Slavinskio, Janinos Terminienės, Rigenos Kimčienės ir Jono Markūno (pienininkystė) ir kiti ekologiški ūkiai. Telšių rajono ekologinio ūkininkavimo plėtros draugijos vadovės Aldonos Čiuteikienės manymu, Telšių rajonas ateityje gali tapti patrauklus užsienio turistams, tad vertėtų sodiečiams domėtis kaimo turizmo verslu. Tai turėtų skatinti ir ekologinės žemdirbystės plėtrą. Juk maloniau ilsėtis natūralioje gamtoje, kvėpuoti tyru oru, maudytis švariuose vandens telkiniuose ir valgyti gardžius, natūralius maisto produktus. Be to, miestiečiams, atvykusiems į kaimą pailsėti, įdomu susipažinti su vietinių žmonių gyvenimu, darbu. Ypač vaikams, jaunimui. Graudu girdėti, kai darželinukas, paklaustas, iš kur atsiranda pienas, atsako, kad iš parduotuvės, o paauglys, neturintis kaime giminaičių, gyvos karvės nėra matęs. Kaip sakė A.Čiuteikienė, džiugi naujiena telšiškiams ta, kad jau šiais metais rajone pradės dirbti EKOAGROS padalinys. Jame kiekvienas norintis pasirinkti ekologiško ūkininkavimo kryptį suras reikalingą informaciją, galės konsultuotis ir tvarkyti dokumentaciją ūkiui sertifikuoti.

***

	Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos III suvažiavimo kreipimasis Dėl kaimo plėtros 2007-2013 metams, Ūkininko patarėjas, p. 2
	Autorius: Vidas Juodsnukis Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos III suvažiavimo įgaliotasis LŠUS tarybos pirmininkas, data: 2006 01 07

	Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos III suvažiavimo kreipimasis dėl kaimo plėtros 2007-2013 metams, Valstietis, p. 2
	Autorius: Vidas Juodsnukis LŠŪS tarybos pirmininkas, data: 2006 01 07
	Lietuvos Respublikos Prezidentui Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmams Lietuvoje vyrauja ir pagrindinę produkcijos dalį gamina smulkūs ir vidutiniai ūkininkų ūkiai. Praktika parodė, kad šiai ūkininkų kategorijai nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pagal sukurtą paramos gavimo tvarką Europos Sąjungos paramą gauti ir žemės ūkio gamybą vystyti ypač sunku ir sudėtinga. Galiojanti Europos Sąjungos paramos suteikimo tvarka turi būti keičiama nedelsiant ir iš esmės. Suvažiavimas nepritaria Žemės ūkio ministerijos parengtam kaimo plėtros 2007-2013 m. projektui ir siūlo jį iš naujo pertvarkyti taip, kad būtų numatyti šie prioritetai: 1. Pripažinti šeimos ūkius prioritetine ūkininkavimo forma Lietuvos žemės ūkyje ir parengti šių ūkių paramos tvarką 2007-2013 m. laikotarpiui. 2. Siekiant paremti didesnį ūkininkų skaičių, finansinė parama pagal Europos Sąjungos investicinę programą vienam ūkiniam subjektui neturi viršyti 200 tūkst. Lt. 3. Žemės ūkio subjektai, gavę finansinę paramą ankstesniems projektams įgyvendinti, antrą kartą nebūtų finansuojami tol, kol nebus patenkintos kitų ūkininkų, norinčių gauti paramos pirmą kartą. 4. Supaprastinti paraiškų teikimo ir projektų rengimo tvarką. Parengti tipinius ir pavyzdinius verslo planų projektus atskiriems ūkio tipams. Šiam darbui pasitelkti Žemės ūkio ministerijos, Konsultavimo tarnybos, Žemės ūkio rūmų, aukštųjų žemės ūkio mokyklų ir mokslo įstaigų specialistus. 5. Siekiant stiprinti vidutinių ūkininkų sluoksnį kaime, leisti vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui įsigyti nuosavos žemės plotą iki 300 ha. 6. Užtikrinti ūkininkams tinkamas sąlygas kooperuotis, organizuoti žemės ūkio produktų perdirbimą ir realizavimą tiesiogiai iš ūkininkų be tarpininkų. 7. Valstybės institucijos, atsakingos už paramos kaimo plėtrai skirstymą ir administravimą, privalo užtikrinti teikiamos paramos skaidrumą ir viešumą. 8. Padidinti finansavimą žemdirbių savivaldai iki 3 mln. Lt kasmet. Daugelis žemdirbių šiuo metu taikomą tiesioginių išmokų mokėjimo tvarką apibūdina kaip sudėtingą ir nepatogią. Todėl siūlome tiesiogines išmokas už visas žemės ūkio naudmenas mokėti vienodo dydžio, neskirstant pagal pasėlių rūšis ir tik iki 300 ha.
	Atgal į turinį

	Lietuvos agroverslas tarp trijų auklių, Ūkininko patarėjas, p. 3
	Autorius: Arnoldas Aleksandravičius, data: 2006 01 07
	Daugelyje Europos Sąjungos šalių miškų ūkio, aplinkosaugos, maisto kokybės, veterinariniai reikalai sutelkti po vienu - Žemės ūkio ministerijos -stogu. Lietuvoje, priešingai, šias sritis kuruoja atskiros žinybos. Dėl to dažnai kyla įvairių nesusipratimų - pavyzdžiui, prieš porą metų vienos ministerijos valdininkams patingėjus laiku pasiskambinti savo kolegoms iš kitos ministerijos, Lietuvos žvejai patyrė nuostolių dėl pasibaigusių strimelių žvejybos kvotų. Tuo metu, kai Lietuvos visuomenė ir politikai ginčijasi, ar ne per didelis išlaidavimas Lietuvai būtų dar viena - Informatikos - ministerija, "Ūkininko patarėjas" šeštadieniniam nuomonių puslapiui pasirinko kitą temą: "Ar nebūtų racionaliau, naudingiau, taupiau ir efektyviau po visur išbarstytus su žemės ūkiu susijusius departamentus suburti į vieną Žemės ir miškų ūkio bei vartotojų apsaugos ministeriją?" Žemės ūkio ministrė Kazimiera PRUNSKIENĖ: "Pertvarka ir nauji vėjai tikrai reikalingi. Bet žinodama, kaip skausminga įvairioms valdžios institucijoms paprastai būna prarasti didelę dalį turėto sektoriaus, kategoriškai nieko nesiūlau. Tokio pobūdžio reformos politikams nekelia entuziazmo. Nors, atsižvelgiant į ES pavyzdžius, pats gyvenimas gali priversti jas daryti. Žemės ūkio ministerija pagal laikmečio padiktuotas užduotis turėtų vadintis bent jau Žemės ir maisto ūkio ministerija. Pavyzdžiui, Vokietijoje analogiška ministerija pirmiausia pabrėžia savąją vartotojų apsaugos, maisto kokybės kontrolės funkciją. Vadovaujantis ES patirtimi, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turėtų būti įtraukta į Žemės ūkio ministerijos sudėtį. Maisto gamyba ir perdirbimas - privatus, ne valstybinis sektorius. Nelabai aišku, kodėl institucija, kontroliuojanti maisto kokybę ir saugumą, įsteigta prie Vyriausybės ir atsakinga- ministrui pirmininkui, Taigi aš visų pirma pasisakau už maisto ūkio vientisumą. Siūlymas sugrįžti į tuos laikus, kai Lietuvoje buvo Žemės ir miškų ūkio ministerija, - sudėtingesnis atvejis. Nors kai kurie Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai labai aiškiai pasisako, kad šie du sektoriai būtų sujungti, nes dabar daugelis savininkų turi ir dirbamos žemės, ir miško plotų. Kodėl jie turėtų blaškytis tarp kelių ministerijų? Tačiau, kaip jau sakiau, nesu revoliucinių metodų, bet evoliucinio vystymosi šalininkė. Mano ir aplinkos ministro Arūno Kundroto požiūriai dažniausiai būna artimi". Aplinkos ministras Arūnas KUNDROTAS: "Panaši valdymo sistema Lietuvoje jau buvo sukurta 1996 m., įsteigus Žemės ir miškų ūkio ministeriją. Įgijus patirties, atsiradus sampratai apie darnų miškų puoselėjimą bei daugialypę jų paskirtį, ši ministerija 1998 m. buvo reorganizuota, o miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos perduotos Aplinkos ministerijai- institucijai, atsakingai už visus gamtos išteklius. Visuotinai manoma, kad tokios institucijos (aplinkos ministerijos) atidžiau išduoda leidimus naujoms saugomoms teritorijoms steigti, veiksmingiau riboja ūkinę veiklą miškuose, geriau atstovauja visuomenės interesams ir sėkmingiau juos apgina, kai norima urbanizuoti ar kitaip pakeisti miškingas teritorijas, mažinant miškų plotus. Europos Sąjungos patirtis rodo, kad šalių, kuriose miškų ūkis priskirtas žemės ūkio ministerijų reguliavimo sričiai, ir kitų šalių, kuriose miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos patikėtos aplinkos ministerijoms, yra maždaug vienodai, t. y. apytiksliai po 40 proc. Likusiose ES valstybėse miškų ūkiu rūpinasi nei su aplinkos apsauga, nei su žemės ūkiu nesusijusios ministerijos (pavyzdžiui, pramonės, ekonomikos ir pan.). Iš artimiausių kaimynių tik Latvijoje miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos priskirtos Žemės ūkio ministerijos kompetencijai, o Estijoje ir Lenkijoje šios funkcijos atiteko aplinkos ministerijoms. ES struktūrose miškų ūkio klausimus labiau koordinuoja Europos Komisijos generalinis Aplinkos direktoratas, kuriam priklauso Miškų skyrius. Šis direktoratas rūpinasi miško ištekliais, priešgaisrine miškų apsauga, stebėsena ir pan. Reorganizacijai visada reikalinga labai rimta priežastis. Pertvarka daug kainuoja. Ne tik pinigų. Sutrinka kasdienis už miškų ūkį atsakingų institucijų darbas, prarandama nemažai specialistų. Reorganizacijos reikia, kai nėra kito būdo problemai išspręsti. Šiuo atveju, apie kurį kalbate, nematau kliūčių, kurių nebūtų galima įveikti geriau bendradarbiaujant įvairioms žinyboms. Juoba kad Aplinkos ministerijos bendravimas ir bendradarbiavimas su Žemės ūkio ministerija bei gerbiama ministre K. Prunskiene yra tikrai geras". Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Viktoras RINKEVIČIUS: "Visiškai pritarčiau tokiai reorganizacijai. Esu pasisakęs, kad žemdirbystę, miškininkystę, maisto saugą aprėptų viena institucija. ES Komisijoje miškininkystės strategiją nustato Žemės ūkio generalinis direktoratas. Turėtume ir mes savo valdymo struktūras harmonizuoti, suderinti su Europos Komisija. Jeigu kokios nors ES šalies žemės ūkio ministerija ir nekuruoja miškininkystės, tai dažniausiai dėl to, kad toje valstybėje miškų beveik nelikę. Pavyzdžiui, miškai užima tik 10 proc. Danijos ploto. O Lietuvoje - daugiau nei 30 proc." Generalinis miškų urėdas Benjaminas SAKALAUSKAS: "Prieš 50 metų visus kitus miško privalumus galbūt ir nusverdavo nukirstos medienos kietmetriai. Dabar Vakarų Europoje miškas nebesuvokiamas kaip kukurūzų laukas, o mediena - jau nebe grūdų atitikmuo. Komercinį, verslininkišką požiūrį į mišką pakeitė aplinkosauginis: šiandien nebe mediena yra pati didžiausia miško vertė, o galimybė žmonėms jame pailsėti, pakvėpuoti neužterštu oru, grybauti, uogauti, riešutauti, rinkti vaistažoles. Senosiose ES šalyse žengta dar toliau - labai susirūpinta girių biologinės įvairovės, vabzdžių, smulkių žvėrelių ir paukščių išsaugojimu. Mūsiškiuose sertifikuotuose valstybiniuose miškuose tai irgi svarbiausi tikslai. Dabar ES šalyse aiškiai pastebima tendencija priskirti miškininkystę aplinkos, o ne žemės ūkio ministerijoms. Jeigu pasielgtume priešingai, Vakarai mūsų nesuprastų". UAB "Kontvainiai" direktorius, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos tarybos narys Česlovas BANEVIČIUS: "Nematau būtinybės veterinarijos, maisto saugos tarnybas būtinai įkurdinti po Žemės ūkio ministerijos stogu. Pavyzdžiui, mes pasitikime savąja Klaipėdos apskrities valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, žinome, kur kreiptis, kam skųstis. Dabartinė maisto saugos ir veterinarinės kontrolės sistema jau susiklosčiusi. Nežinau, nesu tikras, ar visokie pertvarkymai, atskyrimai, prijungimai pagerintų jos darbo kokybę. Gal atsitiktų atvirkščiai". Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys Jurgis RAZMA: "Toks ministerijų funkcijų perskirstymas - svarstytinas dalykas. Reikėtų atsižvelgti į europinę praktiką. Tačiau nemanau, kad dabartinei valdančiajai koalicijai užtektų politinės valios tokiems pertvarkymams. Juk keturios koaliciją sudariusios partijos labai skausmingai dalijosi ministerijas. Ir Informatikos ministerijos idėja atsirado tik todėl, kad didžiausia valdžios partija ("darbiečiai") pasijuto gavusi per mažai galimybių skirstyti ES pinigus. Ryždamiesi kokiam nors ministrų kabineto struktūriniam pertvarkymui šios valdančiosios koalicijos partneriai pirmiausia atsižvelgtų ne į valstybės ar visuomenės poreikius, bet į galimą tokio sprendimo poveikį artimiausiems rinkimams ir partijų reitingams. Todėl, valdant dabartinei koalicijai, man sunku būtų įsivaizduoti vieningą žemės, miškų ūkio ir aplinkosaugos ministeriją Lietuvoje. Lygiai taip pat neįtikėtina, kad Žemės ūkio ministerijos pastatas bus perkeltas į Kauną, nors toks buvo dabartinės žemės ūkio ministrės K.Prunskienės ir jos partijos pažadas per Seimo rinkimų kampaniją". Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininkas Algis GAIŽUTIS: "LMSA pozicija - kuo savarankiškesnis bus miškų reikalus kuruojantis struktūrinis padalinys, tuo geriau. Vien pakeičiant ministeriją "šeimininkę" miškų problemų neįmanoma išspręsti. Žemės ūkio ministerijoje dabar miškus kuruoja puse etato dirbantis žmogus. Aplinkos ministerijoje yra miškų departamentas, tačiau jis neturi lemiamo balso. LMSA ne kartą atkreipė Vyriausybės vadovo A.Brazausko ir žemės ūkio ministrės K.Prunskienės dėmesį į persipinančius Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų įgaliojimus. LMSA prašė Vyriausybę patikslinti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų nuostatus. Mes norime, kad būtų konkrečiai nurodyta, kokius iš ES struktūrinių fondų finansuojamus ir privačiam miškų ūkiui įtaką darančius kaimo plėtros, miško savininkų kooperacijos reikalus tvarko viena ir kita ministerija. Siūlėme Žemės ūkio ministerijoje iš specialistų miškininkų sudaryti struktūrinį privačių miškų padalinį, įsteigti komisiją, koordinuojančią visų suinteresuotų institucijų veiklą, iš esmės peržiūrėti Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus funkcijas ir nustatyti jam didesnius įgaliojimus, o pačiam Miškų departamentui suteikti savarankiško departamento prie Aplinkos ministerijos statusą (įkurti jame direktoriaus pavaduotojo privatiems miškams pareigybę, įgalioti departamentą kuruoti miškų ūkiui, aplinkosaugai ir kraštovaizdžiui skirtas kaimo plėtros programas)". Buvęs Stakliškių girininkas Ramūnas AŠMANTAS: "Dabartinis miškininkystės pavaldumo statusas - nenormalus. Urėdijos - ūkinis vienetas, taigi ir jų veikla - ūkinė. Tai kuo čia dėta Aplinkos ministerija, kurios paskirtis - sukurti gražaus Lietuvos kraštovaizdžio strategiją? Kodėl ji turi smulkmeniškai nurodinėti girininkams, kaip paruošti medieną, ją parduoti, veisti jaunuolynus, sertifikuoti miškus? Dabar Lietuvos miškų ūkiui daugiausia ES lėšų skiriama nederlingoms žemėms apželdinti mišku. Ar nepasiklys ta parama tarp kelių kontroliuojančių žinybų?.. Dirbamos žemės ir miškų ribos - tos pačios. Miško savininkų ir žemdirbių rūpesčiai taip pat dažniausiai sutampa. Be to, prijungus Miškų departamentą prie Žemės ūkio ministerijos, sumažėtų biurokratinis aparatas. Generalinė urėdija išnyktų. Jos nebereikėtų. Juk generalinis urėdas tik skiria ir atleidžia urėdus bei renka statistinius duomenis apie miškų būklę". AB "Pieno žvaigždės" rinkodaros direktorė Dalia SIURBIENĖ: "Lietuvos valdžios institucijos ne visada susikalba. Dažnai įvairius maisto produktų saugos, kokybės reglamentus, reikalavimus jos traktuoja skirtingai. Maisto produktų perdirbėjams svarbiausia, kad šiam verslui taikomi reikalavimai būtų labiau suderinti, neprieštarautų vienas kitam. Gal tai pavyktų pasiekti, jeigu Lietuvoje nebūtų tokios maisto produktų kokybę kontroliuojančių žinybų įvairovės. Tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba - tik vykdančioji institucija. Norėtųsi iš esmės kitokio valdžios požiūrio į Lietuvos rinką. Dabar Europos Sąjungos reglamentai išverčiami (kartais netiksliai), o Lietuvos gamintojai privalo juos nuolankiai vykdyti. Bet ne kiekvieną svetimą augalą galima sėkmingai persodinti į savo dirvą ir ne kiekvienas importinis drabužis papuoš vietinius žmones. Kodėl pagal ES reglamentus negalime gerti 2 proc. ar 2,5 proc. riebumo pieno, bet būtinai turime pirkti tik 1,8 proc. riebumo ar natūralų pieną? Labai geras buvo Žemės ūkio ministerijos išaiškinimas, kad grietine negali vadintis pieniškų ir augalinių riebalų mišinys. Bet tokių pavyzdžių, kai valdžios institucijos padeda verslui, o ne apsunkina jį, - nedaug".
	Atgal į turinį

