Pasvarstykime dar apie 2007-2013 metų „atradimus“ ir praradimus - komentuojame Žemės ūkio ministerijos pranešimą

2008-01-03

Praėjusių metų pačioje pabaigoje , Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos (KPP) įgyvendinimo stebėsenos komitetas susitiko aptarti KPP administravimo aktualijas.

Pradžioje pacituosiu vieną dalį Žemės ūkio ministerijos pranešimo svarstomu klausimu (visas pranešimas labai plačiai yra jau vakar paskelbtas ir šiandien žiniasklaidoje). Vėliau kitą dalį to pranešimo pacituosiu ir mūsų du komentarus.

Tad cituojame:

„...Ministrė (Žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera Prunskienė – A.G.) atkreipė Komiteto narių dėmesį į esminius klausimus, dėl kurių vyko aktyviausios diskusijos. Ypač ilgai buvo diskutuota dėl agrarinės aplinkosaugos priemonių. EK atstovai pastebėjo, kad nepakankamai išplėtota aplinkosauginių programų įvairovė pagal priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos”, tad 2007-2013 m. buvo patvirtinta nauja programa „Rizikos” vandens telkinių būklės gerinimo programa”, o „Kraštovaizdžio tvarkymo programa” papildyta naujomis veiklomis: „Ražienų laukai per žiemą”, „Melioracijos griovių tvarkymas”, „Medingų augalų juostų ar laukų įrengimas ariamoje žemėje”, „Vandens telkinių apsaugos juostų įrengimas pievoje”, „Vandens telkinių juostų apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamoje žemėje”, „Kraštovaizdžio elementų valdoje tvarkymas”. EK nuomone, būtina papildyti geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės sąlygas (šiuo metu įtraukti minimalūs reikalavimai dėl ražienų tvarkymo, sėjomainos, kraštovaizdžio elementų).

„Itin diskutavome dėl ekologinio ūkininkavimo programos – po EK prašymo įvertinti ekologinio ūkininkavimo svarbą ir pareikštų pastabų, kad šiai sričiai skiriame per didelę lėšų sumą (buvome nusimatę 40 proc. (paryškinta A.G.) II KPP krypties „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ lėšų (36,48 proc. visų KPP lėšų)), galutiniame variante numatome skirti 19,19 proc. (paryškinta A.G.)“ – pasakojo ministrė...“

Mūsų komentaras:

Jau esu minėjęs, kad dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos (KPP), Žemės ūkio ministerija su socialiniais partneriais dirbo labai intensyviai nuo 2005 m. pabaigos iki pat 2006 m. pabaigos. Derėjomės nuožmiai ir susitarimų rezultatais dėl priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ bent jau mes buvome visiškai patenkinti. Žr. mano paryškintus 40 proc.

Mes nuo pradžių visiškai nesusitarėme dėl kitko – dėl investicinės paramos.

O po to (2006 m. gruodžio mėn.) visa tai dėl ko buvome susitarę (kalbu apie priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“)  – Žemės ūkio ministerija vienašališkai panaikino. Iki tol trukęs minėtus metus darbas, kaip sakoma nuėjo veltui.

Mes suprantame, sprendimą priimame ne mes ir atsakomybę prisiima Žemės ūkio ministerija. Bet tuomet, kam tie „cirkai“.

Juk taip vadinamas Briuselis į šalies reikalus nesikiša, jei nėra pažeidžiamas konkurencingumas (o esant norui, nesunku yra įrodyti, kad sumažinus paramą konkurencingumas kaip tik ir bus pažeistas).

Pernai metais didelis triukšmas ir po to sekęs ministerijos apsigalvojimas, matomai turi kitas šaknis.

Iki to, Lietuva, nelaikiusi ekologinio žemės ūkio rimtu reikalu pajuto, kad palaipsniui, kaip mes ir siekėme, vos ne visa parama bus nukreipta kooperuoto ekologinio šeimos verslo rėmimui – juk siekiant iš esmės įgyvendinti dar su buvusiu Žemės ūkio ministru sutartą rodiklį (2010 m. Lietuvoje pasiekti, kad ekologinė gamyba apimtų 15 proc. žemėnaudos)... ir būtų nusinešta vos ne visa pusė iš Lietuvai skirtos paramos. Kaip sakoma, žmogui ir aplinkai kenksmingo ūkininkavimo būdo, demokratinėse apystovose, neuždrausi – tad bent tokios gamybos neremkime (kas nelogiško būtų tokiame mūsų siekyje).

Ar ne čia ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko net du kartus yra sumažinta pradžioje planuotos paramos dalis (kad vien juoką iki šiol sukėlęs sektorius – patampa viešpataujančiu).

Tai jau matomai mūsų Lietuvėlei būtų buvęs per didelis smūgis.

Bent būkime sąžiningi ir tai pasakykime žmonėms – o ne vyniokime visa tai, kaip sakoma, į vatą.

