Ir Italijos ūkininkas iš supirkėjo (parduotuvės) gauna tris kart mažiau už savo produktus nei pardavėjas paprašo iš vartotojo – tęsiame kelionę po Italijos ekologinius ūkius (trečia dalis)

2008-08-05

Vakar rašydamas apie apsilankymą Lietuvos mastais nedidukame Le Valli di Mauro Cirilli  ekologiniame ūkelyje (įsikūręs 8 ha plote) nepaminėjau svarbaus dalyko. Mūsų kelionių organizatorei „Pegasas“ parinkti ekologinius ūkius Italijoje padėjo Lietuvos ambasados Italijoje gerieji žmonės. Kartu ambasada surado ir tas puikias vietines gides (studijuojančias Italijoje lietuvaites), kurios ne tik mums labai įdomiai papasakojo apie italų gyvenimo būdą, bet taip pat padėjo mums bendrauti su italais (pastebėjau, kad ne tik gerai itališkai kalba, bet ir italų vieną iš bruožų – energingą gestikuliaciją jau yra perėmusios). Didelis visiems jiems (joms) dėkui. Žinoma, ir mūsų puikiai kelionių organizatorei „Pegasas“. Ta pačia proga noriu padėkoti ir pavaduotojai Valerijai Gražinienei, kuri taip pat, kaip ir kiekvienais metais parengdama stažuotę, įdeda daug pastangų, kad stažuotėje būtų viskas iki detalių gerai apgalvota. Juk svarbu ne tik, kad mūsų ir žmonių investicijos į stažuotę būtų naudingai panaudotos  – vasarą kiekviena minutė brangi tatuliečiams, tad skirtame stažuotei laike sutrikimų ar kokių nesusipratimų tiesiog būti negali. Žinant, kad šiame laikotarpyje Lietuvoje ypač trūksta, labai trūksta turistinių autobusų su tam pasirengusia komanda (jau apie jų konkurenciją (o tai garantas kokybei) ir kalbos negali būti), užduotis ir „Pegasui“ nėra iš lengvųjų.

Šiandien papasakosiu apie ekologinį ūkį Cerutti (Azienda Agrikola „Cerutti“), įsikūrusį Ferraros regione. Tai vienintelis ekologinis ūkis minėtame regione.

Iš tiesų pradžioje apsilankėme būtent šiame ūkyje. Bet ūkių eiliškumą mano pasakojime parinkau pagal kitą principą. Sąlyčio su gamta. Šiame ūkyje, tik pastangų dėka yra išlaikytas neatsiejamas ryšys su gamta. Bioįvairovės tikslu ūkyje iškastas didelis tvenkinys. Ir skirtingai nei tokiu atveju Lietuvoje, - tvenkinys apsodintas krūmais. Kad veistųsi smulkūs vabzdžiukai – kovotojai su augalų kenkėjais, ligomis. Pats ūkis tarsi ištirpęs gamtos oazėje (vakar aprašytas ta prasme gal kiek įspūdingesnis, nes randasi ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabios Italijos apylinkės ir visai greta alyvuogių medžiai su caksinčiomis cikadomis, laisvai vaikštančios vištos, triušiai, žasys. Balandžiai, be jau anksčiau minėtos gyvuliukų įvairovės kieme).

Tačiau šiame, Cerutti ūkyje pačioje pradžioje apiūrėjome paukštyną, kuriame kiaušinius deda devyni tūkstančiai vištelių – dedeklių. Nors vištelės ir pačiame paukštyne yra laisvai laikomos ir greta matėme žolėmis paskendusią aikštę (macioną), kurioje jos praleidžia du trečdalius laiko – pats paukštynas gana modernus, jo viduje nesidarbuoja nei vienas žmogus. Vanduo, lesalas paduodamas automatų pagalba. Kiaušiniai taip pat surenkami žmogaus pagalbininkų - automatų pagalba. Taigi paukštyne žmogus nenuvargsta, o ir vištelėmis yra pasirūpinta (atmenate juoką, kai iš pramoninio paukštyno paimtas kalakutas negali pastovėti ant savo kojų, kai nėra įprastos jam aplinkos – spūsties, kurioje jam ir laikytis nereikia). Kaip sakoma priekaištų nei ekologijos nei žmogaus išnaudojimo prasme nėra.

Kiekviena višta per metus padeda apie 3 šimtus kiaušinių – tad paukštyne vos ne po 9 tūkst. kasdien.

90 proc. kiaušinių parduoda supermarketuose. Jie moka po 0.12 euro centų, o iš vartotojo paima - 0.30 arba 0.35 euro centus. Kitą dalį tiekia mažoms parduotuvėms, prekiauja turgeliuose. Ateityje numato mažinti pardavimus supermarketuos ir didinti pardavimus tiesiogiai vartotojui.

Ūkyje taip pat yra apie 3 ha ekologinio kriaušių sodo.

Kriaušes tręšia paukščių mėšlu, iš minėto ūkio paukštyno.

Tarpueiliuose užaugina aukštą žolę, vos ne iki birželio vidurio (žolėse auga įvairūs vabaliukai, kurie kovoja su kriaušių kenkėjais).

Šiame sode ūkininkas taip pat naudoja įvairias ekologines kovos priemones su ligomis ir kenkėjais.

Už kriaušių kilogramą gauna 0.60 euro centų (vien todėl, kad dalyvauja kartu su galingesniu susivienijimu. Jei tiektų, kaip pavienis ūkininkas, – gautų tik 0.30 euro centų). Vartotojas už jo ekologiškas kriaušes jau moka 1.5-2.0 eurus.

Palyginimui galiu pasakyti, kad iš chemizuot kriaušių sodo, chemizuoto sodo ūkininkas gauna tik 0.20 euro centų. O vartotojas už tokias kriaušes moka jau ne 1.5-2.0 eurus, bet tik 1.0 eurą.

Kiek man tenka stebėti ir kitose Vakarų šalyse, šis santykis visur yra panašus (1:3).

Italas ūkininkas man atsakė taip – nori gauti daugiau, junkis į realizavimo kooperatyvą (žinoma, išlaikyk jį savo pinigais) ar pats pardavinėk. Mūsų atveju dar pridurčiau - ir ieškok, kaip šviesulio danguje, patikimo, kompetatingo ir iniciatyvaus vadybininko viename asmenyje

Tad kartais matau Lietuvoje eskaluojamas šis klausimas, nesiimant esminių reikalų pačiam (imantis perdirbti, realizuoti savo produktus pačiam, o nerodant pirštu į kitą – apie tai daug kartų esu mąstęs jau ankstesniuose pasvarstymuose, nesikartosiu. Tarp kitko būtent tai ir elgiasi tatuliečiai).

Ir dar. Nustebino, kad būtent Italijoje- ūkininkas užliejamame plote augina ryžius. Dar labiau nustebino, kad tame ryžių užliejamame lauke, šis mūsų lankytas ūkininkas, taip pat ten pradeda auginti žuvis, kurios jam išravi ryžių pasėlius. Bet šis plotas dar nėra ekologinis. Padarė įspūdį pats vandens panaudojimo principas, gudriai panaudojant aplinkos galimybes. Tiesiog jas pastebėjus... ir puikiai išnaudojus.

Apie trečiąjį lankytą Italijos ekologinį ūkį, kuris įsikūręs viduramžių miesto Trevi papėdėje bei kuris užsiima labai plačia veikla – po dienos, kitos.

Almonas Gutkauskas