	Miunhauzeno karvė, Ūkininko patarėjas, p. 3
	Autorius: Justinas Adomaitis, data: 2006 01 07
	Kiekvienai Europos Sąjungos (ES) karvei skiriama vidutinė dienos subsidija siekia 1,4 EUR. Kaip teigiama Didžiojoje Britanijoje išleistoje knygoje "50 faktų, kurie turėtų pakeisti pasaulį'', ES karvės net nenutuokia, kaip joms pasisekė. Vienos britų labdaros organizacijos skaičiavimais, už lėšas, kurias ES skiria savo žemdirbių paramai, kiekviena iš 21 mln. ES karvių galėtų kasmet apkeliauti aplink pasaulį. Karvės galėtų apsilankyti Londone, Šanchajuje, Honkonge, Singapūre, Hanojuje, Brisbane, Los Andžele, San Franciske ir dar gauti po 400 EUR kišenpinigių. Pasaulio banko duomenimis, Japonija dar nuoširdžiau rūpinasi galvijais. Ten karvei per dieną skiriama po 7,5 JAV dolerio. Tapusi ES nare, Lietuva taip pat ėmė gauti paramą savo žemės ūkiui. Pavyzdžiui, pieno gamintojams pažadėta už kvotinio pieno toną pirmaisiais narystės metais skirti 48 Lt subsidiją (tiesioginę išmoką), antraisiais - 96 Lt, vėliau - dar daugiau. Pieno perdirbėjams irgi numatyta parama - eksporto subsidijos. Mūsų derybininkams sutarus nacionalinę pieno kvotą (1 646 9391), Lietuvos ūkininkai - pieno gamintojai privalėjo gauti apie 79 mln. Lt. Deja, praėjus pusmečiui po kvotos metų pabaigos, žemdirbiams buvo pranešta, jog už 2004-2005 kvotos metus jie gaus tik 9 mln. 354 tūkst. Lt. Vėliau suma buvo patikslinta, tačiau pieno ūkių (ypač turinčių ES sertifikatą) savininkai tebelaukia beveik metus vėluojančių išmokų. Tuo tarpu Lietuvos pieno perdirbimo įmonės jau skelbia spaudoje, kad per praėjusius metus už eksportuotus pieno produktus gavo 47 mln. Lt subsidijų. Taip pat joms išmokėta 1,6 mln. Lt paramos lėšų, skiriamų pagal ES rinkos reguliavimo priemones už ilgo nokinimo sūrių privatų saugojimą, sviesto ir grietinėlės naudojimą valgomųjų ledų gamybai, taip pat kazeino gamybą iš nugriebto pieno. Praėjusiais metais Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) pieninėms buvo išdavusi 276 eksporto licencijas 22,7 tūkst. t įvairiems pieno produktams: sūriams, grietinei, sviestui, pieno miltams, sutirštintam pienui ir kt., realizuoti į trečiąsias šalis. Pernai į užsienį eksportuota beveik 100 tūkst. t įvairių produktų beveik už 600 mln. Lt. Daugiau kaip pusę šios sumos sudaro eksportuotų sūrių ir varškės vertė. Daugiausia jų parduodama Rusijoje, Italijoje, net Izraelyje. Mūsų šalies sūrininkams svarbios ir Latvijos bei Estijos rinkos, o grietinėlės daugiausia parduodama Vokietijos bei Anglijos pirkėjams. Rusija yra pagrindinė ir mūsų šalies įmonėse gaminamų išrūgų miltelių pirkėja. Iš Lietuvos į ES šalis 2005 m. eksportuota apie 70 proc, o į trečiąsias šalis - tik apie 30 proc užsienio rinkose parduodamų pieno produktų. Už ES šalyse parduodamus produktus mūsų šalies pardavėjai gauna nuo 15 iki 70 proc. didesnes kainas, nei juos parduodami trečiųjų šalių rinkose. Eksporto augimo tempai rodo, kad lietuviški pieno produktai (su eksporto subsidijomis) yra konkurencingi ir Vakarų, ir Rytų rinkose. Lietuvai tapus ES nare, eksporto į ES šalis plėtrą paskatino išnykę prekybos barjerai, o į trečiąsias šalis - eksporto subsidijos. Žemės ūkio ministerijos specialistai teigia, jog konkrečių ribų Europos Sąjungos subsidijoms nėra nustatyta. Perdirbėjai gali gauti išmokas už visą į kitas šalis eksportuotą produkciją. Preliminariais duomenimis, 2005 m. Lietuvos perdirbėjams už eksportuotus produktus gali prireikti apie 217 mln. Lt išmokų. ES šalyse senbuvėse vykdoma tokia pieno ūkio politika: pamažu mažinamos eksporto subsidijos pieno perdirbėjams, o ūkininkams didinamos išmokos už kvotinį pieną. Tačiau mūsų šalies žemės ūkio strategai sukeitė prioritetus: Briuselyje pasirašė susitarimą trejus metus nedidinti išmokų už kvotinį pieną. Toliau - dar gražiau: nacionalinis kvotos rezervas dalijamas ne perspektyviems, ES kokybės standartą atitinkantiems pieno gamybos ūkiams, o kelių karvių laikytojams. Baigiantis metams Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas viename pasitarime kalbėjo: "Susidaro įspūdis, kad pareigūnai (Lietuvos - J.A.) mano, jog parama yra dovana. Juk išmoka už kvotinį pieną buvo įvesta dėl to, kad ES kiekvienais metais mažina eksporto subsidijas (2005 m. - 30proc, 2006 m. - dar 30proc). Dėl to mažėja pieno supirkimo kaina, tiesioginės išmokos už kvotinio pieno toną mokamos kaip kompensacija už prarastas pajamas. 2006 m. pieno gamintojai galėjo gauti 96 Lt/t, o gausime 48 Lt/t. Ar tai daug -5 et už kiekvieną pieno kilogramą"? Tame pačiame pasitarime dalyvavusi Žemės ūkio ministerijos pareigūnė teigė, kad 2006 m. tiesioginės išmokos "gali net sumažėti", kadangi jų dalį reikės skirti iš nacionalinio biudžeto. Optimistiniais vertinimais, už kvotinį pieną lietuviai gaus 59,8 proc. ES mokamų tiesioginių išmokų. Lietuvoje yra apie pusantro šimto pieno ūkių, kurių produkcija turi ES kokybės sertifikatą. Tai stambios pieno fermos. Jose įdiegtos pažangios technologijos, investuota šimtai tūkstančių ūkininko nuosavų lėšų, taip pat gautų iš ES fondų. Pieno perdirbimo įmonėms tiekiama aukščiausios kokybės žaliava. Ūkių savininkai pasakojo, jog lietuviškų sūrių pirkėjai iš Izraelio kas mėnesį iš anksto nepranešę apsilanko pieno fermose. Jie nori įsitikinti, ar Lietuvos sūrių gamintojams parduodamas tikrai košerinis pienas. Neseniai grįžusi iš Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) simpoziumo Honkonge ŽŪM sekretorė Dalia Miniataitė "paguodė ": įgyvendinant įsipareigojimus PPO, 2013 m. bus panaikintos ES eksporto skatinimo priemonės, dėl to įmonės mažins žaliavų supirkimo kainas, kad jos nebūtų aukštesnės už pasaulines. Be to, Lietuvoje laikas susirūpinti ekstensyvaus (primityvaus, natūrinio - J. A.) ūkio plėtra. Pasak ŽŪM sekretorės, vidutinis ES ūkio dydis - 22 ha. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos nariai nuogąstauja, jog stambių pieno ūkių laukia tamsus metas. Nacionalinis pieno kvotos rezervas dalijamas dešimtims tūkstančių smulkių ūkininkų, laikančių po kelias karvutes. Perspektyvios karvių bandos paliekamos " bado dietai ": viena veislinė juodmargė gali duoti ne daugiau kaip 21 kvotinio pieno. Taip atsitiko todėl, kad ūkininkai pagal verslo planus išplėtė fermas, įsigijo veislinių galvijų, numatė gauti papildomą pieno kvotą. Tačiau ES ir mūsų valstybės paramos skirstytojai Vilniuje susizgribo: artėja rinkimai į savivaldybes, o stambių pieno ūkių savininkai prieš vienus rinkimus jau tvėrė kelius. Ar nesumanys ir šiemet? Todėl išdalykime kvotos rezervą ūkininkams, kurie kas rytą pakelėmis barškina pieno kibirėlius. Jų daug, jie bus dėkingi per savivaldos rinkimus. O stambiesiems - čiaukšt paramos dalgiu per melžiamą karvutę: tesidžiaugia kaip baronas Miunhauzenas mūšyje skersai padalytu arkliu: priekis -joti, užpakalis - kovoti. Su puse karvės ir kelionė aplink pasaulį būtų pigesnė. Tik nežinia, kurią karvės pusę mūsų valdžia paliks ūkininkui: atrają kremtančią ar tešmeniu maskatuojančią? Sūrių gamintojams naudingiau būtų užpakalis. Juk būtent per čia atiteka eksporto subsidijos (o valdžiai - akivaizdi parama savivaldybių rinkimams)...

***

	Ateitis – gluosnių energija, Verslo žinios, p. 13
	Autorius: Rima Rutkauskaitė, data: 2006 01 06
	Naują komunikatą paskelbusi Europos Komisija ragina šalis skatinti biomasės naudojimą. Lietuvoje energetinių augalų augintojai skundžiasi nepalankiomis sąlygomis ir neįveikiamais biurokratiniais reikalavimais. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad 2005 m. 11% centralizuotai teikiamos šilumos Lietuvoje buvo pagaminta naudojant biomasę. Ekspertai prognozuoja, kad iki 2025 m., jeigu valstybė teiks paramą, iš biomasės pagamintos šilumos dalis gali išaugti iki 50%. O Švedija užsibrėžusi iki 2020 m. tapti visiškai nepriklausoma nuo naftos produktų. "Šiandien Lietuvoje gluosniniais žilvičiais užsodinta apie 70 ha. Tikimės, kad per šiuos metus jų plotai padidės dar 300 ha. Tačiau pradėti sodinti gluosnius žemės savininkams kol kas sudėtinga, kadangi jie neturi lėšų pradinėms investicijoms. Įveisti 1 ha kainuoja ne mažiau kaip 4.000 Lt", - aiškina Remigijus Lapinskas, Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacijos prezidentas. Žemės savininkai skundžiasi, kad, norėdami gauti paramą gluosnių plantacijai įveisti, priversti nueiti kryžiaus kelius. Vienas iš nepalankių reikalavimų - palikti nuo kaimyninio sklypo ne mažesnę kaip 25 m pločio apsauginę juostą. Taip iš turimų 10 ha tegalima užsodinti daugiausia 6 ha. "Ar kas trejus metus kertamas 6 -7 m aukščio žilvičių miškas gali mesti tokį šešėlį kaimyno sklypui, kad tam reikia net 25 m apsauginės zonos? Ar nepakaktų 5 m?" - nesupranta p. Lapinskas. Be to, pasiryžusiems imtis gluosnių auginimo ir gauti paramą tenka parengti planą, apsilankyti rajono žemės ūkio skyriuje, apskrities nacionalinės mokėjimų agentūros skyriuje, nueiti pas miškotvarkos specialistą urėdijoje. "Tokio lygio biurokratiniuose brūzgynuose gali įstrigti geriausi norai", - piktinasi p. Lapinskas. Ieško finansavimo Asociacijai priklausančios įmonės garantuoja, kad augintojų pajamos bus gerokai didesnės, nei gaunant išmoką už šienaujamą pievą ar dirvoną. Įmonės pasirašo ilgalaikes 10-15 m. produkcijos supirkimo sutartis, pagal kurias garantuojama kas 3 m. mokėti ne mažiau kaip 1.800 Lt/ha (priklausomai nuo derlingumo). Asociacija tariasi su bankais, kad žemės savininkai, turėdami projektą ir sudarę sutartį, galėtų be jokio užstato gauti trumpalaikę 2-3 mėn. paskolą, už kurią gluosniais užsodintų sklypą. Viena iš asociacijos įmonių, pasak p.Lapinsko, teikia ir agroserviso paslaugą, kadangi šios veiklos pradininkai skundžiasi, jog, prireikus laukus suarti, parengti sodinimui - sudėtinga gauti techniką. Biokuras - ne miškas VŽ rašyta (2004 02 11), kad sodininkystės ir gėlininkystės UAB "Jūsų sodui" 2003 m. ėmėsi auginti biokurui gaminti skirtus gluosninius žilvičius, kurių pirmą derlių planavo nuimti 2006 m. Dabar Petras Basalykas, "Jūsų sodui" direktorius, sako, jog derliaus nuimti neteks, kadangi susidomėjimas žilvičių auginimu - didžiulis. "Dabar gluosnius naudojame kaip sodinamąją medžiagą. Poreikis toks, kad nespėjame patenkinti. Kitos šalys į biomasę žiūri labai rimtai, o pas mus valdžia dar miega - žmonės prastai remiami, paramos programa neišnaudota", - priekaištauja p. Basalykas. Anot jo, nors energetiniai augalai - žemės ūkio kultūra, jie kažkodėl priskirti miškams, todėl tenka vargti keičiant žemės paskirtį. Paramos trupiniai Nacionalinės mokėjimų agentūros duomenimis, per 2004 m. žemės ūkio paskirties žemę norintys apželdinti gluosniniais žilvičiais pateikė 4 paraiškas. Už 20,9 ha ploto įveisimą išmokėta 58.672 Lt paramos. 2005 m., išankstiniais duomenimis, buvo pateiktos 3 paraiškos. Už 13,8 ha įveisimą išmokėta 40.154 Lt paramos. BIOMASĖ Šiuo metu iš biomasės gaunama energija tenkina 4% ES energijos poreikio. Išnaudodama visą potencialą ES galėtų iki 2010 m. padidinti biomasės naudojimą daugiau negu 2 kartus. Tyrimų rezultatais, tai 5% padidintų atsinaujinančios energijos naudojimą, o priklausomybė nuo importuojamos energijos sumažėtų nuo 48 iki 42%. Dėl sumažėjusios paklausos būtų pristabdytas naftos kainų augimas. Komisija ragina valstybes nares rengti nacionalinius biomasės naudojimo veiksmų planus. Šaltinis: EK komunikatas "Biomasės naudojimo veiksmų planas"

***

NUOSTATAI     STRUKTŪRA     TEISĖS AKTAI     MINISTRO ĮSAKYMAI     ATSTOVAS SPAUDAI     RYŠIAI SU VISUOMENE     BENDRADARBIAVIMAS     KOKYBĖS POLITIKA     LICENCIJOS     REGISTRAI     ADRESAI, NUORODOS     UŽSAKYTI NAUJIENAS     KLAUSIMAI     ATSILIEPIMAI     PIRMASIS PUSLAPIS     STRUKTŪRA     MINISTERIJOS PRIIMAMASIS     PAIEŠKA      GRAFINĖ STRUKTŪRA     ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO PLĖTROS STRATEGIJA     ĮSTATYMAI     ĮSTATYMŲ PROJEKTAI     2004-2006 m. PROGRAMINIAI DOKUMENTAI     KAIMO RĖMIMO PROGRAMA     SAPARD PROGRAMA 2000-2006 m.     IFORMACIJA EKSPORTUOTOJAMS     ŽEMĖTVARKOS PROJEKTŲ VALSTYBINĖ EKSPERTIZĖ     DĖL PERTEKLINIŲ ATSARGŲ     MINISTRO ATSTOVAS SPAUDAI     ATSTOVO SPAUDAI PRANEŠIMAI     INFORMACIJA     RENGINIAI     INFORMACIJA IŠ LATVIJOS     VIEŠŲJŲ RYŠIŲ SKYRIUS     KLAUSTI     KLAUSIMAI-ATSAKYMAI      ENGLISH VERSION  ŽŪM struktūra Ministro įsakymai Atstovas spaudai Viešųjų ryšių skyrius Bendra paieška  Ieškoti  Pagalba

MINISTRO ĮSAKYMAI Grįžti į įsakymų sąrašą Susiję įsakymai: Nr. 3D-17 2005 01 11 Dėl paraiškų pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones surinkimo 2005 metais grafiko patvirtinimo LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS Į S A K Y M A S Nr. 3D-603 Vilnius 2005 12 30 Dėl žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 3D-17 „Dėl paraiškų pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės surinkimo 2005 metais grafiko patvirtinimo“ pakeitimo             P a k e i č i u  Paraiškų pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones surinkimo 2005 metais grafiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 3D-17 „Dėl Paraiškų pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones surinkimo 2005 metais grafiko patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 7-208; Nr. 83-3076; Nr. 141-5092) ir išdėstau šeštąją eilutę taip:   Priemonės „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos sritis „Žemės sklypų perskirstymas“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. – 2006 balandžio 28 d.               Žemės ūkio ministrė Kazimira Danutė Prunskienė       Įsakymą parengė Kaimo plėtros departamento (direktorė Virginija Žoštautienė, 2391020) Kaimo plėtros ir struktūrinės paramos koordinavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Darius Liutikas, (2398415) Paruošti spausdinti

