2010-06-17

Lietuva turi fenomenų, juos žino gal, bet ar seka jų pavyzdžiu...

„UAB „Kurana“ Pasvalyje atidaro alternatyvaus kuro – bioetanolio – gamyklą su kogeneracine elektrine. Ši gamykla yra pirmoji Europos Sąjungoje, suderinusi kelių bioproduktų gamybą vienoje technologinėje grandinėje. Investicijos į 2007 m. pradėtą statyti gamyklą siekia apie 120 mln. Lt, joje sukurtos 45 darbo vietos. Planuojama, kad gamykla per metus perdirbs apie 60 000 tonų grūdų, kuriuos supirks iš Pasvalio ir aplinkinių rajonų ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių. Per metus žadama pagaminti 18 000 tonų bioetanolio“ - tokiu ir panašiu tekstu mirgėjo Lietuvos spauda, š.m. pradžioje.

Kaip jau čia buvo rašyta, šiandien įvyko eilinis Tatulos programos Tarybos posėdis. Gal neįprastas tik todėl, kad jis buvo išvažiuojamasis. O tokių, nuo pat 1993 metų buvo tik keturi. Jau antrą kartą šiandien lankėmės Tatulos programos Tarybos nario Vlado Linkevičiaus valdose, ir vieną kartą taip pat Tatulos programos Tarybos nario - Aloyzo Grygaliaus valdose (Naradavos sodininkystės ūkyje). Tarp kitko abi valdos vos ne greta. Vienas toks mūsų išvažiuojamasis Tarybos posėdis buvo taip pat mūsų Tarybos nario  - Stanislovo Vaitkevičiaus ekologinės gamybos ūkyje. Tarybos nariai yra aplankę ir daugiau mūsų dalininkų įmonių, ūkių, tačiau tai nebuvo Tarybos išvažiuojamieji posėdžiai.

Bet čia nekankinsiu mūsų skaitytojo tekstu apie tai, kokie klausimai buvo svarstomi mūsų Tarybos posėdyje, kas nutarta. Žinoma, pirmiausiai Tarybos posėdyje susipažinome su nauja Pasvalyje bioetanolio gamykla, kurios vadovas, kaip jau buvo ir minėta, - ir yra Tatulos programos Tarybos narys Vladas Linkevičius. 

Jau nuo seniai pažįstu gerbiamą Vladą. Ir visą laiką jis matyt ne tik mane stebina fenomenaliais pasiekimais. Kalbu visiškai be epitetų.

Kažkada dar beveik prieš 30 metų, jaunam žmogui buvo patikėta visiškai apleista įmonė, kokių buvo kiekviename rajone, o jų reikšmė tuomet žemės ūkyje buvo labai didelė. Netrukus, šio žmogaus dėka ta įmonė tapo klęstinti ir garsi šalies mastu.

Po 1990 metų, kai kaime vos ne vienu ypu vos ne visi tapo laisvi nuo įprasto darbo įprastose iki tol darbovietėse, kai Lietuvoje greitai po to „atėjo“ ir ekonominė blokada... kai  buvo nemažai dejonių, ašarų, - Vladas nenuleido rankų... ir, iš karto, sekė vienas po kito pasiekimai jau privačioje veikloje.

Ir štai pirmoji tokio tipo gamykla Europoje, o greičiausiai ir pasaulyje, kuri suplanuota ir pastatyta, čia Pasvalyje. Svarbu čia lėšos, žinoma. Jų čia reikėjo 120 mln. litų (iš jų tik 18 mln. litų ES parama, kitos privačios). Tačiau mūsų valstybė per dvidešimt metų turėjo savo rankose šimtus milijardų litų. Deja, per tuos metus  kas pastatyta. Taip, mano žiniomis, net nei vienas vaikų darželis. O ką jau kalbėti apie Lietuvai svarbius elektros tiltus ir ne tik. Tik šnekos, šnekos ir daugiau nieko...

