Pasvarstykime

 ir mes nors kartą madinga Lietuvoje dienos tema

2007-10-11

Taigi apie kainas.

Tatulos programos ekologiškų gėrybių rudens mugėje bulvių ir daržovių (pagrindinių sveikuolių maisto produktų) kainos vyravo tokios:

• bulvių, 1.50 - 2.00 Lt/kg
• šviežių daržovių (morkų, burokėlių, kopūstų, svogūnų), 2.00 - 2.50 Lt/kg
• porų, salierų, pomidorų, agurkų, cukinijų , šparaginių pupelių, kaliaropių, 5-6 Lt/kg
• moliūgų, 3 Lt/kg
• krapų, svogūnų laiškų, špinatų, 2 Lt/100 gramų
• petražolių, salotų, 1 Lt/100 gramų

Taip. Tai vos ne du kart brangiau nei pernai metų mugėse. O  pvz. burokėlių kaina, ankstesniais metais gal ir keturis kart buvo žemesnė.

Pastebiu, kad dažnai svetainės lankytojai peržiūri 2003 m. spalio 2 d. TV laidą „Požiūris“  (Įrašas ).

Tuomet, lygiai prieš keturis metus, laidos vedėjas net nelabai suprato ir perklausė ar pasitikslino, kai truputį užsiminiau apie kainas tolimesnėje perspektyvoje.

Iš tiesų, kaimas labai nukentėjo, kai apie 1996-1997 metus Lietuvoje pakilo galinga supermarketų plėtros banga, kuri nušlavė smulkų prekybos tinklą, o kartu ir galimybę juose realizuoti lietuviškus maisto produktus, kaip buvo įprasta iki tol.

Taip jau sutapo, kad tuo metu kaip tik Lietuvos žmonės buvo labai nemokūs (vieni buvo praradę darbus, o daugelis ir turintys darbą nesidžiaugė – laikėsi iš minimalių algų, kurių tuo metu ir minimaliomis įvardinti liežuvis nesiverčia) ir būtent vartotojas ir padiktavo, kaip pasijuokiu vis – į savo skrandį perkelti Vakarų sąvartyną. Beje, manau visuomet madas diktuoja vartotojas, o ne pardavėjas. Jei nori išlikti su pelnu – pardavėjas yra tik klusnus vartotojo tarnas.

Kiek prakutęs Lietuvos vartotojas, pirmiausiai atsisakė baltarusiško faršo. Na faršas, kaip faršas, bet jis pardavimui buvo pasidedamas vos ne tiesiai ant grindinio prie Vilniaus geležinkelio stoties. Greitai, net kojų neapšilusi, nuo prekystalių dingo įveštinė šlapia dešra, nesugendanti metus ar daugiau...

Na o jau dabar dažnas vartotojas vos ne kaip profesorius įninka parduotuvėje į etiketes (mąsto jau, apie kokius čia priedus tose radijo laidose žmones gąsdina).

Štai tuomet ir buvo mūsų žmonės įpratinti prie įvežamų labai žemos kokybės maisto produktų kainų. O mūsiškiai augintojai, kai kalbame apie įprastus ūkius, arba turėjo maisto produktus atiduoti supermarketams už tokią kainą, kokią anie mokėjo už importuotus maisto produktų arba vežtis juos atgal. Abu variantai praktiškai niekuo nesiskyrė – siūloma kaina būdavo dažnai ir mažesnė už savikainą.

Nesakau, kad importuojamas maistas buvo koks tai nuodingas. Ne. Buvo ta prasme „sterilus“. Jo pavalgęs gal ir nesusirgo nei už dienos nei už mėnesio. Bet kaip matome, praėjus dešimtmečiui, į ligoninę šiandien patalpinti ligonį yra daugiau nei problematiška (nesakau, kad čia kalta vien mityba)... O formacijos industrija klestėte klesti.

Išlikusios mažos parduotuvytės Lietuvoje – taip pat nieko gero. Jos nusipirkdavo maisto produktus taip pat iš tų pačių supermarketų, jų bazių.

Na, o maisto produktų parduotuvyčių, kurios stengiasi prekiauti išskirtinės kokybės maisto produktais – dar laikas neatėjo ir dabar. Tokios parduotuvytės šiandien jau gal ir šiaip taip verstūsi. Bet nelabai kas tokiai parduotuvytei atiduoda ekologiškus produktus, jei mokama ženkliai mažiau nei parodyta čia viršuje. Tuomet geriau pats parduoda.

Turės ateiti laikas, kai žemdirbiui už puikios kokybės produktus bus sumokėta deramai. Deja, jis žemdirbiui dar neatėjo. Na grūdų augintojui, taip. Šiais metais. Bet visiškai dėl kitų priežasčių.

O šis pabrangimas yra labai nepalankus nei ekologinių ūkių ūkininkams, nei ekologiškų produktų vartotojams.  Bet būtų blogiau, jei šiandien turėtume dešimtmečio senumo situaciją, kad rinkoje dominuotų  ir brangtų tik tie minėti importuoti maisto produktai. Šiandien jau, nors dar ir nedominuoja, – vartotojo ranka mieliau tiesiasi į Lietuvoje užaugintus produktus (turiu omenyje ne ekologiškus).

Taigi, deja, šis maisto produktų pabrangimas žemdirbio kišenės nešildo. Kaip ir iki šiol.

O ta kainų diskriminacija lietuviškiems maisto produktams, minėto importo iššaukta prieš dešimtmetį, taip pat dar neatstatyta.

Priminsiu.

Europoje, įgyvendinus 1957 m. Romos sutartį, tiksliau jos dalį dėl žmonių aprūpinimo maistu (greitai (turint omenyje, kad po karo trūko maisto), pigiai ir sočiai) – Vakarų Europoje visą laiką kainos buvo stabilios ir neaukštos (lyginant su atlygiu). Bet tai buvo pasiekta, išvysčius Europoje intensyvų pramoninį chemizuotą ūkį. Industrijos gaminys yra industrijos gaminys, kuris beje visuomet yra ženkliai pigesnis nei žmogaus rankomis pagamintas.

Taigi, taip kaip yra šiandien su kainų augimu maisto produktams, - mes matomai būtume vienoje barikadų pusėje su visais vartotojais.

Tai ne tas kainų brangimas, kurį planavome ekologiškiems produktams ir apie kurį kalbėjome minėtoje TV laidoje prieš keturis metus.

Tai nėra kainų brangimas, išimtinai susietas  tik su išskirtinės kokybės maisto produktu.

Almonas Gutkaukas