Pasvarstykime

2007-03-22

Dėl pelno siekiančių ekologinės gamybos susivienijimų steigimo regionuose

Įprastinio ūkio ūkininkas... na pasidėjo bliūdą ir visus  17 metų ašaroja. O ko trūksta ekologinės gamybos ūkininkui...

Pastaruoju metu Lietuvos ekologinio žemės ūkio padangėje yra jaučiams toks lyg ir sąmyšis.

Mes panašią  būklę iki šiol stebėdavome nebent tradicinio, įprasto ūkininkavimo pusėje.

Stebėdavome tokią kaip ir nieko neduodančią priešų paiešką, jų demaskavimą.

Kai perdirbėjai visus tuos nepriklausomybės 17 metų tyčiojasi iš ūkininkų, numesdami grašius už tiekiamas perdirbimui žemės ūkio žaliavas, o iš perdirbėjų tyčiojosi prekybos įmonių savininkai...

Galėtum pagalvoti, kad gal ir perdirbėjui ar prekybininkui riesta. Juo labiau, kad perdirbimo įmonių, prekybos tinklų darbininkai taip pat nedžiūgavo savo dalia... jei nematytum, kaip taupumo jausmą yra praradę patys stambesnių perdirbimo įmonių, prekybos tinklų savininkai... demonstruodami savo ferarius ir ne tik... 

Receptą žinome visi – kol nesusikooperuos ūkininkai, kol nesusikooperuos smulkesni perdirbimo įmonių savininkai, tol ir vieni, ir kiti verks (tas žodis „kooperacija“ net keiksmažodžiu yra patapęs). O ir susikooperavus irgi juk jaučiame, - nebus pyragai, bet bent duonos pakakt tai jau turėtų...

Kartu juk žinome, kodėl visgi nesikooperuojama.

Priežastis paprasta, bet paprastai nėra įveikiama – žmonės nepasitiki vienas kitu. O tas, kuris bando pasitikėti, neretai yra išmaudomas, kaip koks paskutinis liurbis...

Ar išgelbės išmokos ekologinės gamybos ūkininką. Sugundys ir...

Taigi, tad ko gi šiandien trūksta toje mūsų ekologinėje padangėje...

Pastebime, kad ekologinės krypties ūkininkai yra kaip ir persigandę, kad kas nors tik į blogą pusę nepasikeistų Ekologinio žemės ūkio programos administravimo taisyklėse 2007-20013 metais.

Ir tai žmogiška. Juk mes taip pat pergyvenome ir visus pastaruosius metus intensyviai įtikinėjome, pasitelkdami motyvaciją, KPP 2007-2013 m. priemonių plano rengėjus.

Bet nesunku pastebėti, kad dalį naujai 2004-2006 metais prisijungusių ūkininkų išimtinai domina tik išmokos. Tai taipogi irgi yra suprantama - dauguma jų „atėjo“, kai ištriūbinome apie mūsų pasiekimus Europos Komisijoje, dėl pasiektų laimėjimų derantis dėl išmokų dalyvaujantiems Ekologinio žemės ūkio programoje. Juk tie derybininkai, kurie su Europos Komisija derėjosi įprastos gamybos sferoje - pradžioje suderėjo tik ketvirtadalį išmokos nuo tos, kokią gauna ES valstybių senbuvių ūkininkai.

Mums gi pavyko įrodyti ir suderėti vos ne dešimt kartų geriau.

Bet daliai minėtų naujai atėjusių ūkininkų ekologiškai ūkininkauti net nėra įdomios visos tos istorijos. Yra išmoka – jis yra. Nebus išmokos – ir jo nebus. 

Galvoti ir sparčiau suktis verčia... bruzdėti pradėjęs Jo Didenybė Vartotojas ir... Mindaugas Vyskupaitis...

