Subjektyvi nuomonė

Šis straipsnelių ciklas skirtas VšĮ „Tatulos programa“ konferencijai, kuri įvyks š.m. gruodžio 3 d., 11 val. Biržų kultūros centre ir kuri yra skirta Lietuvos ūkių kooperacijai, ryšium su fondo „Tatula“ penkiolikmečio sukaktimi 

Kas tęsia ir kas pratęs „Tatulos“ kryptį (I dalis)

2008-11-09

Manau, kad subjektyvi nuomonė gali būti reiškiama tik vienu atveju - jei ji nekenkia kitiems žmonėms. Kitais atvejais geriau jau ją pasilaikyti sau, amžinam vartojimui, taip sakant...

„Tatulos“ kryptį arba, kaip minėjau, anksčiau dažniau vadintą Tatulos programą, - įgyvendinti pradėjo fondas „Tatula“. Kaip ir buvo numatyta taip vadinamoje Tatulos programoje, kuri buvo parengta 1987 - 1993 m., ir kuri buvo patvirtinta LR Vyriausybėje 1993 m., - jai įgyvendinti 1993 m. gegužės 20 d. buvo įsteigta funkcinė savivalda, fondas „Tatula“.

Fondas „Tatula“ dirbo nuo 1993 m. iki 1996 metų. Tikslas - pradėti vykdyti pertvarką į ekologinę mastyseną, o svarbiausiai į ekologinį ūkininkavimą jautriausiame Lietuvos agrariniame regione - Karsto regione.

Vyriausybei mes tuomet „leidome“ tik tuomet tvirtinti taip vadinamą Tatulos programą (kaip minėta 1993 m., o jei tiksliau - rugsėjo 17 d., t.y. tuomet kai jau turėjome užsidirbę pirmąjį milijoną (viso iki 1996 m. užsidirbome apie  12 mln. Lt) ir praėjus 4 mėnesiams po fondo „Tatula" įsteigimo), kuomet buvo užsitikrintas programos finansavimas - kitaip sakant iš esmės pinigai taip vadinamos Tatulos programos įgyvendinimui buvo uždirbami arba esminis pagrindas tam buvo padėtas 1987-1993 m. Tačiau ir vėliau, - siekiant reikiamo finansavimo, siekiant pertvarkos praktiškai visose ūkio srityse, pradedant nuo švietimo, konsultavimo ir mokslo, baigiant gamyba, vartotojo ugdymu,  - apie „Tatulos“ kryptį reikėjo informuoti žmones, šalies elitą, vadovybę, todėl buvo būtina mums veikti labai plačiu spektru. Nes siekti ir pasiekti rezultato gali tik tuomet, jei veiki labai plačiu mastu, jei esi visur ir ten. Nes šalies vadovybė keitėsi dažniau nei norėjosi... Didžiausią efektą davė „Tatulos“ krypties arba taip vadinamos Tatulos programos gana galingas viešinimas per šalies žiniasklaidos strategines laidas (turiu omenyje ankstyvo ryto, skirtas žemės ūkiui). 1993-1996 m. Tatulos programos finansavimas buvo sprendžiamas ne tik Ekonomikos (dabartinėje Ūkio) bei Žemės ūkio ministerijose, bet ir LR Seime. Kaip kartą juokavo tuometinis  LR Seimo darbuotojas Jonas Panamariovas - dėl kiekvienos ir menkiausios eilutės, kuria buvo skiriami asignavimai kildavo audringos diskusijos, išskyrus dėl eilutės, kuri buvo  susieta su taip vadinama Tatulos programa. Nes viskas ir palaipsniui apie Tatulos programos darbus būdavo pateikiama visuomenei ir šalies vadovybei žiniasklaidos pagalba.  Tad fondas „Tatula“ 1993 - 1996 m. pertvarką pradėjo vykdyti praktiškai visose šalies ūkio srityse. Tačiau pradedant nuo pilotinės teritorijos - Karsto regiono ir... labai atsargiai, t.y. palaipsniui, - vienok kartu labai plačiame diapazone, ir gana galingai. Ne tik ūkių ir įmonių pertvarkai teikėme galingus ir ilgalakius ne procentinius kreditus. Statėme net nuotekų valymo įrenginius, mėšlides - juk buvo ir yra būtina pasiekti ne tik gamybos ekologizavimo, bet kad ji vyktų švarioje aplinkoje. Pasiekėme, kad tuo metu „Tatulos“ kryptis būtų visų tuometinių strategijų pagrindinė kryptis žemės ūkyje. Tame tarpe ir vienoje iš pirmųjų (1995 m.) Planetoje - JT Klimato kaitos išvengimo veiksmų plane Lietuvai. Ekologinio žemės ūkio srityje tuo metu Lietuva, tiksliau fondas „Tatula“ - buvo pripažintas lyderis Europoje. Dėl ko tuo metu buvome labai dažnai kviečiami į konferencijas Vakarų Europoje, daryti atitinkamus pranešimus.

Labai galingą vadinamos Tatulos programos plėtrą jau visos Lietuvos mastu planavome 1996-1997 m. 1997 m. pradžioje tam inicijavome Ekologinės žemdirbystės respublikinio koordinacinio komiteto steigimą (tam surengėme didelė respublikinę konferenciją Lietuvos žemdirbystės institute, Dotnuvoje)

1996 m. pabaigoje, Žemės ūkio ministerijos vairą perėmė naujas ministras (bet jau nebe pirmą kartą) - dr. Vytautas Knašys. Rinkimus į LR Seimą laimėjusi partija žadėjo rimtas permainas žemės ūkyje. Buvo numatyta iš esmės pakeisti naujais žmonėmis Žemės ūkio ministerijos vadovus, vedančiuosius specialistus. Į savo artimiausią aplinką, kuri pasinaudodama kalėdinėmis atostogomis (o tuo šansu ypač džiaugėsi gerb. Vytautas Knašys) ir turėjo parengti naują žemės ūkio strategiją ir veiksmų planą, buvau pakviestas ir aš, šių eilučių autorius, suprantama, kaip Tatulos programos vadovas (tuo metu buvau ir ministerijos sk. vyriausiasis gamtosaugininkas). Kai beveik savaitę triūsę, visas tas dienas kartu aktyviai dirbant ir naujajam ministrui Vytautui Knašiui visa tai parengėme - ministras sumanė darbą pristatyti taip pat naujam LR Seimo žemės ūkį kuruojančio komiteto vadovui. Iš karto noriu pabrėžti, kad ministras Vytautas Knašys labai su dideliu nuoširdumu pritarė „Tatulos“ krypčiai. Juk gerb. Vytautas Knašys labai svariai prie to pats asmeniškai prisidėjo dar 1991 m., kuomet „Tatulos" krypties klausimu parengėme pirmąjį LR Vyriausybės nutarimą. Tuomet taip pat būdamas ministru (jau trečiojoje iš eilės Vyriausybėje, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę - juk po Kazimieros Prunskienės, po to trumpai pabuvus Albertui Šimėnui, trečiajai vadovavo Gediminas Vagnorius), gerb. Vytautas Knašys prieš pristatydamas tą nutarimą LR Vyriausybės posėdyje, labai giliai ir iš esmės įsigilino į šį reikalą ir mano nuostabai visa tai labai gerai perteikė Vyriausybės posėdyje. Teisingumo dėlei gaL tik reikėtų pasakyti, kad tas labai svarbus dokumentas Vyriausybei buvo pristatomas net du kartus ir tais pačiais metais - vieną kartą (t.y. antrąjį ir ta prasme paskutinįjį skaitymą) prie ministro Romualdo Survilos... jis tuomet paprašė Ministro Pirmininko pavaduotojo (nes tam posėdžiui pirmininkavo ne pats Gediminas Vagnorius, bet jo pavaduotojas Vytautas Pakalniškis) ir minėto dokumento pristatymui, savo, kaip išimtinę ministro teisę, perleido šių eilučių autoriui.

