Dar viena skola svetainės skaitytojui – Apie įspūdžius iš tatuliečių stažuotės Italijos ekologiniuose ūkiuose, š.m. liepos pradžioje (I dalis)

2008-08-01

Aplankėme tris Italijos ekologinės gamybos ūkius. Labai gaila, kad čia svetainėje nėra galimybės parodyti filmuotą medžiagą.

Šiaip Italiją ir ne po kartą yra aplankęs manau ne vienas skaitytojas.

Italijoje buvau antrą kartą – abu kartus vasarą. Tad toks itališkas karštymetis, man,  lietuviškų debesų ir lietuviško lietučio mėgėjui, ne pats geriausias. Bet tai tarpelis tarp didžiųjų darbymečių mūsų ūkininkų ūkiuose.

Na nežinau ar pradžioje pristatyti sausą charakteristiką apie lankytus ekologinius ūkius, ir vėliau jau šlapiau - susidarytą nuomonę. Ar pirmojoje dalyje pradėti nuo deserto – įspūdžių apie pačią Italiją.

Gal visgi nuo deserto, o pabaiga bus specialistams.

Dėl ekologinių ūkių, kaip ir visumoje dėl gamybos Italijoje galiu iš karto pasakyti, kad kaip ir pas mus, taip ir pas juos - taip pat ūkininkas iš supirkėjo (parduotuvės) gauna daugiau nei tris kart mažiau už savo produkciją nei vėliau sumoka vartotojas už tai parduotuvei (kalbu apie galutinius produktus (vaisius, kiaušinius), ne apie perdirbtus tarpinėje grandyje).

Mes su ūkininkais esame aplankę jau ne vieną Europos šalį. O po užpernai tatuliečių aplankytų Norvegijos fiordų, krioklių, plynaukščių pereinančių į miškatundrę, vėliau į tundrą, po Norvegijos ledynų – jau sunku kuo save benustebinti.

Tačiau Italija pajėgė.

Italija mus visus sužavėjo. Ir tas karštis atsipirko, kaip Norvegijoje – dvigulės lovos su siauru praėjimu. Vis palyginu tas dvi šalis, kaip kai kas palygina ant vandens pastatytus miestus: Veneciją, Amsterdamą ir Stokholmą. Apie kainų didelį skirtumą tose dvejose šalyse (Italijoje ir Norvegijoje) būtent ir pasako mūsų kelionių organizatorės pasirinktų viešbučių kokybė. Italijoje vos ne su prabanga, o Norvegijoje – su jau minėtomis dvigulėmis bei siaurais praėjimais tarp jų. Pasakyčiau, kad net Norvegijos milijonieriai visiškai nedemonstruoja savo turtų. O dabar turtingiausio krašto Žemėje žmonės matosi taip pat tenkinasi norvegams nuo seno įprasta gana kuklia buitimi (ko norvegai ir neslepia, ir pabrėžia, kad turtingiausiais pasaulyje tapo tik po to, kai buvo atrasta pas juos nafta, dujos). Norvegai tiesiog dievina savo gamtą. Norvego nepamatysi gatvėse nei einant, nei važiuojat (Norvegijoje automobilių kamštis ar skubantis žmogus - dar neatrasta) - kaip sako po darbų jie „tupi“ ir grožisi savo gražiaisiais kalnais, fiordais.

Pirmas neišblėstantis įspūdis – audiencija pas Popiežių. Neprailgo ir nemenka eilutė, spūstis prie vartų, jaudulys laukiant Popiežiaus specialiai audiencijoms pastatytoje salėje. Kurioje iš kart į save atkreipė dėmesį piligrimai iš Lenkijos. Jie čia atvyko gerai pasirengę, su transparantais, vėliavomis. Na ir gera nuotaika, kuri sklido giesmėse, dainose, šūkiuose. Buvo ir daugiau gerai pasirengusių audiencijai pas Popiežių. Vienas po kito matyt Vyskupai Popiežiui ir visiems salėje kiekvienas vis kito regiono dominuojančia kalba pristatinėjo atvykusias į audienciją delegacijas iš visų pasaulio kraštų. Taip pristatyta ne viena delegacija surengdavo garsias ovacijas, ne viena atliko ir giesmę ar kitokį įspūdingą kūrinį.

