PASVARSTYKIME APIE IŠSKIRTINĖS KOKYBĖS PRODUKTUS

Prielaidos.

Visoje civilizuotos žmonijos raidoje buvo gaminami ir įprasti produktai, tačiau taip pat ir produktai su papildomais kriterijais produkto kokybei (toliau – kokybiško).

O pati samprata tiek apie įprastą produktą, tiek apie kokybišką produktą buvo, yra ir bus labai skirtinga tiek skirtinguose regionuose, tiek laiko atžvilgiu. Nes skirtinguose regionuose ir skirtinguose žmonijos vystimosi perioduose, skyrėsi kultūra, mokslo pasiekimai, žmonių išprusimas. Didelę reikšmę tam turi taip pat tradicijos.

Ankstesniame istorijos tarpsnyje, kokybišką produktą išimtinai vartojo tik nedidelis žmonijos ratas, kilmingi ir turtingi žmonės. Tad dėl kokybiškų produktų vartojimo labai svarbus yra faktorius – viduriniosios klasės išsivystymo lygis.

Vadinamos civilizuotos šalys turi didesnę ar mažesnę viduriniąją klasę, tad tokioje visuomenėje ir atitinkamai poreikis kokybiškiems produktams yra ženklai didesnis.

Žmonijos istorijoje buvo daug karų, revoliucijų. Po tokių didesnių ar mažesnių sukrėtimų ar net pasaulinio masto sukrėtimų, didžioji visuomenės dalis ilgą periodą skursta (labai sumenkdavo ir viduriniosios klasės sluoksnis) ir poreikis kokybiškiems produktams labai krisdavo.

Štai ir po antrojo pasaulinio karo Europoje labai trūko maisto.

Tad jau 1957 metais, pagal Romos sutarties 39 straipsnį (šia Romos sutartimi buvo steigiama Europos bendrija),  žemės ūkio politikoje buvo numatyti penki pagrindiniai tikslai, kurie turėjo vienodą prioritetą. Reikėjo skubos tvarka ženkliai padidinti produkcijos kiekį, žemės ūkyje dirbančiųjų pajamas, kurti stabilią rinką, kuri turėjo pakankamais kiekiais aprūpinti visuomenę, kad visiems vartotojams būtų prieinamos maisto produktų kainos. Visi šie tikslai buvo labai greitai pasiekti ir, kaip pastebime, maisto produktų kainos Vakarų Europoje visą tą laikotarpį yra stabilios ir visiems vartotojams prieinamos.

Tačiau iškilo kitos visiškai nenumatytos problemos. Siekiant minėtų Romos sutartimi iškeltų tikslų, buvo pasitelkta chemijos pramonė (kuri karo metu buvo labai išvystyta, nes gamino paraką), buvo statomi galingi gyvulininkystės kompleksai.  Tad jau apie 1970 m., Europos šviesuoliai pradėjo mušti pavojaus varpais, kad intensyvus pramoninis chemizuotas ūkis nušlavė aplinką (pvz. lyginant su 1950 m. – 1988 m. Vokietijoje pasėlių hektarui buvo sunaudojama penkis kartus daugiau sintetinių trąšų), kad daug žmonių tapo alergiški.

Iš kitos pusės, dėl pramoninio žemės ūkio galingos plėtros iškilo grėsmė išnykti šeimos verslui.

Ypač aktyviai minėtai pramoninei invazijai žemės ūkyje pasipriešino Prancūzijos ūkininkai. Jau 1960 m. Prancūzijos ūkininkai gavo stiprų politinį palaikymą iš tuometinės Žemės ūkio ministerijos.

Tad paminėtoje Prancūzijoje ne tik išsilaikė šeimos verslas, bet jis galėjo vartotojui pasiūlyti kokybiškesnius produktus. Jeigu pvz. pramoniniuose Prancūzijos paukštynuose broileriai užauginami per 35 – 40 dienų, tai ūkininkai apsijungę į susivienijimus ir sertifikavę savo gamybą, pagal atitinkamas taisykles ir procedūras ir tą atitiktį paženklinę broilerius ženklu „Raudonas ženklas“ (prancūziškai „Label Rauge“), naudoja tokias paukščių veisles, kurios auga ne trumpiau, kaip 81 dieną. Ir lesina pašaru, kurio sudėtyje yra ne mažiau, kaip 75 % grūdų. Taip pat yra apribotas ne tik pačio paukštyno dydis, tiek ir vieno pastato dydis. O paukščiai turi turėti galimybę vaikščioti laisvai, t.t. pusę laiko lauke (nustatytas minimalus plotas vienam paukščiui).

