Pasvarstykime

Tad gal visgi tas Lietuvos valdymo institucijų, visuomenės, žiniasklaidos 5 ar 10 metų pastovus atotrūkis ir nėra toks nekaltas reikalas

2008-06-24

Praėjusios savaitės šios mūsų interneto svetainės „Naujienose“ įdėjau keletą Lietuvos žiniasklaidos straipsnelių, kuriuose nors ir paviršutiniškai, bet paminimas ekologinio žemės ūkio, ekologiškų produktų klausimai.

Taip pat mus kalbino ir birželio mėnesį nemažas straipsnelis pasirodė prestižiniame žurnale „VERSUS“.

Buvo straipsnelis žurnale „Veidas“, kitur.

Tai nėra blogai.

Pirmąjį dešimtmetį (1990-2000 metais), ir kiek vėliau mes maždaug kas mėnesį parengdavome studiją ir ją perteikdavome daugiausiai anksti ryte per Lietuvos Radiją (su laidos „Gimtoji žemė“ žemė žurnalistais, bet daugiausiai su Arvydu Urba) ar laikraštyje tiesiog patys.

Paprastai 6-8 minučių studiją rengdavome patys ir ji atspindėdavo  tai, ką siekėme pasakyti.

Tad tuomet turėjome keliasdešimt tūkstančių pastovių ankstaus ryto klausytojų, tad jie apie mūsų veiklą žinojo beveik viską ir nuo pat pradžių (tuo metu Lietuvoje pradėjome vykdyti Lietuvos ūkio pertvarkos į ekologinį ūkininkavimą, ekologinę gamybą, ekologinę gyvenseną Tatulos programą, ne tik kaip finansinė institucija. T.y. Tatulos programa dirbo ne tik kaip subsidijas, neprocentinius kreditus pertvarkai teikianti institucija).

Tik gailėdavausi, kad labai daug žmonių keliasi žymiai vėliau ir nieko apie mus nėra girdėję. Nes su mažomis radijo stotelėmis (kurios dienos metu buvo klausomos praktiškai visur, kur veikia radijas) neprasidėdavome – joms daugiau rūpėjo linksminti mūsų žalią jaunimėlį (juo labiau ką gali pasakyti sėdintis už mikrofono jaunas, gyvenimo dar nematęs žmogus, kai be didesnio pasirengimo mintis skleidžia ištisomis dienomis).

Kai pastebėjome, kad mūsų klausytojo beveik nebeliko (ūkininkų, perdirbėjų labai pasikeitė darbotvarkė, kitų - gyvenimo būdas) – nebematėme tokių pastovių studijų naudos ir jas nutraukiau.

Dabar, kai jau kyla sveikos gyvensenos banga iš apačios, mums dažnai skambina patys žurnalistai rengiantys radijo, televizijos laidas ir kviečia jose sudalyvauti.

Ne taip retai skambina žurnalistai dirbantys laikraščiuose ar žurnaluose.

Dažnai pokalbiai su žurnalistu užtrunka ilgokai – stengiamės ne kaip žurnalistą, bet kaip eilinį pilietį supažindinti kuo platesniu kontekstu, išryškinti problematiką. Nors gerai suprantame, kad žurnale ar laikraštyje viso to nebus – juk pokalbyje išsakoma daug sakinių, gi publikacijoje trys – penki sakiniai.

Dažniausiai žurnalistas turi savo straipsnio planelį, tad paimamas tas sakinys, kuris reikalingas būtent žurnalisto planeliui įgyvendinti. O skaitytoją, tad ir žurnalistą šiandien daugiau domina tai, kas mums buvo nauja prieš 5 ar 10 metų.

Pastebėjau keistą dalyką. Klausimas, kurį mes visais įmanomais būdais bandavome paviešinti – atgarsį įgauna po kokių penkių ar daugiau metų, kuomet jis mums jau nebėra aktualus. Kuomet mes siekiame paviešinti jau kitą klausimą.

Na pavyzdžiui, 1993-1997 metais, kai įsukome šalies ūkio pertvarką į ekologinę gamybą, bet kai nesuradome didesnio atgarsio tuo metu tarp Lietuvos vartotojų (dėl ko ne tik sustabdėme ekologiškų parduotuvių plėtrą, bet uždarėme ir atidarytas pirmąsias Lietuvoje sertifikuotas ekologiškų produktų parduotuvytes) – šalies valdymo institucijoms aštriai kėlėme ekologiškų produktų eksporto klausimą (tuomet Vakaruose jau prasidėjo jei dar ne ekologiškų produktų vartojimo bumas, bet periodas, kuomet ekologiškų produktų paklausa viršijo pasiūlą).

Tuomet nesulaukėme jokio atgarsio.

O apie eksportą, tame tarpe ir žiniasklaidoje pasipylė agitacija jau tuomet, kai Vakarai patys savo jėgomis išsprendė žmonių aprūpinimo ekologiškais produktais klausimą.

Arba kitas pavyzdys.

Mes nuo 1995 m. aktyviai ugdome sveikos mitybos (pasitelkiant taip vadinamą maisto piramidę), ekologiškų produktų vartotoją. Tai ir Tatulos programos mugės, ir minėtos Tatulos programos parduotuvytės, ir pan. Ypač jaunose šeimose, kurios planuoja šeimos pagausėjimą, augina mažylius. Visais įmanomais būdais nuo pat veiklos pradžios aiškinome apie ne ekologiško maisto pasekmes. Kad ekologiniam žemės ūkiui alternatyvos nėra (kaip gal pamenate labai populiaru buvo alternatyvia veikla vadinti pačią ekologinę gamybą).