Ir truputį nuvylė, kad lenkiškai kalbantis detaliai pristatinėjęs net delegacijas iš atskirų Lenkijos mokyklų ir pan., - savotiškai Lietuvą pristatė panašiai (kaip kokią Lenkijos mokyklą). Na patiešijo tik tai, kad pasakė lietuviškai „iš Lietuvos“. Bet apart mūsų daugiau niekas manau negalėjo suprasti, kad salėje yra ir lietuviai.

Tad kitiems, tai žinant, verta patiems parengti gerą prisistatymą (su transparantais, vėliavomis, giesme ar daina). Niekas mumis nepasirūpins, jei to nepadarysime mes patys. Tai beje turėtų žinoti ir mūsų Bažnyčia ir atitinkamai sureaguoti.

Na o pačią Italiją, nykštukinę valstybėlę jos viduje ant Titano kalno - San Mariną, reikia pamatyti.

Na ir dar kas desertui. Mums labai pavyko su vietinėmis gidėmis – dvejomis studentėmis iš Lietuvos. Jos mums neslėpdamos, labai žaviai išklojo taip pat ir buitinius itališkuosius ypatumus. Daug smagaus juoko sukėlė pirmosios ir šiek tiek jaunesnės studentės, labai sėkmingai Italijoje studijuojančios, įstrigę pastebėjimai apie Italijos „mamučiukus“ (na vaikinus, kurie visi vienodai, „neišlenda“ iš po mamos sijono, kol jos gyvos). Gerai galime suprasti mūsų panelių nuotaikas, kai greta esantis kavalierius kas minutė raportus telefonu ir pan. siunčia ir komandas gauna iš savo mamos. Kai pirmai progai pasitaikius veža savo mamytei ne tik save, bet ir savo skalbinius. Mūsuose panelės visgi yra įpratusios prie savarankiškų vyriukų. Gal net per daug savarankiškų, kai pagalvoji. Nors mane asmeniškai, tai žavi dar neseniai ir Lietuvos kaimo būtis - tas gražus bent trijų kartų sugyvenimas po vienu stogu...

Kaip paaiškino ta miela studentė, tie italiukai visiškai kitaip supranta ir įprastą Lietuvoje bendravimą tarp mūsų merginų ir berniukų. Kas pas juos reiškia jau nebe normalų, t.y. išimtinai dalykišką bendravimą, bet ženklus apie išskirtinius jausmus... ir po to, išaiškėjus priešingai, audringą italiukų reakciją... čia ir iškyla, turbūt, mums prieš akis tas šiųmetis mūsų kraštietės žiaurus nužudymas, kurio nepasibodėjo jos draugas (ne paskutinę rolę čia matomai ir bus suvaidinęs tas ženklus kultūrinis skirtumas, bendravime tarp skirtingų lyčių).

Na o vyresnei studentei krito į akis dar ir kiti pastebėjimai. Kad italai, skirtingai nei mūsų krašte, neskuba su jungtuvėmis. Santuoka yra visiškai normali, kai jaunavedžiai perkopia gerokai ir trisdešimt. Ir kas labai buvo malonu išgirsti – šeima italui yra viskas (gal todėl tėvams vaikas vaiku išlieka iki kol jie patys gyvi, o ir vaikams tėvai yra patys svarbiausi, gerbiamiausi žmonės. Na kaip ir pas mus kažkada kaime buvo).

Tokius vietinės minėtos gidės žodžius patvirtino mūsų aplankytas ūkis. Kai visą mūsų vizitą ūkyje stebėjo ūkininko močiutė, pasodinta kiemo garbingoje vietoje. O savo valdas pristatinėjo kartu abu ūkininkai – tėvas su sūnumi. O mama rengė mums, mūsų apmokėtus puspiečius.

Almonas Gutkauskas