***

	Uždelsto veikimo bomba tebetiksi, Ūkininko patarėjas, p. 1, 2
	Autorius: Elena Rinkevičienė, data: 2006 01 05
	Paskutinėmis praėjusiųjų metų dienomis iš Panevėžio apskrities į Klaipėdos uostą, o iš ten į Hamburgą iškeliavo ilgą laiką mūsų šalį slėgusi, paveldėta iš tarybinių laikų senų ir uždraustų naudoti pesticidų našta. Pastarųjų atliekos išgabentos iš Rokiškio (30 t), Kupiškio (131 t), Pasvalio (33 t) ir Biržų rajonų (125 t). Sandariuose metaliniuose konteineriuose šis pavojingas krovinys nuplukdytas į Vokietiją, kur bus sudegintas specialiame įmonės AVG (Abfall-Verwertungs-Gesellschaft mbH) įrenginyje. Pastaroji nuo 2002 m. pabaigos, kai laimėjo Aplinkos ministerijos skelbtą tarptautinį konkursą, iš Lietuvos sunaikinti išvežė 3,2 tūkst. t pesticidų atliekų. Apie tai, kaip prasidėjo ir buvo vykdoma netinkamų naudoti bei uždraustų pesticidų naikinimo programa, su Aplinkos ministerijos sekretoriumi Aleksandru SPRUOGIU kalbasi "ŪP" korespondentė Elena RINKEVIČIENĖ. - Kada buvo susirūpinta šia problema? - Apie susikaupusių nenaudojamų pesticidų tvarkymą Lietuvoje buvo pradėta galvoti 1977 m., kai Šalčininkų r. Zigmantiškių girininkijoje buvo parinkta vieta uždraustiems, netinkamiems ir nežinomiems pesticidams laidoti. Nors 1982-1989 m. per tris kartus čia buvo palaidota 840 t pesticidų atliekų, vėliau jų vėl susikaupė dideli kiekiai. Nepriklausomybės pradžioje didelę įtaką tam turėjo žemės ūkio reforma. Suirus žemės ūkio bendrovėms, daugybė sandėlių likdavo be šeimininko, todėl jie buvo plėšiami, ardomi jų stogai bei sienos, o tuo pačiu iškildavo pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai. Nors Vyriausybė 1992 m. įpareigojo tuometines rajonų valdybas skirti patalpas tokiems pesticidams surinkti ir saugoti, tačiau šis pavedimas nebuvo gerai vykdomas. Todėl tuometinės Aplinkos apsaugos ministerija ir Pramonės ir prekybos ministerija su Žemės ūkio ministerija 1994 m. kreipėsi į Danijos aplinkos apsaugos ministeriją su prašymu padėti paruošti šių pavojingų atliekų tvarkymo planą. Parama buvo gauta, ir 1995 m. Aplinkos ministerija organizavo visų pesticidų atliekų laikymo vietų inventorizaciją. Buvo inventorizuota apie 950 sandėlių, kuriuose, vizualaus vertinimo duomenimis, buvo saugoma apie 4,5 tūkst. t nenaudojamų ir uždraustų chemikalų. Kadangi dėl didelio sandėlių skaičiaus situacija buvo sunkiai valdoma ir praktiškai nebuvo įmanoma užtikrinti visų sandėlių saugumo, priimtas sprendimas kuo skubiau sumažinti pesticidų atliekų saugojimo vietų skaičių. Pesticidai buvo perpakuojami ir pervežami į savivaldybių centrinius sandėlius. Toks buvo pirmasis programos vykdymo etapas. - Reikėjo statyti naujų sandėlių ar užteko turėtų? - Visi sandėliai buvo parinkti iš jau buvusiųjų geriausios techninės būklės pastatų. Įjuos suvežti pesticidai iš mažesniųjų ir tokiu būdu chemikalų saugojimo vietų sumažėjo. Dalis identifikuotų chemikalų, kurių susidarė apie 1 tūkst. t, nemokamai buvo išdalyta ūkininkams, kad būtų sunaudoti. Pirmieji pesticidai iš Lietuvos pradėti išvežti 2002 m., kai Aplinkos ministerija paskelbė tarptautinį konkursą pesticidų atliekų šalinimui, kurį laimėjo Vokietijos įmonė AVG. Tų pačių metų gruodžio mėn. Tauragės r. buvo prade-, tos pakuoti ir vežti pirmosios pesticidų atliekų partijos. Paskutinieji pesticidai išvežti iš Biržų r. 2005 m. pabaigoje. Per pastaruosius metus jų išvežta 1,43 tūkst. t. - Kas lėmė, kad buvo pasirinkta būtent Vokietijos įmonė AVG? - Vokietijos įmonė AVG pasirinkta todėl, kad turi didžiulę tarptautinę patirtį pesticidų atliekų tvarkymo srityje bei ypač galingus ir aplinkosaugos požiūriu saugius pavojingų atliekų deginimo įrenginius. Mūsų šalies pesticidų naikinimas joje sudarė vos kelis procentus jų apyvartos. AVG specialistai buvo atvykę į mūsų šalį ir čia rengė žmones, kurie vėliau užsiėmė pesticidų pakavimu, išvežimu bei kitais su tuo susijusiais darbais. Be to, ši įmonė pasiūlė pačią mažiausią pesticidų atliekų tvarkymo kainą vykusiame tarptautiniame konkurse. - Kalbėdami apie tai, kas jau padaryta, viskas, atrodo, vyko sklandžiai, bet visgi prisimename, kad būta ir nemalonių įvykių, susijusių su saugomais chemikalais. - Nežiūrint į tai, kad buvo nustatyta tvarka, pagal kurią pesticidai pirmiausia buvo išvežami iš prastai saugomų sandėlių arba iš tų, kuriuose nebuvo galima užtikrinti, jog chemikalai nebus paveikti meteorologinių sąlygų ar kitokių veiksnių. Bet net ir geriausiuose sandėliuose, deja, nepavyko išvengti kai kurių incidentų. Skaudžiausias įvyko Kazlų Rūdos (Marijampolės apskr.) sandėlyje. Po incidentų iš karto buvo atliekami aplinkos tyrimai, O toliau vyksta nuolatinis tų vietovių stebėjimas, tiriamas dirvožemis, gruntinio vandens kokybė, kiti parametrai. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, grėsmės buvusios gaisravietės nekelia. Grįžtant prie istorijos pradžios reikia paminėti, kad dar 1995 m. buvo svarstomos galimybės pesticidus utilizuoti Lietuvoje. Buvo siūloma juos deginti Akmenės cemento gamykloje ar net pirkti kilnojamąjį pesticidų įrenginį, bet susidurta su dideliu savivaldybių pasipriešinimu ir teko ieškoti tarptautinio partnerio. Tokio pasipriešinimo priežastys buvo dvi. Viena iš jų ta, jog visuomenė nebuvo gerai informuota apie tokio projekto vykdymą, o antroji - politikavimas, nes pesticidų tema buvo panaudota kai kurių partijų rinkimų kampanijų metu. Pesticidų atliekų šalinimo programa šaliai kainavo apie 21 mln. Lt, o vienai pesticidų 1 t sutvarkyti reikėjo apie 6,5 tūkst. Lt. Šie skaičiai dar kartą įrodo, kokią didelę kainą reikia mokėti už aplaidumą laiku nesprendžiant pavojingų atliekų tvarkymo problemų. - Ar netinkamų naudoti pesticidų naikinimo istorijoje galima dėti tašką ir ją užmiršti? - Senų ir netinkamų naudoti pesticidų saugojimas Lietuvoje buvo didžiulė problema ir jų buvimas kėlė realią grėsmę. Tai tikrai buvo uždelsto veikimo bomba, o keli incidentai, įvykę jų saugojimo vietose, tai tik patvirtino. Todėl tai, kad šalis atsikratė tokio pavojingo "turto", - labai džiugi žinia visiems gyventojams, o ypač toms savivaldybėms, kurių teritorijose pesticidai buvo saugomi, nes tai reikalavo papildomų finansų, žmonių darbo, neleido ramiai gyventi. Bet taško šioje istorijoje dėti dar negalima, nes po chemikalų išvežimo ir pirminio sandėlių sutvarkymo liko potencialiai užteršti pastatai ir aplink juos esančios teritorijos. Šiai problemai spręsti jau kitų metų viduryje bus parengta atskira valstybės programa. O svarbiausia, noriu pabrėžti, kad išvežti tie pesticidai, kurie saugoti sandėliuose ir kėlė didžiausią grėsmę žmonių sveikatai bei aplinkai, o Lietuvoje dar yra pesticidų kapavietė Šalčininkų r. bei keletas laikinai "užkonservuotų" pesticidų sandėlių gaisraviečių. Aplinkos ministerija yra pateikusi paraišką Europos Komisijai dėl pastarųjų sutvarkymo 2006-2007 m. Šiai paraiškai yra pritarta ir tikimės, kad artimiausiu metu bus pradėti šių objektų tvarkymo darbai.

***

	Ekologiškas ūkininkavimas - šiandiena ir perspektyvos, Valstiečių laikraštis, p. 7
	Autorius: Valdas Sasnauskas, data: 2006 01 04
	Žemės ūkio rūmuose vyko gamybinė konferencija "Ekologiško ūkininkavimo plėtra ir perspektyvos specializuotoje žemės ūkio veikloje", jos darbe dalyvavo ŽŪR, mokslo, mokymo, švietimo, NMA specialistai, ŽŪM atstovai, ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai. Buvo apžvelgta šiandieninė situacija. Didėja ekologiškų produktų paklausa Susidomėjimas ekologišku ūkininkavimu Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, yra didelis. O mūsų šalyje jis auga ypač sparčiai - kasmet apie 60 proc. Viena iš pagrindinių tokio reiškinio priežasčių - didelė (siekianti maksimalias reglamente numatytas sumas) ES parama (valstybės parama sertifikuotam ekologiniam ūkiui teikiama nuo 1997 metų): už hektarą javų išmokama 416 eurų, daugiamečių žolių - 118, daržovių - 551. vaistažolių - 456, uogynų - 734, sodų - 752 eurai. Kaip žinoma, ekologinio ūkio derlius gerokai mažesnis negu gaunamas tradiciniame ūkyje, todėl ir kompensuojami patiriami nuostoliai. Antra ekologiško ūkininkavimo plėtros priežastis - augant vartotojų perkamajai galiai, sparčiai didėja ekologiškų produktų paklausa. Juolab genetiškai modifikuotų, chemija užterštų produktų gausėjimas rinkoje verčia rūpintis savo ir savo vaikų sveikata. Pernai 2055 Lietuvos ūkininkai siekė gauti ES paramą ir teikė prašymus sertifikuoti jų ūkius. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių sertifikatai suteikti šiek tiek mažesniam skaičiui -1811 ūkių. Medaus statinėje "deguto" aptikti tik pėdsakai - įmonės "Ekoagra" vadovės Onutės Kazlienės duomenimis, už sintetinių trąšų naudojimą buvo desertifikuotas vos vienas ūkis. Ekologiško ūkininkavimo lyderiai - Trakų rajono žemdirbiai. Jie sertifikavo 117 ūkių, Biržų rajonas-114 ir Šalčininkų - 91 ūkį. Bendras ekologinių ūkių plotas siekia 68,6 tūkst. ha, o vidutinis ūkis užima 38 ha - daugiau negu vidutinis įprastos gamybos ūkis. Pagal sertifikuotų ūkių plotą pirmauja Biržų rajonas (4936 ha), nedaug atsilieka Švenčionių (4181 ha) ir Šalčininkų (3704 ha) rajonai. Iš viso ekologiniai ūkiai sudaro 2,7 proc. visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų. Pagal Vyriausybės numatytą žemės ūkio strategijos planą planuojama, kad 2010 metais bendras ekologinių ūkių plotas sieks 15 proc. visų žemės ūkio naudmenų, o ekologiški produktai sudarys 7 proc. visų žemės ūkio produktų. Reikalavimai griežtės Konferencijos dalyviai įvardijo problemas, trikdančias sėkmingo ekologiško ūkininkavimo plėtrą šalyje: nebaigta žemės reforma, neteikiama pirmumo teisė nuomotis valstybinę žemę ekologiškai ūkininkaujančiam ūkininkui, per didelis atotrūkis tarp keliamų reikalavimų ekologiškai ūkininkaujantiesiems Lietuvoje, lyginant su ES ekologinį žemės ūkį reglamentuojančiais teisės aktais, neparengtas ekologinių ūkių produkcijos perdirbimo ūkyje įstatymas. Nesukūrus ir neįgyvendinus šalyje ekologinės sėklininkystės vystymo programos ir nuo 2006 m. sausio Įdienos pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, bus privalu sėti brangią, tik ekologiniuose ūkiuose išaugintą sėklą. Ekologiškai ūkininkaujantieji pageidautų, kad dalis ekologiškų aukštos reprodukcijos sėklų ir sodinamosios medžiagos įsigijimo išlaidų būtų kompensuojama iš Kaimo rėmimo programos. Nuo 2006 metų sausio 1 d. bitynų šeimininkų taip pat laukia nauji rūpesčiai - bičių nebus galima maitinti paprastu cukrumi, o tik ekologišku. Lietuvoje tokio cukraus niekas negamina, todėl teks jį importuoti. Tačiau kiek tai kainuos bitininkaujantiesiems? Perdirbėjai tyčiojasi iš ūkininkų Lietuvoje neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija, nesukurta šių produktų realizacijos sistema - neatlikti sisteminiai vidaus ir užsienio rinkų tyrimai, nesuformuotos šių produktų prekybos struktūros. Anot Klaipėdos rajono ūkininko Viliaus Žiogo, plėtojančio ekologinę pienininkystę, pagamintą ekologišką pieną superkantys Marijampolės pieno konservai moka už jį vos vienu centu daugiau negu už įprastinį. Tai kaip pasityčiojimas, nes ekologiško pieno savikaina kur kas didesnė. Be to, ekologiškas pienas bendrose talpyklose sumaišomas su chemizuotu pienu. Vadinasi, ilgas ir kruopštus darbas - veltui. Dėl šių priežasčių ūkininkas ateityje pieną perdirbti savo ūkyje galvoja be tarpininkų. Kad ekologišką produkciją auginantys ūkininkai išlošia perdirbdami produkciją ūkyje ir parduodami gatavą produktą, savo ūkio pavyzdžiu parodė Jonavos r. ūkininkė Vytautė Matusevičienė. Savo šeimos ūkyje ji augina ožkas ir parduoda ožkų pieno produktus, kuriuos realizuoti didelių problemų nėra. Tuo tarpu dauguma ekologiškai ūkininkaujančiųjų su šia problema susiduria dažniau nei norėtų.

***

	Ekologinis ūkis Mechtildshauseno dvare, Ūkininko patarėjas, p. 9
	Autorius: Selemonas Paltanavičius, data: 2006 01 03
	Europos centre, Vokietijos Heseno žemėje, sunku tikėtis naujo ekonomikos stebuklo. Nors ši žemė, viena iš šešiolikos Vokietijos teritorinių padalinių, nėra pati turtingiausia, neprilygstanti Bavarijai ar Badeno Viurtemburgo žemei, mūsų akimis, jai sunku siekti dar ko nors. Tačiau tai, ką regime pro automobilio ar greitojo traukinio langą, byloja anaiptol ne viską. Apsilankęs Heseno žemės sostinėje Vysbadene, susipažinęs su šios žemės ūkio struktūra įsitikini, kad augimo tempai čia spartūs. Tačiau norėdami akcentuoti savo pasiekimus ir toliaregišką ūkio politiką, vokiečiai rodo naujas ūkininkavimo formas, kurios ateityje padės išspręsti bedarbystės problemas. Kartu su šia užduotimi derinami ir vokiečiams gali būti patrauklūs ekologiniai ūkiai, laiko užimtumo centrai, kuriuose galima ne tik ilsėtis, bet ir mokytis ar atlikti ką nors naudinga. Visa tai nėra tik planuose ar vizijose: šeimininkai rekomendavo mums apsilankyti Mechtildshauseno valstybiniame dvare (vokiečių vadinamoje domenoje), kuriame jau senokai veikia vienas iš 1,5 tūkst. Heseno žemėje esančių biologinių ūkių. Jis turi apie 400 ha dirbamos žemės ir laikomas vienu didžiausių. Mechtildshauseno dvaras, prižiūrimas įvairių imperatorių, vyskupų bei kitų imperijos institucijų, gyvavo nuo 12 amžiaus. Dabar esantys pastatai, gana paprasti vietinio molio plytų dviaukščiai, sudaro uždarą kiemą. Panašūs statiniai turi skirtingas paskirtis. Vienuose namuose veikia parduotuvės, restoranai, kepyklos, skerdyklos, kituose - turgūs. Už jų yra pieninė, jojimo maniežas, arklidės, paukščių bei galvijų fermos. Tokią paskirtį jie įgavo visai neseniai - daugelis anksčiau buvusių ūkinių patalpų virto restoranais, parduotuve. Netoli Vysbadeno esantis ūkis turi gerą vardą, čia restoranai rezervuojami prieš kelias savaites. Dar didesnę paklausą turi ekologiškai išaugintos daržovės ir vaisiai - jų pirkti nenutrūkstančiu srautu plaukia aplinkinių miestų gyventojai. Biologinio ūkio pradžia -1987 m., kai dvarą iš valstybės išsinuomojo Vysbadeno jaunimo įdarbinimo organizacija. Iš pradžių svarbiausias tikslas buvo ūkininkauti paprastai, bet pritraukti kuo daugiau jaunų bedarbių ar laikinai netekusiųjų darbo. Po penkerių metų pradėta ūkininkauti ekologiškai, tačiau darbo vietų pasiūlos politika nepasikeitė: ir šiandien čia dirba buvę bedarbiai, grįžę iš įkalinimo vietų, politinio prieglobsčio pasiprašę užsieniečiai. Čia kalbama ne tik vokiškai, bet ir turkiškai, rusiškai ar serbiškai. Gaudami atlyginimą, žmonės sulaukia ir valstybės paramos, be to, baigdami jiems leistą dirbti laiką (paprastai 6-9 mėn.), gauna pažymėjimus apie įgytą specializaciją. Susipažinus su ūkio struktūra, darbo principais, organizacija, nejučia pagalvoji, jog dirbama taip, kaip seniau dirbta bet kuriame Lietuvos kaimo ūkyje. Viskas auginama, gaminama čia pat, tiesa, naudojant kuo mažiau dirbtinių trąšų, augalų apsaugos priemonių. Ūkyje išauginti kviečiai malami ir kepama daugybė rūšių kepinių, iš fermose išaugintų galvijų mėsos ūkio skerdykloje bei mėsos apdorojimo įmonėje daromi kumpiai, dešros ir ruošiami patiekalai vietos restoranams. Bet kokios atliekos čia pat kompostuojamos ir virsta trąšomis. Kadangi Heseno žemės gamtos sąlygos, palyginti su mūsiškėmis, yra gana švelnios, čia auga ne tik daugelis daržovių, bet ir vynuogės, kiviai. Ūkyje nuo ankstaus pavasario prekiaujama rabarbarais, salotomis, morkomis, salierais, cukinijomis, bulvėmis - praktiškai viskuo, kas gali būti naudojama vokiečių virtuvėje. Čia pat išauginti obuoliai, kriaušės, slyvos ir vyšnios yra labai paklausūs, nors yra tikrai nepigūs. Ūkio turguje vienas kiaušinis kainuoja 26-29 centus, 1 kg moliūgo - 1,50 EUR, 1 kg bulvių -1,10 EUR, 1 kg svogūnų -1,20, 1 kg salierų- 1,20, 1 kg morkų- 1,45, 1 kg saldžiųjų pipirų - 5,5, 1 kg pievagrybių - 9 EUR. Obuoliai 'Elstar' kainuoja 2,26-2,50 EUR, kriaušės 'Konferencinės' - 3 EUR. Beje, 1 kg bananų čia kainuoja 2,30 EUR, apelsinų - 2 EUR. 1 kg vietoje sumaltų kvietinių miltų kainuoja 1,65 EUR. Turguje prekiaujama ir čia pat vietoje pasiūtais rūbais, megztais dirbiniais bei natūralia kosmetika. Didelio susidomėjimo sulaukia iš augalų pagamintos nealergiškos skalbimo priemonės. Ypatinga ūkio kryptis - gyvulininkystė. Laikoma apie 3 tūkst. vištų dedeklių, apie 100 mėsinių bresse (prancūziška veislė) vištų, taip pat žąsys, antys, putpelės. Jų pamatyti nepavyko, nes gruodžio mėn. visur Vokietijoje dar tvyrojo paukščių gripo pavojus. Paukščiai laikomi dideliuose aptvaruose, kaip sakoma -"laisvėje", todėl jų kiaušiniai yra labai vertinami. Šiame ūkyje ir jo padalinyje - Taunus kalnuose esančiose ganyklose - laikoma apie 500 galvijų. Dalis jų - pieninės montbeliarų veislės žalmargės, kitos - mėsinės šarolė. Visos karvės žiemą vasarą laikomos lauke, tik ypač vėsiu oru sugenamos į tvartus, kurie neturi sienų, vien stogus. Žinoma, šalta čia nebūna, tačiau žiemai karvės užsiaugina storus kailius. Iš pieno vietinėje pieninėje gaminamas sūris, varškė, jogurtai, sviestas, prekiaujama ir pa- prastu pienu. Šarolė kepsnius siūlo vietiniai restoranai. Steigiant Mechtildshauseno ūkį, buvo akcentuojamas trakėnų laikymas, šios veislės puoselėjimas. Šiandien ūkio arklidėse nėra nuosavų arklių - jas nuomoja žirgų savininkai, o žirgus prižiūri dvare dirbantys žmonės. Žirgams treniruoti greta pastatytas naujas maniežas, kuris retai būna tuščias. Atrodo, to pakanka, kad mašinų srautai į dvarą nenutrūktų. Mechtildshauseno ūkis žydi ir kuria ateities planus. Ko gero, reikėtų pasinaudoti tokiais pavyzdžiais ir mums.