Taip buvo problemų ekologiniame žemės ūkyje – bet matomai tuomet ir reikia jas spręsti, o ne apeiti problemą, susigalvojant nelabai sąmoningus sprendimus (apie tai jau buvo kalbėta ankstesniuose pasvarstymuose – nesikartosiu).

Ir dar pateiksiu antrąją citatą iš šio vakar paskelbto Žemės ūkio ministerijos dokumento, jau dėl investicinės paramos:

„...EK išsakė abejones ir dėl pirmajame KPP svarstyme pateiktos maksimalios paramos sumos priemonėje „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“.  Derybų dėl KPP pradžioje buvo numatyta 5,8 mln. eurų (paryškino A.G.), neatsižvelgiant į įmonės dydį. Patvirtintoje KPP ši suma pakoreguota ir numatyta, kad 2007–2013 m. laikotarpiu maksimali paramos suma vienam paramos gavėjui pagal priemonę ,,Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas” bus iki   4 mln. eurų (paryškino A.G.), per 7 metus, o pirmas projektas – ne daugiau kaip 2,8 mln. eurų vidutinėms ir didelėms įmonėms. Mikro ir mažoms įmonėms atitinkamai iki 1,4 mln. eurų vienam projektui ir iki 2 mln. eurų visam programavimo laikotarpiui...“ (paryškino AG).

Mūsų komentaras:

Gal čia ir nesąmoningai, bet pranešime apart piniginės išraiškos nėra kalbama apie kitą ne mažiau svarbų dalyką – kokiu procentu bus remiamas verslo planas. Juk stambioms įmonėms tas procentas nėra svarbus – joms yra svarbios paramos „lubos“. Kaip matome pradžioje buvo numatyta 5.8 mln. eurų – dabar 4 mln. eurų visam 7 metų laikotarpiui, o pirmas projektas – ne daugiau 2.8 mln. eurų (o kad ta parama sudarys 20 proc. ar 50 proc. nuo verslo plano visos sąmatos – stambieiems ne tai yra aktualu - aktuali pats paramos dydis).

Bet esmė ne čia. Žemės ūkio ministerija, bene daugiausiai kritikos iš mūsų susilaukia, nuo pat 2000 m. (kuomet buvo pradėta SAPARD parama... ir tai mes pasakome viešai visomis progomis), kad praktiškai visa investicinė parama ir atiteko vidutiniam ir stambiajam sektoriui (juk Lietuvos sąlygomis vidutinės įmonės, vidutiniai ūkiai – yra stambūs, jau nekalbant apie stambiąsias Lietuvos įmones, kaip pieno perdirbimo...).

Tai dabar, neįgudusiai akiai, gali pasirodyti, kad 2007 – 2013 m. jau bus atkreiptas dėmesys į mažuosius (specialiai ir paryškinau citatos pabaigą, kurioje ir kalbama apie mažuosius).

Deja. Tuomet ir reikėtų kalbėti apie tai, kokiu procentu bus remiamas to "mažojo" verslininko verslo planas. O čia ir yra tai, kad tos paramos mažieji taip ir nesulauks, nes 40 ar 50 proc. dydžio parama mažojo gamintojo verslo planui yra ženkliai per maža.

Paklausite kodėl. Tai taip pat jau buvo aptarta ankstesniuose pasvarstymuose, bet tai gal ir verta pakartoti ir dar kartą.     Vidutinieji ar stambieji, gavę tuos milijonus gali pasisamdyti konsultavimo firmas – juk mažuosius būtent ir atbaido visa ta biurokratija. O jie (mažieji) to sau leisti negalėjo ir negalės, todėl ir nesusidomės, o jei ir susidomės visu šiuo reikalu tai vienetai (gal koks sugrįžėlis iš užusienių, prabagotėjęs). Bet galime pasiguosti nebent tuo, kad jau žmonės nėra mulkinami tuo kodiniu pavadinimu „smulkus ir vidutinis verslas“, kuomet administravimo taisyklės palankios išimtinai vidutiniajam (kaip jau minėjau Lietuvos atžvilgiu – stambiajam).

Nepasakyčiau, kad dėl investicijų smulkieji vėl pralošė, kaip iki šiol, galutinai. Jei taip būtų – nebūtų verta ir rašyti.

Dar yra šiokia tokia galimybė. Tų procentų jau nebepakeisi (matomai jie jau „įbetonuoti“) – bet galime dar ieškoti kitų būdų.

Na, pirmiausiai, mažinti tą pačią biurokratiją smulkiajam (apie tai jau ir Nacionalinė Mokėjimų Agentūra užsimena).

Antra. Gal tuomet reikėtų smulkiajam pasiūlyti kitus galimus finansavimo šaltinius konsultavimo tarnyboms pasamdyti (tuomet jau galėtume ir nurimti - smulkusis nebūtų uzurpuojamas, stambiųjų atžvilgiu).

Almonas Gutkauskas