Tad „Tatulos" kryptis užėmė deramą vietą naujoje Žemės ūkio ministro Vytauto Knašio strategijoje, kuri kaip jau minėjau, buvo intensyviai rengiama tą, kaip jau minėjau, 1996 m. kalėdoms skirtą išeiginių dienų savaitę (tuomet berods žmonių naudai gavosi vos ne visa savaitė tų kalėdinių atostogų). Jei mums tuomet, 1996 - 1997 metais  būtų pavykę nulemti Lietuvos kaimo ateitį pagal „Tatulos“ kryptį - šiandien Lietuvos kaimas, miesteliai klestėtų. O miestai būtų aprūpinami sveikai mitybai tinkančiu maistu, iš mažų ūkininkų krautuvyčių, ūkininkų turgelių ir pan.

Taigi, visą dieną minėtam vadovui iš LR Seimo buvo pristatinėjama naujojo Žemės ūkio ministro Vytauto Knašio strategija ar konkretus veiklos planas, gal taip pavadinkime.

Labai kantriai žmogus visą dieną mūsų klausėsi. Toje pristatymų eisenoje buvo ir manoji dalis. Žmogus visą dieną klausėsi, kiek pamenu, nei čiut nesikišdamas, neužduodamas nei vieno klausimėlio. Tai jau buvo pirmas ne koks ženklas. O jo pasisakymą, kai viską išklausė, galime suvesti į vieną žodį - NIEKAI.

Buvo aišku, kad Lietuvos žemės ūkyje gero nelauk, kai du jos aukščiausieji vadovai žemės ūkiui, žemės ūkio viziją mato visiškai skirtingai. Manau, kad tuometinis LR Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis nelabai turėjo ar tai laiko ar tai noro šį tą tarti tų dvejų  vyrų nesutarime. O toliau Žemės ūkio ministerijoje tvirtesnės ministro rankos jau ir nesijautė. Matomai jo artimiausieji pavaldiniai turėjo įvairius stiprius užnugarius, kad net savotiškai jautėsi jų ignoravimas, siekiant ministerijos vieningos vizijos. Ypač tai jautėsi kolegijos posėdžiuose. Svarbiausiai, jautėsi ministro, labai demokratiško žmogaus, gero žmogaus tam tikras ir bejėgiškumas. Kai aiškiai gali matyti ko siekia ministras ir kai pastebi, kaip svarstyklės linksta ne jo naudai...

Labai greitai ir man beveik nedviprasmiškai buvo pasakyta - užmiršk „Tatulą“ ir viskas bus gerai. Situacija kaito. Kolegijos posėdyje buvo sunku prastumti ekologinio žemės ūkio programą (joje jau buvome numatę ir išmokas už ekologinius pasėlius visoje Lietuvoje ir dar daug ką). Toje kolegijoje taip užvirė diskusija, kad rodėsi ir ministerijos pastato stogas kilnojasi. Bet ten mums buvo parengta galima sakyti ir tam tikra išdaiga. Tik labai didelių pastangų dėka visa tai visgi mums pavyko. Viskas galutinai turėjo išsispręsti minėtos konferencijos Dotnuvoje išvakarėse, kurią jau visą mėnesį reklamavome per Lietuvos Radiją ir į kurią kvietėme žmones iš visos Lietuvos. Tą vakarą prieš pat rytdienos konferenciją su mano prašymu išeiti iš Žemės ūkio ministerijos (likti tik „Tatuloje“ ir tokiu būdu siekiant apginti „Tatulos“ kryptį) atsidūrėme pas ministrą. Jis pradėjo kilnoti rankas iš pasipiktinimo (išgirdau, kad jam čia buvo pateikta dezinformacija) ir mus visus tiesiog išvijo iš savo kabineto net negalvodamas ir į rankas paimti mano prašymą - daugiau su mumis cackintis gal neturėjo ir dėl to, kad ką tik buvo iškviestas pas LR Seimo pirmininką. 

Taigi minėta konferencija praėjo kaip niekur nieko - niekas nieko apie išvakarių įvykį ir nenutuokė. Konferencijos tikslas buvo pasiektas - buvo sudarytas minėtas Ekologinės žemdirbystės respublikinis komitetas. Tačiau kompromiso dėlei, aš taip pat turėjau atsisakyti fondo „Tatula“ aukščiausiojo lygmens vadovo posto (Stebėtojų tarybos pirmininko ir Konkursų komisijos pirmininko - visas fondo priemonių finansavimas buvo vykdomas išimtinai tik konkursų tvarka, nors Viešojo pirkimo įstatymo tuo metu dar ir nebuvo). Tai padariau laikinai - tikėdamasis išsaugoti „Tatulos“ krypti tokiu manevru. Tačiau klydau ir 1997 m. rudenį prašymą išeiti iš Žemės ūkio ministerijos pateikiau dar kartą, jau su galutiniu tam žingsniui ryžtu.

Tačiau „Tatulos“ kryptį nuo 1997 m. didžiąja dalimi jau tęsė pati Žemės ūkio ministerija. Nuo 1997 m. fondas „Tatula“ jau nebetęsė daug funkcijų (bene svarbiausios - ūkių ir įmonių ilgalakio kreditavimo, mokslo finansavimo ir kitų).

Turėjome reorganizuoti ir patį fondą „Tatula“. Nes jo statusui negalėjome gauti įmonės kodo, kuris 1997 metais jau buvo būtinas.  Taip 1997 metais fondo „Tatula“ veiklą perėmė VšĮ „Tatulos programa“.  Iš tiesų gavosi taip, kad ir toliau dirbome tie patys žmonės, bet jau turėjome ir kitą mūsų funkcinės savivaldos pavadinimą ir kitą veiklos statusą. Formaliai jau buvo ir kiti steigėjai nei fondo „Tatula“.

