Dėmesio. 32-as  ir kiti pasvarstymai yra apačioje, t.y. žemiau 1-ojo pasvarstymo.

Šiame «Pasvarstyme» tęsinys, apie tai ko nepasakiau

konferencijoje, skirtoje «Tatulos» krypties dvidešimtmečiui (II)

arba apie tai, kas nešnekama konferencijose

2007-12-28

Laikas daug ką padaro, vienus įvykius palieka užmarštyje, kitus pernelyg sureikšmina.

Kadangi pažadėjau tęsinį, - visgi, vengdamas subjektyvios nuomonės, perverčiau tris storas archyvines dokumentų ir jų kopijų bylas.

Norėjau dar kartą, nors ir labai skubom (kas gi šiais „laiko ryjimo epidemijos“ laikais turi jo) atgaivinti atmintį. Juk į visą šį reikalą buvo įpainiota visos šalies pagrindinės institucijos, be galo daug žmonių.

Tas pats matomai dabar yra, tas pats anksčiau buvo... kai yra rengiamas dokumento projektas... posėdžiai, apskriti stalai... paskui vizos, virtinės vizų...

O jei rengi Vyriausybės dokumento projektą, prieš jį išsiunčiant Vyriausybei, išsiuntinėji šalies ministerijoms, žinyboms, rajonams... tie rašo pastabas, pasiūlymus... tuomet vėl viską pradedi nuo pradžių (kaip sakoma, trukt už vadžių ir vėl nuo pradžių)... ir taip kelis ratus.

Ir galop jau neši projektą į Vyriausybę, bet prieš tai aplakstai ministrus, kurie deda savo garbius parašus. Dabar visa tai daroma gal būt kiek ir kitaip.

Dažniausiu atveju, to vienintelio režisieriaus paprastai nebūdavo ir nebūna – jo misiją atlieka daug žmonių. Nes visas tas reikalas dažniausiai sukasi pagal tam tikrus nuobodžius biurokratinius kanonus (kažkokiam viršininkui kažkas nukreipia popieriuką, tas vėl nukreipia...)... ir paprastai baigiasi niekuo – Vyriausybėje patvirtintas dokumentas guli dūlėti kur tai lentynoje ar stalčiuje.

Rengiamas dokumentas (programa) netampa nei kiek geresne, kai jam parengti (o jų po 1990 m. Lietuvoje buvo kurpiama programų dešimtimis) buvo sutelkiama dešimtys garbių mokslo daktarų, sumokėti pinigai. Kaltų nėra – mokslininkai „numetė“ po lapuką, gavo vieną kitą litą. Kažkas ministerijoje juos perrašo programine kalba (ko programine kalba perrašyti nebūna įmanoma, sudedama tiesiog į priedus, kaip kokią tai metodinę medžiagą – gal tai „lentynai“, kurioje guli „papkė“ bus įdomu ir ta „lentyna“ iš nuobodulio ims pasiskaitinėti...).

Mūsų atveju, šitokio, t.y. įprasto dokumentų rengimo ir jų užmarinavimo likimo nesinorėjo.

Iš tiesų nuo pirmos dienos į reikalo esmę įnikome kaip reikiant.

Bet, teisingumo dėlei, reikia ir tai pasakyti, kad niekas net minties neturėjo, kad mūsų reikalas bus toks „vožnas“, kad bus tvirtinamas net Vyriausybėje... tiesiog to, galima sakyti, tik su laiku užsinorėjome..

Ir visumoje visa reikalas evoliucionavo į „Tatulos“ kryptį palaipsniui – nebuvome tokie saliamonai, kad pirmą dieną žinojome ko norime ir norėsime po 10, 20 ir daugiau metų...