Tad natūraliai tokie paukštynai pateikia vartotojui ženkliai kokybiškesnę produkciją nei turi galimybę pramoniniai paukštynai (Prancūzijoje jų produktai vadinami standartiniais, o ūkininkų – tradiciniais).

Svarbu ir kitkas, kad šiandien Prancūzijos vartotojui jau reikia tokio kokybiško produkto. Ir didžioji dalis vartotojų perka būtent tokius kokybiškus produktus, nors jie kainuoja du ir daugiau kartų brangiau.

Tačiau minėtas Prancūzijos vartotojas šiandien moka tik už kokybiškesnį produktą skonio prasme. Bet šiandien šis vartotojas dar nemoka daugiau už kai kuriuos kitus kokybės kriterijus (pavyzdžiui už tai, kad gamyboje labiau saugoma aplinka, kad produktas geriau tinkamas sveikai mitybai). Tad toje pat Prancūzijoje ekologiškų produktų vartotojas praktiškai labai mažai perka (tik apie 2 proc. nuo visos apyvartos). Priminsiu, kad Prancūzijoje ekologiniam žemės ūkiui yra praktiškai tie patys reikalavimai, kaip pagal minėto „Raudono ženklo“ taisykles, bet lyginant su pastarosiomis taisyklėmis, dar yra papildomi aplinkos apsaugai ir žmonių sveikatai. Tai kaip tik už tuos du pastaruosius papildomus kriterijus prancūzai šiandien dar nėra nusiteikę mokėti.

Kas yra ypač pagirtina, Prancūzijoje įstatymas neleidžia klaidinti vartotojo įvairiems apsišaukėliams. Papildomiems kokybės kriterijams turi būti parengtos taisyklės (jų derinimui bei tvirtinimui yra griežtos procedūros, kurias valdo Žemės ūkio ministerija).

Lietuvoje kokybiški produktai taip pat turi ne mažą istoriją. Tarpukaryje lietuviški maisto produktai buvo išsikovoję rinką Vakarų Europoje ir ypač Jungtinėje Karalystėje.

Tarybiniu laikotarpiu lietuviški maisto produktai labai gerai buvo vertinami Maskvos bei dabartinio Peterburgo vartotojų (nes iš Lietuvos maisto produktai, planine tvarka kaip tik ir buvo eksportuojami į šiuos miestus).

Lietuvoje valstybiniu lygmeniu, pagal Vyriausybės patvirtintą programą, šalies pertvarką į tausojamąjį ir ekologinį ūkininkavimą nuo 1993 m. inicijuoja taip vadinama Tatulos programa (o patys darbai pagal taip vadinamą „Tatulos“ kryptį yra pradėti dar 1987 m. rudenį).

Finansuojant Tatulos programai, Lietuvoje buvo sukurtos pirmosios Ekologinio žemės ūkio taisyklės (1993 m., vykdytojas - bendrija „Gaja“), o taip pat Tausojamojo žemės ūkio taisyklės (2002 m., vykdytojas – Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto suburta darbo grupė).

Pagal Tatulos programos užsakymą 1993 m. buvo atestuoti ir sertifikuoti pirmieji ekologinės gamybos ūkiai bei 2003 m. – tausojamojo žemės ūkio ūkiai bei įmonės.

Tatulos programa sukūrė ir patentavo atitinkamus logo ženklus. Taip pat inicijavo tiek vieniems, tiek kitiems produktams vartotojo ugdymą, inicijuodama jų realizavimą.

Viskas yra gerai, kai yra atitinkamai patvirtintos taisyklės, kai atitiktį joms sertifikuoja atitinkamai akredituota sertifikavimo įstaiga. Kai tik pagal patvirtintas taisykles pagaminti ir sertifikuoti produktai yra ženklinami.  