Tad nuo 1997 m. „Tatulos“ kryptį dalinai vykdyti jau ėmėsi ir pati Žemės ūkio ministerija. O nuo 2004 m. dalinai ir Nacionalinė mokėjimų agentūra. Juk Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldžios institucijos visiškai perėmė mokslo finansavimo sritį (kai kalbame apie paslaugas ekologiniam žemės ūkiui). Taip pat ekologinių ūkių investicinių projektų finansavimą ir kitas. Vėliau toje plotmėje (daugiau ūkininkų švietimo, konsultavimo srityse) ir Žemės ūkio rūmai, dalinai dalis ir rajonų savivaldybių žemės ūkio skyrių, kitos organizacijos. Gal būt, šiandien net nesusimastydamos apie kažkokias čia kryptis, o gerai žinodamos svarbiausią reikalą, kad dirba siekdamos padėti plėtoti ir stiprinti Lietuvos ekologinį žemės ūkį. VšĮ „Tatulos programa“ prisitaikė dirbti naujose aplinkybėse, bet niekada nesusitaikė su tuo, kad būtų sustabdyta, pristabdyta Lietuvos ūkio pertvarka į ekologinį ūkininkavimą. Išties pastarojo dešimtmečio mūsų organizacijos veikla buvo labai intensyvi, deja, dažnai ir audringa, bet, svarbiausia, efektyvi. Bet apie tai, o taip pat apie tai kas gali būti „Tatulos“ krypties tesėjais po keletos metų ir apie minėtą mūsų organizuojamą konferenciją š.m. gruodžio 3 d., - jau kitose šio straipsnelio dalyse.

Almonas Gutkauskas   

***

Mūsų interneto svetainės lankytojams anksčiau buvau pažadėjęs dar pratęsti straipsnelių ciklą, skirtą fondo „Tatula“ 15 metų sukakties proga.

Kad pažadas per daug nenusitemtų – siūlau šios dienos Tatulos programos konferencijoje Biržuose „Apie kooperaciją, - iš esmės“ mano perskaitytą įžanginį pranešimą (jis taip pat yra „įdėtas“ čia greta, 36 pasvarstymų tarpe).

Gaila, kad konferencijoje dauguma pranešimų perskaityta naudojant ir komentuojant skaidres (tad jų čia įdėti nėra techninių galimybių) arba tiesiog buvo padaryti žodiniai pranešimai. Tačiau jei ateityje tai padaryti pavyks - pasisitengsiu juos čia patalpint. Tai labai reikėtų, nes pranešimai buvo aktualūs. Išgirdome labai novatoriškų minčių, kurios suguldytos konferencijoje pasisemiant sava neįkainuojama patirtimi - t.y. ne iš žiniasklaidos... 

Kartu perspėju, kad šis įžanginis pranešimas yra orientuotas į gana siaurą mūsų veiklos aktualiją, - tiesiog pagal šios dienos konferencijos devizą. O taip parengtas ne jo skaitymui, bet klausymuisi.

Ir dar... labai nenorėjau dėti šio pranešimo - tikrai norėjosi dėti pagrindinių konferencijos pranešėjų pranešimus, pasisakymus, deja, tokioje versijoje, kad galėčiau tai padaryti - neturiu. O informacijos žmonėms, matome iš pranešimų žiniasklaidoje, dar labai trūksta - tad visgi įdedu čia bent tai, ką iš konferencijos galiu įdėti jau dabar. Be to, skelbimą apie konferenciją patalpinome laikraštyje „Ūkininko patarėjas“. Konferencija buvo anansuota Lietuvos Radijo laidos „Gimtoji žemė“ žiniose. Buvo išsiūsta keli šimtai kvietimų - tad visi kurie domisi konferencijos tematika - sąlygas dalyvauti konferencijoje sudarėme. Pagaliau juk išsinuomojome pačią didžiausią Biržuose salę - Biržų kultūros centrą. Galiu pasidžiaugti, kad galimybe dalyvauti konferencijoje pasinaudojo daug žmonių iš visos Lietuvos (ne tik Aukštaitijos, bet ir Žemaitijos, Dzūkijos, Vilniaus, Kauno ir kitur). Konferencija manau palieka daug neišdildomų įspūdžių. Dėkoju visiems dalyvavusiems konferencijoje.Taip pat didelis dėkui už gerus žodžius, pasakytus fondo „Tatula“ sukakties proga, sveikinimus. Už labai gražų Biržų raj. mero Regimanto Ramono pasveikinimą. Ir visgi, vakar patyrėme, kad visa tai galima surengti labai nuoširdžioje, bet kartu ir darbinėje aplinkoje - be perdėtos pompastikos, bet pakylėtoje nuotaikoje... manau, kad tai buvo kartu ir pirmas žingsnis mokinantis kitaip, turiningiau paminėti daugeliui žmonių labai svarbias sukaktis. 

Mielieji,

pirmiausiai noriu nuoširdžiai Jus visus pasveikinti susirinkus į šią mūsų sueigą.
Mes šiandien konferencijoje iš pranešimų ir pasisakymų labai daug tikimės.
Manau mes visi juntame, kad tas konferencijos iššaukiantis pavadinimas – yra laiko padiktuotas.
Ir ypač norėtume, kad atsivertume tiesai – tam konferencijoje numatėme diskusiją.
Mes bendraujame su žmonėmis ir jaučiame, kad mūsų krašto žmonės dar neatsidžiaugė ta galimybe pabūti laisvu ereliu, viską išbandyti pačiam vienam.

Kai kam, – gabumų, darbo dėka, - tai pavyksta.

Jie pavyzdys – savo užsispyrimu, darbu siekti tikslo.

Ne vienam, ne tiesiogiai ir Tatulos programa bandė padėti įskrieti į tą aukštesnę orbitą – atitinkamai prieš tai purenusi dirvą – bet tai įmanoma tik tuomet, kai to sutartinai siekia abi pusės.

Todėl Tatulos programa gerai žino, kad tai nėra jos nuopelnas, jei nebūtų anos pusės pastangų.

Kitu atveju, jei tai priklausytų tik nuo Tatulos programos, - tų „įskraidintų“ į aukštesnę orbitą turėtume kelias dešimtis. Juk kreditavome, subsidijavome virš keturiasdešimties ūkių, nemažai ekologiškų produktų perdirbėjų, tris paslaugų agroservisus ir kt..
Dar ne daug ūkininkų sugeba atlikti visas tas funkcijas – išskirtinai kokybiškai užauginti daržoves, sufasuoti jas (jei reikia prieš tai ir perdirbti), paženklinti ir realizuoti ekologiškus maisto produktus... Ir prekybos tinklui; ir ką ypač vertiname, – ir galutiniam vartotojui (valgytojui, kap gražiai įvedė šį terminą Viva sol steigėjas Valdas Kavaliauskas).

Gerai žinome, kad aplinkybės kinta greičiau nei mes norėtume – ar jos bus tokios pat palankios rytoj, kaip šiandien - niekas nežino.

Tačiau jaučiame, kad būtent šie žmonės, kuriesugebėjo „įskristi“ į aukštesnę orbitą – manau prie jokių aplinkybių nepražus.

Bet kaip gyvensime kiti.

Šiandien šio pranešimo ir būtų vienas iš tikslų: kuo daugiau Lietuvos ūkininkų, smulkių perdirbėjų turėtų stengtis tapti tiekėjais galutiniam vartotojui (valgytojui), be tarpininkų.

O siekiamybė būtų – ne vien pavieniam valgytojui (kas šiandien ir visumoje taip pat gerai), bet valgytojų rateliui, neformaliam valgytojų klubui, ar valgytojų kooperatyvui.