JIE tiesiog perdavė man pavedimą (kurio vykdymas išsirutuliojo į „Tatulos“ kryptį), kurį turėjau nustatyta tvarka gana greitai (per mėnesį) atlikti ir reikalas užmirštas  – įvairiausi pavedimai gi „ėjo“ vienas po kito konvejeriu. Tik šis pavedimas buvo žymiai rimtesnis -  turėjo dvigubą kontrolę (buvo numatyta kontrolė ir patikrinimas dar ir po metų, t.y. kaip numatytos priemonės bus įgyvendintos – nes kaip konferencijoje (2007-11-28), savo pranešime minėjau, dėl karsto regione susikaupusių problemų Lietuvos TSR Agropramoninio komiteto vadovai, iš posėdžio Ministrų Tarybos komisijoje sugrįžo stipriai išbarti... kaip ėjo iš paskos toks gandas, kad šitokios pirties jie dar gyvenime nebuvo patyrę...

Tos pirties režisierius – tai kiekviena proga pabrėžiu – buvo dr. Vytautas Narbutas, tapęs jau nebeišskiriamu mūsų bendražygiu.

Tačiau po metų, kaip čia paminėjau, atsiskaityti net nereikėjo, nes ta komisija prie Ministrų Tarybos jau buvo panaikinta...).

O po kiek dienų (1987 m. lapkričio 17 d.) atsivijo ir to posėdžio protokolas (1987 m. lapkričio 4 d.). Ir taip Agropramoninio komiteto vienas iš vadovų, V. Einoris tą pačią dieną (1987 m. lapkričio 17 d.)  protokolą nukreipia drg. Paužai, drg. Leibzonui, vykdymui. B. Pauža, - 1987 m. lapkričio 19 d. nukreipia drg. Petraičiui, drg. Vertelkai (užrašęs: organizuoti vykdymą, sušaukti suinteresuotus ir paruošti priemones. Kartu su drg. Kraujelio v-ba ir drg. Polikaičiu spręsti planavimo klausimus). Savo ruožtu A. Petraitis, 1987 m. lapkričio 23 d. protokolą nukreipia drg. Vertelkai, drg. Žilevičienei, drg. Skuodžiūnui (užrašo: Organizuoti vykdymą. Sup. drg. Leibzoną). Ir galop, 1987 m. lapkričio 27 d. B. Vertelka nukreipia drg. Gutkauskui (užrašo trumpai: organizuoti vykdymą) – likimas taip lėmė, kad šį pavedimą ir vykdau jau dvidešimt metų, o tam vykdymui nei pradžios nei galo dar nesimato.

Tačiau čia ir vėl, teisingumo dėlei, pasakysiu, kad tuo atveju, kad jei šis reikalas, kaip įprastai Lietuvoje yra, būtų numarintas – dr. Vytautas Narbutas nebūtų nurimęs ir toliau... jis tik baigęs geologines studijas dar pokaryje, kaip pradėjo darbuotis karsto regione, taip ir neišsiskiria su juo iki šiol (žodis darbuotis net netinka – širdį atidavė karsto regiono problematikai ir problemų sprendimams). 

Galiu tik tiek pasakyti, kad reikalas su tuo pavedimu pačioje pradžioje man pasirodė labai painus (ne tik dėl žemėtvarkinės terminijos, plonybių, geologinių plonybių).

Iš karto, gavęs pavedimą, Agropramoniame komitete tuo klausimu rengiau pirmąjį posėdį (įvyko 1987 m. gruodžio 10 d.). Kaip ir daugelį po to, rengėme išplėstinį (tarpžinybinį, tarpinstitucinį)... ir galiu prisipažinti, kad tuomet rengdamas pirmojo posėdžio  protokolo projektą gerokai paplušėjauti (šio ir kitų minimų dokumentų kopijos yra pas mane, tad čia jų plačiau ir nekomentuoju – kam yra įdomu, galės detaliau susipažinti, užsukęs į mano ofisą). Nes iki minėto pavedimo apie visą šitą reikalą praktiškai nieko nežinojau. O tas reikalas buvo ne naujas. Iki tol (minėto dr. Vytauto Narbuto iniciatyva) buvo jau du Ministrų Tarybos nutarimai šiuo klausimu (1977 ir 1982 m.), bet jie nebuvo vykdomi.

