2009-02-28

Apie kultūrą Liucernoje (Šveicarija), Miunchene (Vokietija) ir Rumšiškėse (Lietuva).

Susidarė, šiais metais, labai gera galimybė betarpiškai stebėti užgavėnes Liucernoje (Šveicarija), Miunchene (Vokietija).

Gerai atmenu užgavėnes Rumšiškėse 1986 m., kuomet kartu su visa šeima vykome į jas mano tuometininės įstaigos organizuotoje išvykoje.

Taigi, šį vasarį lankantis pasaulinėje ekologiškų produktų parodoje Niurnberge (Vokietija) „BioFach 2009“ bei svečiose šalyse tradiciškai aplankant ekologinės gamybos ūkius, sūrinę - jau tamsiu paros metu aplankėme Liucernos (Šveicarija), Miuncheno (Vokietija) ir kitų miestų svarbiausius architektūrine verte pastatus.

Šiuos du miestus išskiriu dabar vien todėl, kad juose visiškai mums netikėtai, akis į akį, susidūrėme su užgavėnių šventimu.

Liucerna.

Tai miestas - perlas. Filmavome jį, fotografavomės jame. Ir tą nuostabų vakarą mus ypač pradžiugino užgavėnių eisenos. Jų buvo vos ne kiekvienoje gatvėje, skverelyje. Buvo akivaizdu matyti, kad tie eisenose dalyvaujantys šveicarai užgavėnėms rengėsi ne vieną savaitę ar net ne vieną mėnesį. Įspūdingiausios kaukės, apranga ir nei vieno plagiato. O, svarbiausiai, - vos ne visi pučia dūdą ar muša būgną. Taigi, eisena, kurioje skama gerai surepetuotas orkestras. Nuostabios ritmingos melodijos. O kai jos, eisenos, kas keli šimtai metrų - ir kai visa tai Liucernos senamiestyje susilieja į vientisą ryškių ritmų muziką... vaizdinys neregėtas. Niekuomet nepatirtas. O kas, svarbiausiai, - nuotaika. Ji visų veiduose. Tad štai kokios tai užgavėnės. Tai ne tai, kai šiek tiek juokingiau apsirėdžius lakstoma po butus iškaulyti kažką.

Miunchenas.

Senamiesčio centre gaudesys... o taip - ir čia užgavėnės. Žmonių minios. Tačiau šventinį garsas čia Miuncheno užgavėnėse išgaunamas kitaip  - trankomų, ypač, spardomų stiklinių alaus butelių ir jų šukių į gatvės dangą galingu čiužesiu ir gaudesiu. Ir galybė girto jaunimėlio. Na ir to su paklaikusiomis akimis. Kai kurie persirengę. Bet... Na, kuomet tam daug laiko ir sąnaudų nepanaudota. Ir šiukšlės, šiukšlės, šiukšlės. Sustiprintas policijos budėjimas (jos Liucernoje iš viso nematėme - ir nebūtų aišku kam ji reikalinga). Čia taip pat filmamome, fotografamomės, bet nebuvome tikri ar išsaugosime nuo alaus skriejančio butelio savo kameras, foto aparatus (o juose juk buvo sukaupę dau vertingo...). 

Rumšiškės (1986 m.).

Daug apie tai kalbėti nereikia. Buvo užgavėnės, į kurias važiuoti malonu. Matyt kaip ir dabar. Šventė. Didelė šventė. Tik joje, kaip pas mus įprasta. Viena dalis  - „artistai“. Kita dalis - „žiopsotojai“. To vientisumo trūkumas. O juk Liucernoje taip pat ne visi persirengę dūdas pūtė ar būgną mušė - bet va ta nuotaika visus jungė.

*

Kažkas iš mūsų delegacijos pasididžiuodamas ten Liucernoje mestelėjo - lygiai taip, kaip pas mus Žemaitijoje... anksčiau, o ir dabar.

Visgi mes, lietuviai, norėtūsi, kad išlaikytume tai, kas yra arčiau Liucernai užgavėnėse nei Miunchenui.

O gal mus atvėsino, išgąsdino Miunchenas vien todėl, kad ten patekome iš karto po mus sužavėjusių užgavėnių Liucernoje.

Juk gal, jei būtume atvykę tiesiai iš kokio tai šventimo Vilniaus Katedros aikštėje - tokio šoko nebūtume patyrę.

Taigi, dvejos skirtingos užgavėnės, bet visgi gal dar ne dvi skirtingos Europos. Vilkimės.

Almonas Gutkauskas