Taigi, noriu akcentuoti, kad su anksčiau minėtu tikslu, tampriai norėtume susieti ir kitą mūsų tikslą – mūsų produkcijos vartotojų (valgytojų), t.y. neformalių valgytojų ratelių, neformalių klubų formavimą, kurie turėtų peraugti į mūsų produktų vartotojų kooperatyvus.

Šiandien į konferenciją mes kvietėme ir labai laukėme dviejų Lietuvoje išgarsėjusių ekologinių kooperatyvų vadovų: iš Telšių, ir iš Rokiškio rajonų. Kiek žinau, jie jau nebegalėjo toliau sau leisti pabūti laisviems, kaip ereliams. Kiek žinau tas kooperavimasis juos šiandien gelbsti, tiksliau rodo vienintelę išeitį išlikimui... bet kaip tik viską, visą tiesą manau šiandien čia išgirsime iš jų pačių.
Mus taip pat maloniai nustebino, kai neseniai sužinojome, kad ir mūsų tatulietis – Romaldas Armonas vadovauja kooperatyvui.

Deja, šiandien Lietuvoje didžioji dauguma ir ne tik ekologinių ūkių ūkininkų – savo veiklą yra orientavę taip, kad yra žaliavos tiekėjai... - nėra tiekėjai galutiniam vartotojui.

Ta idiliška siekiamybė, kad ūkininkas vieną dieną savaitėje skirs jomarkui, kai produkciją pats parengtų galutiniam vartotojui – tampa beveik utopija, jei turime omenyje visą Lietuvos ūkininkiją.

Kodėl taip yra – daugmaž žinome.

Pvz. Vilniaus turgavietes buvo leista okupuoti taip vadinamiems perpardavinėtojams ir Vilniuje turgavietės paverstos savotiškais supermarketais, be kasos aparatų (kaip taikliai ne perseniausiai taikliai yra pastebėjęs vienas Lietuvoje labai aukštas pareigas einantis pareigūnas, kurio dėl suprantamų priežasčių neminiu).

Tose turgavietėse jau ne mūsų pakraipos valgytojai, kaip dabar sakoma apie vartotoją – šiam valgytojui svarbiau nei kokybė, - kaina yra. T.y. - vien kaina juos domina.

Susigrąžinti situaciją – stengtis reikia, ką Tatulos programa jau 14 metų ir daro... bet jau ne į tas perpardavėjų okupuotas turgavietes, bet į naujai steigiamus ūkininkų turgelius.

Pasakysiu, kad tokiam reikalui – žalią gatvę mums tiesia Vilniaus meras ir jo komanda, jau nuo pernai metų. Tas pats, kiek žinau ir Kaune.

Bėda kita – dauguma ūkininkų jau yra pakeitę veiklą taip, persiorentavę yra taip, kad tie turgeliai jiems jau nėra reikalingi - atiduoda savo derlių ne galutiniam vartotojui... jį perorientuoti esame bejėgiai.

Čia nekalbu apie mūsų mugių entuziastus.

Būkime realistai.

Ir nelabai kas savaime ir keisis - nebent Žemė sudrebėtų.

Didelę galią turi aplinkybės. Kaip ir gamtoje – žiūrėk prisnigo iki kelių, o kitą dieną tik balas jau matai.

Šitokios galios... pasigalinėti su gamta... žmogus neturi. Ir ne tik su gamta – tas pats ir su žmogaus įpročiais.

Iš beveik 3000 Lietuvos ekologinės gamybos ūkininkų, galutiniam vartotojui mūsų mugėse sulaukiame iki 50 Lietuvos ekologinių ūkių ūkininkų, įmonių. Jei pridėsime dar tuos, kurie galutiniam vartotojui tiekia iš savo kiemo ar kitaip – jų gal bus daugiau kaip šimtas.
Tačiau mes visoje savo veikloje viską darėme, kad ugdytume ekologiškų produktų vartotoją, kad ekologiškų produktų vartotojų gausa iššauktų susidomėjimą steigti tokius turgelius ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir pan.,

Tad pakartosiu dar kartą - išeitis ekologinių ūkių ir smulkių maisto produktų perdirbėjų ekologiniai kooperatyvai ir ekologiniai turgeliai.

O ypač – vartotojų (valgytojų) iniciatyvų ugdymas.
Ir mes tai net nesakome, mes tai jau darome 14 metų – kalbu kad ir apie Tatulos programos muges, kurios išskirtinai skirtos vartotojų ugdymui bei kaip spaudimo priemonė visuomenei, valdžios institucijoms, mokslui, švietimo sistemai.
Kiti apie tai pradėjo kalbėti šiais metais. Kiti jau ir daryti – bet ne visai taip kaip mes brandinome, kaip norėtume.

Šį savaitgalį, nebe mūsų iniciatyvos buvo išplatintas ELTOS pranešimas – jis cituotas Žinių radijo žiniose ir pirmadienį „Respublikoje“, gal dar kur: „Turguose mulkinami pirkėjai“.

Situacija tokia, kad mūsų per 14 metų dalis išugdytų valgytojų – sakyčiau dar vis pasimeta... deja, per lengvai tam pasimetimui dar pasiduoda.

Tad mes turime, privalome mūsų išsiugdytus vartotojus burti į minėtus valgytojų ratelius, klubus, kooperatyvus. Juk žmogaus, kuris vartoja mūsų produktus žodis kolegai, kolegoms – aukso vertės.

Turime tuose rateliuose diskutuoti. Galiu patikinti – jei tai ką jūs žinote, žinotų miestiečiai, jie taip lengvai nebūtų mulkinami žmonių pasinaudojančių kitų įdirbiu, sulaukus mados, netgi jos bangos.

Mūsų strategija ilgalaikė.

Tad mada jei ir labai nekenkia šiandien mums, tai ne labai ir padeda. Tiksliau ta mada padeda sukti ne mūsų, bet tam tikra prasme apsišaukėlių malūną.

Iniciatyvos, ir dėl ūkių kooperavimosi, mes Biržų rajone ėmėmės prieš keletą metų.

Pridursiu – su galimybe tuomet - pradiniam verslo planui vos ne šimtaprocentinę finansinę paramą.
Tam surengėme ir keletą apskritų stalų.
Tuomet jau matėsi, kad jei žmones nebūtų išsigandę biurokratijos - žmonės jau kaip ir norėjo kooperuotis. Žinoma, pastebėjome ir kitų priežasčių dėl ko žmonės dar neskuba kooperuotis. Tas priežastis jūs patys žinote.

Šiandien, kai yra prognozuojama ilgalaikė finansinė ir ekonominė krizė, – keisti įpročius į mums palankius - manau aplinkybės darosi vis palankesnės.

Juk mes niekuomet nelaikėme laimėjimu – kai ekologiškus produktus ėmėsi perdirbti stambieji.

Gerai žinojome, kaip buvo „išmaudyti“ chemizuoti ūkiai, - lygiai taip pat bus ir su ekologiniais... na yra ir išimčių (kad ir Kauno pieninės vadovybė), bet ne apie išimtis kalbame.

Mes, Tatulos programa, tai darome, dirbame, kaip savotiškas realizavimo kooperatyvas – kaip sakiau jau keturiolika metų.