Tad jei kalbame apie „Tatulos“ kryptį, tiksliau apie jos įgyvendinimo pradžią – tai ir turiu omenyje šio pavedimo datą. Kuomet į pavedimą pažiūrėjome labai rimtai ir iš esmės.

Kaip dabar peržiūriu tas šūsnis dokumentų minėtose bylose, regiu ir išskiriu, kaip ir keletą žmonių grupių.

Vieną grupę žmonių - įvairiose ministerijose ar žinybose, kurie tiesiog vykdė savo vadovybės pavedimus, kaip ir daugelį jiems kitų pavestų – kaip sakoma valdiškai. Gauna dokumentą, įsigilina, rašo pastabas, pasiūlymus. Kadangi pasitarimų buvo be galo daug – dažniausiai į kiekvieną sekantį iš kviestųjų ministerijų į juos ateidavo vis kiti žmonės. Tačiau kiekvienas jų visiškai teisėtai gali pasakyti – aš dalyvavau parengiant Tatulos programą (šiuo atveju netiktų tas garsus posakis, kad pogrindininkų daugiau atsirado nei grindų buvo... kiekvienas jų atidavė kokią tai dalelę savo patirties, darbo, pastangų).

Buvo dar viena grupė žmonių, kurie buvo įtraukti prie pačios programos parengimo (ir gana oficialiais dokumentais) – tačiau tos jų pastangos ir paslaugos nebuvo vaisingos... nes galutinis Tatulos programaos variantas buvo rašomas tiesiog ją derinant, kaip mes sakydavome, „jėgos“ ministerijose (Ekonomikos (dabar Ūkio), Finansų ir kitose).

Galima dar ir stipriau pasakyti – pradėjus įgyvendinti Tatulos programą (jai įgyvendinti fondą „Tatula“ įsteigėme 1993 m. gegužės 20 d., kol dar programa nebuvo patvirtinta Vyriausybėje, bet kurios įgyvendinimui lėšas jau buvome įsigiją), į tą Vyriausybėje patvirtintą dokumentą (1993 m. rugsėjo 17 d.) nebuvo reikalo net žvilgtelti.

Nes kiekvieniems metams, pradedant 1993 metais,  parengdavome konkretiems metams skirtas programas, jas derindavome su minėtomis „jėgos“ ministerijomis, o jau tuomet su rajonų vadovais (kurie buvo labai geranoriški ir joms pritardavo be pastabų, skirtingai nei laikotarpyje, kai mūsų buvo rengiamas šiuo klausimu pirmasis Vyriausybės nutarimas (1991 m. gruodžio 24 Nr. 589) dėl ūkinės veiklos apribojimų ir priemonių jiems įgyvendinti), ir, žinoma, Tatulos vadovybe (kurioje tarp mūsų taip pat niekuomet nekildavo kokių tai nesutarimų).

Tad matomai, kaip radome, taip paliksime – biurokratinis aparatas kažkokį savo darbą atlieka, tačiau praktiškai niekuomet nebūna vienintelio režisieriaus, kuris reikalui atiduotų visą dūšią (kuomet atsiduodama su visai, kaip sakoma). Na būtų galima palyginti su tokiu garvežiu, kuris daug kuro degina, daug „pukši“ – bet juda kaip apatinė girnapusė...

Aš ne šiaip sau paminėjau, kas šiuo atveju tą man duotą pavedimą vizavo. Kuo aukštesnis pareigūnas, tuo daugiau tokių dokumentų per dieną „užvizuoja“.

