2010-06-13

Kitu kampu: Šiandien manau svarbiausiai yra - užkirsti kelią priežastims, kurios tampa didelėmis tautų nelaimėmis

Prasidėjo tautinių šventų vardų mėnuo (Antanas; Jonas; Petras ir Povilas).

Prasidėjo, ir gana audringai, šiais metais vasara. Nors daugumai dosni, tačiau kai kur su niokojančiais potvyniais, krušomis, išvartytais miškais.

Matyt panašiai nerami yra ir mūsų siela šiuo metu. Nes vis atsiranda priežasčių pagalvoti, kad gal gamtoje mažiausiai protingas, - yra būtent žmogus.

Ne tik dėl to, kad būna žmogus sprogdina baisiai galingas bombas virš savo galvos... būna ir miestų, kuriuose viskas, o taip pat ir niekuo dėti žmonės virsta pelenais...

Pasirodo, kad gal Dievas žmogų sutvėrė labai nuodėmingu ir egoistu. Kuriam niekada nėra gana.

Kodėl.

Juk po 1990 metų, kai rodėsi laisvoje šalyje atsiras teisingumas, t.y., kad tas, kuris mažiau miegos, o daugiau mokinsis, daugiau stengsis dirbdamas - daugiau ir turės... buvo tik iliuzija.

Pasirodo, dažnesniu atveju, daugiau pasiekė tas, kuris sąžinės mažiau turėjo... matėme, kaip pradžioje, po 1990 metų, ne vienetai (jei dar turint omenyje užtarėjus, būtinus šitokiems šėtono darbams...) tenkinosi kvaišalus gebendamas, vėliau vergijon moteris, o dar vėliau ir vergijon vaikus... ir t.t., ir pan.

Pasirodo, kad čia dar ir ne pabaiga. Jau nustatyta yra, kad kaimyninėje šalyje, buvo žudomi naujagimiai tam, kad iš jų kūnelių būtų gaminamas kažkoks preparatas, kuriuo žmogus pasitepęs gražiau atrodytų... anksčiau, žinojome, kad dėl organų transplantacijos žmogus buvo medžiojamas. Tiesiog „tobulėjama“ ne dienomis, bet valandomis. Ne be reikalo gal, „žinių amžiumi“ šis vadinamas.

Uždarbiui, ir jo dalybose matosi jau nėra ribų... o tai jau nenugalima jėga.

Tai nebūtų jau taip baisu, jei visa tai nesiristų totaliai, nesikėsintų paliesti mus kiekvieną. Kai, nesant visuomenėse elementarių stabdžių, tai jau persimeta totaliai. Juk matome, kaip ir dalis jaunimo „tobulėja“ ne dienomis, o valandomis... kai jau ir policijos (vienintelė grandis Lietuvos teisėsaugoje, kuri sugebėjo lig šiol atlikti savo pareigas. Jei ir ne taip kai norėtūsi, bet geriau nei jai yra galimybės) vadovai pradėjo nerimauti.

Dažnai, tur būt, paklausiame savęs, kur link slenka žmonija.

Paguodžia, kad šalia savęs, savoje aplinkoje matome nuostabų jaunimą.

Tuomet būtent dėl jo ir labiausiai pergyveni.

Pagalvoji, ar žmonijai dar neužtenka pamokų, kai išsekus kantrybei dalis žmonijos (kaip taisyklė tokiais atvejais ne pati doriausioji dalis) pratrūksta, kažkam paskatinus jungtis (prisimename garsų šūkį juk „Visų šalių proletariatai junkimės“ ar kaip ten). Kai susijungę... jau šluoja viską tuomet paeiliui, neatsirinkdami. Lygiai taip pat ir mūsų Tėvynę prieš 70 metų.

Tad vargu ar žmonės mokosi iš klaidų. Vargu. Ir dėl to liūdna.

Šiomis dienomis bus tarta daug teisingų žodžių, skirtų tragedijai, kuri Lietuvoje įvyko prieš 70 metų.

Bet vargu ar bus pagalvota apie to priežastis.

Tad šiomis dienomis, manau, kad tie, kurie labiau žiūrime į mūsų vaikų ateitį, nei į tarpusavio politikų „karą“ (būtent kuris išryškėja per tokias progas), - matyt labiausiai pergyvename dėl to, kad šiandien visiškai visuomenėje nėra galvojama apie tai, kad reikia užkirsti kelią reiškiniui, būtent kokie ir būna priežastimi atsirasti baisiems įvykiams, koks Lietuvai nutiko prieš 70 metų. 

Almonas Gutkauskas