Bet šiandien mano kalba tam ir skirta, kad pasakyčiau – nemanau, kad mes Tatulos programa taip daryti turime amžinai.

Manau, kad per tuos 2-3 metus, turi subręsti ūkininkų ir smulkiųjų perdirbėjų realizavimo kooperatyvai.

Kaip tame traktoriuje - benzininį varikliuką užvedėme, o dabar tas benzininis varikliukas turi įsukti traktoriaus dyzelį.

Šiandien jau yra įmanoma valgytojų ratelį susiorganizuoti ir pavieniam ūkininkui (vėl paminėsiu Giedrikų - Jeruzalės turgelyje) ir grupelei ūkininkų.

Lietuvoje manau gims ir kita tradicija – iniciatyva iš vartotojo pusės.
Tik jokiu būdu, jau nuo pat pradžių negalime leisti, kad mieste atsirastų tarpininkas nei ūkininkui, nei valgytojui (šiandien ūkininkui, gal ir būtų lengviau su tarpininku – bet reikėtų jausti ir atsakingiau pažiūrėti į savo perspektyvą).

Kitos alternatyvos šiandien nematau.

Prašome, siūlykime ir kitas. Svarstykime.
Šiandien juk ir miestų merijos, kaip minėjau, to nori – jei mes patys nesisimsime, tuomet ta žalia gatve pasinaudos tarpininkas.

Esu tikras, kad kai kam ir lėšos tam bus skiriamos – tad gali sukrusti ir tie, kurie išdigs kaip grybai po lietaus ir kaip jau ne kartą girdėjome... atseit, su nauja Lietuvai dar „negirdėta“ iniciatyva.

Jaučiu mums visiems nebus taip lengva. Bet ne pirmą, ir ne antrą kartą.

Galime ta proga pasidžiaugti, kad jau yra susidarę užuomazgos ir mūsų mugėse gražiai vyksta tas neformalus bendravimas tarp prekiaujančių ūkininkų, įmonėlių ir valgytojų. Telieka tik gilinti tą abipusį bendravimą.

Juk mes tatuliečiai prie šitų tiesų, kurias čia pabandžiau pasakyti kapstėmės ne vienus metus.

Mes patyrėme ir nemažai išbandymų.

Noriu priminti, kad kai 1998 m. atidarėme pirmąją Lietuvoje sertifikuotą ekologiškų maisto produktų firminę parduotuvę Vilniuje, - tuomet iš karto susidurėme ir su galingų supermarketų bumo pradžia (taip nelaimingai susitaikė), o taip pat tuo pat metu susidūrėme su Tatulos fondo svarbių įmonių bankrotais – iš mūsų gavę didelį be procentinį kreditą bankrutavo mėsos perdirbimo įmonė, o taip pat gavusi didelį be procentinį kreditą bankrutavo galinga daržovių fasavimo linija.

Tos aplinkybės pakeitė tuomet mūsų veiklą iš esmės.

Tų aplinkybių pasėkoje turėjome sustabdyti ne tik pirmosios mūsų minėtos parduotuvės veiklą, bet ir sustabdyti mūsų firminių parduotuvių plėtrą, kuri buvo numatyta Vilniaus kiekviename mikrorajone.

Būtent tuomet jau apsisprendėme ir pakeitėme savo veiklos kryptį, - kad ugdysime vartotoją ir iki tol, kol jų nebus pakankamai, kad realizavimu galėtų užsiimtų normalios pelno siekiančios organizacijos.

Kitaip sakant jau daug metų purename dirvą sąmoningai žinodami, kad į ją sėsime ne mes – ne pati Tatulos programa.

To niekada nedarytų pelno siekiančios įmonės – tad darome mes, nes kitaip tos pradžios dar ilgokai būtų reikėję laukti Lietuvai.

Na, žinoma, – be viso to, mes daug mūsų jėgų skyrėme ir skiriame tam, kad tai ką 1993-1996 m. ir dalinai vėliau davė tiesiogiai Tatulos programa savo dalininkams – kalbu apie neprocentines ilgalaikes ir galingas paskolas, subsidijas (kas ilgai tęstis negalėjo, dėl mūsų ribotų pajėgumų), - kad mūsų veiklos pasekoje gautų tiesiogiai iš valstybės ir ES biudžetų.
Mūsų tos garsiosios mugės dar buvo reikalingos ir kitu tikslu, ne tik vartotojo ugdymo tikslu, tačiau ir tam, kad nebūtų labai skriaudžiami tie mūsų ūkininkai, kurie ekologiškus maisto produktus taip pat tiekė ir supermarketams.
Kaip žinia, specialūs skyriai Vilniaus prekyboje buvo atidaryti mūsų iniciatyva – prieš 10 metų.
Pradžioje, ir kiek tai vėliau – tiekimas į VP Market vyko su mūsų tarpininkavimu O nuo kokių tai 2004 m. tas reikalas yra įsuktas į reikiamą orbitą ir kol kas ūkininkai tvarkosi vieni tiesiogiai su pačiais prekybininkais.
Supermarketas skriausti ūkininką galėtų tuomet, jei ūkininkas neturėtų galimybės altenatyviam tiekimui. Tuomet ūkininkas kitame statuse atsidurtų – ne tiekėjo, bet amžinojo prašytojo, su ištiesta ranka.
Karts nuo karto vykstantys pasauliniai finansiniai sukrėtimai (žinome, kad laisvoje ekonominėje erdvėje tai vis vienokiu ar kitokiu būdu vis pasikartoja) – pagal „Tatulos“ kryptį, ekologinius ūkius tai turėtų mažiau sukrėsti nei kitus.
Kaip jau minėjau – tokiems tikriesiems ekologiniams ūkiams ir smulkiems ekologiškų produktų perdirbėjams, jei jie susiburs į realizavimo kooperatyvus ir miestuose, miesteliuose rengs turgelius be tarpininkų – šis periodas jiems gali būti net ir palankus.
Tad kaip ir sakome - tam reikia turėti ne tik turgelius, bet ir prie jų veikiančius ekologiškų produktų vartotojų neformalius ratelius ar klubus, nesvarbu kaip juos vadinsime.
Esu labiau nei tikras, kad ekologiniai ūkiai ateityje turės ryškiai diferencijuotis
Žinoma, atsitiktiniai, kaip prognozuoja gerb. Ekoagros direktorė Ona Kazlienė – turėtų atsipurtyti.
Mes labiausiai simpatizuojame tiems ekologiniams ūkiams, kuriuose vyrauja ekologinė dvasia (kaip tai šiais metais tai matėme Italijos poroje lankytų ekologinių ūkių), jei taip galime išsireikšti, kurie dirba tiek, kiek aprėpia patys, kurie patys tvarko ekologiškus produktus ir patys bendrauja su galutiniu vartotoju.