Taip yra su ekologiškais produktais, taip buvo su tausojamojo žemės ūkio produktais (taisykles, sertifikavimo sistemą, visą administravimo sistemą buvo sukūrusi Tatulos programa, pagal kurias buvo sertifikuoti Lietuvoje pirmieji ūkiai, įmonės, su patentuotu ženklu „Lietuviškas Natūralus Produktas“ buvo realizuojami pirmieji produktai. Tačiau visa tai Lietuvai buvo padaryta per anksti - buvome iš visų pusių užpulti).

Tačiau Lietuvoje yra labai daug atvejų, kuomet gamintojai ir prekybininkai klaidina vartotoją. Kai produktai vartotojui yra pristatomi, kaip aukštesnės kokybės nei įprasti produktai, tačiau tokių produktų gamybai nėra atlikta atitinkamų sertifikavimo procedūrų (nėra nei taisyklių nei sertifikavimo įstaigų, kurios sertifikuotų atitiktį).

Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje Ekologinio žemės ūkio bei Tausojamojo žemės ūkio taisyklės ne visiškai užtikrina pačio produkto atitinkamą kokybę.

Kaip tik dėl to, artimiausiu metu Lietuvoje yra būtina patikslinti Ekologinio žemės ūkio taisykles. Reglamentas 2092/91 nacionaliniu lygmeniu, jau nebetenkina daugelį ES valstybių ir jos savo šalyse yra priėmusios ženkliai aukštesnius reikalavimus. O Tausojamojo žemės ūkio taisykles Lietuvoje savotiškai gal pakeis sukurtos Išskirtinės kokybės produktų  taisyklės, visa sistema (toliau - IKP).

Tačiau šiandien, kaip ir kitur, taip ir Lietuvoje tikrų kokybiškų produktų gamybą sąlygoja vartotojas.

Pagal skelbiamus tyrimus, daugiau nei pusė šalies vartotojų maitinasi nors ir saugiu (kitokio maisto ir prekybos tinkle, ir viešame maitinime negali ir būti – tai užtikrina ES ir šalies įstatyminė bazė bei kontroliuojančių organizacijų tarnybos), bet gana pigiu, t.y. prastos kokybinės vertės maistu. Nepaisant to, mūsų šalies gyventojai maistui išleidžia ženkliai daugiau lėšų nuo atlyginimo nei visos kitos ES šalys. Reiškia ir skurdžiam maistui lietuvis pakloja daugiau nei kiti.

Suprantama šis faktorius buvo labai svarbus, kuriant IKP.

Dėl to, kuriant IKP buvo atlikti rinkos tyrimai. Tad sužinojome kokiai daliai vartotojų šiandien reikia maisto su su papildomais kriterijais produkto kokybei. Kokios rūšies kokybiško maisto vartotojui jau šiandien reikia (tiksliau kokiai daliai vartotojų), kiek už kokybišką maistą vartotojas gali sumokėti daugiau.

Ne mažiau svarbus faktorius – paties gamintojo planai. Nes ne visais atvejais vietos gamintojui yra naudinga gaminti kokybiškus produktus net jei ir yra vartotojo poreikis (priklauso dar ir nuo to, koks yra tokių vartotojų skaičius, kiek daugiau už tokį produktą vartotojas pasirengęs mokėti, kiek papildomai dėl to reikės investuoti į gamybą, vartotojo švietimą – reklamą).

Labai svarbu ir prekybininkų planai.

Tik visa tai įvertinus (vartotoją – gamintoją – prekybininką bei valstybės politinę valią) ir yra parengta IKP (bendrosios nuostatos, taisyklės, sertifikavimo sistema, ženklinimas, schemos valdymas bei administravimo taisyklės, interneto svetainė). Kuri, žinoma, keisis keičiantis žmonių gyvenimui.

Juk sakoma, šiandienos lietuvis visiškai nesusikalbėtų su  XIII a. gyvenusiu lietuviu, nors abu lietuviai ir abu lietuviškai kalba. Taip kaip kalba, taip ir viskas gyvenimo tėkmėje keičiasi arba išnyksta.