Tačiau bruzdama ir kitoje pusėje – Jo Didenybės Vartotojo pusėje. Nereikia pamiršti, kad nuo pat 1995 m. Tatulos programa intensyviai ugdo ekologiško produkto vartotoją. Ne tik Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėse. Vartotojo dėmesį atkreipiame ir įvairiais kitais būdais. Ypač jį supurtėme atidarę ir galingai išreklamavę 1996 ir 1998 m. Tatulos programos ekologiškų produktų firmines parduotuvytes Vilniuje ir Biržuose (tai buvo per anksti padaryta, - jas vėliau teko uždaryti, bet savotišką ir nemažą misiją prie viso to šios parduotuvės  taip pat atliko). Tad tas ekologiškų produktų vartotojas jau yra. Jo, žinoma,  dar nedaug  – keli tūkstančiai. Bet ekologiškų produktų vartotojas jau reikalauja ir nieko kito net girdėti nenori – atvežkite ekologiškus produktus į kiekvieną krautuvėlę, kurioje jis įprastai apsiperka.

Aktyvesni žmonės, pajutę rinką, jau vieną po kitos vėl atidarinėja specializuotas ekologiškų produktų parduotuvytes. Gerai daugumai žinomas Mindaugas Vyskupaitis, pastaraisiais metais atidarytų ekologiškų parduotuvyčių Vilniuje ir Kaune savininkas tiesiog piktinasi, kad tiek daug turime Lietuvoje ekologinės gamybos ūkių ir įmonių, o parduoti nėra ką. Dažnai pasiguodžia ir dėl prastos ekologiškų produktų kokybės. Na asmeniškai man tai jokia naujiena nėra – rinkoje dirbame jau antras dešimtmetis.

Ir niekas čia nieko ant padėkliuko neatneš – turėsi tik tiek, kiek pats savo rankomis pasidarysi. Piktinkis, nesipiktinęs – tiesa sena, kaip pats gyvenimas.

Ir vėl įsakmiai akis bado tas prancūziškas „Label Rouge“...

Bet šitie pasvarstymai ne apie tai. Visiškai ne apie tai.

Visa tai paminėjau vien dėl to, kad pagalvotume siekdami išvengti tokio įsisiūbavimo, kokį stebime įprasto ūkininkavimo sferoje.

Manau ekologinės gamybos sferoje, kol ne vėlu reikia imtis esminių naujų veiksmų Lietuvoje.

Tatulos programa, 1996 metais, kai jau buvome subrandinę situaciją ekologinės gamybos bumui visoje Lietuvoje, kiekviename regione siūlėme steigti tokias kaip mūsų tatulytes. Ištiesėme tam 2.0 mln. Lt (tuomet tai nebuvo maži pinigai). Tačiau neatsirado nei vieno iniciatyvaus žmogaus.

Kaip sakoma, antrą kartą į tą patį upelį jau neįlipsi – tokio pat pasiūlymo jau nebepakartosime.

Jau kitas laikmetis – kitokie ir pasiūlymai.

Nesikartosiu, ankstesniuose pasvarstymuose čia svetainėje jau buvau aprašęs apie 35 gamybinius susivienijimus, kurie yra susikūrę Prancūzijoje, po „Label Rouge“ ženklu (priminsiu, kad ūkininkaujama griežtai pagal Taisykles, kuriomis yra apibrėžta nedidelė maksimali gamybos apimtis, labai aukšti reikalavimai išskirtinei produkto kokybei, o taip pat yra sertifikuojama atitiktis  minėtoms taisyklėms ir tik tuomet produktas yra paženklinamas  minėtu ženklu). Smulkūs šeimos ūkiai nuo pat pradžių, kuomet, kaip ir Lietuvoje pradėjo kuris stambūs gigantai, gavo politinį ministerijos palaikymą ir tokiu būdu nebuvo „nušluoti“, kaip jiems buvo lemta.