Manau, jei tokie ūkiai artimiausiu metu sudaryti atskirą kooperaciją, o dar prie tos kooperacijos turėtų ir valgytojų ratelius – labai daug laimėtų. Manau, kad visokios krizės juos paskutinius paliestų.
Mes šiandien į konferenciją būtent dėl to pakvietėme Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovus.
Juk ne tik Italijoje, ir kitose šalyse, kuomet tatuliečiai vyksta pas kitų šalių ūkininkus (kaip taisyklė Vakarų valstybių) matome – maisto saugos reikalavimai tiems mažiesiems, kurie tvarko maistą galutiniam vartotojui – nėra baisūs.
Pastaruoju metu, kartu su socialiniais partneriais, VMVT rengia atitinkamas rekomendacijos, apie kurias manau šiandien čia išgirsime iš pirmųjų lūpų.
Tad šiomis dienomis mes taip pat numatome Vilniuje iniciuoti:
1.Aikštelių Vilniaus mieste inventorizavimą, kurios ateityje tiktų ir būtų jose leista mažiesiems parduoti savo produktus galutiniam vartotojui be tarpininkavimo.
2.Informuoti Žemės ūkio ministeriją, kad tokiuose turgeliuose, siekiant išvengti tarpininkavimo (kad turgavietės vėl neišvirstų, kuriose įsivyrauja perpardavinėtojai arba „savieji“ ūkininkai) – turi būti remiamos atitinkamos ūkininkų savivaldų paraiškos.
Tačiau mielieji būtinai reikia permatyti ir tai, kad jei atitinkamų pastangų dėka ir būtų tokiuose turgeliuose išvengta tarpininkų – šeimininkautų patys ūkininkai, taip pat išlieka pavojus.
Gana greitai galima sukompromituoti ūkininkų turgelių idėją ir savo rankomis.
Tik susitartų taisyklių turgeliuose laikymasis nuo tokių negandų gali apsaugoti ūkininkus (t.y. nuo savų silpnybių, kurios labai greitai duoda ne tokius rezultatus, kokių viliamasi).
Tik susitartų taisyklių laikymasis.

Mielieji, šiandien mes turime ir kitą progą.
Mes norime gražiai paminėti mūsų fondo „Tatula“ - 15 metų JUBILIEJŲ.
Tad leiskite dar porą minučių skirti šiam JUBILIEJUI. Toliau šiame pranešime dokumentų skaidrėse komentavimas, bet tai čia perteikti, interneto svetainėje, atsiprašau, neturiu techninių galimybių.