Tik nereikia ir sumenkinti jų vaidmens – jie (kiekvienas) turi apsibrėžę zoną (kiekvienas skirtingo dydžio ir režimo zoną – priklausomai nuo visų aplinkybių, kaip jis į tą laktelę pateko), kurios sienų nepramuši... ir zoną, kur reikalai per juos juda kaip kokiame automatiniame režime... ir tas kiekvienas pareigūnas iš esmės yra labai svarbi stotelė... todėl labai svarbu, kad nebūtų taip, kaip atsitinka revoliucingais laikotarpiais, kai į kiekvieną tą laktelę žmonės patenka ne natūralios atrankos būdu (ne karjeros būdu), bet sakykime, kai žmonės susodinami į visas lakteles tiesiog iš gatvės (na kažkas panašiai Žemės ūkio ministerijoje atsitiko 1996 m. pačioje pabaigoje - ačiū dievui neilgai trukus reikalai išsibalansavo).

O šiaip ir pačio Ministro dažna kaita labai yra nepalanki tiems, kurie diegia naujoves (užtrunka lako kol pavyksta įvesti į kursą, nes oponentai tuo metu ypač būna aktyvūs).

Ta proga paminėsiu tik tiek, kad visame tame biurokratiniame konvejeryje būna labai daug tų stotelių... ir mūsų atveju, kai norėjome reikalą atlikti gerai ir iki galo, jas daugybę kartų reikėjo aplakstyti... tik mes gal ir savotišką savo metodą tame aplakstyme turėjome – kiekvienoje stotelėje visą idėją norėdavome išaiškinti iki galo ir bandyti tos kiekvienos stotelės viršininką padaryti savo bendražygiu... negaliu sakyti, kad kai buvome išvaromi per duris, lysdavome per kaminą, bet kad ne vienas išvydęs mūsų veidą griebdavosi iš karto parkerio tas buvo faktas (vėl viską išklausyti iš pradžių – tokia egzekucija ne kiekvienam buvo pakeliama).

Štai kodėl tokių “Tatulos“ krypčių Lietuvoje daugiau ir nėra – paprastai jei žmogui Lietuvoje ką norisi padaryti rimto ir iš esmės, bent jau nuo kokių 1988 m., jie geriau darbavosi ne valstybei, bet steigė savo kooperatyvus, vėliau firmas.

Tas vienas režisierius nuo pradžios iki galo – galimas tik savoje privačioje kryptyje... na o „Tatulos“ kryptis gal buvo kažkokia balta varna...

Žvelgiant iš laiko atstumo, kai kam gali kilti klausimų, kodėl įgyvendindami Tatulos programą, palyginus daug lėšų skyrėme taškinei taršai nutraukti (daugiau nei trečiąją dalį lėšų).

Ta proga taip pat galiu priminti, kad pačiam ekologiniam ūkininkavimui (investicinės lėšos verslo planų įgyvendinimui - eksperimentinių ūkių pertvarkai į ekologinę gamybą, agroservisams, ekologiškus produktus besiruošiančioms perdirbti įmonėms, subsidijos – mokslui, mokymui, konsultavimui) būdavo suderinama suma, kaip maksimali. Tai būdavo visų galimybių finansinės lubos. Galėjai tomis finansinėmis lubomis ir pasitenkinti, bet galėjai imtis ir viso komplekso reikalų (niekas juk nedraudė – reikėjo tik pastangų), tačiau mano manymu būtinų ekologiniam žemės ūkiui išvystyti. Juk kaip gali išvystyti ekologinį žemės ūkį nešvarioje aplinkoje – nenutraukdamas taškinės taršos.

Tad visos kitos lėšos, kaip sakau taip pat buvo savotiškai užsidirbtos,  siekiant vykdyti Tatulos programą visu pajėgumu (nuotekų valymo įrenginių statyba, gamtinės aplinkos monitoringas ir t.t. ir pan.).