***

ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA                                                                Viešųjų ryšių skyrius                                               tel. (8~5) 239 10 18, faks.  (8~5) 239 12 12;                                              http://www.zum.lt/      el. paštas spauda@zum.lt

Informacija                                                                                                                                                           2006 01 03

Dešimtyje seniūnijų pasėlius deklaruoti padės naujos technologijos

Valstybės įmonė „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ (Centras) 2005 m. pabaigoje Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros, Nacionalinės žemės tarnybos vadovams ir specialistams pristatė naują kompiuterinę programą, kuri leidžia skaitmeniniu būdu užpildyti paraiškas tiesioginėms išmokoms už deklaruotus pasėlius ir įbraižyti sklypus žemėlapiuose.

Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos ir NMA vadovai bei specialistai programą įvertino teigiamai ir nuo 2006 m. pradžios pasiūlė išbandyti ją dešimtyje seniūnijų, kuriose yra internetinis ryšys.

Pasak sklypų tapatybės nustatymo sistemą administruojančio Centro vadovo Sigito Puodžiuko, Lietuvoje šiuo metu analogiško produkto nėra. Ši programa leidžia apsieiti be popierinių dokumentų. „Šių naujų technologijų taikymas tiesiogiai susijęs su Žemės ūkio ministerijos sprendimu decentralizuoti Europos Sąjungos ir nacionalinės paramos administravimą, paraiškų už pasėlius priėmimą priartinti prie žemdirbių, t. y. pavesti seniūnijoms surinkti paraiškas ir visus duomenis suvesti į duomenų bazę“, - akcentavo Centro vadovas.

Pasak S. Puodžiuko, šia programa galėtų naudotis ne tik seniūnijos, bet ir ūkininkai bei žemės ūkio bendrovės, turinčios internetinį ryšį. Centro specialistų manymu, šios technologijos galimybės leistų panaudoti ją ne tik pasėlių sklypams įbraižyti, bet ir kitose žemės ūkio veiklos srityse, kur naudojama grafinė medžiaga.

Tiesioginės išmokos yra viena iš pagrindinių ES paramos formų, kuria pasinaudoja daugiausiai Lietuvos žemdirbių. Didžiausiąją tiesioginių išmokų dalį sudaro išmokos už pasėlius, kuriuos būtina deklaruoti ir pridėti žemėlapius su įbraižytais pasėlių laukais.

Patirtis parodė, kad patiems žemdirbiams įbraižyti deklaruojamų pasėlių sklypus žemėlapiuose gana sudėtinga. Nors žemdirbiams talkino seniūnijų darbuotojai ir žemėtvarkos specialistai, klaidų išvengti nepasisekė.

Klausimai, kaip išvengti klaidų ir supaprastinti procedūras, nuolat buvo svarstomi Žemės ūkio ministerijoje kartu su Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro specialistais, žemdirbių organizacijų atstovais ir savivaldybių seniūnijų darbuotojais. Žemdirbių ir seniūnijų darbuotojų pageidavimai paskatino Centro specialistus, dirbančius su sklypų tapatybės nustatymo sistema, suprojektuoti bei įdiegti naujas technologijas (programą sukūrė Centro Informacinių technologijų specialistas Maksimas Ivanovas). Juos tam padrąsino patys progresyviai mąstantys žemdirbiai, kurie, matuodami sklypus ir juos ir įbraižydami žemėlapiuose, taikė įvairias naujas technologijas. Tai buvo tam tikras ženklas, liudijantis, kad ir patys žemdirbiai, ir jiems talkinantys seniūnijų specialistai sugeba ir gali įvaldyti naujas technologijas, leidžiančias palengvinti ir pagreitinti pasėlių deklaravimą.

Žemės ūkio ministerijos informacija

Cituojant pranešimus, šaltinį prašome nurodyti.

Pranešimai siunčiami kompiuteriu. Jeigu kiltų neaiškumų, prašome informuoti.

***

	Per gyvenimą - su valstietiška įžvalga, Valstietis, p. 1, 9
	Autorius: Rasa Prascevičienė, data: 2005 12 31
	Šiandien Lietuvoje vargiai sutiksi žmogų, vienaip ar kitaip susijus] su maisto produktų gamyba ar perdirbimu, ir nieko nežinant] apie Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Vargiai rasi ir kitą valstybinę instituciją bei jos vadovą, kurie būtų sulaukę tiek kritikos ir pasipriešinimo, bet atsilaikę. Tačiau laikas eina, su Lietuvos naryste ES apsipratome, kaip ir su VMVT keliamais į Bendrijos standartus besilygiuojančiais reikalavimais. O štai VMVT direktorių Kazimierą LUKAUSKĄ iki šiol tebepažįstame vien kaip reiklų ir principingą vadovą. Nors galbūt ne kartą yra knietėję tiesiai šviesiai paklausti, ar jis pats suvalgytų neplautą obuolį? Specialybės pasirinkimas abejonių nekėlė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius šiandien galėtų ilgai vardinti įvairias pasaulio vietas, kur jam yra tekę lankytis, tačiau, paties K. Lukausko tvirtinimu, pati gražiausia jų tebėra Raseinių r., kur gimė, augo ir rytais dviračiu mindavo į už keturių kilometrų esančią mokyklą. Čia tebegyvena į devintąją dešimtį įkopę tėvukai, daugelį metų dirbę kolūkio fermoje. Iš jų, sako direktorius, ir perėmęs dėmesį bei meilę gyvūnams, tad ką studijuoti, abejonių nebuvo - tik veterinariją. Tiesa, buvo ir kita "svari" priežastis - Kazimierui nepaprastai imponavo vietos veterinaras, dabar ūkininkas Mykolas Hofertas. Matė, koks jis yra žmonių laukiamas, gerbiamas ir su kokiu atsidavimu dirba savo darbą bei stengiasi kiekvienam padėti. Ir ne tik - veterinaras turėjo labai puikų motociklą. O kuris gi berniokas vaikystėje apie tokį nesvajotų? Pašnekovas su šypsena pasakoja, kad tėvuką ir šiandien sunkiai pavyksta įtikinti, kodėl tiek laiko reikia praleisti komandiruotėse, įvairiose mokslinėse konferencijose. Sako, štai į kaimą atvažiavai, malkas suskaldei - yra į ką pažiūrėti. O renginys, vienoks ar kitoks, ir be tavęs įvyks. Tačiau iš tiesų tėvai mokytis visada skatino. Juolab kad Kazimierui tai nekėlė sunkumų. Tiesa, pašnekovas neslepia, kad pirmieji metai Veterinarijos akademijoje, diferencinės anatomijos studijos buvo lyg šaltas dušas. "Mano manymu, medicinoje lengviau, ten bent aišku, kad rodomas kaulas tikrai žmogaus. Tuo tarpu pas mus per egzaminą dėstytojas švysteli į viršų kauliuką ir, studente, atspėk, šuns jis ar katės..."- juokiasi pašnekovas. Tačiau kaip bebūtų, padidintą stipendiją jis gaudavo nuolat. Vadovo pozicija - ne už gražias akis Veterinarijos akademiją K. Lukauskas baigė 1973-iai-siais. Tai buvo metas, kai kolūkiuose buvo vykdoma ypatinga "laužimo" politika -tiekti kuo daugiau produkcijos bet kokia kaina. Tad jis pasirinko Šiaulius, tuometinę regioninę epizootinę ekspediciją. Deja, neilgam, nes netrukus gavo šaukimą į sovietinę armiją. Pašnekovas su šypsena prisimena" kad žinios, įgytos Veterinarijos akademijoje, čia itin pravertė, mat buvo paskirtas "gailestingąja sesele" į dalinio medicinos punktą, kur sėkmingai gydė kareivius. Po armijos grįžo į gimtuosius Raseinius, įsidarbino rajono veterinarijos stotyje veterinaru terapeutu, vedė ir, atrodė, gyvens ramiai. Bet netikėtai susirgo įstaigos viršininkas. Suprantama, visam kolektyvui tapo neramu, kas užims jo vietą. Į vienintelio iš visų darbuotojų Kazimiero kandidatūrą kolegos draugiškai mojo ranka: apie tave nešnekam, tu per jaunas. Tačiau į partkomą kažkodėl pakviečiamas būtent jis -vos 27-erių, nepartinis... "Mane ištiko šokas, atrodė, kad viršininkas turi būti visiškai kitoks", - prisimena pašnekovas. Jo kandidatūrai pritarė ir Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos valdyba. K. Lukauskas neslepia, jog viršininkavimo pradžia nebuvo lengva, tačiau, kaip pats sako, jam "labai pavyko su žmonėmis". Gal todėl, kad griežtai laikėsi taisyklės: nesielgti su žmogumi taip, kaip nenorėtų, jog būtų elgiamasi su pačiu. Rajone tvarka buvo griežta. Jau po pirmojo viršininkavimo mėnesio teko aiškintis, kodėl kiaulių kritimų rodikliai Raseinių r. - prasčiausi Lietuvoje. Atvažiavęs Žemės ūkio valdybos viršininkas trumpai drūtai nukerta: "Ar tu, Lukauskai, dirbsi, ar durnių voliosi? " Nors šie priekaištai atrodė skuboti ir nepelnyti, kartėlį nurijo tylomis. "Supratau, jei esu vadovas, turi būti ir rezultatai -už gražias akis tokioje pozicijoje niekas nelaikys", - pamena pašnekovas. Į mokslą - vardan Raseinių prestižo Šiuo metu VMVT direktorius kiekvieną savaitę iš sostinės vyksta į Kauną, nes jis dėstytojauja ir Veterinarijos akademijoje. Tačiau, anot jo, kažin ar būtų tapęs mokslininku, jei ne anuometinės pastangos surasti būdą, kaip sustabdyti jauniklių kritimus ir pakelti Raseinių rajono prestižą. Kartą, pamena, atvažiuoja į tuometinį Dainavos kolūkį, kuriame veterinaru dirbo Gediminas Vasauskas. Kolūkio veršeliai išgulę kaip patalas, nors veterinaras jau kelios paros neišeina iš fermos, vienas veršelis užklotas paties G. Vasausko švarku... "Tokie pavyzdžiai mane skatino veikti. Susipažinome su Dnepropetrovsko, Voronežo mokslo institutų specialistais, pradėjome Raseiniuose jaunikliams taikyti eksperimentinius vaistus - žarnų miltelius. Jie gaminami iš kiaulių skrandžių piliorinės dalies ir dvylikapirštės žarnos bei skatina adaptogenų gamybą. Šią medžiagą gamina ir žmogaus organizmas - būtent dėl jos pavalgius mus apima miegas. Mat patekęs į organizmą bet koks maistas yra stresas, o išsiskyrę adaptogenai paveikia centrinę nervų sistemą ir skatina gerą virškinimą", -pasakoja pašnekovas. Aišku, raseiniškių eksperimentą palankiai vertino ne visi, kalbų buvo visokių. Tačiau K. Lukauskas nepasidavė, juolab kad ir rezultatai akivaizdžiai ėmė taisytis. "Manau, veikė ne tik vaistai, bet ir dažni mūsų specialistų vizitai į fermas, kurių me- tu spręsdavome visas vietose kylančias problemas", - prisimena jis. Pasidalinti patirtimi vis dažniau K. Lukauską ima kviesti net į Maskvoje rengiamas mokslines konferencijas. "Stresų vadovo darbe ir anais laikais tikrai netrūko, "velnių" gaudavau užtektinai. O išvažiuoji į Maskvą, pabendrauji su inteligentiška akademine bendruomene - atsiduri tarsi kitame pasaulyje ir supranti, kad būti mokslininku išties gera", - prisimena VMVT direktorius ir atvirai priduria iki šiol nesuvokiantis, iš kur tiek kantrybės visą gyvenimą turėjusi jo žmona. "Vaikai maži, serga, karščiuoja, o aš susikraunu krepšį ir išvažiuoju į Maskvą. Esu be galo dėkingas žmonai, kad ji su manimi, tokiu "valdišku" žmogumi, tveria jau trys dešimtys metų", - su šypsena pasakoja K. Lukauskas. Taip vadovaudamas Raseinių veterinarijos stočiai neakivaizdžiai baigė aspirantūrą, apgynė mokslų daktaro disertaciją. Paklaustas, kam šito reikėjo, juk ir taip specialybę turėjo rimtą, pašnekovas nedvejodamas tvirtina, jog užsiimti bet kokia prasminga, tebūnie ir nelengva veikla jam visada buvo kur kas maloniau nei "gyventi be problemų". Dėl šios priežasties ir dabar važinėja iš Vilniaus į Kauną, dėsto studentams, gilinasi į nuo seno mėgiamą pašarų gerinimo sritį. "Matau, kaip keičiasi akademija, džiugina naujoves. Kita vertus, tenka apgailestauti, kad daliai dėstytojų studentai šiuo metu yra tik priemonė užsidirbti atlyginimą. Man jaunas žmogus -tarsi statybinė medžiaga, leidžianti kurti", - kalba K. Lukauskas, neslėpdamas džiaugsmo, kad dalis šiandieninės VMVT komandos - buvę jo studentai, gabūs, darbštūs jauni žmonės, su kuriais lengva rasti bendrą kalbą. Tiesa, kartais profesorius neišvengia ir pakankamai komiškų situacijų. Ateina pas jį darbintis absolventų, kurių kaip dėstytojas akyse nebūna matęs. "Klausiu, kas dėstė darbo organizavimo, vadybos, rizikos analizės mokslus, ir žmogus atsako girdėjęs, jog kažkoks viršininkas iš Vilniaus važinėjantis, bet jo paskaitose prisipažįsta nė karto nebuvęs. Kai išgirsta, kad ir esu "tas viršininkas", šauna pro duris neatsigręždamas", -juokiasi pašnekovas. Nuo tankų apgulties iki Briuselio pripažinimo K. Lukauskas neslepia, jog šiandieninės Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo kėdė nėra minkšta. O kelias į ją prasidėjo 1988-aisiais, kai iš Raseinių jis buvo pakviestas dirbti į Vilnių, užimti tuometinio Valstybinio agropramoninio komiteto Vyriausiosios veterinarijos valdybos viršininko pareigas. Vėliau keletą kartų buvo keičiami šios tarnybos pavadinimai, priklausomybė, plečiamos funkcijos, kol ji tapo šiandienine VMVT -ES reikalavimus atitinkančia institucija. K. Lukauskas prisimena, kad prieš penkiolika metų Lietuvoj e pradėti kalbas apie maisto kokybę, kai trūko ,jo kiekybės", daugeliui mažų mažiausiai atrodė nerimta. Tačiau taip reikalingas Veterinarijos įstatymas buvo priimtas Seime 199-ųjų sausį. "Pristatinėjau projektą tuo metu, kai Seimo salėje žmonės sėdėjo per petį persimetę dujokaukes ir išlikimo klausimas atrodė kur kas svarbesnis", - prisimena pašnekovas. Tačiau, anot jo, specialistai, rengę dokumentą, jau buvo pasižvalgę po pasaulį ir aiškiai žinojo, kad be europietiško Veterinarijos įstatymo Lietuva neturi šansų tapti visaverte Europos rinkos dalyve. "Vėliau ilgą laiką sulaukdavome priekaištų, kad Lukauskas veterinarams neva nori sukurti šiltnamio sąlygas. Iš tiesų siekėme padaryti taip, kad mūsų ūkininkas, auginantis gyvulius mėsai ar melžiantis pieną, galėtų su lietuvišku veterinariniu sertifikatu savo produkciją parduoti ir Europoje, ir Amerikoje", - pasakoja pašnekovas, tuo metu sulaukdavęs ne vieno tų pačių ūkininkų priekaišto už betikslį "filosofavimą". Mat daugeliui atrodė, jog svajoti apie ką nors daugiau, kai esi pasistatęs kioskelį ir gali "iškišti" prekę, visiškai nėra tikslo. Pasak K. Lukausko, dar atkakliau imtis maisto saugos reikalavimų griežtinimo paskatino 1998 m. Kaune įvykusi skaudi tragedija, kai vienos miesto įmonės darbuotojai masiškai užsikrėtė trichinelioze nuo "už tvarto" pagamintos dešros su šerniena. "Nors pasipriešinimas buvo didžiulis, su tuometiniu žemės ūkio ministru Edvardu Makeliu priėjome prie vieningos išvados, kad reikia nedelsiant sustabdyti skerdimą pakiemiuose bei sugriežtinti prekybą turgavietėse. Žmogus galėjo turėti kaladę, kirvį ir stalą, sakiau, prašom, skersk, bet įregistruoti įmonę, kontroliuojamą veterinaro", - prisimena VMVT direktorius. Šios idėjos jis laikėsi tvirtai. Šalyje tuo metu veikė apie 5 tūkst. įvairaus lygio skerdyklų. Didžiųjų kombinatų ir mažųjų naujokų santykiai tokie priešiški, kad sukviesti vadovai į vieną kabinetą sueiti nesutikdavo. "Viskas baigėsi kuo? Mažos įmonės, kurių vadovai buvo sumanūs ir laikėsi mūsų principų, sėkmingai startavo, o didžiosios bankrutavo, nes ne-sugebėjo laiku atsiskaityti su žemdirbiais", - prisimena K. Lukauskas. Ypač kieti tuo metu pasirodė pienininkai. Jie pirmieji ir įgijo teisę savo produkciją eksportuoti į ES. O tuo pačiu metu eilinį kartą buvo svarstomas klausimas, atleisti K. Lukauską iš darbo ar ne. "Tąsyk, galima sakyti, ir išgelbėjo iš Briuselio atsiųstas dokumentas su teigiamomis ES ekspertų komisijos išvadomis. Šiaip jau oficialiai atleistas buvau bent šešis kartus", - atvirai pasakoja pašnekovas. Tačiau savo credo dėl to neatsisakė - Lietuvoje buvo sukurta europinio lygio nacionalinių įstatymų bazė. Beje, ir nė viena įmonė priekaištų dėl to, kad laikydamasi keliamų reikalavimų negali parduoti savo produkcijos, iki šiol taip pat nėra pareiškusi. Kitas svarbus dalykas - pačios VMVT struktūros "išauginimas". "Kai 1998 m. nuvažiavau į apskričių vyriausiųjų gydytojų pasitarimą ir pasakiau, kad iki 2001 m. 50proc. darbuotojų, o 2005 m. visi dirbsime kompiuteriais, išgirdau replikų, kad žmonės supranta, jog vadovas turi kažką pasakyti, bet fantazijoms privalo būti ribos...", - šypsosi K. Lukauskas. Šiandien VMVT direktorius didžiuojasi pastatytais VMVT pastatais, Nacionaline veterinarijos laboratorija ir moderniais pasienio veterinarijos postais. K. Lukauskas šiandien yra Tarptautinio epizootijų biuro Europos komisijos viceprezidentas. Tad jam dalyvaujant Paryžiuje vykstančiuose biuro posėdžiuose šiandien jau niekas neklausia, kur yra Lietuva. Tačiau mūsų šalies, o ir savo paties pirmuosius "yrius" tarptautiniuose vandenyse pašnekovas prisimena su šypsena. 1992-aisiais, kai Lietuva tapo šios organizacijos nare, daugelio kitų šalių at- stovai ne tik nežinojo, kur mūsų valstybė yra, bet ir apskritai įtariai žiūrėjo, ar lietuviai moka valgyti šaukštu... Paklaustas, o kaipgi su "tuo šaukštu" yra iš tiesų, ar direktorius sugeba ruošti maistą vien teoriškai, ar ir praktiškai, pašnekovas prisipažįsta nemėgstantis šeimininkauti virtuvėje. Gal todėl, kad ir žmona, ir mama, ir trys seserys yra puikios šeimininkės. Tiesa, kiaušinienę išsikeptų, bet kiaušinių prieš skeldamas tikrai neplautų, kaip reikalaujama viešojo maitinimo įmonėse. Mat jų į Vilnių iki šiol parsiveža iš tėvų ūkelio. Paklaustas, ar dar kartą sutiktų viską pakartoti iš naujo, užimti vadovo postą, K. Lukauskas neslepia, jog ne. Pašnekovas prisipažįsta šiandien šiek tiek pavydintis žmonai Vladislavai - veterinarijos gydytojai chirurgei. Tuomet per privatizacijos vajų nebūtų reikėję nuo "berniukų" ginti veterinarijos vaistinių ir pačiam likti dėl to kaltam, nereikėtų kiekvienam kontrabandininkui įrodinėti, jog ne kiekvienas valdžios žmogus yra sukčius. "Iš tiesų, kai atsikėliau į Vilnių, kaip valdininkui siūlė ir butą naujame mikrorajone, ir sodą už 15 km. Bet esu tikras valstietis -man viskas turi būti po ranka. Tad įsikūriau Buivydiškėse. Daug kas tuo metu į tokį pasirinkimą žiūrėjo su kreiva šypsena, o dabar, kai gyventi rajone tapo madinga, klausia, kaip taip apdairiai numačiau. Atsakau, kad valstietiška įžvalga manęs niekada nenuvilia", - sako VMVT direktorius Kazimieras Lukauskas.