IKP veiklos planu bus numatyti įrankiai, tame tarpe programos bei priemonės, siekiant minėtą schemą įgyvendinti bei propaguoti.

Problemų analizė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dėl daugybę kartų jau išanalizuotų priežasčių, smuko gamyba, t.t. žemės ūkyje.

Jei 1989 m. Lietuvoje turėjome 2435.0 tūkst. galvijų, 850.0 tūkst. karvių, 2705.0 tūkst. kiaulių, tai pvz. 1997 m. atitinkamai galvijų beturėjome 1054.0 tūkst., karvių 590.0 tūkst., kiaulių 1128.0 tūkst.

Tai tik pailiustruoja bendrą Lietuvos ūkio nuosmukį pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais.

Lygiagrečiai krito ir žmonių atlyginimai, pajamos. Atsirado daug bedarbių tiek mieste, tiek kaime, o ypač miesteliuose. Labai daug žmonių nebeišlaikė šio nuosmukio – šalyje pašlijo bendras moralinis klimatas. Labai sumenko ir didelės dalies gyventojų poreikiai buičiai, maistui.

Tuo pasinaudojo tuomet pradedantieji Lietuvos verslininkai. Į Lietuvos rinką buvo vežami maisto produktai, kurie maisto perprodukcijos kamuojamoje Europoje nebuvo paklausūs. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais, Lietuvoje dar nebuvo uždrausta maistui naudoti visą eilę šaldytų maisto subproduktų, kurie Vakarų Europoje, o vėliau jau ir Lietuvoje maistui buvo uždrausti naudoti. Lietuvoje, pavyzdžiui, dar ilgai po 1990 m. nebuvo uždrausta parduoti parduotuvėse  trečios klasės šviežius vaisius ir daržoves. Visa tai Vakarų Europoje buvo uždrausta, todėl šie ir kiti panašūs produktai jų rinkoje neturėjo vertės. Būtent tuo pasinaudojo minėti pradedantieji Lietuvos verslininkai. Atsiradus Lietuvoje  paklausai pigiems produktams – atitinkamai atsirado ir pasiūla. Per keletą metų Lietuvoje įsitvirtino prekybos tinklai, į kuriuos jau labai sunku buvo patekti vietos gamintojams. O tos parduotuvės, į kurias įprastai tiekdavo  vietos gamintojai – viena po kitos bankrutavo.

Šioje situacija atsirado labai svarbus kitas niuansas. Tradiciškai geros kokybės lietuviški maisto produktai galėjo būti pasiūlyti prekybininkams tik už tokią kainą, už kokią prekybininkai Vakarų Europoje per tarpininkus įsigydavo tuos ten uždraustus prekyboje arba labai jau menkaverčius maisto produktus. Tokioje situacijoje nebebuvo įmanoma gaminti tradiciškai įprastus kokybiškus maisto produktus.

Taip pat atsirado ir antras svarbus niuansas. Praktiškai nebelikus smulkių maisto parduotuvyčių tinklui, atsiradę Lietuvoje stambūs supermarketai dirbo pagal savo visiškai kitą maisto produktų tiekimo specifiką. Supermarketai maisto produktus galėjo pirkti tik iš tų tiekėjų, kurie galėjo pasiūlyti produktus ne tik už mažą kainą, kaip buvo minėta, bet kurie galėjo pasiūlyti maisto produktų pakankamus kiekius. Jei ir ne ištisus metus, tai bent be pertrūkių. Tad daugelis Lietuvos gamintojų sunkiai galėjo išpildyti šią sąlygą.

Lietuvos prekyboje atsirado ir dar vienas niuansas. Stambioms maisto produktų parduotuvėms, pagal jų darbo specifiką, labiausiai pageidaujami yra tie maisto produktai, kurie greitai negenda.

Supermarketų plėtra labai sparčiai augo, nes maisto produktų kaina ir kokybė juose visiškai tenkino didžiąją dalį Lietuvos vartotojų.

Reikia prisiminti, kad iki 1990 m. Lietuvoje prekybos sfera buvo bene labiausiai užleista ir atsilikusi. Tad net tokie supermarketai daugeliui žmonių yra labai patrauklūs. Juo labiau, kad jie naujai pasatyti ir dažnai net geriau atrodo nei prototipai Vakarų Europoje.