Pasakiau savotiškai užsidirbtos lėšos, nes visos mūsų lėšos per tuos 6 metus, kol rengėme Tatulos programą (1987-1993 m.), buvo savotiškai užsidirbtos, nes tapo mūsų funkcinės savivaldos visiška nuosavybe.

Pirmaisiais metais, kaip Tatulos programos vadovas, tuometinei Ekonomikos ministerijai teikdavau išlaidų sąmatų projektus, kuriuose buvo ir tos priemonės, kurias turėjo įgyvendinti Savivaldybės (pvz. Biržų miesto valymo įrenginių statybos klausimu).

Pvz., 1993 m. pateikdamas 1993 m. lėšų poreikio sąmatas Ekonomikos ministerijai dėl 1994 m.,  pateikiau 6 priedus,  - dalis priedų buvo dėl ekologinio žemės ūkio (išsklaidytos taršos nutraukimo), o dalis priedų buvo taškinės taršos nutraukimo, t.t. ir dėl Biržų miesto valymo įrenginių statybos, kanalizacijos tinklų statybos ir kt., taip pat dėl Pasvalio miesto šešių lietaus kanalizacijos įrenginių statybos, nes valymo įrenginius turėjo gerus (toje dalyje, kaip atsakingi už priemonių įgyvendinimą  nurodėme rajonų savivaldybes – pavyko ar ne tai jau buvo jų tolesnė problema).

Bet tai buvo tik pirmaisiais metais. Vėliau, pavyzdžiui Biržų m. valymo įrenginių statybai visa tai atliko vienasmeniškai Biržų rajono Savivaldybė, išvystydama tarptautinę veiklą (ypač dėl to labai didelis indėlis manau yra Vytauto Zurbos – pirmas žmonių rinktas ir ilgametis Biržų rajono vadovas. Labai daug lėmė, kad nesitraukėme su idėja nuo karsto regiono, būtent Vyrautas Zurba. Bet apie šį didelį žmogų, nuostabų žmogų ir gerą specialistą – būtų atskira kalba).

Būtina paminėti ir tai, kad po to, kai principiniai diskusijos Ekonomikos ministerijoje užsibaigdavo, po to dar reikdavo parengti raštus ir jau savotiški formalūs dokumentai apskriedavo ratu (sąmatą pasirašydavo rajonų, Tatulos vadovai). Bet taip buvo tik pirmaisiais metais. Vėliau visas reikalas sukosi tik Žemės ūkio ministerijoje (prieš tai parengtą išlaidų sąmatoje "paėmus" vizas pas rajonų vadovus). Bet prieš visa tai - kiekvieniems metams Visuotiniame susirinkime yra aprobojamos privalamos veiklos kryptys, o Tatulos vadovas patvirtina konkrečių metų sąmatą (anksčiau Taryba).

Bet ten taip pat kiekviename laikmetyje viskas vykdavo skirtingai – buvo laikmetis, kai Žemės ūkio ministerijos bendros investicijų sąmatos kiekvieną eilutę peržiūrėdavo Seimo Kaimų reikalų komitetas ir jo palaiminimas buvo būtinas.

Seimo garbei galiu pasakyti, kad ten nei karto mūsų reikalas neužstrigdavo, nors kitais klausimais ten kildavo ir audringi debatai ir dėl nepalyginamai mažesnių sumų.

Manau visam tam pasitarnavo tai, kad mes kiekvieną mėnesį (būdavo ir tarpelių), nuo pat 1990 m. pradžios, kaip jau buvau minėjęs, parengdavome studijas Lietuvos Radijo laidose „Gimtoji žemė“.

Skirtingai nei dabar, tuo metu jas klausydavo visas žemės ūkio elitas (ne tik Vilniuje, bet ir rajonuose, ūkiuose). Ir manau tos mūsų radijo studijos atliko milžinišką reikšmę.