Almonas Gutkauskas

2008-12-03

***

Pranešimas perskaitytas seminare Berlyne, 2004 m. gegužės 1d (patikslintas ir papildytas 2003-05-20 pranešimas)
Pranešimas perskaitytas seminare Berlyne, 2004 m. gegužės 1 d. (patikslintas ir papildytas pranešimas, kuris buvo perskaitytas konferencijoje, skirtoje Tatulos programos dešimtmečiui, Biržuose, 2003 m. gegužės 20 d.)   PILOTINĖS TATULOS PROGRAMOS PATIRTIS FORMUOJANT KAIMO IR ŽEMĖS ŪKIO KAIP EKOLOGINIO PLĖTRĄ BEI UGDANT EKOLOGIŠKŲ PRODUKTŲ VARTOTOJĄ   Tatulos programos  direktorius, tarybos pirmininkas Almonas Gutkauskas   I. “Tatulos” kryptis Jau septyniolikti metai, kai pradėjome “Tatulos” kryptį. Šešis metus (nuo 1987 iki 1993 m.) užtruko parengiamieji darbai, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybėje galutinai patvirtinome pilotinę kompleksinę regiono ir šalies ūkio pertvarkos į tausojantį ir ekologinį ūkininkavimą “Tatulos programą”. O pernai paminėjome dešimtmetį - kai tuos, kurie ėmėsi vykdyti “Tatulos programą” ir pertvarkyti savo ūkius, įmones į tausojantį ir ekologinį ūkininkavimą subūrėme į  savotišką kooperatyvą - funkcinę savivaldą, gražiu šio krašto Tatulos upelio pavadinimu, jungiančiu Biržų ir Pasvalio rajonus. “Tatulos” kryptis yra daugumai aiški - siekis ekologinio ūkininkavimo, ekologinės gamybos jautriausiame gamtosauginiu požiūriu agrariniame regione - karsto regione bei  visoje šalyje. Tačiau nesame tie, kurie tenkintūsi “sektantiška” veikla - tik dalies šalies mokslo, dalies šalies švietimo ir mokymo, dalies šalies gamybos veiklos ekologizavimu. “Tatulos programa” tai ne “gamtosauginis blokas” ūkyje, bet viso ūkio ekologizavimas, t.y. viso ūkio pertvarka. “Tatulos programa” - tai siekis ekologinės gamybos vietoje dalinai sugriauto, o taip pat vietoje dar tebeegzistuojančio, bet mūsų sąlygose nebeturinčio perspektyvos, ypač karsto raegione, įprastinio ūkininkavimo. “Tatulos” kryptis yra vykdoma valstybiniu lygmeniu tačiau išimtinai privačių ūkinių subjektų pagrindu. Būtų galima pasakyti ir tiksliau, kaip paradoksą - vykdome valstybės ūkio pertvarkos programa niekieno, net pačios valstybės nepaprašyti. Gal todėl beveik dešimtmetį šia kryptimi teko dirbti be atlygio. Nors “Tatulos programos” nariams - ūkio subjektams, verslo planų įgyvendinimui (pradžioje ir parengimui) skyrėme galingus neprocentinius kreditus, dotacijas, garantavome ekologiškų produktų realizavimą. Daug kas teiraujasi kuo, mūsų nuomone, valstybinis lygmuo skiriasi nuo visuomeninio. Atsakome: visuomeniniame lygmenyje yra darbuojamasi iš entuziazmo - “šurmuliui” sukelti, o valstybiniame - šalies ūkis pertvarkomas su normaliu jo finansavimo mechanizmu (koks iki šiol buvo skiriamas įprastinėms, t.y. tradicinėms kryptims). Pirmajame “Tatulos programos” veiklos etape, kuris dar nesibaigė ir dabar, - pagrindinis tikslas yra siekti “aukštyn kojomis” apversti iki tol galiojusią sampratą visų lygių valdymo, mokslo, mokymo ir švietimo institucijose, ūkiniams subjektams bei visuomenei, tam panaudojant efektyviąją propagandą. O tai yra įmanoma tik gyvu pavyzdžiu. Tikslui siekti manėme esant svarbu, tad nuo pat pradžių siekėme ir siekiame, kad Lietuvoje biudžeto nei vienas centas nebūtų panaudotas be Vyriausybėje ar jos įgaliotoje institucijoje patvirtintos programos. Matomai to ne tik mes siekiame, tad čia ledai jau pralaužiami. Siekdama spartesnio ekologinio ūkininkavimo plėtros tempo nei buvo Vakarų Europoje (ES valstybės 1 % žemėnaudos siekė keletą dešimtmečių) - nuo pat pradžių ėmėmės efektyvių priemonių, kuriomis stengėmės išryškinti ekologinio ūkininkavimo naudą (specialiomis galingomis finansavimo akcijomis), taip pat atskleisdami, išryškindami ir  perspėdami apie įprastinio ūkininkavimo Lietuvoje kracho, agonijos  neišvengiamumą. Dėl to “Tatulos” kryptis siekė ir siekia suvesti ekologiškų produktų gamintojus su vartotojais ir, kas ypatingai svarbu, - amortizuoti situaciją iki tol, kol šalyje yra mažai ekologiškų produktų ir yra mažai ekologiškų produktų vartotojų, t.y. kol rinkoje negali pelningai dirbti, o tai reškia, kol negali dirbti pelno organizacijos (žr. 1 piešinį). Manome, kad “Tatulos programos “efektyvioji propaganda” pavyko ir palyginus su labai nedidelėmis lėšomis (žinant, kad dešimtys milijonų kartais “išmetama per kaminą” į ne labai svarbias kampanijas). Pastaraisiais metais, bet kuriame šalies regione jau galima nesunkiai suburti ekologinės gamybos entuziastų grupes. Dar negausius šalyje sambūrius, kviečiančius ekologiškai ūkininkauti labai daug kas sieja, tačiau skiriasi jų įgyvendinimo taktika. “Tatula” ne tai, kad kviečia ekologiškai ūkininkauti, - “Tatula” ekologiškai ūkininkauja, gamina ir realizuoja ekologiškus produktus, ir nuo pirmų dienų tai daro kompleksiškai ir  kaip jau minėjau, tai pradėjusi su galingu finansavimu. Tai buvo principinis klausimas, atskiriantis “Tatulos programą” nuo kitų programų. Žinoma, “Tatulos programa” savo veiklą planavo ir pradėjo su galinga konkurencine galia. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiais laikais biudžetinės lėšos naujovėms nėra skiriamos - pradžioje jas reikėjo užsidirbti. Tad mes tol “neleidome” Vyriausybėje patvirtinti “Tatulos programos”, kol neužsidirbome pirmojo milijono, o po to ir visų dvylikos. Ta pačia proga paminėsime, kad nei prieš mus, nei po mūsų - daugiau niekam nepavyko pasiekti, kad panašaus pobūdžio programa būtų patvirtinta Vyriausybėje. Pagal galimybes, jau pačioje programos įgyvendinimo pradžioje pajungėme mokslo, mokymo institucijos, taip pat pradėjome nuo švietėjiškų seminarų (tam tikro “pakloto”), buvo statomi eksperimentiniai nuotekų valymo įrenginiai, mėšlidės (aplinka turi būti švari), septynis metus buvo vykdomas gamtinės aplinkos monitoringas. Pagaliau jau pačioje pradžioje, siekdami sukurti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemą, užsakėme parengti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo taisykles. Tuo metu savo veiksmus, tam tikrą faktologiją pasistengėme publikuoti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, Vakarų Europos leidiniuose (Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir kitur). Ypač išskirčiau labai didelį atgarsį turėjusią mūsų studiją - pranešimą, kurį atspausdino Karališkoji Švedijos Mokslų Akademija savo leidinyje, po koliokviumo, kuris įvyko 1996 m. rudenį ir kurį vedė pats Jo Didenybė Švedijos Karalius Karlas Gustavas XVI. Parengėme apie 200 studijų Lietuvos radijuje, truputį ir televizijoje (viso apie 1000 min. trukmės), dešimtis straipsnių ir žinučių spaudoje. Kadangi buvome pirmieji, - mūsų įvaizdžio kūrimas mums nekainavo. Žinant, kad reklamos vienos minutės kaina Lietuvos Radijuje kainuoja apie 600,0 Lt, televizijoje - 6000,0 Lt, nesunkiai galime paskaičiuoti, kiek judėjimo įvaizdžio kūrimas kainuos tiems, kurie eis po mūsų (minimum 500,0 tūkst. Lt). Tačiau pastaruoju metu ir mes jau nevengiame žiniasklaidoje ir apmokamų skelbimų. Tačiau gerai supratome ir suprantame, kad žiniasklaidoje galima komentuoti tik veiksmus arba įžvalgas, pasiūlymus ir visiškai nesileisti į jokias agitacijas (jos kaip žinoma veikia priešingai). Tai principinė mūsų nuostata, todėl norint “eiti” į žiniasklaidą, reikia prieš tai turėti atliktus veiksmus, parengtas įžvalgas (tokių įžvalgų, kurios buvo skelbiamos pirmą kartą ir pasiteisino galėtume registruoti labai daug). Į publikacijas seminaruose, žiniasklaidoje, kaip į vieną atrodytų nereikšmingą veiklos segmentą, atkreipiau dėmesį vien tam, kad suprastume, jog programą reikia vykdyti kompleksiškai ir tą kompleksiškumą sudaro dešimtys segmentų ir nėra mažiau ar daugiau svarbių segmentų. Dar