2010-06-05

Ar dar lieka Lietuvoje ženklų, siejimo mūsų perspektyvos, būtent su dvasine ekologija. Ar ir čia matome vien verslą, pinigus - tuos žmonių...

Prie Ladakalnio... ar yra dar kur gražiau nei Lietuvoje...

Šiaip, apie pastarųjų metų Lietuvos žiniasklaidą ne kokios esu nuomonės. Nes pastebime, kad jei mūsų srityje publikacijose yra daug netikslumų, - nesunku suprasti, kad ir apie kitas, matomai tas pats. Tad kam tas laiko gaišimas.

Tačiau pora žiniasklaidos priemonių, manau ne tik man, yra vertos „to gaišimo“. Viena iš jų „Ūkininko patarėjas“. Kurio manau principas, - nepasiduoti konjuktūrai. Nors tai, gal būt, kainuoja ir visokių ten paramų praradimus.

Manau, bent kiek mąstantis žmogus suvokia, kokią žalą Lietuvai per šiuos 20 metų  padarė žiniasklaida, dalis inteligentijos. Juk dalis žmonių rašytam žodžiui yra patiklūs, ypač iškilių inteligentų žodžiui.

Daug kas spekuliavo ir tokia sąvoka, kaip teisinė valstybė. Atseit ji tuomet, jei vykdo savo teisės aktus. Juos, be abejo, reikia vykdyti. Bet ir nacių Vokietija juos vykdė. Reiškia esmė, kokie jie, tie teisės aktai. Ar jie vadovaujasi bendražmogiškomis normomis. Tad ar nepastebime, kad per tuos 20 metų, - teisingumo (siejamo su teisine baze) ir teisybės sąvokos labai nutolo viena nuo kitos. Visuomenė susvetimėjo, išryškėjo jos naudojimasis viena demokratijos puse - laisvėmis. Dėl ko įsivyravo tiek atviresnis, tiek uždaresnis egoizmas. Kai nusviro, tik viena lėkštelių pusė - į laisvės pusę, - apie demokratiją matyt aplamai jau negalime ir kalbėti. Ta laisvė vienpusiškai greitai peraugo į žmogaus teisių gynybą  taip, kad jomis labiausiai naudojasi nusikaltę žmogui ir visuomenei, o ne kiti, juo labiau nuskriaustieji. Po to sekė, kas ir turėjo sekti - įsivyravo galios diktatūra, kuriai ta teisinė bazė matomai palaipsniui ir tapo palanki.

Šitokiose apystovose jau 22 metus dirbama Lietuvoje „Tatulos“ kryptimi, - kad Lietuva, visa būtų ekologinė. Jos („Tatulos“ krypties), žinoma, rūpestis - sekančios kartos. Tačiau jos pagrindas - dvasios ekologija. O jei jos mažėja, mūsuose. Kada nors apie tai bus galima pasvarstyti. Juk koks optimizmas, kokie gražūs siekiai, polėkiai buvo jaunimo  pokaryje. Rodosi kartais, žmonės gyveno namelyje, kur žiemą sienos aplediję iš vidaus, - o kokia jų siela buvo. Koks žmonių dvasingumas. Kas jį išvogė. Ar galima, ar dar esame pajėgūs tai atsiimti iš to „vagies“.

Šiandien, apie ekologiją, dvasios ekologijos stovį, galime paskaityti Rasos Jagaitės publikacijoje „Ekologinis ūkininkavimas - tarp idėjos ir verslo“. Paskaitykime, ar dar lieka Lietuvoje ženklų, siejimo mūsų perspektyvos, būtent su dvasine ekologija. Ar ir čia matome vien verslą, pinigus - tuos žmonių galvažudžius... Be kurių, šioje kažkieno primestoje sistemoje, žmogus gali palikti be minimaliausio būsto, o jo vaikai be elementariausio išsilavinimo. O tie „kažkas primetę“, - ar nėra tie minėti Lietuvos inteligentai, kurie nesuprato ką daro, vardan tos... (kai, atseit, ta visakeriopa laisvė, ta laisva rinka... viską išspręs, automatiškai).

Matyt, to užburto rato, nepajėgia pralaužti ir į aptarimą minėtoje Rasos Jagaitės publikacijoje pakviesti ir trumpai pasisakę apžvalgininkai (tarp jų ir šių eilučių autorius).

Nes viskas, o tai ir tai Lietuvoje, tiek kaime, tiek mieste, labiausiai matyt yra sietina pasirodo visai su kitais dalykais, - su Lietuvos inteligentijos poelgiais ne tik lemiamais momentais, nuo bendro Lietuvos kultūros klimato.

Almonas Gutkauskas