Atsigaunant Lietuvos ekonomikai ir kylant šalyje pragyvenimo lygiai, pagrindiniai supermarketų vartotojai darosi vis labiau užimti, todėl supermarketai spėriai, pastoviai prisitaiko prie besikeičiančių vartotojų poreikių. Labai užimtam ir skubančiam  žmogui – supermarketai siūlo pusgaminių didžiulius asortimentus. Parduodamų pusgaminių paklausa ir pardavimų kiekiai supermarketuose nepaliaujamai auga.

Atsiradus reiklesniam vartotojui – supermarketuose steigiami specialūs skyriai išrankesniam vartotojui. Tačiau apyvarta tuose skyriuose kol kas yra labai maža. Tokie skyriai yra daugiau supermarketų prestižo tenkinimui, pasipuošimui.

Išlikęs Lietuvoje smulkus prekybos tinklas pasigirti kokybiškais maisto produktais taip pat negali.

Nes dažniausiai mažos parduotuvės apsiperka tose pačiose supermarketų bazėse. Tad mažose parduotuvytėse maistas gali ilgiau užsigulėti, todėl šiandien jose yra didesnė tikybė įsigyti prastenį maisto produktą nei supermarketuose. Daugiausiai tokių parduotuvyčių yra mažuose miesteliuose, kur ir paklausa kokybiškam produktai yra atitinkamai mažesnė.

Tas periodas, kuomet Lietuvoje turėsime nedideles maisto produktų parduotuvytes, kuriose bus prekiaujama, kaip Vakarų Europoje, kokybiškais, ekologiškais maisto produktais matomai jau nėra toli. Jei dar 1998 m. tokie pirmieji bandymai Lietuvoje nepavyko (jos buvo per daug nuostolingos), tai šiuo metu tokios parduotuvytės pradeda kurtis.

Vartotojas kokybiškam produktui šiame etape yra ugdomas per specializuotas Tatulos programos ekologiškų gėrybių muges, kurios kaip tik būtent dėl tokio vartotojo ugdymo yra rengiamos ir labai galingai reklamuojamos.

Galime pasidžiaugti, kad šiuo metu maisto produktų vartotojas labai keičiasi. Galime pastebėti, kad vartotojas jau pradeda domėtis produkto sudėtimi (apie tai gilinasi skaitydamas etiketes). Keičiasi ir gamintojas. Ne retas atvejis pasitaiko, kai pradžioje gamintojas bando įtikinti vartotoją, kad gaminys kokybiškas ar net ekologiškas, nors faktiškai taip ir nėra. Bet tai jau reiškia, kad  gamintojas supranta besikeičiančio vartotojo poreikį –  ir tiesiog bus priverstas keistis. Nes kiekvienas gerai supranta, kad falsifikato (melo) periodas nebūna ilgas.

Tikslų sistemos nustatymas.

Manau, kad IKP turėtų apimti:

• Nacionalinės maisto kokybės taisyklės, specifikacijos (toliau – taisyklės)
• Sertifikavimo sistema, tame tarpe kokybiško produkto ženklinimas
• Nacionalinės maisto kokybės administravimo sistema (toliau – administravimo sistema)

Taisyklėmis yra apibrėžiami reikalavimai visai maisto produkto kilmei. Reikia pažymėti, kad galimi buvo ir kitokie sprendimai, kai taisyklėmis yra apibrėžiami reikalavimai ne visai produkto kilmei, bet  nuo tam tikros vietos ar tam tikriems produkto kilmės epizodams. Šiomis taisyklėmis  galima nustatyti konkrečius papildomus kriterijus visai maisto produkto kilmei, pagal produktų rūšis ar net konkrečiam produktui atskirai. Šie papildomi kriterijai produktui, kintant ekonominei, kultūrinei, socialinei situacijai gali būti koreguojami.

Sertifikavimo sistema yra nustatomi reikalavimai sertifikavimo organizacijai, o taip pat  sertifikavimo procesui. T.y. sertifikavimo organizacija pagal nustatytas procedūras atlieka ūkio ar įmonės atitikties vertinimą taisyklių reikalavimams.