Svarbu dar tai, kad kiekvienas iš tų trisdešimt penkių minėtų susivienijimas turi ir savo prekės ženklą, ir tie susivienijimai tarpusavyje rinkoje taip pat įnirtingai konkuruoja (intensyviai reklamuoja ne tik „Label Rauge“ ženklą, bet ir savo susivienijimo prekės ženklą). Pavyzdžiui, šeimos verslo paukštynų susivienijime, kaip susivienijimo narys taip pat yra malūnas bei skerdykla. Susivienijimo vadovas daug dirbo, kad iš daugelio malūnų ir skerdyklų į susivienijimą prikalbintų bent vieną dirbti pagal anksčiau minėtas griežtas taisykles. Galutinės produkcijos realizavimo klausimais, derybomis su prekybos tinklais dirba skerdykla. Visi susivienijimo nariai savo įmokomis išlaiko nedidelę susivienijimo kontorą, kurioje taip pat dirba ir konsultantai. Susivienijimo vadovas ir kiti kontoros darbuotojai atlieka visas tas funkcijas, kurias gali perimti iš fermerių, minėto malūno ir skerdyklos. Taip pat užsiima prekinio ženklo reklama.

Be šitų susivienijimų Prancūzijos fermeriai iš viso neišsilaikytų. Tai vienareikšmiška. Nes atskiro fermerio, kuris nėra susivienijimo narys, sertifikavimo įstaiga netgi nesertifikuoja. Nes prie jokių reikiamų tam procedūrų atskiras fermeris net nėra prileidžiamas.

Būtina pasakyti ir tai, kad nors su šiuo ženklu prekybos tinkluose parduodamų produktų dalis siekia net 80 proc. – net ir tokioje dėkingoje rinkoje fermeris gali išlaikyti tik pats save (kiti šeimos nariai turi pasiieškoti darbo kitur). Pastebėsiu – maksimalaus dydžio fermoje, kokio leidžia minėtos taisyklės.

Tai ką darysime – tiltą skersai upės ar išilgai statysime arba imkime kastuvą ir eikime ieškoti iniciatyvaus, kompetatingo, doro... lietuvaičio (aitės)...

Dėl ko visa tai kartoju.

Kad suprastume, kad atėjo laikas asocijuotis į pelno siekiančius susivienijimus visiems ekologinės gamybos ūkininkams. O tokių jau beveik du tūkstančiai keturi šimtai. Dar labai nemaža banga jų gali pliūptelti ir šiais metais.

Taigi, atėjo tas laikas.

Galima pagalvoti, kad yra Lietuvos ekologinio žemės ūkio asociacija ir to pakanka.

Supraskime, kad minėta asociacija, kaip visuomeninė organizacija, turi savo funkcijas. Tai ne pelno siekianti organizacija.

Kaip ir Tatulos programa – turi taip pat savo funkcijas (valstybines, išimtinai privačiame sektoriuje), kurių nemažą dalį (nuotekų valymo įrenginių statyba, gamtinės aplinkos monitoringas ir kt. atsisakė jau 1997 m. O mokslo, mokymo ir kitas funkcijas taip pat 1997 m. perėmė Žemės ūkio ministerija). Savo dalininkams Tatulos programa atlieka gana nemažai kitų funkcijų, tačiau pagrindinės funkcijos – Lietuvos ūkio pertvarkos į tausojamąjį ir ekologinį (kai veikiama ne tik dabar gyvenančios kartos naudai).

Be to, minėta asociacija ir Tatulos programa, yra kaip ir mažieji žemės ūkio rūmai, dirbantys ekologinio ir tausojamojo žemės ūkio kryptimi.

O susivienijimas, apie kuriuos kalbame, yra pelno organizacija – ir dirba tik tais klausimais, kurie duoda pelną.

Manau, kad kiekviename regione tuoj pat, nieko nelaukiant, reikia rinktis iniciatyviems žmonėms ir steigti pelno siekiančius ekologinės gamybos susivienijimus.

Reikia gerai įsisavinti, kad susivienijimo kūrimuisi ir jo išlaikymui reikės mokėti nemenką mokestį.

Bet šitas mokestis atsipirks.

O pagailėję mokesčio ir dėl to neįsteigę veikiančio susivienijimo – ūkio žlugimas yra akivaizdus.

Nėra Lietuvos kaime iniciatyvių, kompetatingų, dorų žmonių.

Tas tiesa.

Bet juos reikia rasti arba iškasti iš po žemių.

Almonas Gutkauskas