yra “Tatulos” krypties viena savybė, principinė savybė. Siekiame, kad “Tatulos programa” jokiu būdu negali tapti tik “gamtosaugos bloku” ūkyje. Esminė “Tatulos programa” nuostata - kompleksinis viso ūkio, o ne vieno ar kito ūkio blokų ekologizavimas. Šiandien Lietuvoje, lyginant su ES valstybėmis senbuvėmis, yra labai skirtingos sąlygos. Ir jei  pastarosios gali sau leisti iš lėto pertvarkinėti intensyvų chemizuotą ūkį, įvesdamos “gamtosauginį bloką”, - mums tai būtų nepakeliama, konkurencingumo prasme (dar padidėtų produkto savikaina). Esame įsitikinę, kad mums ne vytis reikia Vakarus - mums iš karto reikia (būtina) peršokti į ten, į kur Vakarai ir eina. Štai ką mes aiškinome Europos Komisijos vadovams 2002 m. spalio mėn. Rygoje, taip pat tiesioginiame teletilte Vilnius - Briuselis,  2002 m. lapkričio mėn. Europos Komisijos komisarui p., š.m. kovo mėn. Sofijoje  Francui Fishleriui bei kartu ir jo kolegoms. Tuo pačiu pastebėsiu, kad mes vieni pirmųjų žiniasklaidoje informavome šalies visuomenę apie struktūrinius fondus, t.t. priešstojiminį į ES  SAPARD’ą, taip pat vieni pirmųjų pranešėme, kad Lietuvai SAPARD’as parodytas ne toks, kokio tikėjomės (po to jis gana stipriai buvo taisomas). Tačiau mes taip pat praktiškai vieninteliai pasakėme koks SAPARD’as mūsų krašte turėtų būti. Taip pat mes nesutikome ir pasisakėme prieš parengtus “Nacionalinio kaimo plėtros plano 2004-2006 m.” bei “Bendrojo programavimo dokumento 2004-2006 m.” projektus. Po to šie dokumentai taip pat  gana stipriai buvo taisomi. Džiugu, kad po to yra numatytos gana didelės tiesioginės išmokos sertifikuotiems ekologiniams ūkiams. II. Ką darytute kitaip, jei grįžtume 15 - 10 - 7 metus atgal ? Specialiame leidinyje, kuris buvo rengiamas Lietuvos stendui Pasaulinėje Hanoverio parodoje, užrašėme: “Ar mes verti protėvių. Jie sugebėjo eksportuoti tai, ko prieškariu trūko anglams - kiaulieną. Šiandien anglams, kaip ir daugeliui Europos išsivysčiusių kraštų trūksta sertifikuotų ekologiškų maisto produktų (anglai šiandien įveža 70 proc. ekologiškų produktų ir tai patenkina tik 50 proc. Jungtinės Karalystės poreikio).”  Iš tiesų tada mūsų protėviai įgyvendino tai, ką reikėjo, - nors mokslo, išsilavinusių žmonių Lietuvoje buvo mažiau - ta prasme mes tada Europos kontekste akivaizdžiai prasčiau atrodėme nei dabar. Bet tuomet buvo politinė valia. 1996 m. buvome subrandinę situaciją Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo plėtrai - sprogstančia jėga, tačiau tuo metu pritrūko politinės valios. Žinoma, tur būt, būtų buvę didelio pasipriešinimo. Kaip tik jo ir pabijojo aukščiausieji valdžios žmonės. Tad, tur būt, tiesiog visi nesame verti savo protėvių. Įvertinant darbo patirtį, t.y. tuo atveju, jei veiklą būtų galima pradėti iš naujo, “Tatulos programa” daug ką darytų jau kitaip: ·       Siekiant dar didesnio poveikio plėtojant ekologinius ūkius Lietuvoje, veiklą pradėtume ne nuo regiono - o nuo vieno kaimo. Nors tuomet atrodė, kad darome gana pažangiai - nes nepradėjome nuo visos Lietuvos iš karto … ·       Kitaip elgtumėmės ir kreditų klausimu. Duotume paskolą su procentais. Ir tik tuomet, kai verslo planą įgyvendintų, - ūkiniams subjektui sugrąžintume procentus atgal. Nors tuomet taip pat atrodė, kad darome gana pažangiai, nes ne kompensacijas, ne subsidijas skyrėme - iš tiesų bijojome, kad pinigus pravalgys ir jais nebus vykdoma ūkio pertvarka. ·       Visiškai kitaip organizuotume perdirbimą - tik ūkio lygmenyje (mėsos ar pieno cechelis ir kt.). Tačiau išliktų antikorupcinė sistema, kurią įdiegėme nuo pat pradžių. Tvirtai laikausi tokios nuomonės, jei jau imiesi valstybinės linijos įgyvendinimo - turi visiškai, iki visiško absoliuto, atsisakyti savų reikalų tvarkymo. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad griežtai tų nuostatų laikosi visa mūsų etatinė komanda. III. Iki 2003 m. ekologiškus produktus realizuojame be problemų… Nuo pat savo veiklos pradžios “Tatulos programos” nariams garantavome ekologiškų produktų realizavimą. Nuo 1995 m. Vilniuje rengiame ekologiškų produktų muges, nuo 1996 m. pradėjome ekologiškais produktais prekiauti savo prekybos tinkle. O 1998 m. pradžioje - daugiau galvodami apie perspektyvą - suderinome su stambiausiu prekybos tinklu (kiti prekybos tinklai tuo metu atsisakė kalbėtis ta tema) dėl specialaus ekologiškų produktų skyriaus atidarymo jų tinklo stambiausiose parduotuvėse. Nuo 1997 m. pastoviai dalyvaujame tarptautinėse parodose bei mugėse. Visgi, ne finansų, bet ekologiškų produktų stygius sustabdė Tatulos programos firminių ekologiškų produktų parduotuvių tinklo plėtrą. Ir… smulkaus verslo žlugdymo politika Lietuvoje. Buvome sumanę “Tatulos programos” firmines sertifikuotą ekologiškų produktų parduotuves atidaryti visuose stambesniuose Vilniaus mikrorajonuose, nes šiandien pagrindinis mūsų vartotojas sostinėje. Bet gyvenime gavosi atvirkščiai, - buvome priversti kitokiai veiklai išnuomoti ir pirmą įsteigtą  sostinėje “Tatulos programos” firminę parduotuvę. Kaip ten bebūtų, “Tatulos programos” nariai dėl ekologiškų produktų realizavimo problemų neturi - problema patys ekologiški produktai. Tiek “Tatulos programos” ūkininkus, tiek jų išaugintus produktus nemokamai nuvežame į muges, parduotuves. Surandame mugėms vietą, sumokame už plotą, reklamą, kitas paslaugas. Prie ekologiškų obuolių “Tatulos programos” mugėse susidaro didelės eilės, vartotojas priverstas kantriai, kaip pokario laikais stovėti ilgoje eilutėje ir prie ekologiškos duonos, kitų produktų. Mūsų veikla susieta su ekologiškų produktų realizavimu turi ir kitą tikslą - ugdyti sertifikuotų ekologiškų produktų vartotoją. Mums būtų pigiau nupirkti iš ekologinių ūkių ir įmonių ekologiškus produktus ir juos atiduoti, kad ir vaikų darželiams. Manome, kad tik pats ūkininkas parduodamas “Tatulos programos’ ekologiškų produktų šeštadieninėse mugėse savo užaugintus produktus ir plati reklama apie tai pasiekia vartotojų ir širdis, ir smegenis. Tačiau šiandien mūsų ūkininkai dar tebėra sunku iš anksto planuoti, susiderinti ir griežtai laikytis. ekologiškų produktų tiekimo grafikų, užauginti bei perdirbti daugiau kokybiškų ekologiškų produktų. Be šių, šiandien mes sprendžiame dar du sudėtingus klausimus: ekologinių, t.y. atsparių veislių ir sveikų sėklų klausimą bei ekologiškų produktų perdirbimo ūkyje ar kelių ūkių kooperatyve klausimą. Atsiranda tokia vartotojų niša, kurie nori nusipirkti ūkyje sumušto sviesto, suspausto sūrio ar sukimšto skilandžio. Vakarų Europoje jau trečia karta maitinasi “sintetiniu” maistu, tad labai džiugina, kad mūsų vartotoją netenkina “sintetinis” maistas - jis dar prisimena mūsų kultūrinį paveldą ir jį tebevertina Susižavėjimas blizgučiuose įvyniotu vakarietišku niekniekiu - ne vienam nors tik skaudi vakar dienos pamoka. Taip jau yra, kad ši, pirmoji ekologinių ūkių karta, visi mes - esame kaip ir mūsų pačių sukurtos propagandos įkaitai, - kad ateityje išaugtų antroji ekologinių prekinių ūkių karta. IV. Ir pabaigai… Ne ekologiški produktai, ne ekologiškų produktų vartotojas ar gamintojas yra mūsų siektinas tikslas. Tai tėra tik priemonės mūsų tikslams pasiekti. “Tatulos programos” siektinas tikslas - padėti žmonėms spręsti vis labiau sudėtingais planetoje ir Lietuvoje tampančius socialinius, aplinkos, sveikatos apsaugos klausimus. Jie tarpusavyje surišti - ir vieno be kito neišspręsi. O čia aptarta ekologinės gamybos plėtros ir ekologiškų produktų vartotojų ugdymo tema yra būtent tik priemonė tiems tikslams siekti.  Tačiau būtent ta priemonė, kuri šiandien geriausiai tarnauja, kaip variklis, mūsų tikslams siekti.      2004 m. gegužės mėn.