O čia vienas žmogus. Daro stebuklus. Štai ir ši gamykla. „Išdygo“ per pora metų, skaičiuojant nuo jos statybų pradžios iki jos eksploatavimo pradžios. Žinoma, yra ir bendražygiai, - tačiau gerai žinome, kad be šio žmogaus viso to čia tikrai nebūtų.

Pagaliau fenomenalu, ne tik tai. Reikšminga pati idėja, kai - sujungta, žemdirbystės laukų derlius (grūdinės kultūros, daugiausiai kvietrugiai, kurie pastebėkime yra mažiausiai rinkoje paklausūs), tai yra darbas žemės ūkyje, - su Pasvalio miesto aprūpinimu elektra, šilumai dujomis ir t.t. ir pan. Kai degalus automobiliams, jau šiandien parduodančiose kai kuriose šalies degalų kolonėlėse, - galima užsipilti vienu litu pigiau (čia yra tam tikrų detalių, tačiau šį kartą nesiplėskime apie tai). Tuomet pagalvoji ir kam Lietuvai tos dujos iš Rusijos, kam ta AE. Problema kita, gal, -  o kur Lietuvai rasti tokį antrą Vladą. Antrą, trečią, ketvirtą, t.y. tokį verslininką kiekvienam Lietuvos miestui... 

Žinoma, panašių entuziastų Lietuvoje turime. Ir panašių gamyklų Lietuvoje jau atsiranda.

Tačiau, juk ne viskas taip paprasta. Štai ir čia iškilo klausimas galima sakyti lygioje vietoje. Tačiau, kai tokia gamykla žmonijos istorijoje yra pirma, - pasitarti nėra su kuo, kaip ir pasimokinti nėra iš ko. O ta problema, - oro tarša. Čia, bent aišku.

Bet kiek problemų iškyla, kurias turėtų padėti spręsti ir gausūs valstybinių įstaigų kolektyvai. O čia pasirodo prasideda klausimų marinavimai. Tokia gaida, kai kalbama apie tas valstybės tarnybas, man nėra įprasta. Kita vertus jos ne apie Žemės ūkio ministeriją. Gal kad pastarojoje mes visgi randame bendrą kalbą, nebent kiti judėjimai turi kitokių užmačių, - tuomet jau daugiau būna pačių socialinių partnerių susikalbėjimo problema.

Tuomet ir kyla toks retorinis klausimas. Ar bent žino žinybų vadovai, kiokios problemos jo kuruojamoje erdvėje šiandien yra, kankina verslininkus. Netgi žlugdo. Jei taip, - tai tokiu būdu tas labai jau blogai (tokios diagnozės liga gydymui gal jau ir visai nepasiduotų). Bet visgi manau, kad mažai kam rūpi tai, t.y. tos problemos. Pagaliau visi sukasi kasdieninėse rutinose ir tiek.

Tad gal tikrai nereikia steigti Lietuvoje kokio tai specialaus biuro, kuris registruotų problemas Lietuvos versle ir kontroliuotų jų sprendimą. Pasakys, vėl pučiama biurokratija. Bet įsivesti kiekvienoje žinyboje tvarką, tų pačių etatų lygmenyje, kad žinybos vadovas privalėtų žinoti visas problemas, kurios šiandien kankina jo kuruojamoje srityje Lietuvos verslą, ir kontroliuoti jų sprendimą, - būtų tai, kas net ne šiandien, o jau vakar - turėjo būti.

Tai tik viena detalė. Žaliajai knygai (joje apie tai, kaip mes Lietuvoje dirbsime visi po 2013 metų), mes esame pateikę visą eilę pasiūlymų. „Tatulos“ krypties patirtis, sukaupta ypač 1993-1996 metais, mums tai įsakmiai liepia padaryti. Tačiau tai krypčiai, kaip planavome, nebuvo tuomet lemta išplisti po visą Lietuvą - tuomet buvo pasirinkti kiti metodai (biurokratiniai, t.y. nepasitikintys funkcine ūkininkų ir verslininkų savivalda, kokia buvo ir yra Tatulos programa).

Almonas Gutkauskas