***

2005 m. gruodžio 30 d.

Su ministro įsakymais susijusios naujienos

Dėl žemės ūkio ministro 2005 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 3D-61 „Dėl 2005 – 2007 metų strateginių veiklos planų patvirtinimo“ pakeitimo plačiau >>

Naujienos apie teisės aktus

STRATEGINIS VEIKLOS PLANAS plačiau >>

***

2005 m. gruodžio 28-29 d. informacija iš ŽŪM

,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ plačiau >>

,,Mokymas“ plačiau >>

Informacija apie Projektų atrankos komiteto sprendimus plačiau >>

Parama pagal Kaimo plėtros 2007-2013 metų plano priemones plačiau >>

Parama pagal Lietuvos 2004-2006 metu bendrojo programavimo dokumento priemones plačiau >>

***

	Daugėja sertifikuotų ekologinės gamybos ūkių, Respublika, p. 14
	Autorius: ELTA, data: 2005 12 23
	Lietuvoje šiemet sertifikuota 1,8 tūkst. ekologinės gamybos ūkių, arba 633 daugiau negu pernai. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, ekologinio žemės ūkio gamybos apimtys mūsų šalyje nuolat didėja - vidutiniškai 60 proc. per metus. Pastaraisiais metais, teigia ŽŪM sekretorius Vytautas Grušauskas, rajonuose, kur anksčiau buvo mažiau populiarus ekologinis ūkininkavimas, jaučiamas didžiulis susidomėjimas šia veikla. Pavyzdžiui, Jurbarko rajone 2004 metais buvo sertifikuoti tik 3 ekologinės gamybos ūkiai, o šiemet - 24, Kėdainių rajone pernai sertifikuoti 4 ūkiai, šiemet - 22, Skuodo rajone - 2004 metais - 2 ūkiai, šiais metais -12. Pagal sertifikuotų ūkių skaičių šiemet pirmauja Biržų rajonas (114 ūkių), Trakų - (111 ūkių), Šalčininkų - (92 ūkiai), Ukmergės - (91 ūkių), Molėtų - (83 ūkiai). 2005 metais sertifikuotas ekologinės gamybos plotas sudaro 69 430 hektarų - maždaug 2,7 proc. deklaruotų tiesioginėms išmokoms žemės ūkio naudmenų ploto. Lyginant su pernai, šiemet sertifikuotas plotas padidėjo 26 475 hektarais. Vidutinis ekologinės gamybos ūkio plotas siekia 38 ha. Didėjant ekologiškų produktų gamybos apimtims, keičiasi pasėlių struktūra. Pasėlių struktūroje varpiniai ir ankštiniai javai 2005 metais sudarė 60 proc, o pernai - 48 proc. Pasėlių struktūroje mažėja daugiamečių žolių, jos sudaro 27 proc. Šiemet padidėjo uogynų, vaistažolių sertifikuotas plotas. 2005 metais, lyginant su pernykščiu laikotarpiu, gerokai padidėjo grikių plotas, šiuo metu jie sudaro 30 proc. deklaruotų tiesioginėms išmokoms Lietuvos grikių ploto. Daug sertifikuota rugių ploto, jie sudaro 9 proc. deklaruotų tiesioginėms išmokoms Lietuvos rugių ploto. Kviečiai, rapsai sudaro tik 1 proc. deklaruotų tiesioginėms išmokoms Lietuvos kviečių, rapsų ploto, jie dažniau auginami įprastinės gamybos ūkiuose.

***

	Ekologinių ūkių sparčiai daugėja, Verslo žinios, p. 13
	Autorius: BNS, data: 2005 12 22
	Lietuvoje šiemet sertifikuota 1.810 ekologinių ūkių, arba 53,4% daugiau nei pernai. Šiemet sertifikuotas ekologinės gamybos plotas yra 69.430 ha (2,7% deklaruotų tiesioginėms išmokoms žemės ūkio naudmenų ploto), arba 2,6 karto daugiau nei pernai, pranešė Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinė sistema. Daugiausia sertifikuotų ekologinių ūkių yra Biržų (114 ūkių), Trakų (111 ūkių), Šalčininkų (92 ūkiai), Ukmergės (91 ūkis) ir Molėtų (83 ūkiai) rajonuose. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinė sistemos specialistų teigimu, spartus augimas nuostabos jau nekelia, nes ši gamybos šaka gauna didelę Europos Sąjungos paramą. 2005 m. pavasarį prašymus sertifikuoti pateikė 2055 ūkių savininkai ir didžioji dalis gavo sertifikatus.

***

	Žemės deivė Gaja augina duoną, Ūkininko patarėjas, p. 1, 8
	Autorius: Rasa Jagaitė, data: 2005 12 20
	Kai prieš 15vmetų keli Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) mokslininkai ir jiems prijaučiantys žmonės ėmė kalbėti apie ekologinį žemės ūkį, tuo laiku šios idėjos daugeliui atrodė keistos ir nesuprantamos. Į pirmuosius mūsų šalyje įsikūrusius ekologinius ūkius tuomet irgi žiūrėta kaip į baltas varnas juodųjų būryje. Dabar viskas pasikeitė - ekologinis žemės ūkis pripažintas, remiamas ir visaip propaguojamas kaip viena perspektyviausių sričių. Todėl ekologinių idėjų puoselėtojai ir Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos (tuomet bendrijos) "Gaja" įkūrėjai paminėti 15 metų sukaktį į LŽŪU ta proga vykusią konferenciją rinkosi šventiškai nusiteikę ir džiugios nuotaikos, matydami, kad svajonės virto realybe. Ekologinio žemės ūkio "krikštatėviais" laikomi LŽŪU profesoriai Dalia Brazauskienė ir Petras Lazauskas. Jų idėjas palaikė ir prof. Vida Rutkovienė, kai kurie kiti universiteto dėstytojai. Prof. Antanas Svirskis pirmasis apie ekologinį žemės ūkį ėmė kalbėti Lietuvos žemdirbystės institute dar tada, kai alternatyviajai žemdirbystei šiame institute "vietos nebuvo", nes visas dėmesys buvo skiriamas chemizuotam žemės ūkiui. Minėtų mokslininkų idėjos buvo nesvetimos ir kai kuriems dar tik pradėjusiems ūkininkauti atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje žemdirbiams. Tad 1990m. gruodžio mėn. LŽUU susirinkusi iniciatyvinė 40-ties žmonių grupė įkūrė "Gają". Pavadinimas bendrijai tuomet buvo išrinktas konkurso būdu iš kelių variantų. Visiems tinkamiausias pasirodė prof. D. Brazauskienės pasiūlytas "Gaja", kadangi jis labai simbolinis - tokiu vardų graikų mitologijoj e vadinama Žemės deivė. "Ūkininko patarėjas" pirmuosius "Gajos" žingsnius šiek tiek parėmė materialiai. Norint, kad naujos idėjos rastų atgarsį šalies žemdirbių širdyse, reikėjo daug, sunkiai ir kantriai dirbti. Niekieno neremiami, nelaukdami materialinio atlygio universiteto mokslininkai, pasak dabartinės "Gajos" tarybos pirmininkės prof. Vandos Žekonienės, "išvažinėjo visą Lietuvą", atokiausiuose rajonuose, šaltose salėse pasakodami, kas tai yra ekologinis žemės ūkis, propaguodami aplinkosaugos idėjas. "Galėjome pasirinkti rašyti mokslinius straipsnius ir juos spausdinti užsienio moksliniuose leidiniuose, bet mes pasirinkome Skuodą, Šalčininkus, Molėtus, Biržus... Man ne tiek svarbu, kad mane pažintų Paryžiuje ar Monrealyje, bet labai smagu, kai mane pažįsta daugelio rajonų ūkininkai. Jie suprato, kad mes reikalingi jiems, o jie -mums", - kalbėjo prof. V. Žekonienė. Universiteto mokslininkų skleidžiamos idėjos pamažu sulaukė pažangiai mąstančių žemdirbių atsako. 1993 m. Lietuvoje du pirmieji ūkiai gavo ekologinio ūkio pažymėjimus: tai Lazdijų r. ūkininkai Rasa ir Edmundas Samauskai bei Molėtų r. ūkininkai Elena ir Stanislovas Grajauskai. Abi šeimos savo pasirinkto kelio neatsisakė ir iki šių dienų ūkininkauja ekologiškai. "Džiaugiamės, kad išsilaikėme, jog dabar jau nesame baltos varnos, kokiomis mus iš pradžių kiti žemdirbiai laikė", - "Ūkininko patarėjui" sakė E. Samauskas. O S. Grajauskas jam antrindamas pridūrė, kad sunkiausi buvę pirmieji metai, kai ūkyje reikėjo viską pradėti nuo nulio, kai reikėjo įvesti tinkamą sėjomainą. Dabar abiem šiems ir dar 1809 ekologiniams bei pereinamojo laikotarpio į ekologinius ūkiams (tiek šiais metais jų sertifikuota mūsų šalyje) ši žemės ūkio sritis tapo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. "Gajos" įkūrėjai ypač džiaugiasi tuo, kad mokslininkams ir žemdirbiams pavyko rasti bendrą kalbą ir žengti koja kojon į ateitį. LŽŪU vykusioje šventinėje konferencijoje dalyvavo ir žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera Prunskienė. Ji pabrėžė, kad Žemės ūkio ministerija skatina ekologinio žemės ūkio plėtrą ir nori, kad kuo daugiau ekologiškų produktų būtų ant mūsų stalo. "Ekologinis žemės ūkis - tai mūsų kultūros, gyvenimo būdo dalis", - sakė ministrė. Prof. P. Lazauskui, prof. A. Svirskiui, ūkininkams E. Samauskui, Vytautui Zurbai ir Jonui Matuliui ministrė įteikė ŽŪM padėkos raštus ir pridūrė, kad kai kurie kiti ekologiniam žemės ūkiui nusipelnę žmonės verti valstybinių apdovanojimų (reikia tikėtis, kad per valstybės šventes jie bus neužmiršti). [vertinti ekologinio žemės ūkio puoselėtojus dera ne vien dėl realizuotų svajonių ir pa- siektų gamybos rezultatų, o dar ir už tai, kad jie niekuomet nepamiršo aukštesnių tikslų - aplinkosaugos, kultūros, dvasinių dalykų. Ekologinė žemdirbystė nuo to neatsiejama. Tą nuolatos akcentuoja prof. D. Brazauskienė, konferencijos dalyviams ir svečiams pasakiusi gražią žemdirbių maldą: "Duona - iš grūdų, grūdai - iš šviesos, šviesa - iš Viešpaties veido. Leisk, kad toji šviesa visada būtų mūsų širdyse". Ekologinio žemės ūkio įkūrėjai tiki, kad toji šviesa švies ir jaunosios ūkininkų kartos širdyse.

	Ūkininkai pradeda domėtis ekologiniu ūkininkavimu, Pajūrio naujienos, p. 3
	Autorius: Audronė Puišienė, data: 2005 12 16
	Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos rajono biuro augalininkystės konsultantė Giedrė Zdanienė teigė, kad rajono ūkininkai jau pradeda domėtis ekologiniu ūkininkavimu - praėjusiais metais paraiškas įregistruoti ekologinį ūkį pateikė 9 ūkių savininkai, šiemet, per pirmąjį paraiškų priėmimo etapą, tokį norą pareiškė 5 ūkininkai. Per antrąjį paraiškų priėmimo etapą pageidaujančių įregistruoti ekologinį ūkį mūsų rajone nebuvo. Statistiniais duomenimis, pagal sertifikuotų ekologinių ūkių skaičių "lyderiai" yra Trakų rajonas (117 ūkių), Biržų rajonas (114 ūkių), Šalčininkų rajonas (91 ūkis), Ukmergės rajonas (85 ūkiai), Molėtų rajonas (81 ūkis). Vidutinis ekologinės gamybos ūkis siekia 38 ha. Iš viso Lietuvoje prašymus sertifikuoti ūkius šiais metais pateikė 2 tūkst. ūkių, tačiau per tris šių metų ketvirčius sertifikuota buvo 1 tūkst. 798 ūkiai. Anot G.Zdanienės, dalis ūkių greičiausiai įvertino savo galimybes ir atsisakė sertifikavimo, kita dalis negalėjo išpildyti ES reikalavimų ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų. Ekologinių ūkių savininkams tiesioginės išmokos mokamos nuo 1997 metų. - Kam yra teikiama parama ? -"Žemė ir ūkis " paklausė G.Zdanienes. - Parama yra teikiama ekologinės gamybos ir pereinamojo į ekologinę gamybą laikotarpio ūkiams už sertifikuota ir deklaruotą žemės plotą, kuris naudojamas ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai. Ekologinio ūkininkavimo programa gali būti vykdoma visame ūkyje arba dalyje. - Kokių dydžių išmokų gali tikėtis ūkininkai, įregistravę ekologinį ūkį? - Išmokų dydžiai butų tokie: už varpinių ir ankštinių javų hektarą numatoma mokėti 1 tūkst. 435 Lt, už daržovių ir bulvių hektarą - 1 tūkst. 903 Lt, už vaistažolių hektarą-1 tūkst. 567 Lt, už uogynų hektarą - 2 tūkst. 532 Lt, už hektarą sodų- 2 tūkst. 594 Lt. Yra numatyta 406 Lt išmokauž 1 ha daugiamečių žolių, - ši išmoka skiriama tiems, kas laiko sertifikuotus gyvulius ir tik už sertifikuota daugiamečių žolių plotą, kai vienam sąlyginiam gyvuliui jo tenka ne daugiau kaip 3 hektarai. - Kokia yra bendra sertifikavimo tvarka, kokių taisyklių privalo laikytis ekologinio ūkio savininkas? - Pareiškėjas, norintis sertifikuoti savo pagamintą produkciją, iki kovo 31 dienos turėtų pateikti prašymą viešajai įstaigai "Ekoagros". Si įstaiga apsvarsto prašymą, parengia sprendimą dėl sertifikavimo registracijos ir sertifikavimo darbų sutartį, kurią pareiškėjas pasirašo bei sumoka sertifikavimo mokestį dar prieš sertifikavimo pradžią. "Ekoagros" paskirtas tikrintojas patikrina, ar pareiškėjas laikosi ekologinio ūkininkavimo taisyklių, į ei būtina - atrenkami ekologinio produkto pavyzdžiai ir atliekami tyrimai. Atlikus tikrinimo darbų rezultatų ekspertizę, parengiamas nutarimas, apie kurį pareiškėjas informuojamas raštu. Jei nutarimas teigiamas - pareiškėjui išduodamas sertifikatas, ūkis įtraukiamas įsertifikuotų ūkių ar įmonių sąrašą, kuris skelbiamas viešai. Išduotas sertifikatas galioja vienerius metus. Pareiškėjas, arba sertifikuoto ūkio savininkas, 5 metus privalo laikytis ekologinio ūkininkavimo taisyklių, kasmet pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai ekologinio ūkio sertifikatą, nemažinti sertifikuoto ekologinei gamybai skirto ploto, kasmet deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir pasėlius, žemėlapyje pažymint ekologinės gamybos plotus. - Vis minite ekologinio ūkininkavimo taisykles. Kas tai yra? - "Ekologinio žemės ūkio taisyklės" yra taikomos ekologinio žemės ūkio produktų gamybai, perdirbimui, realizavimui. Šios taisyklės sudaro sąlygas plėtotis natūralioms ekosistemoms, kai sintetinės, cheminės medžiagos pakeičiamos natūraliomis organinėmis bei mineralinėmis medžiagomis, kai naudojamos aplinkai palankios technologijos, įgyvendinančios pagrindinius ekologinio ūkininkavimo tikslus. Pagal šias taisykles pagaminti produktai vadinami ekologiškais produktais ir ženklinami ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu. Ūkyje ar įmonėje turi būti tvarkoma dokumentacija apie gamybos procesą ir naudojamas medžiagas. - Kur dar galima gauti išsamesnės informacijos apie ekologinį ūkininkavimą? - Išsamesnę informaciją apie sertifikavimo tvarką teikia viešoji įmonė "Ekoagros" (www.ekoagros.lt). Informaciją apie augalų apsaugos priemones ekologiniame ūkyje, apie mineralines ir organines trąšas, augalų auginimo technologijas išsamiau ūkininkai, besidomintys ekologiniu ūkininkavimu, gali sužinoti pas mus, t.y. LŽŪKT Kretingos rajono konsultavimo biure. Jis įsikūręs Vilniaus g. 1 antrame aukšte (įėjimas iš arbatinės "Špitolė" pusės).