Administravimo sistemos pagalba yra administruojama visa schema. Tvirtinami IKP administravimo taisyklių tikslinimo ar papildymo projektai. Tvirtinamos taisyklių ar jų papildymo, pakeitimo projektai. Pirmajame etape pagrindinis schemos administravimo įrankis – IKP Ekspertų komitetas, Taryba, kurias aptarnauja Žemės ūkio ministerijos centrinis aparatas (jų sudėtį ir veiklos nuostatus yra patvirtinęs Žemės ūkio ministras).

Suprantama – yra būtina siekti sužadinti kokybiškų maisto produktų vartojimą – kaip pagrindinį kokybiškų maisto produktų gamybos plėtros variklį.

Siekiant pirmajame etape užsitikrinti vartotoją, manau turėtų būti siekiama inicijuoti keisti maisto produktų pirkimo tvarką (produkto pirkimo konkurso būdu sąlygas), kai maisto produktai perkami biudžeto ar savivaldos lėšomis, ypač ikimokyklinėse vaikų įstaigose, mokyklose, gydymo įstaigose.

Veiksmų plane labai didelė reikšmė telkiama vartotojus atstovaujančioms organizacijoms. Todėl vartotojų organizacijas yra  numatyta telkti iki šiol joms ne būdingam uždaviniui – burti vartotojus sveikesnei gyvensenai (Vakarų Europoje pastebime labai puikius pavyzdžius, kai vartotojai buriasi į vartotojų kooperatyvus, kai toks vartotojų kooperatyvas steigia savo parduotuvę, į kurią tiekiami tik aukštos kokybės maisto produktai).

Vienas pagrindinių strategijos tikslų - inicijuoti kokybiškų produktų gamybą.

Įvertinant tai, kad siekis auganti vartotojų nišą kokybiškiems maisto produktams  – yra esminis faktorius kokybiškų produktų gamybos plėtrai, tačiau ne mažiau yra svarbu gamintojui turėti realią galimybę ir mokėti pagaminti produktus pagal IKP reikalavimus (Taisykles, specifikacijas).

Įvertinant tai, kad rinkos sąlygose pats gamintojas sprendžia daugelį gamybos klausimų, tačiau IKP veiksmų plane būtų tikslinga numatyti ir tuos klausimus, kurių negalės išspręsti vienas pats gamintojas. 

Todėl IKP veiksmų plane turėtų būti numatoma, kad kai kurie klausimai turi būti sprendžiama ir biudžeto lėšomis. Visų pirma, siekiant įgyvendinti IKP būtina yra numatyta pajungti ir mokslo institucijas. Tai ir atsparių veislių, sveikos sėklos klausimas. Todėl veiksmų plane turi būti keliamas iššūkis mokslui.

Įgyvendinant IKP, gamybos pertvarką pagal veiksmų planą, manau, kad vis aštriau iškils ir kadrų gamyboje klausimas. Todėl manau turėtų būti keliamas iššūkis ir dėl profesinio darbininkų parengimo.

Manau, kad įgyvendinant IKP iškils ne tik minėti klausimai. Įvertinant tai, kad IKP taisyklėse, specifikacijose nėra įmanoma išvengti papildomų kriterijų aplinkos, maisto saugos klausimais, už kuriuos vartotojas nenorės mokėti, - būtina siekti, kad dalį išlaidų sertifikuotame ūkyje turėtų kompensuoti ES ir valstybė (tad būtina pasiekti (patikslinant KPP 2009-2013 M.), kad sertifikuoti IKP ūkiai gautų panašią kompensacinę išmoką už pasėlių plotą, kaip gauna ekologinės gamybos ūkiai).

Labai daug per pastaruosius 18 metų Lietuvoje kalbama apie kooperaciją, bet kuo daugiau kalbama, tiksliau kai vien tik kalbama, o mažai daroma, kuo toliau, tuo labiau tas žodis žeidžia gamintoją.

Todėl įgyvendinant IKP, vienas esminių tikslų – veiklių gamintojų organizacijų steigimasis. Gal net nenumatant galimybės sertifikuoti gamintoją, jei schemos dalyvis nėra tokio siekio gamintojų susivienijimo dalyvis.