To ugdymo pradžioje ekologiškų produktų vartotojų buvo tik vienas kitas. Nors ekologiškų produktų taip pat nedaug turėjome (daržovės, grūdų linija (malūno, kepyklos produktai), medus, vaistažolės), tad buvo suprantama, kad vartotojo ugdymas labai brangiai kainuoa ir kad tuo negali užsiimti pelno siekiančios organizacijos.

Na normalu, kad visuomenė, žiniasklaida apie visa tai sukruto kalbėti gerokai pavėlavusi, t.y. po gero dešimtmečio, kai jau pajuto chemijos smūgio pasekmes.

Bet. Šiandien ta kalba, kurią mes vartojome minėtais 1995 m. jau yra pasenusi.

Šiandien, toks kalbėjimas mažiausiai jau būtų labai paviršutiniškas.

Šiandien reikia jau giliau „kapstyti“.

Pavyzdžiui, gal reikėtų pasiaiškinti, kodėl Lietuvos vartotojas vartoja praktiškai maistui netinkamus maisto produktus. Net ir tas vartotojas, kuris nepagaili pinigų mažiau žmogui reikalingai prabangai.

Tačiau žiniasklaidoje to dar nematome. Einama kaip ir paviršiumi.

Mes apie tai pasakome, tačiau tas dar nėra išgirstama.

Valdžios institucijose, visuomenėje, žiniasklaidoje kalbama tai, kas jau ne tik neaktualu (tiksliau netikslu) šiandien, bet visiškai paviršiumi. T.y. kalbama tai, kas buvo aktualu ir ką mes kalbėjome jei ne savo veiklos pradžioje, tai prieš 5 ar 10 metų.

O gal tai ir nėra taip jau ir blogai. Gal yra normalu, kad valdžios institucijose, visuomenė, žiniasklaida kunkuliuoja su 5-10 metų atsilikimu nei tie, kurie diena dienon dirba Lietuvos ūkio pertvarkos į ekologinį ūkininkavimą, ekologinę gamybą, ekologinę visuomenę klausimais.

Gal tais klausimais, kuriais gyvename šiandien mes – nepraeis nei 5 metai, gyvens ir visa visuomenė.

Kokie tai klausimai, kuriais mes šiandien gyvename. Dalinai jie yra šios interneto svetainės pasvarstymuose.

O pats naujausias iškilęs klausimas dar ir neaprašytas minėtuose pasvarstymuose.

O jis nėra malonus. Nes bliūkšta vienas iš pagrindinių „Tatulos“ krypties tikslų.

Tampa realija, tampa akivaizdu, kad artimiausioje perspektyvoje nebebus (tiksliau išliks, kaip yra šiandien, tik išimtiniai atvejai)Lietuvoje visos šeimos verslo grandinės: ūkininkas – šeimos verslo įmonėlė – šeimos verslo krautuvėlė. Kad ekologiško produkto vartotojas sukruto kiek pavėlavęs - kai ekologinių ūkių ūkininkai surado kitą pelningą nišą. Kai žymiai mažiau dirbdamas uždirba žymiai daugiau - augindamas grūdus, atsisakydamas nepelningos gyvulininkystės, daug darbo rankų reikalaujančios daržininkystės.

Visgi reikia pripažinti, kad mus parguldė kitų tikslų Lietuvoje siekianti kryptis.

Mes ilgai ir kantriai dirbome, kad tiesiogiai savo produkciją vartotojui tiektų pats ūkininkas ar jo produktus perdirbęs kaimynas ar toliau esantis, bet šeimos verslo atstovas.

Tačiau iš trijų tūkstančių Lietuvos ekologinių ūkių – tik kelios dešimtys tiesiogiai tiekia ekologiškus produktus vartotojui. Daugiausiai tie, kurie buvo ekologinės gamybos pradininkai Lietuvoje ir kurie tik taip ir suprato ekologinę gamybą.

Galima teikti, kad praktiškai visa ekologiška produkcija pateks į stambius ekologinės gamybos kombinatus, vėliau į stambiuosius prekybos tinklus. O, pavyzdžiui, ekologiški kokybiški grūdai jau dabar yra išvežami į ES šalis. Eilės laukia jau ir ekologiški mėsiniai galvijai.

Žinoma, tai nepalyginamai geriau nei būtų Lietuvoje vien chemizuoti ūkiai, būtų Lietuvoje vien chemizuotų žaliavų perdirbimas ir vien chemizuotų produktų vartojimas.

Tad gal visgi tas Lietuvos valdymo institucijų, visuomenės, žiniasklaidos 5 ar 10 metų pastovus atotrūkis ir nėra toks nekaltas reikalas (gal pradžioje reikėtų parašyti „visuomenės“, o ne „valdymo institucijos“, nes valdžios institucijos yra tik visuomenės atspindys, kaip sakoma).

Visgi kas neginčytinai viso to priekyje visuomet turėtų būtinai būti, kaip sakoma. Jei visi kiti velkasi gerokai atsilikę nuo aktualijų.

Gal MOKSLAS. Tad kur jis buvo ir kur jis yra.

Aūūū...

Almonas Gutkauskas