***

	Galovėjai ir aubrakai ekologiniam ūkiui, Ūkininko patarėjas, p. 1, 13
	Autorius: Rasa Jagaitė, data: 2005 12 15
	Dar tada, kai apie pastaraisiais metais labai propaguojamą mėsinę galvijininkystę kaip perspektyvią žemės ūkio šaką Lietuvoje mažai kas kalbėjo, vienas pirmųjų ne tik Žemaitijoje, o ir visoje šalyje mėsinių galvijų įsigijo ir ėmė savo ūkyje didinti jų bandą Tauragės r. ūkininkas Albertas Šiurna. Prieš aštuonerius metus jis iš Vokietijos atsivežė pirmuosius aubrakų veislės mėsinius galvijus, o šiemet rudenį ūkio aptvaruose ėmė lakstyti ir iki tol Lietuvoje nematyti gauruoti, juodi kaip smala galovėjai. A. Šiurnos ūkis turi dar vieną išskirtinumą - jau aštunti metai kaip yra ekologinis. Per tuos metus ūkininkas sukaupė nemažos patirties, kaip auginti mėsinius gyvulius ekologiniame ūkyje, kokios veislės tam labiausiai tinka ir t.t. Žvilgsnis į ateitį Jeigu ūkio žemės derlingos, ūkininkai dažniausiai iš jų gauna pajamų, versdamiesi augalininkyste. Prastesnių žemių ganyklose paprastai verčiamasi pienine galvijininkystę, dar skurdesnėse - intensyvia mėsine, o skurdžiausios tinka auginti ekstensyvių veislių mėsinius galvijus. Lietuvoje, kaip žinome, yra daug nenašių žemių, tad jas tikrai praverstų išnaudoti, plėtojant ekstensyviąją gyvulininkystę. A. Šiurnos ūkio žemės irgi ne pačios geriausios. Taigi jo sprendimas verstis ekologine galvijininkystę - neatsitiktinis. Ūkininkas gyvena ne vien šia diena, jis mąsto apie savo vaikų ateitį. "Ką besakytume, tačiau bet kokia intensyvi gamyba turi šalutinį poveikį. Nenatūraliai šeriami gyvuliai, modifikuoti augalai, chemikalai - visa tai tikrai ne į naudą nei mums, o juo labiau mūsų vaikams. Vienintelis intensyvių ūkių privalumas - kad juose pagaminta produkcija yra pigesnė. Turime sutikti, kad natūralus produktas turės paklausą ir bus pripažintas. Esu įsitikinęs, jog aplinkosauga, natūralus gyvenimo būdas, ekologiniai maisto produktai turės savo nišą. Europos Sąjungos vienas prioritetų taip pat yra aplinkosauga. Jeigu savo ūkyje nori atsižvelgti į ekologiją, tai jame naudoti chemikalų, mineralinių trąšų nebegali. Tokiame ūkyje derlius mažesnis, kokybinė jo išvaizda prastesnė, bet už tai produkciją gerokai sveikesnė", - sakė A. Šiurna. Kas lemia veislės pasirinkimą Nuo 1998 m., kai iš Vokietijos A. Šiurna atsivežė pirmuosius 11 aubrakų (10 telyčių ir bulių), jis kasmet bandą didina. Dabar ūkyje jau auginama apie 80 šių galvijų ir dar 16 šiemet įsigytų galovėjų. Ūkis turi 107 ha žemės. "Pasirinkau aubrakų veislę todėl, kad žiūrėjau į ateitį, nenorėjau chemija pagrįsto ūkininkavimo. Rinkausi veislę, kuri labiausiai tiktų ekologiniam ūkiui. Galovėjų veislės galvijai nėra labai išplitę, jie skirti ne tiek pramoniniam auginimui, kiek hobiui, intensyviai nenaudojamų plotų priežiūrai ir pan. Vis dėlto ir ši veislė turi perspektyvų. Ji ir dar trys veislės (šorthornai, aubrakai, šarolė) tarpusavio kryžminimo būdu gali būti naudojamos labai geros mėsos gamybai, išnaudojant heterozės efektą ir šių veislių genetinį potencialą", - sakė A. Šiurna. Galvijų veislių ir jų skaičiaus, ganyklų plotų, pastatų pasirinkimą lemia ūkininko apsisprendimas, ko jis sieks. "Jeigu ūkininkaujame intensyviai, reikėtų rinktis intensyvias veisles, pavyzdžiui, belgų žydruosius, šarolė, limuzinus. Jeigu norima vystyti ekstensyvų ūkį, tinka tokių veislių galvijai, kurie mažiau reiklūs pašarams, tvartams. Tai galėtų būti aubrakai, herefordai, galovėjai ir kt. ekstensyvios veislės. Šių veislių paros priesvoriai yra šiek tiek mažesni, bet jie geriau išnaudoja prastesnių žemių skurdesnę augmeniją", -pasakoja A. Šiurna. Jo nuomone, auginant ekstensyviuose plotuose, aubrakų mėsos kokybė būna labai gera, nes jai teigiamos įtakos turi augmenijos įvairovė. Gyvuliai nekaupia riebalų, mėsa būna gero skonio, neturi specifinio kvapo. Vienintelė bėda, kad kol kas tokia mėsa rinkoje nėra pateikiama atskirai. Jos pasiūla nedidelė, nes šalyje dar gana mažai mėsinių galvijų. Lietuvoje nėra nė vienos sertifikuotos ekologiškos mėsos skerdyklos. Tai didelė ekologinės mėsinės galvijininkystės plėtros problema, kurią būtina kuo greičiau išspręsti. Pelnas - tik po kelerių metu Per tuos aštuonerius metus, kol ūkininkas vis plečia mėsinių galvijų bandą, pajamų iš jų gauna minimaliai: tik už parduotus veislinius gyvulius arba už paprastoms skerdykloms išvežtą vieną kitą užaugintą gyvulį, už kurį supirkėjai moka tiek pat, kaip ir kitiems chemizuotus ūkius turintiems augintojams. "Suformavus reikiamo dydžio mėsinių gyvulių bandą, apie pelną galima galvoti po kelerių metų, suprantama, jei gerai dirbsime. Mėsinė galvijininkystė pelninga, bet tam visų pirma reikia didelių pradinių investicijų ir didesnių žemės plotų, - pasakoja A. Šiurna. - Tarkime, turėdamas vieną kitą hektarą gali pragyventi, augindamas vaistinius augalus, keliasdešimt hektarų užtenka normaliam daržininkystės ūkiui. Mėsinių galvijų ūkiui reikėtų ne mažiau kaip 100 ha žemės, laikyti nuo 50 iki 100 karvių žindenių. Visą galvijų bandą sudarytų 100-200 gyvulių. Tuomet toks ūkis būtų perspektyvus ir pajėgus konkuruoti Europos rinkoje. Ypač brangiai kainuoja veisliniai gyvuliai. Pavyzdžiui, pigiausiai nesukergta veislinė telyčia Europos rinkoje kainuoja apie 1,2 tūkst. EUR, o už sukergtą gali tekti mokėti ir 2,4 tūkst. EUR, nelygu veislė ir gyvulio genetika. Vidutinis bulius kainuoja ne mažiau negu 10 tūkst. Lt, o tai būtų beveik 3 tūkst. EUR. Be vertingo buliaus gerinti bandą labai sunku. Žinoma, turint kelias karves, laikyti savo bulių -brangu. O jei bandoje bus, tarkime, 30 karvių, tai buliaus išlaikymas labai atpigs. Iš tokių ir kitų "smulkmenų" ir susidaro ūkio ekonomika. Tiesa, ūkininkas džiaugiasi, kad pastaraisiais metais šalies valdžia vis daugiau dėmesio skiria mėsinei galvijininkystei. Veisliniams galvijams įsigyti teikiama nemaža parama. Mūsų kaimynai lenkai ir estai prieš keletą metų šią žemės ūkio šaką rėmė kur kas daugiau negu mes. Per tą laiką jie įsigijo tikrai daug veislinių galvijų, ir dabar šiose šalyse mėsiniai gyvuliai sudaro kur kas didesnį procentą, tenkantį visiems gyvuliams, negu Lietuvoje. Žuvęs veršelis - dideli nuostoliai Nors yra sakoma, kad geriausiai mokytis iš svetimų klaidų, bet pradėjus naują ūkininkavimo sritį nė vienas jų neišvengia. Kai kurių nesklandumų per tiek metų teko patirti ir A. Šiurnai. Pasak jo, dažniausiai mėsinius galvijus laikantys ūkininkai daro šėrimo bei priežiūros klaidų. Pavyzdžiui, prastai šeriant veislei skirtus bulius, neatsiskleis jų visos geros veislinės savybės, nebus išnaudojamas jų genetinis potencialas. Reikia žinoti mėsinių galvijų veisimosi specifiką. Per daug nupenėjus motinines karves prasideda veršiavimosi problemos. Kadangi gyvuliai visą laiką laikomi palaidi, nuostolių galima patirti, jei, prasidėjus nesėkmingam veršiavimuisi, nepavyksta ganykloje prie tos karvės prieiti ir jai pagelbėti. Žuvęs veršelis - tai dideli nuostoliai, nes užaugęs gyvulys turi atpirkti ne tik savo, bet ir motininės karvės išlaikymą. Taigi praradęs veršelį, praktiškai netenki pelno už kelis būsimuosius gyvulius. Tikėtis, kad iš šimto karvių bus tiek pat veršelių ir visus pavyks išauginti iki pardavimo, žinoma, būtų naivu. Bet normalu yra 95 proc. išaugintų veršelių. Pagrindinis pašaras - žolė Mėsinių galvijų racione, palyginti su pieniniais, gali būti daugiau stambesnių pašarų, t.y. žolės, šieno. O koncentruotųjų pašarų ekstensyvioms veislėms reikia tikrai nedaug, jų paprastai duodama auginamoms veislinėms telyčioms ar veisliniams buliams. Turint ekstensyvių veislių mėsinius gyvulius, šiek tiek lengviau ūkininkauti, nes nebūtina auginti grūdų, nereikia jų sandėliuoti ir pan. Daugelis ūkių, turinčių mėsinių gyvulių, jiems stengiasi gaminti kokybišką šienainį, šiek tiek šieno, šiaudų. A. Šiurna taip pat savo galvijams daro šienainį ritiniuose, veršeliams paruošia šieno. Gyvuliams dar duoda mineralų, druskos. Daugiau priedų neprireikia. Tiesa, augina vikių, pelėžirnių ir avižų mišinio. Kartais į jį įmaišo miežių. Dalį mišinių nupjauna ir susuka į ritinius, dalį palieka grūdams ir sėklai. Laukuose po mišinių, kurie dirvoje palieka po jų auginamiems augalams reikalingų maisto medžiagų, sėjamos daugiametės varpinės, būtinai su ankštinėmis (ne mažiau nei 20 proc), žolės. Jos apariamos maždaug po 5 metų ir vėl pasėjama mišinių. Toks sėjomainos ciklas pasiteisina. Dirvos, į kurias sėjami mišiniai, pa-tręšiamos ūkyje turimomis organinėmis trąšomis. Ūkininko patirtis parodė, kad tręšti mėšlu, nors ir perpuvusiu, ganyklas nėra itin gerai, nes galvijai pirmaisiais metais nenoriai ėda žolę. A. Šiurna aktyviai dalyvauja Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veikloje, savo veislinius gyvulius pristato šalyje vykstančiose žemės ūkio parodose ir jose yra pelnęs apdovanojimų. Šiemet veiklos dešimtmetį atšventusi asociacija jau vienija per 100 mėsinių galvijų laikytojų. Asociaciją A. Šiurna vadina svarbiausiu mėsinių galvijų augintojų pagalbininku ir žinių šaltiniu. Išmokos praverčia investicijoms Ūkininkas džiaugiasi, kad ekologiniams ūkiams ES ir mūsų valstybė skiria paramą. Tačiau A. Šiurnai, kaip ir kitiems ekologinių ūkių savininkams, nerimą kelia ateitis - dabar svarstomo Kaimo plėtros plano 2007-2013 m. Ekologinio ūkininkavimo programoje numatoma įvesti ribą, kad išmokos būtų mokamos tik už ne didesnį kaip 100 ha plotą (tiesa, niekas nepateikia argumentų, kodėl pasirinktas būtent toks dydis). Be to, kalbama ir apie tai, kad išmokos būtų teikiamos ne už plotus, o už realizuotos produkcijos kiekį. "ES aiškiai sako - didinkite ekologinio žemės ūkio plotus. Tam jokių apribojimų nėra. Kodėl mes juos sugalvojame? Jeigu iš tiesų būtų patvirtinti tokie pakeitimai, tai sustabdytų ekologinių ūkių plėtrą, o kai kurioms šakoms, tokioms kaip mėsinė ir pieninė galvijininkystė, iš viso būtų sunku įsitvirtinti. Kaip prie parduotos produkcijos "pririšti" išmokas už ekologišką mėsą, jei Lietuvoje dar nėra nė vienos sertifikuotos ekologinės skerdyklos? Galiausiai reikia žinoti, kad skerdimui tinkamą gyvulį užauginti prireikia dvejų trejų metų. Tik tada, pardavęs, gauni pajamas. ES siekia, kad ūkiai būtų konkurencingi. Kaip jie tokie galės būti, jei išmokos bus ribojamos pagal plotą. Kam tokie apribojimai būtų naudingi? Norėtųsi išgirsti oponentų argumentus ir padiskutuoti, - sako A. Šiurna. - Ir dabar ekologiniams ūkiams mokama parama nėra tokia milžiniška, kad vien jos siekdami žmonės griebtųsi ekologinio ūkininkavimo, juo labiau galvijininkystės. Mes pradėjome ūkininkauti be jokių išmokų. O dabar jas gaudami, viską į ūkį investuojame. Pinigų reikia gyvulių priežiūrai, bandoms plėsti ir gerinti, technikai, pastatams ir t.t. Ekologiniam ūkiui keliami gerokai didesni reikalavimai ir jiems įgyvendinti reikalingos papildomos investicijos". Šie dalykai aktualūs ne vienam A. Šiurnai, o daugeliui šalies ekologinių ūkių. Savo ūkio perspektyvą A. Šiurna vertina realistiškai ir stebuklų nesitiki. "Noriu, kad mano šeima būtų materialiai aprūpinta, jog galėtume išleisti vaikus į mokslus, na, ir dar liktų vienas kitas litas su draugais po krepšinio alaus išgerti... - juokais sako ūkininkas ir rimtai priduria, - jei tam pakaktų 20 ha, turėčiau 20, jei reikės 200, dirbsiu 200. Jeigu netikėčiau ateitimi ir nematyčiau perspektyvų, seniai viską būčiau pardavęs ir užsiimčiau kuo kitu..." *** Galovėjai Tai viena seniausių mėsinių galvijų veislių, išvesta Škotijoje iš vietinių galvijų. Veislė formavosi kalnuotoje drėgno klimato vietovėje, kur nekarštos vasaros ir nešaltos žiemos. Pagal išvaizdą galvijai panašūs į aberdynų angusus. Jie beragiai, juodos, dažnai kiek į rudumą spalvos. Palyginti su aberdynų angusais, jų liemuo ilgesnis, tačiau ne toks gilus. Galvijų plaukai ilgi, žiemą kartais plaukų ilgis siekia iki 20 cm. Dabar yra nedidelė populiacija vadinamųjų apjuostų galovėjų - jų liemuo per vidurį baltas, lyg apjuostas balta juosta. Ilgi plaukai ir gausus pūkas apsaugo gyvulius nuo šalčio. Jie dažniausiai visus metus laikomi po atviru dangumi. Karvės ilgaamžės. Galovėjai priskiriami prie greitai bręstančių galvijų veislių. Tačiau jie kaupia mažiau riebalų negu aberdynų angusai. Galovėjai labai nereiklūs žolynams, ištvermingi, turi tvirtus nagus, todėl lengvai vaikšto stačiais šlaitais, akmenuotu paviršiumi. Galovėjų mėsa skani. Suaugusios karvės sveria iki 500 kg, o buliai - iki 750 kg. Skerdenos išeiga - 6265 proc. Galovėjai veisiami grynuoju veisimu ir naudojami kryžminimui poruojant su smulkiomis karvėmis ir telyčiomis. Kadangi veršeliai gimsta smulkūs, tai visais atvejais karvės veršiuojasi labai lengvai. Galovėjai priskiriami prie ekstensyvių veislių. Aubrakai Veislė išvesta Prancūzijoje kalnuotoje dalyje, skurdokos augmenijos zonoje. Todėl šios veislės gyvuliai yra nereiklūs ir gerai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Jie yra smulkesni už limuzinus. Aubrakų veislės galvijų biologiniai ypatumai panašūs kaip ir kitų prancūzų mėsinių veislių galvijų. Bręsta neanksti, vėlai kaupia riebalus. Tai gražaus kūno sudėjimo gyvuliai. Jų liemuo vidutinio ilgumo arba ilgas. Raumenys išvystyti neblogai. Mėsa skani. Spalva dvyla, gelsvo atspalvio. Bulių galvos ir kaklo plaukai tamsesnės spalvos. Ragų galai tamsios spalvos. Suaugusios aubrakų karvės sveria 680-700 kg, o buliai - 950 kg. Skerdenos išeiga - 62-63 proc. Šios veislės galvijai nėra plačiai paplitę pasaulyje. Lietuvoje jie gana populiarūs. Veisiami grynuoju veisimu ir naudojami kryžminimui su smulkesnėmis karvėmis bei telyčiomis. Ūkiuose, kur galvijai yra stambūs, aubrakų mišrūnų masė buvo kiek mažesnė negu grynaveislių Lietuvos juodmargių to paties amžiaus buliukų. Tačiau mišrūnų skerdenos buvo įvertintos aukštesne raumeningumo klase ir šiek tiek sunkesnės negu grynaveislių Lietuvos juodmargių. Aubrakų veislės galvijai priskiriami prie pusiau intensyvios gamybos veislių ir gerai auga, ganant vidutinio derlingumo ganyklose. Mažiau derlingų žemių vietovėse aubrakų veislės galvijai gana perspektyvūs. Parengta pagal Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos interneto svetainėje pateiktą informaciją

