Pasvarstymai

prie iškastos duobės...

2007-09-27

Iškasėme „smulkiajam“ duobę jau 2000 m. sprendimais, pagilinome ją 2004-2006 m. ir įmetę tą dar negimusį kūdikį į ją, matomai ir užkasime

Tatulos programos dalininkai yra taip pat ir vidutiniai bei stambūs ūkininkai, vidutinės bei stambios įmonės.

Į tai atkreipiu dėmesį todėl, kad suprastume, kodėl dėl ES investicinės paramos (investicinės paramos, o ne išmokų už pasėlių hektarą) pastaraisiais metais visą dėmesį kreipiame vien į nuskriaustą tuo klausimu smulkųjį sektorių, šeimos verslo sektorių.

Juk Tatulos programos tik dalis dalininkų – smulkesni ūkininkai.

Galima sakyti nuo pat tada atkreipiame aštrų žvilgsnį į smulkiųjų skriaudimą, kai buvo pradėta teikti investicinė ES parama Lietuvai. Nuo 2000 m. SAPARD. 2004-2006 m. Bendrasis programavimo dokumentas (BPD). 2007-2013 m. Kaimo plėtros planas (KPP).

Vidutiniam ūkininkui, vidutiniam verslininkui Lietuvos kaime, žemės ūkyje, ES investicinės sąlygos yra išties sąlygos gana palankios – juo labiau šį sektorių globoja praktiškai visos asociacijos.

Gi smulkųjį niekas negina. Nes toks Lietuvoje dar ir nėra gimęs. Smulkusis Lietuvoje ir neegzistuoja.

Tad gerai suprantame, kokia nauda politikui ar pan. remti tą, iš kurio nėra ir nebus jokios politinės naudos.

Europoje jis, tas smulkusis verslas, egzistuoja. Net klesti – viduriniosios klasės garantas (o tai šalies klestėjimo garantas). Net toks Europoje pavadinimas „smulkus ir vidutinis verslas“ – labai mėgstamas ir Lietuvoje, tačiau jau kaip kodinis.

Esu tikras, kad Europa net nesuvokia, kad jų požiūriu smulkus, Lietuvos kontekste yra pats tikriausias stambusis. Tad investicijų, skirtų tam kodiniam pavadinimui „smulkus ir vidutinis“, administravimo taisyklės, Lietuvoje  yra palankios tik vidutiniam ir stambiajam verslui.

Europos požiūriu, kaip minėjau, – jis atitiktų tik smulkųjį.

Tad susiklosčius tokioms aplinkybėms, visa investicinė parama (dar kartą primenu, ne išmokos pasėlių hektarui) sugarma išimtinai Lietuvos vidutiniokui.

O smulkusis, kai iki 2000 m., taip ir iki šiol – lieka už borto.

Žeidžia tai, kad pastarąją savaitę, derinant perdirbėjams investicinės paramos 2007-2013 m. administravimo taisykles buvo pasikviesti tik atstovaujantys tą vidutinįjį ir stambųjį (pagal Europą – smulkųjį). Mes, Tatulos programa, matyt per tiek laiko labai įgrisome, kad praėjusią savaitę jau buvome išbraukti ir iš socialinių partnerių sąrašo. Greičiausiai ne – taip tik sutapo. Bet už tat asociacijos galėjo dar stipriau pakovoti už vidutiniokų gyvenimo sąlygų gerinimą (žinoma, smulkiojo sektoriaus sąskaita).

Kur esmė.

Apie tai daug kartų rašęs.

Vidutinioką tenkina 40 ar 50 proc. lygio investicinė parama – jis vienaip ar kitaip darytų savas investicijas, tad bet kokia parama nėra pro šalį. Juo labiau, kad vidutiniokas gali pasamdyti konsultavimo tarnybą, kuri nuo A iki Z viską atliks (kaip sakoma, anam galima „ir ruki v briuki“).

O stambųjį – tenkina ir 20 proc. lygio investicinė parama – jį labiau domina investicinės paramos „lubos“ (ar bus 2.0 mln. ar daugiau tos paramos vienam projektui).

O smulkųjį – toks paramos lygis (40 ar 50 proc.), žinoma, netenkina. Nes jis, skirtingai, nei vidutiniokas, su tokiu paramos lygiu negali pasisamdyti konsultavimo tarnybos. O pats visa tai atlikti, ką vidutiniokui atlieka ta konsultavimo tarnyba, – žinoma, net ir norėdamas nesugebėtų

Tad Tatulos programa ir reikalauja sudaryti rinkoje vienodas sąlygas tiek smulkiajam, tiek vidutiniam verslui. T.y., kad ir smulkusis galėtų pretenduoti į investicinę paramą. Kad ir jam ta konsultavimo tarnyba, visa tai galėtų ir parengti, ir prižiūrėti.

Gal gana dangstytis tuo kodiniu pavadinimu „smulkus ir vidutinis“ verslas, visą investicinę paramą nukreipiant išimtinai vidutiniajam ir stambiajam Lietuvos verslui.

Dėl to labai nukenčia ir dalis Lietuvos vartotojų, kurių netenkina maistas pagamintas stambiuose kombinatuose. Kad ir labai talentingų technologų pagamintas, kad ir labai steriliomis sąlygomis, kad, atskirais atvejais, ir labai aukštos kokybės.

Vis daugiau atsiranda žmonių, kurie nori maisto pagaminto šeimos verslo sąlygomis, kur nėra tų didelių vamzdžių... nori maisto pagaminto ne tik šeimos verslo sąlygomis, bet ir labai geros šeimininkės...

Šis vartotojas neklausia kiek kainuoja, klausia ar turi.

Yra dar blogiau. Kuomet iš ūkininkų, kuriems suteiktos išmokos pasėlių hektarui, tam, kad jis išvystytų tikrą ekologinės gamybos ūkį (kas yra labai nelengva), - yra reikalaujama (triūbinama ir gąsdinama), kad tą išmoką susies su produktu. Nepardavei – atims paramą. Reiškia, investicinė parama, skirta tam, kad būtų produktas, ūkininką aplenkia – o reikalavimai keliami.

Ir vėl eilinį kartą supainioję dalykus (išmokos paskirtį su investicinės paramos paskirtimi), paleidžiame baubus.

Žinome, ne visur minėtos išmokos panaudojamos gerai, pagal paskirtį. Bet vietoje to, kad priverstume tai padaryti – keliame visiškai nepagrįstus  reikalavimus, lyg tai būtume jiems skyrę investicinę paramą. Kuri kaip minėjau aplenkė smulkųjį iki šiol ir suplanuota, kad taip atsitiks ir 2007-2013 m.

Taigi iškasėme „smulkiajam“ duobę jau 2000 m. sprendimais, pagilinome ją 2004-2006 m. ir įmetę tą dar negimusį kūdikį į ją, matomai ir užkasime.

Almonas Gutkauskas