Tad matomai būtų naudinga formuoti šiuos pagrindinius tikslus:

• vartotojų ir gamintojų supažindinimas su IKP bei jų švietimas, mokymas, konsultavimas ir pastovių rinkos tyrimų organizavimas
• inicijuoti gamintojų susivienijimus, kaip privalomybę, siekiant sertifikuoti ūkį, įmonę pagal IKP
• pirmajame IKP įgyvendinimo etape siekti inicijuoti ES ir valstybės paramą sertifikuotiems ūkiams, siekiant kompensuoti dalį ūkyje susidarančių gamybos papildomų išlaidų, dėl papildomų kriterijų produktui, kurie susieti su aplinkos apsauga, maisto sauga, už kuriuos vartotojas minėtame etape dar nemokės (valstybė skirdama nedideles lėšas schemos įgyvendinimo iniciavimui, labai ženkliai vėliau sutaupytų išlaidas žmonių gydymui).

Koncepcija ir principai (trumpai).

Pripažįstama, kad visi maisto produktai Lietuvoje įregistruotose prekybos ir viešo maitinimo įmonėse yra saugūs.

Pagal IKP, maisto produktui yra nustatomi papildomi kriterijai. Šie papildomi kriterijai maisto produktui yra aprašomi taisyklėse bei specifikacijose (aprašomi reikalavimai visai maisto produkto kilmei). Ūkiai, įmonės, t.y. fiziniai bei juridiniai asmenys laisvu noru, nustatyta tvarka įgyvendinę taisykles gali būti sertifikuojami ir jiems gali būti išduodamas atitinkamas sertifikatas. Sertifikate išvardinti išauginti, pagaminti kokybiški maisto produktai taip pat gali būti ženklinami nustatytu ženklu. IKP ženklinimas nustoja galios, kai nesufasuoti kokybiški maisto produktai patenka nesertifikuoto ūkio, įmonės, t.y. nesertifikuoto fizinio ar juridinio asmens žinion.

Pagrindinis IKP taisyklių klausimas – papildomų kriterijų maisto produktui nustatymas. Papildomi kriterijai maisto produktui nustatomi gerai išsiaiškinus vartotojo poreikį, gamintojo galimybes.

Todėl siekiant ateityje tobulinti IKP taisykles, specifikacijas, turėtų dalyvauti tiek vartotojo, tiek gamintojo atstovai bei mokslininkai. Ir šis procesas neturi turėti pabaigos.

Lietuvoje didžioji dalis darbų sukuriant IKP juridinę bazę jau yra atlikta – dabar būtina sukurti pačias IKP plėtros administravimo prielaidas ir pradėti organizuoti visą šį procesą Lietuvoje – savaime tokie dalykai negali pajudėti.

Daugiausiai, kuriant IKP, padirbėjo Žemės ūkio ministerijos Kokybės departamentas (departamento direktorius Saulius Jasius, departamento Kokybės skyriaus vadovė Angelė Liubeckienė bei kiti), Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (mokslinis sekretorius Romualdas Zemeckis bei kiti). Dirbo pagrindinių gamintojų asociacijų atstovai, praktiškai visų žemės ūkio ir maisto mokslo institucijų atstovai. Kiekvienas darbų etapas buvo plačiai svarstomas. Pagaliau visi dokiumentai, prieš juos pateikiant tvirtinti Žemės ūkio ministrui (prieš tai vizuoti ministerijos atitinkamoms tarnyboms) buvo peržiūrėti minėtų IKP Ekspertų komiteto ir Tarybos.

O sutartį tuo klausimu su Žemės ūkio ministerija, laimėjusi konkursą, sudarė ir įvykdė Tatulos programa. 

Almonas Gutkauskas

Priede - dalis teisinės bazė, kuri yra pateikta Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje (kol dar nėra atvira jos speciali svetainė: www.maistokokybe.lt ): http://www.zum.lt/lt/zemes-ukio-ministerija/maisto-sauga-ir-kokybe/isskirtines-kokybes-produktai/

IKP specifikacijos: http://www.organic.lt/lt/news,nid.370