***

	Kalėdiniai pašnekesiai, Ūkininko patarėjas, p. 5
	Autorius: Nenurodytas, data: 2005 12 15
	Prieš užveriant 2005-ųjų vartus "Ūkininko patarėjas" pakvietė šalies agroverslo lyderius, žemdirbių organizacijų ir žemės ūkiu besirūpinančių institucijų vadovus, kaimo kultūros žmones minutėlei stabtelėti ir padėti ant svarstyklių prabėgusių metų darbus. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentė Regina SIRUSIENĖ: "Šiais metais asociacijos nariai, kaimo sodybų šeimininkai pirmą kartą išbandė savikontrolės sistemą. Tai reiškia, kad LKTA pati tikrina, vertina kaimo turizmo verslo kokybę, "gesina gaisrus" (nagrinėja klientų skundus ir pan.). Aplankėme sodybas, iš naujo jas įvertinome. Aišku, buvo ir besipriešinančiųjų tokiai atestacijai, bet nedaug - gal tik apie 15 proc. sodybų. Siekiant objektyvumo, asociacijos nariai žemaičiai nuvyko tikrinti Aukštaitijos sodybų, aukštaičiai - dzūkų. Tiems, kurie buvo nepatenkinti sodybų apžiūrų išvadomis, sukūrėme arbitražinę komisiją (jai vadovavau aš). Tačiau tik kokie 3 proc. LKTA narių panoro skųstis šiam arbitražui. LKTA pasirašė sutartį su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Nuo lapkričio 27 d. įsigaliojo nauji maisto tvarkymo kaimo turizmo sodybose reikalavimai. Dabar jau tik patys kaimo turizmo sodybų šeimininkai atsako už maistą, kuriuo vaišina svečius. Galime raugti kopūstus, slėgti sūrį, gaminti varškę, rūkyti kumpius - nei higienistai, nei veterinarai nebetikrins mūsų maisto kokybės. Tačiau už netinkamą svečių maitinimą atsakome savo verslu. Jei svečias sunegalavo nuo blogo maisto -viskas, tokia sodyba be jokių kalbų užsidaro, netenka teisės verstis kaimo turizmu. Šiais metais padaugėjo besiilsinčiųjų kaimo sodybose, .daugelis šeimininkų remontavo savo trobas, pakeitė nusibodusius, mūsų senajam kaimui nebūdingus šiferio stogus. Paskelbėme konkursą "Lietuviška kaimo turizmo sodyba". Deja, tik 4 sodybos išdrįso jame dalyvauti. Liūdna, bet tikrų, senovinių, nesudarkytų svetimais lietuviškai kaimo architektūrai padailinimais kaimo pastatų nedaug terastume... Kitais metais tęsime tai, ką iškovojome šiemet - stiprinsime LKTA narių savikontrolės sistemą. Ketiname prie sodybų steigti vadinamuosius amatų kiemus. Tiesiog sodybų svečių akyse bus gaminami ir parduodami įvairūs maisto produktai. Aišku, vėl laukia sunkūs, varginantys pokalbiai su valdininkais, įstatymų derinimai. Jaučiamės pajėgūs įveikti ir šią kliūtį. Juk daug kas ir šiemet kalbėjo: nesusitarsite jūs su Maisto ir veterinarijos tarnyba, ir toliau gaminsite maistą klientams pagal restoranams, kavinėms taikomus reikalavimus! Norėtųsi, kad kitais metais atsirastų vietos ne tik masiniam, bet ramesniam kaimo turizmui. Jei sodyba pritaikyta priimti 40 svečių, koks jiems čia atokvėpis nuo miesto triukšmo! Nors, kita vertus, Lietuvos sąlygomis ekonomiškai nenaudingos būtų sodybos tik su dviem trimis kambarėliais svečiams - toks verslas greitai sužlugtų". ŽŪB "Džeirana" vadovas Valdemaras JACIKAS: "Šiemet žemės ūkio technikos pardavėme 20 proc. daugiau negu 2004 m. Pardavimų skaičiaus augimui įtakos turėjo ES struktūrinių fondų lėšos ir parama iš nacionalinio biudžeto. Pastaroji parama labai padėjo smulkiesiems ūkininkams įsigyti ne senos ir jau atitarnavusios, o naujos technikos. 2005 m. ŽŪB "Džeirana" įkūrė filialus Ispanijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje. Ši plėtra prisidėjo prie įmonės apyvartos augimo. Metų viduryje Lietuvoje buvo sugriežtinta naujų traktorių registravimo tvarka. Dabar registruojami tik tokie, kurių varikliai atitinka Europos Sąjungos 2000/25 direktyvos reikalavimus, paprastai vadinamus EURO-2. Visų mūsų parduodamų traktorių varikliai yra tik su E2 sertifikatais. Gamykla jau bando ir 3 variklius, todėl net dar labiau sugriežtinus reikalavimus, ūkininkai neturės problemų registruojant "Belams" traktorius. Kitais metais daugiau dėmesio skirsime techninio aptarnavimo tarnybos darbui gerinti bei garantiniam laikotarpiui ilginti. Dabar "Belarus" traktoriams suteikta pusantrų metų garantija. Kaip šiemet, taip ir kitąmet bendradarbiausime su žemės ūkio mokyklomis, planuojame įrengti tris auditorijas, kuriose ne tik mokysis moksleiviai, bet gilins žinias ir mechanizatoriai. Visiems Lietuvos žemdirbiams linkiu gausaus Kalėdų stalo ir gerų bei derlingų Naujųjų metų". VšĮ "Tatulos programa" direktorius, tarybos pirmininkas Almonas GUTKAUSKAS: "Ekologiniams ūkiams pernai pradėtos mokėti Europos Sąjungos ir nacionalinės išmokos davė impulsą šio ūkininkavimo būdo spartesnei plėtrai. Visoje Lietuvoje šiemet, palyginti su pernai metais, ekologinių ūkių skaičius išaugo maždaug 60 proc. Pagal sertifikuotos žemės plotą lyderis yra Biržų r., jame 114 ūkių ekologiškai ūkininkauja 4,958 tūkst. ha, t.y. didžiausias plotas tarp visų šalies rajonų. Mes tikimės, kad iš dabar pradėjusiųjų ekologiškai ūkininkauti ar išplėtusiųjų savo plotus išaugs naujų perspektyvių prekinių ūkių banga. Prieš keliolika metų, įkūrus "Tatulos programą", iš pradžių buvo vykdoma daugiau agrarinės aplinkosaugos propaganda. Vėliau pradėtas ekologiškų produktų vartotojų ugdymo darbas. Po daugelio metų pastangų šiemet pagaliau pajutome, kad tai jau duoda apčiuopiamų rezultatų: į mūsų organizuojamas ekologiškų produktų muges ateina jaunos šeimos, žmonės jau pradeda suprasti, kuo ekologiški produktai skiriasi nuo įprastinių. Tai labai svarbu, nes pagrindinis ekologinio ūkininkavimo plėtros variklis yra ir ateityje bus vartotojas. Šiemet sukūrėme Lietuvos ekologinio žemės ūkio ženklą ir jį patentavome. Gruodžio mėn. kalėdinėse mugėse jį pristatėme vartotojams. Šiuo ženklu bus galima ženklinti visus šalyje gaminamus ekologiškus produktus. Kitais metais, be to, kad plėsime produkcijos su naujuoju ženklu realizaciją, planuojame organizuoti grandiozinę informacinę kampaniją apie tokius produktus ir jų vartojimą. Manome, kad prie šio darbo prisidės ir Žemės ūkio ministerija. Dar vienas mūsų siekis - užsitikrinti, kad geros plėtros ir paramos sąlygos ekologiniam ūkininkavimui būtų sudarytos dabar svarstomame Kaimo plėtros plane 2007-2013 m." Lietuvos žemės ūkio technikos asociacijos prezidentas Andriejus JAKAS: "Šie metai, palyginti su ankstesniais, asociacijai buvo sėkmingi. Šiemet organizacija dar labiau sutvirtėjo. Į mūsų gretas įstojo Lietuvos žemės ūkio inžinierių sąjunga ir kelios įmonės, tarp kurių tokios stambios kaip UAB "Dotnuvos projektai" ir UAB "Jubana". Šešios asociacijos narės gamina žemės ūkio mašinas ir įvairius žemės dirbimo padargus. Beveik 80 proc. savo produkcijos jos eksportuoja ne tik į Rytų, bet ir į Vakarų Europos šalis. Ypač gera kokybe pasižymi UAB "Rokiškio mašinų gamykla" grėbliai, UAB "Laumetris" žemės dirbimo agregatai. Šiemet Lietuvos žemės ūkio technikos gamintojai savo produkciją demonstravo keturiose tarptautinėse parodose: Ukrainoje (Kijeve), Čekijoje, Rusijoje (Maskvoje) ir Lenkijoje. Tik vis dar nepavyksta susitarti dėl lengvatų mūsų žemės ūkio technikos gamintojams dalyvauti parodoje "AgroBalt". Manyčiau, kad būtų tikslingiau šią parodą rengti ne Vilniuje, o, pavyzdžiui, Šiauliuose. Taip pat, manau, kad neracionalu du kartus per metus iš visos Lietuvos suvežti pačią moderniausią ir galingiausią techniką į Kauną, Lietuvos žemės ūkio universitetą, pakaktų vienos parodos. Atsiradus ES struktūrinių fondų paramai, padidėjo mūsų ūkininkų perkamo-p galia. Šiais metais žemdirbiai įsigijo daugiau naujos našios žemės ūkio technikos: traktorių, kombainų, grūdų džiovyklų, gyvulininkystės fermų įrenginių. Džiugu, kad sugebėjome šiek tiek padėti smulkesniems, 30-50 ha turintiems ir jauniems ūkininkams, kurie vis dar nepajėgia įsigyti modernios technikos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pasinaudoti ES parama. Asociacijai pavyko išreikalauti ūkininkams kompensacijų iš Kaimo rėmimo fondo už įsigytą žemės ūkio techniką. Šiam tikslui Vyriausybė skyrė 2,7 mln. Lt. Jauniems ūkininkams nutarta kompensuoti 25 proc, o kitiems - 20 proc. įsigytos technikos kainos. Kompensavimo lėšos skirtos lapkričio pradžioje. Per 25 dienas minėti ūkininkai nusipirko apie 400 traktorių ir 15 kombainų už 5,6 mln. Lt. Kitais metais vėl teks kovoti dėl kompensacijų žemdirbiams už įsigytą žemės ūkio techniką. Beje, 2006 m. paskutiniai, kai dar bus galima kompensuoti iš šalies biudžeto. Tiesa, kitais metais nauji traktoriai bus įvežami į Lietuvą tik tokie, kurie atitiks EURO-2 reikalavimus."
	Atgal į turinį

	Ekologiniai ūkiai Klaipėdos apskrityje dar tik skinasi kelią, Ūkininko patarėjas, p. 7
	Autorius: Juozas Skripkauskas, data: 2005 12 15
	VĮ "Ekoagros" duomenimis, Klaipėdos apskritis - viena iš tų, kur ekologinių ūkių sertifikuota mažiausiai. Šioje apskrityje šiemet sertifikuotų ekologinių ūkių žemės plotai sudaro 4 proc. su trupučiu visų šalyje sertifikuotų ekologinių ūkių žemės naudmenų. Tarp antirekordininkų - Kretingos r. Tik trijuose rajonuose šiemet sertifikuotų ūkių žemių, palyginti su praėjusiais metais, yra mažiau, o didžiausias neigiamas pokytis procentais - Kretingos r. Skaičiuojant realiais hektarais, minėtame ūkyje šiais metais sertifikuotų ekologinių ūkių naudojamą žemę papildė vos 148 ha - mažiau Lietuvoje yra tik Joniškio r. Neatsitiktinai seminarą "Ekologinio žemės ūkio programos įgyvendinimas ūkininkų ūkiuose" Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) surengė viename iš Klaipėdos apskr. miestų Gargžduose. Matyt, ekologinis ūkininkavimas šioje apskrityje nėra populiarus, nes, pavyzdžiui, iš Kretingos r. į seminarą atvyko tik vienas ūkininkų atstovas ir nė vieno rajono grandies specialisto, po keletą žmonių iš Skuodo ir Šilutės r., daugiausiai - Klaipėdos r. ūkininkų ir specialistų. Siūlė vienytis Kad apskrityje ekologiškai ūkininkaujama nedaug, pastebėjo ir seminaro lektorė, Žemės ūkio rūmų vyr. specialistė ekologiniam žemės ūkiui ir agroaplinkosaugai Edita Karbauskienė. Specialistės manymu, ne tik Klaipėdos apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje į šią veiklą jungiamasi spontaniškai, o ne metodiškai, koordinuojant veiksmus. Nors ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai neretai nori veikti pavieniui, daug didesnė nauda, ypač realizuojant užaugintą produkciją, būtų, jeigu jie susivienytų. E.Karbauskienė pabrėžė ūkininkams perduodamos informacijos svarbą - ji turi būti tiksli, kad nepasipiltų klaidos. Seminare dalyvavę ūkininkai pastebėjo, kad kaimo žmogų dominanti informacija ne visada pasiekia. Žemės ūkio rūmų atstovė Klaipėdos r. savivaldai Asta Mikužienė sakė, kad informacijos kaimo žmonėms pateikiama daug, tačiau neretai žmonių ji nedomina. Klaipėdos r. savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėjas Vincas Letukas tokį nesidomėjimą ir pagrindė - ekologiška produkcija realizuojama kaip ir visa kita, pavyzdžiui, grūdai buvę supilti į bendrą elevatorių. Viską nulemia pinigai - jeigu žmogui darbas ekonomiškai naudingas, jis jį dirba. Su šia mintimi nenorėjo sutikti ŽŪR atstovė. E.Karbauskienė sakė, kad ekologišką duoną kepančios šalies kepyklos, pavyzdžiui, Akmenėje, Plungėje, ieško ekologiškų maistinių grūdų ir už juos moka kainos priedą. Specialistė taip pat paminėjo eilinių žmonių iniciatyvą - yra rajonų, kur pas ekologinės produkcijos supirkėją kaimo moterėlė atneša dvi gūžes ekologiškų kopūstų, rezginę juodųjų ridikų ar kitų daržovių tik todėl, kad vietoj 70 ct už kg gauna 1,40 Lt. Reikia "auklių" E.Karbauskienės teigimu, 90 proc. kaimo žmonių dar ne- sugeba patys susirasti jiems reikalingos informacijos, nekalbat apie projektų rašymą ir pan. Todėl kiekviename rajone, o gal ir seniūnijoje, reikalingas žmogus, kuris tuos žmones vedžiotų už rankų, kitaip sakant, būtų aukle. Tai galėtų būti ir dabar kaimuose besikuriančių kaimo bendruomenių atstovai, seniūnijų žmonės. Tačiau V.Letukas su tuo nesutiko. Jis sakė, kad ekologija ir kooperacija - ŽŪR galvos skausmas, jie tegul ir rūpinasi. Kai kas iš seminaro dalyvių pastebėjo, jog seniūnijų darbuotojai ir taip užkrauti darbu, o kaimo bendruomenėms neretai vadovauja žmonės, neturintys aukštojo išsilavinimo, taigi abejojama jų sugebėjimais kaimiečiams pateikti tikslią informaciją ekologinio ūkininkavimo klausimais. Tie, kurie rengė projektus, pagalbos kreipėsi į Žemės ūkio konsultavimo biurus ir už pagalbą mokėjo. Seminare dalyvavusi VĮ "Ekoagros" atstovė Dainora Mileškaitė sakė, kad nuo ateinančių metų pradžios Telšiuose įkuriamas šios įstaigos padalinys, kuris aptarnaus visą Vakarų regioną. D.Mileškaitė pažadėjo, kad besikreipiantieji informaciją visada gaus. Planuojamos specialistų išvykos į rajonus, o V.Letukas siūlė "Ekoagros" specialistą įkurdinti ir Klaipėdos r. Gąsdina sankcijos ir painiava Seminare dalyvavęs ŽŪR administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Grigaliūnas sakė, kad ekologinis ūkininkavimas įpareigoja - ūkininkas įsipareigoja šioje srityje dirbti penkerius metus, o jeigu suklys trečiaisiais ar ketvirtaisiais metais, visas iki tol gautas išmokas reikės grąžinti ir ūkininkas labai nukentės. Dar viena problema: kai ekologiškai ūkininkaujantis asmuo nori perduoti savo ūkį paveldėtojui ar kitam šeimos nariui, ekologinio ūkininkavimo perėmimo dokumentai tvarkomi nebe Nacionalinės mokėjimų agentūros padaliniuose, o centrinėje būstinėje Vilniuje. Nemažai klausimų ūkininkams kilo dėl vandens telkinių apsauginių juostų, sėklinės medžiagos ekologiniams javams auginti, žemės matavimo tikslumo. Tie, kurie dalyvavo seminare, sulaukė atsakymų įjuos dominančius klausimus. Pasilikusieji namuose ir toliau gyvens nežinioje, taip galbūt prarasdami realią galimybę gauti naudos iš ekologinio ūkininkavimo.

***

Būdas žemaičių, 3 p.; Šiaurės rytai, 4 p.; Šviesa, 6 p.; Utenos apskrities žinios, 4 p., Draugas, 7 p.; Kaišiadorių aidas, 4,5 p.; Mūsų žodis, 12 p.; Zarasų kraštas, 2 p.; Vakarų ekspresas, 8 p.; Gimtoji žemė, 8 p.; Naujas rytas, 2 p.;Šilalės artojas, 2 p.;Švenčionių kraštas, 10 p. ir kt.