Antra – jau ir paminėjau, kad reikia gerai įsisąmoninti, kad ekologinė gamyba nėra įmanoma nešvarioje aplinkoje. Ekologinis žemės ūkis apima visą kompleksą priemonių – kai pats ekologinis ūkis iš tiesų yra tik viena dalis iš gal būt net dešimties sudedamųjų dalių (kaip sakoma viena riekutė iš didelio kepalo). Galiu pasakyti daugiau. Tame pačiame Tatulos programos rengimo laikotarpyje (1987-1993 metais), iki jos įgyvendinimo pradžios, dėl tos kompleksiškumo sąvokos buvo nesusipratimų ir dėl to turėjome daug pergyvenimų, nes tai ekologinį žemės ūkį propaguojantiems mokslininkams nebuvo suprantama (ekologinis žemės ūkis buvo suprantamas labai ir labai siaura prasme). Buvo tam supratimui (kuris šiandien jau niekam ir abejonių negali kelti) tokia visiškai prieštaraujanti, priešinga iniciatyva, kad net minėtame pirmajame Vyriausybės nutarime (1991-12-24 Nr. 589) šis reikalas buvo numatytas išskirti į dvi programas. Ir tik prieš pateikiant Tatulos programą Vyriausybei tvirtinti (1993 metais), ji tapo vientisa, t.y. viena. O 1992 metais, formaliai buvo rengiamos, kaip dvi programos.

Labai gaila, bet tuo metu to mokslininkai ir nesuprato, ir mūsų keliai su jais taip ir nesuėjo tuo metu. Žinoma, ne su visais. Šventvagiška taip net pagalvoti būtų, jei kalbėtume apie mūsų bendražygę prof. Dalią Brazauskienę - gėrio ir tolerancijos mums niekuomet nepasiekiamas, bet sektinas pavyzdys.

Nors nuo pat pradžių tvirtinau ir dabar tvirtinu – visa ko esmė MOKSLAS. TIK MOKSLAS. Bet reikia, kad tai ir būtų MOKSLAS (o ne vien mokslinis vardas).

Džiugu yra tai, kad šiandien su šia problematika (ekologinio žemės ūkio) sėkmingai dirba beveik visos Lietuvos mokslinės institucijos. Šiandien ypač išskirčiau LŽI Joniškėlio bandymų stotį, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutą.

Toks mūsų ir tikslas buvo - pertvarka visur ir visoje apimtyje...

Nors ir tame periode (1992 metais) visas organizacinis darbas (darbas, kad veiksmai vyktų numatyta kryptimi) buvo visiškai vientisai atliekamas. Juk ir su abejų programų vykdytojais pasirašiau ir sutartis, ir darbų priėmimo aktus, - tuo ir apjungdamas jas į vieną.

Be to, kaip minėjau, nuo pat 1987 m. darbas turėjo išimtinai vientisą pobūdį. O jų pobūdis -  derinimai su žinybomis kiekviename „Tatulos“ krypties vystymo etape, tikslu artėti prie tikslo. Juk sustojus bet kuriame iš etapų, jie ir sustotų.

Pvz. ir Ekonomikos ministerijai  lėšų poreikio sąmatas su priedais (pvz. 1993 metų rugsėjo mėn. pateiktoje sąmatoje dėl 1994 m. finansavimo - priedų buvo šeši) pateikinėjau, kaip vientisos programos.

Tad ir pabaigsiu aptaręs tik vieną kitą aspektą ir pradinės „Tatulos“ krypties veiklos. Yra ir kitų aspektų tame periode. Tai palikime ateičiai.

Gal būt, dar kada nors vėliau dar aprašysiu apie veiklą ir įgyvendinant Tatulos programą (nuo 1993 metų), - juo labiau, kad pastaruoju metu vis dažniau tuo domisi įvairių universitetų magistrantai.

Almonas Gutkauskas

Dėmesio. 32-as  ir kiti pasvarstymai yra apačioje, t.y. žemiau 1-ojo pasvarstymo.