	Ekologinis ūkininkavimas - perspektyvus verslas ar socialinė parama?, Panevėžio balsas, p. 7
	Autorius: Šarūnas Laužadis Žemės ūkio ministerijos Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vyr. specialistas, data: 2005 12 08
	Lietuvai svarbu pasirinkti prioritetinį gamybos būdą, palankų ekonominei, socialinei, gamtosauginei ir etnokultūrinei kaimo plėtrai. Vienas iš tokių būdų yra pasaulyje sparčiai plintanti ekologinė gamyba. Ekologinė gamyba - tai ūkininkavimo sistema, užtikrinanti aukštos kokybės žemės ūkio produktų gamybą be sintetinių trąšų, pesticidų ir kitų techninių medžiagų. Šiuo metu ekologinė gamyba Lietuvoje vyksta vadovaujantis 1991 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr.2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1567/2005) ir Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, patvirtintomis žemės ūkio ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3D-253. Šiose taisyklėse nustatyti reikalavimai ekologinio žemės ūkio produktų gamybai, perdirbimui, gabenimui, saugojimui ir realizavimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria nemažą dėmesį ekologiniam žemės ūkiui. Todėl ekologinių ūkių Lietuvoje nuolat daugėja. Lietuvai tapus ES nare, ekologinės žemdirbystė remiama: sudarytas Lietuvos Kaimo plėtros planas 2004 - 2006 metams, kurio skyriaus "Agrarinė aplinkosauga" vieną dalį sudaro programa "Ekologinis ūkininkavimas". Tačiau ekologinis ūkininkavimas nėra būtinybė ar prievolė ūkininkaujančiam ir juo labiau ne pasiaukojimas. Ekologinė gamyba nėra ir socialinės paramos forma. Tai verslo rūšis, galinti duoti pelno, ja gali užsiimti ne kiekvienas norintis, o tik tas, kuris turi tinkamas sąlygas bei žemdirbystės, žemės tvarkymo ir ekonomikos žinių. Todėl jei turima žemė yra nepalankioje vietoje, t. y. tenka skaidyti ją į daugybę laukų ir plotelių ar tiesiog trūksta žinių - reikia pagalvoti, ar verta užsiimti ekologine gamyba. Ekologinis ūkininkavimas skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad tokie ūkiai privalo laikytis griežtų standartų. Norint gauti didesnį derlių, su kenkėjais reikia kovoti natūraliais būdais (pvz., nektaringi augalai). Derlius ekologiniuose ūkiuose priklauso ir nuo veislės parinkimo - pavyzdžiui, geriausia bulvių veislė - "Venta", žieminių kviečių - "Zenta", "Portal". Iš daržovių ekologiniuose ūkiuose geriausiai uždera vidutinio vėlyvumo gūžiniai kopūstai, burokėliai, porai. Ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti sintetinių cheminių trąšų, o tik gyvulių ir paukščių mėšlą, srutas, žaliąją trąšą, kompostus, durpes, natūralios kilmės mineralines trąšas (išskyrus Čilės salietrą). Ūkininkaujantiems ekologiškai būtina nors kartą per 5-7 metus atlikti dirvos agrocheminį tyrimą. Nemažai reikšmės ekologiniame žemės ūkyje turi tinkamas žemės įdirbimas, būtinas ir aukštas maisto saugos lygis. Nuo 1990 m. apie reikalavimus ekologinei gamybai yra paskelbta spaudoje daug straipsnių, išleista nemažai knygų, organizuojami mokymai ir seminarai, veikia interneto svetainė www.organic.lt. Į lietuvių kalbą jau išversti pagrindiniai ES reglamentai, susiję su ekologine gamyba; informaciją ekologinės gamybos klausimais teikia Žemės ūkio konsultavimo tarnybos, Žemės ūkio rūmų, VšĮ "Ekoagros" specialistai.

***

II. Naujienos iš žiniasklaidos (nuo 2005 m. spalio 27 d. - iki gruodžio 6 d.).   *** Ekologinės gamybos sertifikavimo rezultatai, Ūkininko patarėjas, p. 13 Autorius: Parengta pagal VšĮ "Ekoagros" pateiktą informaciją, data: 2005 12 06 Šiemet pavasarį prašymus sertifikuoti ekologinius ūkius buvo pateikę 2 055 ūkių savininkai. Patikrinusi visus ūkius, VšĮ "Ekoagros" ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio sertifikatus išdavė 1 811 ekologinių ūkių. Palyginti su praėjusiais metais, ekologinio žemės ūkio gamybos apimtys Lietuvoje išaugo maždaug 60 proc. Nuo 2004 m. gegužės 1 d., Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, ekologinės gamybos kontrolės ir sertifikavimo darbai atliekami vadovaujantis ES Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2092/91 ir Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis. Šiemet, spalio 18 d., Nacionalinis akreditacijos biuras prie LR Aplinkos ministerijos suteikė VšĮ "Ekoagros" akreditaciją pagal LST EN 45011:2000 standarto reikalavimus sertifikuoti ekologinės gamybos procesus. Tai leidžia sertifikacijos įstaigai visiškai įsitvirtinti ekologinės gamybos sertifikavimo srityje. 1997 m. Lietuvoje buvo sertifikuoti 106 ekologinės gamybos ūkiai, 2004 m. -1178 ūkiai, o šiemet, kaip minėta, - 1811. Kaip Lietuvoje auga ekologinių ūkių skaičius, parodyta 1 pav. Rajonuose, kuriuose ekologinis ūkininkavimas anksčiau buvo mažiau populiarus, dabar jaučiamas didelis susidomėjimas šia veikla. Pavyzdžiui, Jurbarko r. pernai buvo sertifikuoti tik 3 ūkiai, o šiemet - 24, Kėdainių r. 2004 m. sertifikuoti 4 ekologiniai ūkiai, o 2005 m. - 22, Skuodo r. atitinkamai 2 ūkiai ir 12. Pagal sertifikuotų ūkių skaičių šiemet lyderiai yra Biržų r. (114 ūkių), Trakų r. (111 ūkių), Šalčininkų r. (92 ūkiai), Ukmergės r. (91 ūkis) ir Molėtų r. (83 ūkiai). 2005 m. sertifikuotas ekologinės gamybos plotas sudaro 69,43 tūkst. ha, t. y. maždaug 2,7 proc. visų šalyje deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto. Palyginti su 2004 m., sertifikuotas plotas padidėjo 26, 475 tūkst. ha. Vidutinis ekologinės gamybos ūkis siekia 38 ha. Pagal sertifikuotos žemės plotą lyderiai yra Biržų r. (4,958 tūkst. ha), Švenčionių r. (4,254 tūkst. ha), Šalčininkų r. (4,232 tūkst. ha), Ukmergės r. (3,985 tūkst, ha), Varėnos r. (3,663 tūkst. ha). Sparčiai didėja sertifikuotų ūkių plotas Kėdainių r. ir Jurbarko r. Pernai Kėdainių r. buvo sertifikuoti 45 ha, o 2005 m. - 1 362 ha, Jurbarko r. atitinkamai 74 ha ir 829 ha. Įdomu tai, kad Švenčionių r. ekologinių ūkių bendras plotas šiemet sudarė net 16,41 proc. visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto. Pagal šį rodiklį antroje vietoje yra Trakų r. - 14,03 proc, trečioje - Varėnos r. (12,72 proc). Beveik dešimtadalį deklaruotų plotų ekologiniai ūkiai užima Ignalinos r. - 9,46 proc. Iš visų dešimties Lietuvos apskričių didžiausią deklaruotų žemės ūkio naudmenų dalį ekologiniai ūkiai sudaro Vilniaus apskrityje - 8,09 proc. Didėjant ekologiškų produktų gamybos apimtims, keičiasi pasėlių struktūra (5 pav.). Šiemet varpiniai ir ankštiniai javai sudarė 60 proc visų pasėlių, o pernai -48 proc. Daugiamečių žolių pasėlių struktūroje mažėja, dabar jos sudaro 27 proc. Šiais metais padidėjo sertifikuotų uogynų, vaistažolių plotai. 2005 m. labai padidėjo sertifikuotų grikių plotas: jie sudarė 30 proc. visų šalyje deklaruotų grikių ploto. Ekologinių ūkių sėjomainoje privaloma auginti ankštinių augalų, todėl šiais metais sertifikuotų lubinų plotas sudarė daugiau nei 50 proc. visų deklaruotų lubinų ploto. Taigi kas antras Lietuvoje užaugintas lubinas buvo ekologiškas. Daug sertifikuota rugių, jie sudarė 9 proc. visų deklaruotų šių javų ploto šalyje. Ekologiški kviečiai ir rapsai sudaro tik 1 proc. deklaruotų šių augalų pasėlių, jie dažniau auginami įprastinės gamybos ūkiuose. ***                                                       ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA                                                                Viešųjų ryšių skyrius                                               tel. (8~5) 239 10 18, faks.  (8~5) 239 12 12;                                              http://www.zum.lt/      el. paštas spauda@zum.lt     Informacija                                                                                                                                                                2005 12 06   Vis daugiau žemės ūkio sektoriaus funkcijų valstybė perduoda administruoti seniūnijoms ir savivaldybėms   Žemės ūkio ministerijoje gruodžio 2 d. vyko pasitarimas su savivaldybių asociacijos darbuotojais ir savivaldybių merais dėl dalies valstybinių žemės ūkio funkcijų perdavimo administruoti savivaldybėms ir seniūnijoms bei jų papildomo  finansavimo. Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, pristatydama valstybinių žemės ūkio funkcijų vykdymo seniūnijose ir savivaldybėse papildomo finansavimo projektą 2006 m., pažymėjo, kad per šiuos metus buvo nuveiktas didžiulis darbas, decentralizuojant valstybės valdymą ir priartinant prie kaimo žmonių Europos Sąjungos ir nacionalinės paramos administravimą. Pasak žemės ūkio ministrės K. Prunskienės, ministerija buvo ir yra nuolatinė savivaldybių partnerė, siekiant, kad valstybės ir savivaldybių biudžete būtų skirta pakankamai lėšų papildomoms funkcijoms seniūnijose ir savivaldybėse atlikti ir darbuotojų etatams įsteigti. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas 2005 m. spalio 6 d. pritarė Žemės ūkio ministerijos siūlymui perduoti dalį valstybinių paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai administravimo funkcijų iš savivaldybių į seniūnijas ir įsteigti jose papildomus specialistų etatus. Metų pradžioje, sausio 28 d., vykusiame ministerijos ir savivaldybių merų pasitarime žemės ūkio ministrė paaiškino, kad poreikis decentralizuoti valdymą itin aštriai iškilo tuomet, kai, Lietuvai įstojus į ES, dešimteriopai išaugo paramos gavėjų skaičius. K. Prunskienė akcentavo, kad pirmieji paramos administravimo metai parodė, jog rezultatai nėra visiškai patenkinami, tad buvo įvertinta, kurioms grandims darbo krūvis labiausiai išaugo ir kokiuose veiklos etapuose padaroma daugiausiai klaidų. Siekiant sklandesnio darbo, buvo peržiūrėtos visų lygių institucijų funkcijos, jos perskirstytos, įvertinta, kiek lėšų ir žmonių reikia tokiai pertvarkai įgyvendinti. Siekiama, kad ir kaime pradėtų veikti vadinamasis vieno langelio principas, kuomet visus klausimus žmogus gali išspręsti vienoje vietoje ir visas paslaugas jam suteikia artimiausios institucijos – seniūnijos ir savivaldybės. Metų pradžioje  buvo paskaičiuota, kad tam reikėtų apie 17 mln. Lt. ŽŪM Teisės departamento Ryšių su regionais ir teisinio skundų įvertinimo skyriaus vedėja Virginija Kondratienė  pažymėjo, kad 2005 m. savivaldybėms valstybinėms žemės ūkio funkcijoms vykdyti iš valstybės biudžeto skirta 15 mln. 537 tūkst. Lt ir 3 mln. 863 tūkst. Lt – iš ŽŪM Kaimo rėmimo programos lėšų (iš viso – 19 mln. 400 tūkst. Lt). 2006 m. valstybinėms žemės ūkio funkcijoms savivaldybėse vykdyti numatyta skirti 22 mln. 875 tūkst. Lt. Iš jų 13 mln. 906 tūkst. Lt teks savivaldybių skyriams, o 8 mln. 219 tūkst. Lt – seniūnijoms. Dalį šios sumos – 5 mln. 158 tūkst. Lt  - sudaro valstybės biudžeto lėšos, kita suma - 3 mln. 61 tūkst. Lt - skirta iš ŽŪM Kaimo rėmimo programos. Melioracijos specialistams aprūpinti transporto priemonėmis iš valstybės biudžeto skirta 750 tūkst. Lt. ŽŪM Teisės departamento pareigūnė V. Kondratienė pažymėjo, kad vietos savivaldos institucijų vadovai privalo užtikrinti, kad skirtos lėšos būtų panaudojamos tik pagal jų tikslinę paskirtį. Ji taip pat pristatė valstybinių žemės ūkio funkcijų paskirstymo savivaldybėse ir seniūnijose projektą bei rekomendacijas savivaldybėms dėl reikalavimų specialistams, kurie vykdys valstybines paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai administravimo funkcijas seniūnijose. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus pavaduotojas Vitas Lopinys pristatė kompiuterinės sistemos diegimo savivaldybių seniūnijose 2006 m. projektą. Pasak jo, kai duomenų administravimas ir įvedimas bus perkeltas į seniūnijų ir savivaldybių lygmenį, tikimasi, kad paraiškose paramai gauti bus padaroma žymiai mažiau klaidų, o tai leis greičiau išmokėti paramos lėšas. Pasak jo, dabartiniame etape seniūnijos ir savivaldybės aprūpinamos kompiuterinėmis darbo vietomis, keičiama visa NMA informacinė sistema, rengiami plataus masto naujų darbuotojų mokymai. ŽŪM sekretorė Dalia Miniataitė, pristatydama  „Leader“ programą, akcentavo, koks svarbus vaidmuo tenka savivaldybėms. Pasak jos, Lietuvoje šiuo metu yra įregistruotos 33 Vietos veiklos grupės, jos dengia 90 proc. šalies teritorijos. Labai svarbu, kad seniūnijos ir savivaldybės inicijuotų VVG ten, kur jų dar nėra, nes be jų  2007-2013 m. nebus galimybių įsavinti dalies ES paramos lėšų. D. Miniataitė pažymėjo, kad be savivaldybių paramos Vietos veiklos grupės nebus pajėgios bendrafinansuoti projektų, įgyvendinamų Leader metodu, todėl savivaldybėms svarbu numatyti šias lėšas, planuojant savo biudžetą. ŽŪM Bendrosios rinkos organizavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Petras Zablockis pristatė Žemės ūkio ministerijos iniciatyva pradedamą įgyvendinti 2005-2006 m. maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims programą. Pasak ministrės Kazimieros Prunskienės, ši programa  ne tik sudarys galimybes padėti  skurstantiems žmonėms, bet ir išplės žemės ūkio produkcijos vidaus rinką. Su pieno gamybos kvotų administravimo naujovėmis renginio dalyvius supažindino ŽŪM Bendrosios rinkos organizavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Ovidijus Drūlia, bitininkystės sektoriaus paramą 2006 m. pristatė Maisto saugos ir kokybės departamento direktorius Saulius Jasius.                                                                                                                                  Žemės ūkio ministerijos informacija   Cituojant pranešimus, šaltinį prašome nurodyti. Pranešimai siunčiami kompiuteriu. Jeigu kiltų neaiškumų, prašome informuoti. ***

Žemės ūkio ministerija

2005-12-06

NUO LAUKO IKI STALO: FUNKCINIS MAISTAS

Žmogaus organizmą veikia amžinieji gamtos dėsniai: jam reikia švaraus oro, tyro vandens, sveiko ir visaverčio maisto. Mitybos įpročiai turi didelės reikšmės žmogaus sveikatai. Kad žmogus būtų sveikas, darbingas, ilgai gyventų, jis turi laikytis racionalios mitybos principų: subalansuoti reikiamą ir gaunamą energiją, patenkinti organizmo poreikį tinkamu maisto medžiagų kiekiu bei jų santykiu, laikytis mitybos režimo.

Senovėje išminčiai sakė: „Geriau būti alkanam nei prisivalgyti bet ko“. Tačiau galime stebėti, kaip šiais didžiulės maisto ir pasaulio virtuvių įvairovės laikais keičiasi mityba, maisto gamybos technologijos ir pačios maisto tradicijos. Bet ar visas siūlomas maistas teigiamai veikia sveikatą?

         Mokslininkai ieško būdų, kaip šiame skubančiame, pilname stresų ir įtampos pasaulyje padėti žmogui, kad jis būtų sveikas ir darbingas. Aiškinamasi, kaip apsaugoti žmoniją nuo tokių „civilizacijos ligų“, kaip hipertenzija, osteoporozė, nutukimas ir pan. Vis labiau propaguojamas  funkcinis maistas.

Kas yra funkcinis maistas?

Tai sveikas, saugus ir biologiškai aktyviosiomis medžiagomis praturtintas maistas, darantis teigiamą fiziologinį poveikį žmogaus organizmui. Mūsų šalyje funkciniu maistu, kuris Rytuose turi tūkstantmetes tradicijas, pirmieji pradėjo domėtis Lietuvos maisto instituto (dabar Kauno technologijos universiteto Maisto institutas) mokslininkai. Pasak jų, funkcinio maisto produktų gamyba remiasi žiniomis apie maisto ar jo komponentų ryšį su sveikata. Jie skirti organizmui stiprinti arba profilaktiškai saugoti. Nuo paprasto,  kasdienio maisto jie skiriasi tuo, kad  į juos pridedama specialių biologiškai ir fiziologiškai aktyvių medžiagų, kurių trūksta įprastiniame maiste. Šios medžiagos pasaulinėje literatūroje vadinamos ingredientais. Funkciniai maisto produktai skirti masiniam vartojimui. Jie gali būti reguliariai vartojami normalioje mityboje. Tačiau tai nėra vaistai (jie negali būti kapsulės ar milteliai) ir jie negali žmogaus išgydyti. Tinkamai subalansuoti komponentai padeda žmogui geriau jaustis, išvengti ligų, o susirgus − lengviau pagyti.

Kas yra tie ingredientai, kurie įprastinį maistą paverčia funkciniu?

Maisto instituto mokslininkų teigimu, tai probiotikai, bifidobakterijos, maistinės skaidulos, polinesočiosios, ypač Omega-3 riebalų rūgštys, augalų ekstraktai, vitaminai ir antioksidantai bei kitos fiziologiškai aktyvios medžiagos. Pavyzdžiui, rauginti pieno produktai su probiotikais, bifidobakterijomis ir maistinėmis skaidulomis teigiamai veikia virškinimą, skatina natūralių organizmo bakterijų veiklą. Maistinės skaidulos padeda iš organizmo pašalinti sunkiuosius metalus, lengvina virškinimą. Jos iš dalies gali pakeisti riebalus, nepablogindamos gaminio ypatybių, pagerina gaminio tekstūrą. Jau senai buvo žinoma, kad augalų ekstraktai gali būti vartojami kaip natūralūs antioksidantai. Maisto produktų, kurių sudėtyje yra įvairių augalų ekstraktų, vartojimas mažina riziką susirgti įvairiomis ligomis, nes jie žmogaus organizme suriša laisvuosius radikalus, teigiamai veikia žmogaus imuninę sistemą. Ir t.t.

Kaip Lietuvoje reglamentuojami funkciniai maisto produktai?

Mokslininkų, Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijų pastangomis jau yra parengtas Funkcinio maisto produktų gamybos ir vartojimo koncepcijos projektas. Lygiagrečiai rengiamos Funkcinio maisto gamybos ir vartojimo taisyklės, kuriose bus identifikuoti funkcinio maisto ingredientai, nustatytas funkcinio maisto produktų ženklinimas ir funkcinio maisto produktų bei į juos įdėtų ingredientų kontrolė. Tačiau reikia būti labai atsargiems, kad vartotojai nebūtų klaidinami dėl tokio maisto poveikio, nepainiotų jo ypatybių su gydomosiomis savybėmis ir nebūtų pažeisti ES teisės aktais nustatytų sveikatingumo teiginių vartojimo, ženklinant maistą, reikalavimai.

Žemės ūkio ministerijos informacija.

tel. (8~5) 239 10 16,  faks.  (8~5) 239 12 12; el. paštas spauda@zum.lt